V. Radžvilas. ES kryžkelė: pertvarka ar žlugimas? (video) (41)

Vytautas Radžvilas | Alkas.lt nuotr.

Vytautas Radžvilas | Alkas.lt nuotr.

Skelbiame prof. Vytauto Radžvilo kalbą, sakytą spalio 18 d. jaunimo sambūrio „Pro Patria“ surengtame pašnekesyje „Europa po Europos Sąjungos?“

***

Mąstant apie ES padėtį ir ateitį kaip niekada pravartu prisiminti XVIII a. pabaigos – XIX a. pradžios Prancūzijos politinio veikėjo ir užsienio reikalų ministro Šarlio Taleirano  (CharlesTalleyrand) žodžius, kuriais šis atsikirto jį nepastovumu ir išdavikiškumu kaltinusiems kritikams. Audringu ir permainingu šios šalies istorijos laikotarpiu jam vis pavykdavo išsaugoti valstybės diplomatijos šefo arba kitas aukštas ir atsakingas pareigas. Jo priešininkai buvo įsitikinę ir jam priekaištaudavo, jog sėkmė šiam ministrui šypsojosi tik todėl, kad jis kiekvieną kartą šalyje keičiantis valdžioms ir vyriausybėms ciniškai išduodavo savo ankstesnį politinį šeimininką ir suspėdavo laiku perbėgti į naujo laimėtojo stovyklą.

Š. Taleranas tokius kaltinimus esą pavadinęs nesusipratimu ir šmeižtu: jis niekada nėra ko nors išdavęs. Pasak šio politiko, jis išsiskyręs iš kitų tik didesniu įžvalgumu, dėl kurio anksčiau už visus kitus sugebėdavęs pamatyti, kad jo šeimininkas jau miręs  ir pradėdavęs tarnauti kitam šeimininkui. Tuo tarpu kiti būtent dėl įžvalgumo stokos nepastebėdavę, kad senasis šeimininkas nebegyvas ir toliau beprasmiškai budėdavę prie velionio kūno. Šis pasakojimas turėtų būti labai pamokomas: daugybė pasaulio istoriją pakeitusių epochinės reikšmės įvykių buvo ne iš karto suvokti ir atpažinti net tiesioginių jų dalyvių ir stebėtojų.

Esame kaip tik pasaulinio masto ir lūžinės reikšmės įvykio tiesioginiai dalyviai ir liudininkai. Kaip ne kartą yra nutikę praeityje, šis įvykis daugumai dar nėra akivaizdus, bet jau tapo neatšaukiamu faktu: Europos Sąjunga žlugo. Būtent Š. Taleirano pamoka leidžia suprasti, ko iš tiesų verti du pagrindiniai šiandien keliami ir svarstomi klausimai. Pirmasis – ar akivaizdi struktūrinė ES krizė baigsis visiška ir negrįžtama griūtimi? Antrasis – ar Lietuvai verta likti toje Sąjungoje ir kokia turi būti jos laikysena gilėjančios krizės akivaizdoje? Abu klausimai yra beprasmiški – nes jau iš esmės atsakyti, taigi pavėluoti. Kadangi ES yra žlugusi, nėra reikalo tuščiai ginčytis, verta iš jos išstoti ar atkakliai įsikibus jos laikytis ir pulti ją gelbėti. Išstoti nėra iš kur, o gelbėti nėra ko.

Šiuo požiūriu viešojoje erdvėje ir net akademiniuose sluoksniuose vykstančios diskusijos tarp „euroentuziastų“, „eurorealistų“ ir „euroskeptikų“ yra grynai ideologinis, tai yra nedalykinis, ginčas, kurio metu remiamasi ne teoriškai apibrėžtomis sąvokomis, o tik apsisvaidoma miglotomis vertinamosiomis etikėtėmis bei klišėmis. Vienintelė konstruktyvi aternatyva tokioms „diskusijoms“ gali būti tik pastangos apmąstyti ES krizę ir jos padarinius visam žemynui bei Lietuvai griežtai teoriniu bei istoriniu požiūriu ir tokio apmąstymo įžvalgas išsakyti aiškia ir tikslia politinės filosofijos idėjų kalba.

Mintis, kad ES yra žlugusi, daug kam gali atrodyti keista ir laužta iš piršto ar net panašėti į piktavalį troškimą kuo greičiau palaidoti šį dar gyvą ir stiprų politinį kūną. Tačiau tokios abejonės gali kilti tik tuo atveju, kai menkai išmanoma istorija. Būtent skurdžios istorijos žinios kuria ir palaiko kone visuotinai paplitusį vaizdinį, kad valstybių žlugimas visada turi priminti akivaizdžiai matomą kataklizmą ar net tikrą apokalipsę. Iš tiesų būna, kad valstybes sugriauna iš vidaus maištai ir sukilimai arba jas sunaikina išorės priešas, kaip kad nutiko Bizantijos imperijai, kurios paskutinis valdovas Konstantinas XI Paleologas žuvo mūšyje gindamas Konstantinopolio sienas. Tačiau Vakarų Romos imperijos žlugimas amžininkų liko beveik nepastebėtas, nes barbarų generolo Odoakro nuverstas nuo sosto ir praradęs valdžios regalijas paskutinysis imperatorius Romulas Augustulas gavo kasmetinę rentą ir ramiai bei patogiai toliau gyveno jam skirtoje viloje.

Išoriškai gana taikios ir ramios buvo ir paskutinės Sovietų imperijos merdėjimo dienos: nors po 1991 m. rugpjūčio pučo ji faktiškai nebeegzistavo, iki pat formalaus jos „paleidimo“ ir respublikų „išsivaikščiojimo“ sukosi biurokratinė mašina, toliau sprendusi „einamuosius“ jau nesančios valstybės ir jos gyventojų reikalus. Galima net pasakyti: juo didesnė ir turtingesnė ištekliais valstybė, arba politinis kūnas, juo ilgiau geba iš inercijos krutėti jau negyvo tokio kūno dalys. Tad išskyrus griaunančių vidaus sukilimų ar revoliucijų ir išorės užkariavimo atvejus politinius darinius paprastai pirmiausia ištinka dvasinė ir dėl tik ką minėtos priežasties toli gražu ne visada akivaizdi, iš karto pastebima mirtis. Pati dvasinė mirtis taip pat dažniausiai atsėlina pamažu ir nepastebimai. Ji užklumpa tą akimirką, kai, pavartojant XIX a. prancūzų politinio ir teisinio mąstytojo M. Harju (M. Harriou) terminą, „išsivadėja“, t. y. praranda patrauklumą ir reikšmę vadovaujanti idėja (idee directrice) – žmones į politinę bendriją sutelkiantis ir įkvepiantis juos gyventi ir veikti kartu tokios bendrijos egzistavimo tikslas ir prasmė. Dvasinė politinio kūno mirtis įvyksta tada, kai šis tikslas ir prasmė išnyksta: praradusi vadovaujančią idėją politinė bendruomenė paprasčiausiai suyra virsdama pakriku gyventojų sambūriu.

Sovietų Sąjunga – puikus tokios mirties pavyzdys: milžinišką ir galingą armiją turėjusi imperija iš esmės žlugo be šūvio, nes niekas nematė prasmės jos ginti. Kadangi tokia dvasinė mirtis ateina iš lėto ir nepastebimai, o ją atpažinti nelengva, dažnai būna keblu išsiaiškinti ir suprasti, kada ji tiksliai įvyko. Vis dėlto jos artėjimas būna nujaučiamas ir ji net būna įvardijama ar paskelbiama – tiesa, dažniausiai šito net neįsisąmoninant ir nenoromis. Skelbdamas „pertvarkos“ SSRS pradžią Michailas Gorbačiovas faktiškai konstatavo Sovietų imperijos mirtį. Juk iš tikrųjų paskelbus, kad ji būtina, buvo viešai pripažinta, kad iki tol egzistavusi imperija faktiškai yra mirusi – tapusi nebegyvybingu ir nebeveiksniu šeštadalį Žemės paviršiaus užimančiu politiniu kūnu. Pati „pertvarka“ iš esmės buvo ne kas kita, o desperatiškas mėginimas gaivinti ir ištraukti iš mirties nasrų šį merdėjimo sąstingio vis labiau kaustomą, o kartu ir priešmirtinių traukulių tampomą kūną.

Šias SSRS žlugimo aplinkybes ir peripetijas yra verta prisiminti dabar, kai ES taip pat žengia panašiu keliu. Nors visur tvyro ir tolydžio stiprėja bei plinta didžiulės ir grėsmingos krizės nuojauta, išskyrus Brexit‘ą, kol kas nieko ypatingo nenutiko. Briuselio biurokratija lyg niekur nieko toliau kepa ir siuntinėja šalims direktyvas, o valstybių narių piliečiai ramiai gyvena savo įprastiniu ritmu. Ir vis dėlto Bratislavoje įvykusio susitikimo metu paskelbtas Sąjungos viršūnių pareiškimas dėl ES būklės išduoda, kokia tariama ir apgaulinga ši išorinė kasdienio gyvenimo ramybė. ES ir valstybių vadovų duotas pažadas ar veikiau paskelbtas įsipareigojimas per keletą mėnesių parengti naują ir patrauklią piliečiams Sąjungos viziją iš esmės yra jau įvykusios jos dvasinės mirties konstatavimas: juk šitaip faktiškai buvo pripažinta, kad ES neturi minėtos vadovaujančios idėjos – jos egzistavimą leidžiančio įprasminti dvasinio, moralinio ir politinio tikslo.

Ar ES ištiks SSRS lemtis arba, kalbant konkrečiau, ar jos lyderiams pasiseks padaryti tai, kas nepavyko M. Gorbačiovui – įkvėpti naują dvasią ir kartu gyvybę mechaniškai vis dar judančiam, bet tuoj galinčiam pradėti sparčiai irti  paneuropinės sąjungos kūnui? Šiandien tai yra svarbiausias – ne tik europinio, bet pasaulinio masto ir epochinės reikšmės klausimas. Lyginti ES vadovybei iškilusį uždavinį su M. Gorbačiovui tekusiu spręsti iššūkiu kol kas nėra įprasta ir net atrodo keista: net akademiniuose sluoksniuose, o ką jau kalbėti apie propagandos formuojamą viešąją nuomonę, pati mintis lyginti ES ir SSRS tebėra tabu ir dažnai laikoma tiesiog šventvagiška. Tačiau toks lyginimas yra ne tik pagrįstas ir naudingas, bet besiklostančiomis aplinkybėmis jis darosi absoliučiai būtinas ir neišvengiamas grynai moksliniu-tiriamuoju požiūriu. Maža to, būtent nuostata dėl tokio lyginimo yra lakmuso popierėlis, leidžiantis atskirti ES integraciją rimtai ir atsakingai tyrinėjantį tikrą mokslininką nuo mokslininko kaukę užsidėjusio paviršutiniško diletanto, tesugebančio įvilkti ideologinę integracijos propagandą į pseudomokslinio žargono rūbą ir vengiančio kelti bei gvildenti realius ir esminius su integracija susijusius klausimus. Ypač – principinius filosofinius ir politinius šios integracijos pagrindų klausimus.

Mokslinėje literatūroje seniai pastebėta, kad pirmaisiais XX a. dešimtmečiais plačiai ir karštai diskutuotus idėjinius Europos vienybės klausimus liautasi svarstyti būtent nuo 1955 m. – nuo tada, kai, užgožusi kitas alternatyvas, laimėjo ir įsitvirtino Ž. Mone pasiūlyta neofunkcionalistinė integracijos strategija ir vizija.  Įsidėmėtina, kad pats jos kūrėjas primygtinai ragindavo vengti būtent idėjinių – filosofinių ir teorinių – integracijos klausimų ir siūlydavo pakeisti juos grynai „techniniais“ įvairių jos aspektų tyrinėjimais. Todėl idėjiniai ES integracijos apmąstymai liko apleisti iki dabar ir šios srities mokslinėje literatūroje visiškai vyrauja techninės analizės, savo pobūdžiu ir turiniu beveik niekuo nesiskiriančios nuo kadaise Sovietų Sąjungoje vykdytų pseudomokslinių „komunizmo statybos“ problemų tyrinėjimų. ES patiriant egzistencinę krizę, šitoks integracijos tyrinėjimų intelektualinis neadekvatumas ir nuosmukis yra dar vienas Sąjungos idėjinio silpnumo ženklas ir turi būti suvokiamas kaip grėsmę jai didinantis veiksnys.

Teoriniu ir metodiniu požiūriu ES ir SSRS lyginimas leidžia geriau perprasti ES ištikusios krizės priežastis ir gelminius mechanizmus bei padeda tiksliau prognozuoti tikėtinas Sąjungos raidos kryptis ir tendencijas. Tačiau toks lyginimas naudingas ir pravartus ne tik todėl, kad egzistuoja tam tikri politinių darinių radimosi, raidos, o dažnai ir žlugimo panašumai. Kaip bus parodyta toliau, ES ir SSRS sieja ir tam tikra idėjinė giminystė, tad panašumai ir analogijos tarp abiejų sąjungų yra ne paviršutiniški ir atsitikiniai, bet vidiniai ir gelminiai. Todėl pastangos juos atskleisti taptų svarbiu žingsniu vaduojantis iš integracijos tyrinėjimus apraizgiusio ideologinių iliuzijų voratinklio ir skatintų sugrįžti į kadaise egzistavusį, bet apleistą iš tiesų akademinį  jos filosofinio apmąstymo ir mokslinio tyrinėjimo lauką.

Akivaizdu, kad į esminį klausimą – ES persitvarkys ar žlugs – neįmanoma atsakyti žvelgiant į jį per vienodai ideologizuotų ,,euroentuziazmo“ arba ,,euroskepticizmo“ nuostatų prizmę. Šį klausimą įmanoma dalykiškai svarstyti tik iš akademinės perspektyvos. O pradėti reikėtų nuo abėcėlinės istorinės tiesos, kad politiniai dariniai žlunga dėl dvejopų – išorinių arba vidinių – priežasčių, tai yra dėl nesugebėjimo atsispirti užpuolikui arba dėl didžiulių vidaus santvarkos trūkumų ir ydų. Kartais jų žlugimą lemia abiejų priežasčių sampyna ir sąveika. Tokios sampynos užuomazgų jau galima įžvelgti ir ES atveju, tačiau apskritai didžiausia grėsme Sąjungai kol kas lieka jos vidaus konstrukcijos ydos. Kadangi istoriškai žvelgiant ES yra ne pastovus, o ,,tampantis“, taigi nuolatos kintantis, darinys, šios konstrukcijos ir viso darinio vidaus santvarkos klausimas neišvengiamai virsta pasirinkto vienijimosi modelio tinkamumo ir veiksmingumo klausimu. Tik neišardoma sąsaja tarp ES vidaus santvarkos ir ją lemiančio integracijos modelio leidžia dalykiškai – aiškiai ir konkrečiai – pasakyti, kas turima omenyje kalbant apie dabartinę ES būklę: Sąjunga išgyvena gilią krizę ir faktiškai yra žlugusi ta prasme, kad visiškai išsisėmė kelis dešimtmečius vyravusi neofunkcionalistinė žemyno šalių integracijos strategija. Praktiškai tai reiškia, kad ja besivadovaujanti ES ne tik atsidūrė savo plėtros aklavietėje, bet yra tapusi negyvybingu dariniu, kurio neįmanoma išgelbėti dalinėmis ir kosmetinėmis reformomis.

Žinoma, kol kas sunku tikėtis, kad tokia griežta diagnozė – būtent, jog ES dabartiniu savo pavidalu serga mirtina liga – bus lengvai ir greitai visų pripažinta. Dėl jos dar kurį laiką virs tokia pat arši ideologinė ir politinė kova, kokie buvo Sovietų Sąjungoje iki pat jos griūties trukę įnirtingi ginčai dėl komunistinės sistemos ir pačios imperijos gyvybingumo vadinamosios ,,pertvarkos“ laikotarpiu. Juk blaivai ir sąžiningai diagnozuoti ES kamuojančią ligą yra tolygu pripažinti, kad vieninga Europa iš pat pradžių buvo statoma ant šleivų idėjinių pamatų ir net keletą dešimtmečių vedama ne tuo keliu – tiesiog į niekur. Tačiau tai yra turbūt vienintelė galimybė išgelbėti Europą – ne moraliai ir politiškai bankrutavusį ligšiolinį ES integracijos projektą, bet iš tiesų didingą Europos vienybės idėją. Vieningos Europos idėja ir jos suvienijimo projektai nėra tas pat – būtent ši skirtis yra paskutinis vilties spindulys, neleidžiantis galutinai išblėsti tikėjimui žemyno ateitimi.

Praėjusio amžiaus viduryje būta net keleto vieningos Europos vizijų. Tarp jų – ir nacionalsocialistinės Vokietijos viršūnių kurtas ,,naujosios Europos tvarkos“ planas. Pagal jį Europa turėjo tapti Grosswirtschaftsraum – Vokietijos dominuojama „didžiąja ekonomine erdve“, savo politine sandara šiek tiek panašėjančia į tai, kas šiandien būtų vadinama ,,kelių greičių Europa“, kurią būtų sudarę skirtingą statusą turinčios šalys. Dėl gerai žinomų priežasčių šis planas taip ir liko neįgyvendintas, bet jį kartais prisiminti verta vien todėl, kad jis padeda suprasti, jog kartais išsakomos mintys esą ES yra jau ne tankais, bet vokiškos markės pagalba kuriamas Ketvirtasis Reichas, galbūt nėra visiškai laužtos iš piršto.

Vis dėlto vargu ar įmanoma suvokti ES kamuojančios ligos tikrąjį pobūdį bei mastą, taip pat atpažinti bei įvardyti jos simptomus pamirštant arba nutylint nepaprastai svarbų pokarinės Europos istorijos ir politikos faktą: neofunkcionalistinės integracijos architekto Žano Mone (Jean Monnet) įgyvendintas integracijos modelis nebuvo vienintelė ir pirminė žemyno suvienijimo vizija. Ne jokių politinių pareigų niekada neužėmęs valdininkas Ž. Mone buvo tikrasis pradėtos vienyti Europos tėvas. Tikrieji jos tėvai iš tiesų buvo iškilūs trijų didžiųjų valstybių – Italijos, Prancūzijos ir Vokietijos – politiniai veikėjai. Tai buvo krikščionys demokratai A. de Gasperi, K. Adenaueris ir  Robertas Šumanas (Robert Schuman) – garsiosios 1950 m. gegužės 9 d. paskelbtos Deklaracijos autorius. Dvasiniu Vakarų krikščioniškos civilizacijos pagrindu telkiama laisvų tautų ir suverenių valstybių demokratinė ir lygiateisė sąjunga, primenanti Šveicarijos konfederaciją – šitaip glaustai galima nusakyti pokario krikščionių demokratų puoselėtą būsimosios vieningos Europos viziją. Būtent iš jos šešėlio po kelerių metų tarsi netikėtai išniro Ž. Mone pasiūlytas „neofunkcionalistinės“ integracijos planas. Šį pokytį, o tiksliau – tikrą  perversmą nulėmusios priežastys ir aplinkybės yra gana mįslingos, nes kol kas nebuvo  rimčiau tyrinėtos ir tebėra menkai žinomos. Tačiau tai netrukdo aiškiai matyti dvi Europos vienybės vizijas skiriančią dvasinę ir intelektualinę prarają.

Ją išduoda tais pačiais 1950 m. Ž. Mone rašytame memorandume išsakytas teiginys: „Europa niekada neegzistavo, ją turime iš tikrųjų sukurti, kad ji atsiskleistų sau.“ Šio teiginio prasmė absoliučiai aiški ir nepalieka jokios erdvės alternatyvioms interpretacijoms: Europos tėvai siekė suvienyti susiskaidžiusią ir pasidalijusią, bet egzistuojančią Europą, Ž. Mone tikslas – sukurti dar nesančią Europą. Iš principo tai įmanoma padaryti vieninteliu būdu – iš pagrindų sugriaunant „senąją“, arba „netikrą“, ir jos vietoje sukuriant „naują“, arba „tikrą“, Europą. Todėl įsivaizduoti Europos integraciją kaip paprastą žemyno žmonių, tautų ir valstybių vis glaudesnio vienijimosi procesą būtų tikras nesusipratimas. Kiek iki šiol vykusi neofunkcionalistinė Europos integracija buvo „naujosios“ Europos kūrimas tolydžio griaunant ir verčiant statybine žaliava „senąją“ Europą, tiek šis procesas buvo ir tebėra ne vienijimasis, bet permanentinė europeizacijos revoliucija. Jos tikslas – iš pagrindų pakeisti Senojo žemyno veidą ir sukurti naują, visiškai neatpažįstamą Europą, kurios kontūrai yra neaiškūs ir kurią įmanoma tik miglotai įsivaizduoti.

Antra vertus, kai kurie šios revoliucijos aspektai, pirmiausia idėjinis pagrindas ir varomosios jėgos, yra akivaizdūs ir nekelia jokių abejonių ir klausimų. Po neofunkcionalistinės integracijos priedanga vykstanti permanentinė europeizacijos revoliucija idėjiniu požiūriu yra dviejų didžiųjų Vakarų revoliucinių tradicijų, įkūnijamų liberalizmo ir komunizmo politinių ideologijų bei atstovaujamų Džono Loko (John Locke) ir Karlo Markso, susiliejimas ir sampyna. Todėl teisėta ir tikslu ją vadinti liberalkomunistine revoliucija. Pagrindinis jos tikslas yra toks pat kaip ir visų ankstesniųjų Apšvietos įkvėptų revoliucijų – sukurti „naują“ žmogų ir naują būsimąją visuomenę, kurioje būtų panaikinti ir galutinai išnyktų visi įprastiniai ,,senųjų“ žmonių skirtumai. Šiuo atžvilgiu ji iš esmės nesiskiria nuo XVIII a. Prancūzijos ar XX a. Rusijos revoliucijų. Dar tiksliau būtų sakyti, kad ji dar kartą mėgina įgyvendinti garsiajame Karlo Markso ir Fridricho Engelso 1848 m. parašytame ,,Komunistų partijos manifeste“ iškeltus idealus: panaikinti religiją, tautą, valstybę ir šeimą.

Tačiau nesitikėta, kad šie idealai bus įgyvendinti lengvai ir greitai. Pats Ž. Mone buvo įsitikinęs, kad neofunkcionalizmo principais grindžiama Europos integracija būsianti begalinis europiečių sąmonės transformacijos procesas, paversiantis revoliuciją nuolatiniu ir nepabaigiamu vyksmu. Kuriamas „naujasis europietis“ šioje vizijoje reprezentuoja būsimąjį „naująjį“ žmogų ir faktiškai atlieka tą patį vaidmenį, kuris Markso revoliucijos teorijoje buvo skirtas proletariatui kaip universalų žmogiškumą įkūnijančiai ir atstovaujančiai klasei. Apskritai pati universalaus žmogiškumo idėja numato tai, ką, pasitelkiant garsaus rašyto R. Musilio knygos pavadinimo žodžius, galima pavadinti „žmogumi be savybių“, arba „tuščia“ žmogaus forma. Tad „naujasis“ europietis turi būti suprantamas kaip abstraktus, visais atžvilgiais suniveliuotas, takus, tai yra neturintis apibrėžtų ir pastovių savybių ir bruožų ateities žmogus, o tiksliau – savo rūšies antžmogis. Tokių europiečių visuomenė, arba vadinamasis paneuropinis demosas, būtų ne kas kita, o radikaliai individualistinė, atomizuota ir susvetimėjusi visuomenė, kurios nariai neturėtų jokių apibrėžtų ir stabilių tapatumų, juos saistytų tik bendros teisės normos  ir instrumentiniai-funkciniai ryšiai. Jie telktųsi į trumpalaikius, vienkartinei funkcijai atlikti skirtus junginius, o atlikę funkciją tiesiog išsiskirstytų tam, kad galėtų vėl jungtis į kitą darinį.

Vertinant civilizaciniu matu ir žvelgiant iš ilgalaikės istorinės perspektyvos darosi akivaizdu, kad tokia integracija iš esmės yra radikalus antropologinės ir socialinės inžinerijos eksperimentas. Tai Europos – jos kultūrinės tradicijos, tautų ir valstybių – naikinimas. Jis buvo lėtas ir beveik nepastebimas, kol neofunkcionalistinė integracija daugiausia vyko ekonominėje plotmėje. 1992 m. Mastrichto sutartis, kuria buvo oficialiai įsteigta ES kaip politinis susivienijimas, tapo integracijos lūžio tašku. Ji buvo pasirašyta triumfo dėl tik ką pasiektos pergalės Šaltajame kare su SSRS fone: tada atrodė, kad įkurtosios Sąjungos laukia ilgas klestėjimo laikotarpis ir šviesi ateitis. Šiuos lūkesčius tik stiprino vėlesnė plėtra į Rytus, kai ES narėmis tapo ištisa virtinė pokomunistinių Vidurio ir Rytų Europos šalių. Tačiau šie lūkesčiai pradėjo bliūkšti vos po kelerių metų. ES parodytas bejėgiškumas vykstant Rusijos-Gruzijos karui ir tuo pat metu prasidėjusi ekonominė krizė laikytini pirmaisiais akivaizdžiai išryškėjusiais ES struktūrinio silpnumo ir pažeidžiamumo ženklais. Tokių ženklų randasi vis daugiau. Jų prisikaupė tiek, kad ES kaip liberalkomunistinis projektas priėjo savo plėtros ribas ir atsidūrė aklavietėje.

Pagrindinis tokios aklavietės požymis yra milžiniškas atotrūkis tarp neofunkcionalistinį integracijos projektą grindžiančios ir legitimuojančios liberalkomunistinės (kasdiene šneka paprastai vadinamos „leftistine“) ideologijos skelbiamų nuostatų ir ES tikrovės, tai yra jos dabartinės būklės ir funkcionavimo realijų.Šį atotrūkį atspindi keli pamatiniai prieštaravimai. Pirmasis – prieštaravimas tarp ES ideologijos postuluojamų universalių žmogaus teisių ir partikuliarių konkretaus ir apibrėžto politinio darinio piliečio teisių. Šis prieštaravimas pasireiškia tuo, kad teoriškai ES yra įsipareigojusi priimti visus potencialius pasaulio migrantus, nors grynai fiziškai to niekada nepajėgs padaryti. Antrasis – prieštaravimas tarp europizacijos revoliucijos pasaulinių siekių, arba užmojų sukurti pasaulį bes sienų, ir objektyvios būtinybės ir kartu nesugebėjimo tinkamai apsaugoti pačios ES sienas. Trečiasis – prieštaravimas tarp ES deklaruojamos misijos skleisti „europines vertybes“ ir ypač demokratiją, visame pasaulyje, ir akivaizdaus Sąjungai būdingo „demokratijos deficito“, arba tiesiog nedemokratinės jos valdymo būdo ir praktikos. Ketvirtasis – prieštaravimas tarp oficialiai deklaruojamo ES tikslo laiduoti Europos žemyno gerovę ir saugumą ir nesugebėjimo išpildyti šių pažadų.

ES, nors ir būdama didžiausias pasaulio ūkis, apskritai yra nekonkurencinga ir smunkanti ekonomika, kuri ne tik nepajėgia užtikrinti visuotinės gerovės, bet, priešingai, joje irsta pokariu susiklostęs gerovės valstybės modelis. Lygiai taip pat darosi vis labiau poblemiškos žadėtos taikos perspektyvos. Ir dėl to kalta ne tik pokarinį geopolitinį stabilumą bei saugumo architektūrą vis drąsiau griaunančios Rusijos agresyvi užsieno politika. Prie žemyno destablizavimo prisidėjo ir pati ES, kuri, pamėginusi įtraukti Ukrainą į savąją geopolitinę erdvę, nepasirūpino ir nesugebėjo suteikti šiai  šaliai absoliučiai būtinų karinio saugumo garantijų.

Šie prieštaravimai yra iš tiesų fundamentalūs ir liudija gelminę ES krizę, virstančią egzistenciniu visos Europos išgyvenimo ir išlikimo klausimu. Atsakas į šią krizę yra praktiškai visose ES šalyse pabudęs tautų savisaugos instinktas. Tai, kas šiuo metu vyksta daugumoje Sąjungos šalių, galima nusakyti trumpai – prasideda tautų pavasaris. Atsakas į ES vykstančius šalių ištautinimo ir išvalstybinimo procesus yra atgimstanti ir stiprėjanti šių šalių gyventojų tautinė ir valstybinė savimonė. Visa tai be galo primena Sovietų Sąjungoje „pertvarkos“ laikotarpiu vykusius tautinio atgimimo procesus ir juos politiškai įkūnijusius nacionalinio išsivadavimo sąjūdžius. Višegrado šalyse, pirmiausia Lenkijoje ir Vengrijoje, šis atgimimas jau persikėlė į valstybinės politikos lygmenį. Tai neturėtų stebinti: Lenkijoje tautinio atgimimo sąjūdžiui vadovauja nuosekliausiai ir ryžtingiausiai su buvusiu komunistiniu režimu kovoję politikos veikėjai, o Vengrija apskritai buvo pirmoji komunistinio bloko šalis, pamėginusi atviro sukilimo keliu ištrūkti iš Sovietų Sąjungos dominuojamos ir kontroliuojamos geopolitinės erdvės. Vakarų Europoje panašių permainų tiesiogine politine išraiška tapo Didžiosios Britanijos piliečių referendumas dėl išstojimo iš ES.

Į šias permainas oficialiu ES lygmeniu reaguojama daugiaprasmiškai ir prieštaringai. Viena vertus, oficialiojoje propagandoje toliau skleidžiamas mitas, kad ES šalyse stiprėja „antieuropinės“ nuotaikos. Sąmoningai nutylima, kad priešinimasis iš pat pradžių ydingam ir galiausiai moraliai ir politiškai žlugusiam ligšioliniam ES integracijos modeliui savaime ne tik neliudija antieuropinių nuostatų, bet, priešingai, gali būti laikomas mėginimu išgelbėti beatodairiškai ir beprasmiškai naikinamą žemyną ir sukurti prielaidas atgimti vieningos Europos idėjai, kuri šiuo metu yra smarkiai diskredituota.  Atsinaujinusi ir atgimusi Europa turėtų būti Europos tėvų išsvajota laisvų tautų ir suverenių valstybių demokratinė sąjunga, galinti pakeisti siekiamą sukurti sunkiai įsivaizduojamą grynai „funkcinę“ ir neabejotinai nedemokratišką federaciją.

Permainų ES siekiančius sąjūdžius ir politines jėgas iš inercijos mėginama toliau marginalizuoti klijuojant jiems „autoritarinio populizmo“, „radikalios dešinės“, „ksenofobijos“, „radikalaus nacionalizmo“ ir kitas ideologiškai smerkiančias etiketes, kurios iš esmės niekuo nesiskiria nuo Sovietų Sąjungoje naudotų panašių etikečių. Lietuvos nepriklausomybę atkūręs Sąjūdis taip pat sovietinių ideologų ir propagandininkų buvo vadinamas „nacionalistinių ekstremistų ir radikalų“ sambūriu ir greičiausiai būtų šitaip vadinamas ir dabar, nes jo ir šiuo metu ES stiprėjančių tariamai „radikalių nacionalistinių“ ir „autoritarinių populistinių“ jėgų tikslai ir siekiai labai panašūs. Antra vertus, praktinės politikos plotmėje faktiškai jau pripažįstami ir pradedami įgyvendinti oficialiai vis dar smerkiamų „radikalių“ jėgų reikalavimai. Net iš pradžių aršiai Vengriją kritikavusios šalys taip pat galiausiai ėmėsi saugoti savo sienas, o vizito į Afriką metu Angela Merkel stengėsi įtikinti šio regiono vyriausybes ir gyventojus, kad  ES galimybės „svetingai“ priimti migrantus taip pat nėra bekraštės ir jau išsemtos.

Kuo galiausiai baigsis šis blaškymasis, galima tik spėlioti. Bratislavoje įvykusiame ES viršūnių susitikime buvo paskelbtas įsipareigojimas per keletą mėnesių parengti patrauklią ir įkvėpiančią Sąjungos ateities viziją reiškia viena iš dviejų. Arba bus paskelbta ES esminės „pertvarkos“ programa, arba bus apsiribota nieko iš pagrindų nekeičiančių dalinių ir smulkių reformų paketu. Pirmuoju atveju vieningos Europos idėja atgimtų ir lauktų ilgas ir sunkus sveikais pagrindais vykdomos integracijos kelias. Antruoju atveju ES merdėtų toliau ir galiausiai prasidėtų valstybių išsivaikščiojimas su nenuspėjamais padariniais viso žemyno ateičiai.

Į gyvybiškai svarbų klausimą, kaip turi elgtis ir ką privalo daryti Lietuva šioje situacijoje, kol kas atsakyti vengiama. Apskritai šiuo atžvilgiu Lietuva tebėra gūdus ES užkampis. Jos valdančiojo sluoksnio elgesys smarkiai primena sovietinių pirmtakų laikyseną gorbačiovinės „pertvarkos“ metu – tyliai stebėta, kas vyksta Maskvoje ir laukta, kaip toliau rutuliosis įvykiai.

Mūsų dienomis nesiryžtama prisijungti prie Višegrado šalių iniciatyvų atnaujinti ES ir iš inercijos laikomasi įsikibus oficialiosios Briuselio viršūnių linijos. Tai nėra toliaregiška ir drąsi, Lietuvos ilgalaikius interesus atitinkanti politika. Juk turint omenyje šalies geopolitinę ir saugumo padėtį akivaizdu, kad tikėtino ES žlugimo padariniai Lietuvai būtų ypač sunkūs ir nepalyginti liūdnesni negu Vakarų Europos ar net kur kas stipresnėms ir saugesnėms Višegrado valstybėms. Tad atrodytų, jog dera šlietis prie jų ir visokeriopai remti pastangas išgelbėti – tai reiškia iš esmės ir ryžtingai keisti – beviltiškai įstrigusį ir atsidūrusį lemtingoje kryžkelėje Europos vienijimo projektą. Tačiau norint žengti tokį žingsnį reikia šiek tiek drąsos ir ryžto pasakyti tai, kas galbūt nepatiktų ES į egzistencinę krizę atvedusių didžiųjų valstybių lyderiams ir Briuselio politinėms ir biurokratinėms viršūnėms. Tai padaryti nelengva. Todėl kaip ir lemtingais 1939-1940 m. ar sovietinės „pertvarkos“ laikotarpiu pasyviai ir nežinia ko lūkuriuojama. Turbūt vis laukiama Godo…

***

Prof. Vytauto Radžvilo kalbos vaizdo įrašas:

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , .

41 komentaras

  1. Radžvilas, kaip paprastai, save guodžia ir tiek… Ką kita darysi, kai to po Brexit pranašauto ES subyrėjimo ir laukto Lietuvos kritimo į Lenkijos glėbį, kaip nėra, taip nėra. O Pro patrijos jaunimas, kaip ir apskritai jaunimas, nekantrus. Juolab, kad ir vis prie Lenkijos lenkta Lietuva nelinksta ir gana, nors toji jau, kad neatrodytų tokia atbaidanti, net Vyšegrado šalimis “apsikaišė”… Žodžiu, Lenkija lyg kokia perekšlė, kaip neprisišaukė po savo sparnu Lietuvos, taip ir neprisišaukia… Žinoma, kad kai to ES ir Lietuvai pranašauto ir laukto vyksmo, kaip nėra, taip nėra, tai tapo nekokiu Pro patrijos pasirodymu prieš savo jaunimą. Šiuo pranešimu pašnekėsyje “Europa po Europos Sąjungos” ir bandoma tai taisyti…

    • ES nebyrės, o GB visada buvo kažkokia tai atskalūnė su visokiais pazambyjimais savo kišenės naudai.

      • mociute:

        priminkit, prasau, kokia “nauda” Britanija turejo is aktyvaus dalyvavimo II WW – pirmiausiai Land-Lease Rusijai o veliau islaisvinat Vakaru Europa, Tolimuosius rytus, Vidurzemio juros regiona, ypac Siaures Afrikos valstybes?
        Juk pati II WW skolas baige moketi tik 2006. O kur dar milijonai britu padejusiu galvas siame kare?
        O kas kaip, kur ir kodel galima rasti po 2006 isslaptintuose archyvuose. Galima rasti net autentisku MI 5 dokumentu kopijas kurias zymus britu zvalgybos istorikas Christopher Andrew sudejo savo leidinyje THE DEFENCE OF THE REALM the Authorized History of MI 5 1909 – 1994 metu laikotarpiui.
        Gerb.V. Radzvilas rastu irgi atsakymu apie Vysegrado valstybes o ypac apie Lenkijos dvilypiskuma..

        • Ne Radžvilui Lenkijos “dvilypumus” rodyti. Savo ir “Pro patrijos” viziją dėl Lenkijos jis aiškiai išreiškia, sakydamas, kad Lietuvai dera “šlietis prie Vyšegrado šalių”, kurios į grupę buvo ir dabar yra lipdomos būtent Lenkijos politikos strateginiais sumetimais, kurie, kaip žinoma, yra priešiški Lietuvos valstybės gyvavimo interesams. Tas “šliejimasis” tai būtų ne kas kita, o jogailiškos prapulties Lietuvai gaivinimas, antrakartis lipimas ant to paties grėblio…
          Kiek politiškai yra patikima ir kuo ateityje gali pasirodyti dabartinė Lenkija, iš esmės susilipdžiusi iš jos komunistams Kremliaus komunistų (Stalino) dovanotų Vokietijos užkariautų žemių, matyt, aiškinti nereikia. Nemanau, kad Lietuva (Baltijos šalys, kitos kaimynės) šliedamasi prie Lenkijos turėtų padėti jai srėbti kažkada su Kremliaus komunistais virtus barščius…
          Trijų Baltijos šalių laikymasis išvien, Skandinavijos šalių politinio palaikymo užsitikrinimas, visapusiškas bendradarbiavimas su jomis bei buvimas NATO narėmis ir ES šalimis yra pakankamas Lietuvos (Baltijos šalių) gyvavimo garantas. Apskritai bet kokio dėjimasi su Lenkija atveju, kaip sakė Oskaras Milašius, Lietuvos lauktų prapultis. Dabartinės Lietuvos valdžios – Prezidentės vykdomas politinis nesižvalgymas į Lenkiją yra būtent ta šalies stiprybės, gyvavimo išlaikymo politinė linija. Taip, kad Lenkija Lietuvai istoriškai nebuvo ir juo labiau šiandien niekuo nėra reikalinga…

  2. mociute:

    p.Radzvilas nuklydo i imperiju laikus ir megina ES pritepti prie tokios. Taciau ES ideja nebuvo jokia imperija o tik draugiskos ekonomines erdves sukurimas. Ir ne kiek neabejoju kad po britu antausio ir sugrys ten kur prasidejo – prie ekonmimes sajungos o prencuzu gudragalviu sukurpta ganetinai sukta ir dviprasmiska Lisabonos sutartis privales buti pakeista i normalia sandraugos valstybiu sutarti. Vertetu prisiminti kaip buvo forsuojama Lisabonos sutaries ratifikavimas ES valstybiu nariu parlamentuose, net ir pacioje Prancuzijoje,Belgijoje ,Olandojoje, Airijoje teko referanduma pakartoti. Butent Lisabonos sutarties prastumimo britu parlamente metu ir kilo pacios didziausios diskusijos o tuometinis opozicijos lyderis D.Cameron’as reikalavao issamios diskusijos su UK pilieciais ir referendumo taciau T.Blairas kuriam buvo pazadetas ES prezidento postas prasidejusios ekonomines krizes akivaizdoje sugebejo prastumti Lisabonos sutarties ratifikavima o D.Cameron’as pazadejo tai ka siemet istesejo.

    • Pikc:

      Na, savo fantazijų pasaulyje gyvenančiam “Kažin” kaip ir nėra ką pasakyti, o dėl “močiutė” gal dar yra šansų, kad ne tik išgirs, bet ir supras, kas sakoma. Antra vertus, pats komentaras vis dėlto kelia šiokių tokių abejonių šiuo klausimu. Žiūrim iš eilės:
      “p.Radzvilas nuklydo i imperiju laikus ir megina ES pritepti prie tokios. Taciau ES ideja nebuvo jokia imperija o tik draugiskos ekonomines erdves sukurimas.” – nelogiškas komentaras: V. Radžvilas kalba apie DABARTINĮ sajūzą ir jo tendencijas, o tamsta teigiate, jog jis neteisus, kadangi PRADINĖ IDĖJA buvo ne tokia. Bet juk dėl to niekas ir nesiginčija! Cituoju V. Radžvilą: “Dvasiniu Vakarų krikščioniškos civilizacijos pagrindu telkiama laisvų tautų ir suverenių valstybių demokratinė ir lygiateisė sąjunga, primenanti Šveicarijos konfederaciją – šitaip glaustai galima nusakyti pokario krikščionių demokratų puoselėtą būsimosios vieningos Europos viziją.” problema ta, kad dabartinis sajūzas NĖ VELNIO nepanašus į tą idėją (apie ką V. Radžvilas ir rašo) – o kaip tik vis labiau panašėja į ANĄ, sovietinį sajūzą. Paralelės akivaizdžios – palyginam “buržuaziniai nacionalistai” vs. “dešinieji radikalai”, “liaudies priešai” vs. “homo/kseno ir pan. -fobai”, “ne lietuviai, o tarybiniai piliečiai” vs. “būkim europiečiai”, “internacionalizmas” vs. “multi-kulti”, “komunizmo statybos” vs. “tolerantiškas naujasis pasaulis”, “velniop patriotizmą – tegyvuoja pilietiškumas!” ir t.t. ir pan.
      “Ir ne kiek neabejoju kad po britu antausio ir sugrys ten kur prasidejo – prie ekonmimes sajungos o prencuzu gudragalviu sukurpta ganetinai sukta ir dviprasmiska Lisabonos sutartis privales buti pakeista i normalia sandraugos valstybiu sutarti.” – ir kas Tamstą verčia taip manyti? Ar buvo radikalių pokyčių eurosajūzo politbiure? Ar atsirado naujų žmonių, naujų idėjų? Ar pripažintas neomarskistinės-liberastinės ideologijos pražūtingumas? Ar nustota kalbėti apie multi-kulti naudą ir tolesnės integracijos būtinybę, tuo pačiu smerkiant “nesolidarias sajūzines respublikas”? Nemanote, kad “neabejoti permainomis” dabartinėje sajūzo situacijoje tiek pat realu, kiek aname sajūze tikėtis, kad tie patys TSKP CK politbiure sėdintys šulai staiga radikaliai pasikeis, pripažins savo ideologijos klaidingumą ir imsis radikalių permainų?

      • Kemblys:

        Nesupratau, kodėl rašai ,,multi-kulti”, tai su kabutėmis, tai be?

      • mociute:

        Kiek pamenu,dar nuo Sajudzio laiku p. V.Radzvilas yra amzinai viskuo nepatenkintas niurgzlys. Vertinu jo zinias, intelekta taciau toks absoliutus optimizmo nebuvimas ir dabartiniu ES problemu vaizdavimas jas isdidinant iki begalybes slegia. ES bedos yra daug labau paprastos nei kad meginama pavaizduoti.
        Patarciau sugryzti prie NATO o veliau ES istaku, tai yra, prie II WW tikrosios istorijos atsisakius tos kuri iki siol patiekiama ir prieinama Lietuvoje. Tuomet aiskesnis taps ir britu elgesys ES atzvilgiu ir Europos ateitis neatrodytu tokia dramtiska.

        • GB elgesys patogus jiems, bet ne mums.
          Nes jei sueižės ES, tai mes neteksime vienos iš vakarų bloko, kuris mus gina nuo klajoklių antplūdžio, pusių – ekonominės (karinė – NATO).

          • Geriau karti tiesa negu saldus melas. O realybė, būtent, tokia kokią nupiešia prof. V. Radžvilas

          • Arūnas:

            “klajoklių antplūdis”- ar tai apie pabėgėlius ir ekonominius migrantus, plaukiančius valtimis ir pakviestus “į mūsų namus”, ar tai apie britus, besiginančius nuo lietuvių antplūdžio 😉

          • mociute:

            manau,kad labiau nei ES galima pasitiketi NATO kurioje Britanijos indelis yra vienas is didziausiu o antras po britu Europoje yra ne ES nares – Norvegijos. Gyvas pavyzdys – naujausias meginimas pasirasyti laisvos prekybos sutarti su Canada kuri uzblokavo Europos provincija Volone kuri viena is pirmuju 1939 issitiese po Hitlerio armija kai tuo tarpu Canada del Europosa laisves paaukojo kelis milijonus savo kariu ir milijardus doleriu. ES neveiksnuma puikai parodo Ukrainos pavyzdys – jei butu buvusi britu valia – nebutu ivykusi nei Krymo aneksija nei karas Donbase. Taciau ES uzsienio politikai vadovavo buka “raudonoji baroniene” C.Ashton kuri neaisku kokiu stebuklu buvo itaisyta i pareigas EK kadangi Britanijoje jai grese kalejimas uz aplaiduma dirbant Statfordshyro ligonines vadove kur del 109 pagyvenusiu zmoniu mirties jai buvo islelta bazdziamoji byla Taciau jos balsas ES buvo virsenis nei aristokrato tuometinio britu uzsienio reikalu valstybes sekretoriaus Wiljamo Hague kuris po eiles EK akibrokstu atsistatydino.

            • Krymo užėmimą galėjo sustabdyti tik patys ukrainiečiai, jei būtų kovoję, o ne atidavę be kovos.

            • mociute:

              rusai tik ir lauke kad ukrainieciai soktu ginti Kryma. Juk pries tai Janukoviciaus ir jo korumpuotu sovietiniu generolu deka Ukrainos armija buvo praktiskai sunaikinta todel okupuoti visa Ukraina kremliniai tikejosi zaibiskai. Subyres rusu imperijos likuciai ir Kryma vel tvarkysis tikrieji jo seimininkai – Krymo totoriai.
              Megindamas pdemonstruoti savo “raumenis” Putinas taip giliai pats save isivare i kampa kad vargu ar jau beislys

            • mociute:

              rusai tik ir lauke kad ukrainieciai soktu ginti Kryma. Juk pries tai Janukoviciaus ir jo korumpuotu sovietiniu generolu deka Ukrainos armija buvo praktiskai sunaikinta todel okupuoti visa Ukraina kremliniai tikejosi zaibiskai. Subyres rusu imperijos likuciai ir Kryma vel tvarkysis tikrieji jo seimininkai – Krymo totoriai.
              Megindamas pdemonstruoti savo “raumenis” Putinas taip giliai pats save isivare i kampa kad vargu ar jau beislys

              • Šneki kaip koks ruskis, kurie sakė, kad smetoninei kariuomenei neverta buvo ginti Lietuvos, nes vis tiek būtų pralaimėję.

              • Kalbėjimas tikrai tarsi močiutės, sakančios, – vaikeliai, neikite į mišką, ba ten vilkas. Kai toks “močiutizmas” užsisėdi valstybės valdyme – jos laukia prapultis. Tai ir ištiko Lietuvą, kai ji į 1938 m. kovo Lenkijos notą neatsakė Lenkijai ginklo atstatymu bei 1939 m. rugsėjį savo kariuomene nepastojo kelio į Vilnių sovietinei armijai. Beje, gyvenimas be “savęs įsivarymų į kampą” tai tik “močiutėms”, bet ne pasauliui…

  3. Petras:

    Po labai geros apžvalgos pernai ir gražiai susikūrusio Vilniaus forumo, kuo toliau, tuo labiau nebesuprantu Radžvilo…
    Partijas, kurios buvo labiausiai prolietuviškos buvo nuvertintos rinkėjo vadove, ir išvis visos partijos buvo nuvertintos, jei ne lentelėja, tai tekste…
    Radzvilas kaip koks Lucasas intensyviai gieda giesmeles apie ES/Lietuvos apokalipsę, nesuprantu ką tai duoda, na nebent kažkokią savirealizaciją jam pačiam…:)
    Reikia aiškios nuomonės ir gairių iš Vilniaus Forumo, o ne verkšlenimų, šiandien pvz. ryžtingos paramos Karbauskiui, kurio vertybės padės Lietuvai šios apokalipsės aplinkoj, priešingai nei Konservatorių pro ESiškumas, kuri griauna Lietuvą ir kitas tautas…

    • mociute:

      p.Petrai, ar negana Lietuvai “gelbetoju”???
      O tamstos persamas R.Karbauskis kartu su Rusijos kunigaikstiene ir jos partija jau “gelbejo” Lietuva ir kas is to isejo – pamenam visi. Ypac stebina trumpa dalies Lietuvos zmoniu atmintis vis dar tikint pliurpiais. Juk ta “ant greicio” sumesta Karbaukio komanda tokia marga ir todel tokia abejotina kad nei gebetojais nei pranasais juos laikyti negalima.
      Visai neseniai p.S.Skvernelis buvo vyriausias ES pasienio apsaugos vadas o vienas is rimtu britu priekaistu ES yra ir tas, kad sukisus milijardus euru i naujas ES nares, ir dar + sienu apsaugos stiprinimui, isorines ES sienos tebera kiauros ir nelegalus migrantai per jas nesunkiai patenka i ES o daugelio migrantu tikslas yra UK. Britu zvalgyba dirba puikiai ir labai nustebtumet isgirde kokia informacija anie disponuoja.

  4. Svarbiausias klausimas – kodėl buvo pasirinktas ne pirminis Europos vienijimo planas, kurio autoriai A. Gasperi, K. Adenaueris ir Robertas Šumanas, o antrinis – Žano Mone pasiūlytas „neofunkcionalistinės“ integracijos planas?

    Pati idėja suvienyti Europą, iškilusi iškart po antrojo pasaulinio karo, savaime suprantama – kad tai daugiau nepasikartotų… Bet kodėl atsisakyta pirminio varianto – laisvų tautų ir suverenių valstybių demokratinės ir lygiateisės sąjungos, primenančios Šveicarijos konfederaciją? Kodėl pasirinktas antrasis (Ž. Mone) variantas, numatantis integraciją, kuri žingsnis po žingsnio ištirpins tautų laisvę ir atskirų tautų suverenitetą?

    Atsakymas į šiuos klausimus peršasi savaime. Kai neliks nei tautų, nei valstybių, tai nebus ir karų…
    Tik ar baimė geriausias patarėjas?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: