I. Vitkauskienė. Estijoje – ne taip… (20)

Vienas iš restauruotų provincijos dvarų | I. Vitkauskienės nuotr.

Vienas iš restauruotų provincijos dvarų | I. Vitkauskienės nuotr.

Šią vasarą su šeima keliavome po Estiją. Ir visąlaik lydėjo jausmas – Estijoje kažkas ne taip… Ne taip, kaip Lietuvoje.

Pirmąją nakvynę buvome užsisakę internetu. Viešbutukas kaimo vietovėje, neprivažiavus Pernu. Vėlokai išvykę iš Lietuvos pasiekėme jį apie vidurnaktį. Prieš tai paskambinome šeimininkui ir įspėjome, kad atvyksime vėlai. „Nieko tokio, – savininkas nenustebo. – Durys bus atidarytos, kambarių raktai – prieškambary ant staliuko“.

Jau Estija, artėjame link kelionės tikslo.  Abiejose šalikelėse – miškai miškeliai, beveik jokių sodybų ar gyvenviečių. Automobilio navigacija liepia sukti iš kelio gilyn į mišką.
Truputį keista. Staiga įvažiuojame į jaukų vienkiemį. Kiemas saikingai apšviestas, troba atidara. Prieangy ant staliuko – lakštas popieriaus, kuriame užrašytos mūsų pavardės, kambarių numeriai. Šalia padėti raktai. Jauskitės kaip namie.

Kitą dieną pusryčius mums tiekia inteligentiškos išvaizdos žilsterėjęs vyras, o koridoriumi žvitriai laksto kambarių tvarkytoja, gal apie 70 metų senjora, jo mama. Tai šeimyninis verslas –  išsivadavusi Estija grąžino sodybą teisėtiems šeimininkams,  jie ir vėl čia užsidirba sau duoną, tik jau nebe žemės ūkiu, kaip prieškariu, o paslaugomis turistams.

Apsistojame dviems paroms. Kitą vakarą mūsų pageidavimu šeimininkas iškūrena puikią sauną, įkaitę joje puolame į čia pat telkšantį tvenkinį. Rūke paskendusiame kitame jo krašte plaukioja gulbių pora. Ramybė, romantika…

Išvykstant šeimininkės bandau teirautis, kodėl estai nevažiuoja iš savo šalies. Noriu sužinoti estų (ne)emigracijos paslaptį. O šeimininkė man guviai, bet nelabai sklandžiai, rusiškai atsako: „Nevažiuoja, tikrai nevažiuoja pas mus estai, estai važiuoja atostogauti ten, kur šilta. O pas mus – vien užsieniečiai“.

Aš apie ratus, ji – apie batus. Nesusikalbėjome. O ir kaip supras moteriškė, jei emigracija pas juos – beveik negirdėtas dalykas, o štai estų atostogos šiltuose kraštuose – norma. Išsyk suprantu – neblogai  jie gyvena. Tolesnės kelionės įspūdžiai tokią nuomonę tik patvirtino.

Talino senamiestis | I. Vitkauskienės nuotr.

Talino senamiestis | I. Vitkauskienės nuotr.

Pernu mieste norėjome vieną dieną pasilepinti pajūry. Nepavyko, lijo. Tad nusprendėme pasimėgauti čia pat esančiu vandens parku. Nenusivylėme. Ypatingai puikios pirtys. Daug jų, įvairių ir prabangių. Lankytojų daug, nemažai užsieniečių, bet daugiausia estų jaunimas, šeimynos su vaikais. Vaikučiai beveik visi baltaplaukiai.

Apžiūrėję išpuoselėtą Pernu senamiestį, kitądien patraukėme į Saremos salą. Kelte vėl čiauška, juokiasi daugybė jaunų šeimų su savo baltaplaukiais vaikučiais. Estija – kaip iš paveikslėlio. Kas galėjo pagalvoti? Ir iš kur tiek to jaunimo? Kaune vasaros dieną eidama Laisvės alėja matau tik oriai rūsčius senjorų veidus… Net ir savaitgaliais. Na, pažiūrėsim, kaip pas juos Taline?

Saremoj, kaip ir visi turistai, „varinėjamės“ po lankytinas vietas: tai Kali meteorito krateriai,  įspūdingas Pangos skardis, Anglos vėjo malūnai, dar kitos įdomybės ir, suprantama, Kuresarės pilis. Pilyje – salos istorijos ir gamtos muziejus. Istorija, kokia ji buvo. Taip pat ir sovietinė: Saremos salos administratorių ir kompartijos sekretorių portretai, kolūkinės tikrovės reliktai, net sovietmečio darbininko buitis su to meto radijo imtuvu, virtuvėlės rakandais, vaikiška lovyte ir vežimėliu. Vienoje iš salių galima prisėsti ir žiūrėti filmus apie prieškarį.  Beje, visuose Estijos muziejuose tokių dokumentinių filmų rodoma labai daug, o tai reiškia, kad prieškario atmintis jiems yra brangi. Štai prezidento Konstantino Patso viešnagė saloje 1938 metais: jį pasitinka linksmi, gražiai pasipuošę gyventojai – moterys baltom suknelėm, su skrybėlaitėm, vyrai kostiumuoti, baltais marškiniais. Prezidentas lanko pieno perdirbimo centrą, račių, stalių dirbtuves, mokyklą. Žmonių veidai aplink šviesūs, džiugūs. Jaunimas ir vaikai tautiniais drabužiais dainuoja ir šoka ratelius.

Kitądien mes jau Taline. Viešbučių kainos centre ne menkesnės kaip Vakarų Europoj, tad susiieškome priemiesty – kažkokios įmonės buvę kultūros namai, dabar pertvarkyti viešbučiu. Kambariai tvarkingi, yra viskas, ko reikia, ir viskas veikia. „Terrrre!“ – sušunkam ryte žengdami į jaukią pusryčių salę. Valgius tvarkanti patarnautoja nusišypso ir pagiria, kad mes tariame „tere“ labai gražiu akcentu. Štai kaip? Pasijuntame pamaloninti. O kas sakė, kad estai šalti ir nekalbūs?  Netiesa! Net labai malonūs, tuo  įsitikinome ir vėliau, lankydami senojo Talino grožybes, pietaudami kavinėse.  Beje, kavinėse atkreipėme dėmesį, kad estai pagarbiai kaimyniški  – valgiaraštis visur pateikiamas ne tik savąja bei anglų, bet ir  kaimynų – latvių, suomių, rusų – kalbomis.

Nebepasakosiu, kiek visko aplankėme Taline, nes daugelis šią sostinę pažįsta. Tik pastebėsiu, kad visur labai švaru, ekskursijos, gidų paslaugos puikiai organizuotos visomis kalbomis. Talino tvirtovės požemiuose gidė nepamiršta pabrėžti istorinio fakto, kaip vokiečiams traukiantis rusai be jokio gailesčio  bombardavo miestą, nors reikalo tai daryti nebebuvo. Tuomet sugriovė daug architektūros paminklų, žuvo per tūkstantį civilių gyventojų, vaikų, daugybė buvo sužeistų…  Per bombardavimus miesto gyventojai slėpdavosi tuose tvirtovės požemiuose.  Juose aštuoniasdešimtaisiais saugų prieglobstį rasdavo ir tuometinis prieš komunistinę santvarką protestavęs  jaunimas, vadinamieji pankai. Jie ten slėpdavosi nuo milicijos „ablavų“, muzikuodavo. „Kaip susiklostė tų maištininkų gyvenimas?“ – retoriškai paklausė gidė ir tuoj pat atsakė: – „Gerai susiklostė, vienas iš jų, Estijai tapus nepriklausoma, buvo paskirtas kultūros ministru, keli buvo išrinkti į parlamentą ir tapo profesionaliais politikais, kažkuris vadovauja  vienam iš Talino teatrų“.

Kitoje ekskursijoje po senamiestį gražuolė jauna gidė puikia British English tartimi užsieniečius turistus linksmino pasakojimais apie KGB pastangas sovietmečiu kontroliuoti ne tik estų pažiūras, elgesį, aprangą, bet ir gimstamumą, o taip pat sunaudojamo tualetinio popieriaus kiekį.

Užsienio turistų Taline, o ir visoje Estijoje, kur benuvažiuotum, begalės. Didžiuliai kruiziniai laivai tik plaukia ir plaukia į Talino uostą. Prisišvartuoja, išrieda dviaukščiai prabangūs autobusai ir pasklinda po visą šalį. Lankytinų vietų daug, kiekvienas upės krioklys lengvai privažiuojamas, kiekvienas buvęs dvarelis restauruotas, galybe legendų apipintas ir atviras visiems lankytojams nuo ryto iki vėlaus vakaro. Restoranai, kavinės – užpildyti.

img_3245

Carienės Jelizavetos pirmosios rūmai

Nuostabūs keliai. Jei pas mus sutvarkytos tarpmiestinės magistralės, ten puikiausias asfaltas paklotas ir ant vadinamųjų vidaus naudojimo tarpūkinių keliukų.  Kelio ženklai bei rodyklės į lankytinas vietas – tvarkingi.

Didelį įspūdį paliko gamtovaizdžiai – miškeliai, gluosnių guotai, natūralios pievos su begale žydinčių raudonų aguonėlių.  Jie priminė mano vaikystės Lietuvos peizažą, kol nebuvo prasiautusi buldozeriais sovietinė melioracija, lygumas pavertusi nykiomis dykynėmis, nušlavusi visus vienkiemius, vėjinius malūnus, nedideles giraites, net senkapius. Lietuvoje dar ir dabar kai kas šlovina anuomet įvykdytą barbarybę kaip nuostabų komunistinės epochos laimėjimą.  Estai, kaip matyti, taip uoliai nemelioravo.  Nešlovina jie ir ano meto. Jie istoriją priima, kokia buvo, bet negiria ir neliaupsina, kas ne jų, kas jiems primesta, įdiegta per prievartą. Tiek anuomet, tiek ir dabar.

Norėjome pamatyti iš arti, kaip gyvena estų oligarchai. Apvažinėjome Talino priemiesčius,  ieškodami estiškojo „laurų kvartalo“. Neradome. Dairėmės mieste, nepastebėjome. Gyventojų namai dailūs, nudažyti, aplinka sutvarkyta, bet ypatinga prabanga nepasižymi. Ką ten oligarchai! Prezidentūra antai kokia kukli, toji pati, pastatyta 1938 metais greta carienės Jelizavetos pirmosios rūmų. Joje tilpo prieškario prezidentas su savo aplinka, telpa ir dabartiniai. Ir kodėl ne tuose Jelizavetos rūmuose? Juk ir prabangesni, ir didesni. Bet ne, ten – meno muziejus. Prie prezidentūros durų – du dailūs uniformuoti sargybiniai, po langais – kuklus estiškas rūtų darželis, kurio puošmena – didžiuliais žiedais besišypsančios baltosios lelijos. Jos kažką simbolizuoja… Gal estiškąjį santūrumą ir švarią sažinę?

Apibendrindama savo pasakojimą pasikartosiu, kad didžiausią įspūdį padarė netgi ne išpuoselėti estų kultūros paveldo ir architektūros lobiai, bet jų jaunos šeimos su baltapūkiais vaikais. Kai kurios – daugiavaikės. Ties Pangos skardžiu fotografavosi mama su penkiais pabiručiais. Visi gražūs, sveiki, linksmi. Keliauja.  Kas augina keletą vaikų, žino, jog nėra paprasta daugiavaikei šeimai keliauti. Brangu. Estai gali sau leisti, jiems nereikia emigruoti, savo tėvynėje turi darbus, turi ir pajamų, kurios leidžia gyventi kaip žmonėms, ne kaip geto vargetoms. Išradingi, kūrybingi žmonės. Mano sūnus užkalbino jūroj banglentėmis besimėgaujančią porelę: kur tokių galima Estijoj nusipirkti? „Tokių – niekur, – nusijuokė estukas. – Pats pasidariau ir draugei padariau.“ Banglentės – kokybiškos, parduotuvėje Lietuvoje tokios kainuoja ne mažiau kaip 1 tūkst. Eurų.

Kur besilankėme, krito į akis estų vidinė ramybė ir gera nuotaika. Nespokso įkyriai vieni į kitus, kaip Lietuvoje įprasta. Malonūs, bet neįkyrūs. Santūrūs ir patenkinti, pasitikintys savimi. Sveikos psichikos žmonių visuomenė.

Važiuodama namo mąsčiau, kodėl Estija atgimė beveik tokia pati, kokia buvo prieškariu. O buvo, sprendžiant iš aplankytų muziejų ir juose matytų prieškario kronikų, ori, stipri jūrinė valstybė, gebėjusi net modernų povandeninį laivą „Lembit“ pasistatydinti, turėjusi išvystytą pramonę ir žemės ūkio tiek, kiek jiems reikėjo. Prieškarinis estų mentalitetas, atrodo, išlikęs ir beveik nepakitęs.

Mes taip pat troškome prieškario Lietuvos gerų dalykų tęstinumo. Bet mums nepavyko. Kodėl? Svarstydama apie tai, prisiminiau savo viešnagę Viljandi apskrityje 1996 metais. Apskrities viršininkas buvo 28 metų vyras, puikiai kalbėjo angliškai, išsilavinęs, veiklus.  Viljandi mokyklos, biblioteka ir muziejus 96-aisiais jau buvo kompiuterizuoti, kai mes dar tik svajojome apie tai… Mano sesuo Estijoj lankėsi 2000-aisiais metais su darbo komandiruote vienoje iš jų ministerijų. Pasak jos, ministras buvo trisdešimtmetis, taip pat laisvai kalbėjo angliškai, puikiai išmanė savo sritį, buvo lakoniškas, konkretus – jokio „pilstymo iš tuščio į kiaurą“. Mano dukterėčia lankėsi verslo reikalais Estijoje 2004 m. ir taip pat atkreipė dėmesį, kad labai daug kur vadovų postuose buvo jauni, išsilavinę ir labai kvalifikuoti žmonės. Įspūdis, kad į vadovų pareigas pateko patys gabiausi ir sąžiningai konkuruodami,  o ne senelių, dėdžių ar tetų proteguojami.  Estijai tapus laisva, šalies jaunimas drąsiai ėmėsi vairo  ir kūrė valstybę sau, savo vaikų ateičiai. Nevogė ir neketino vogti. Turbūt todėl šiandien Estijoje daug kas yra ne taip, kaip Lietuvoje…

Kategorijos: Akiračiai, Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos, Gamta ir žmogus, Kelionės, Nuomonių ratas, Skaitiniai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *