R. Butkevičiūtė-Jurkuvienė. Per Lietuvą keliauja debatai. Pagal ką rinksimės? (8)

Ramunė Butkevičiūtė-Jurkuvienė | asmeninė nuotr.

Ramunė Butkevičiūtė-Jurkuvienė | asmeninė nuotr.

Per Lietuvą keliauja debatai… Jų šūkis – padėti apsispręsti renkantiems į Seimą. O realybė?

Spektaklis, cirkas, varžybos… Su išankstiniu visų dalyvaujančių nusistatymu, kad svarbiausia pasižiūrėti reginių, pasijuokti, patirti emocijų, „pagauti“ neišmanantį pretendentą, jį pakamantinėti. Juk vis tiek atsakantieji į klausimus nesakys tiesos, norės tik išsisukti, gražiau save pateikti ir paslėpti tikruosius savo ketinimus.

O toliau? Labiausiai atitinkantys daugumos įsivaizdavimą pateks už Seimo sienų, kur vėl vyks vienas gyvenimas žiūrovams, o kitas realus. Gyventojai jaus tai, pyks, burnos su draugais ir giminaičiais, kad didėja atskirtis, auga skurdas, vis daugiau žmonių palieka šalį. Bet… kitą kartą vėl balsuos, atsirinkę seimūnus pagal šou principus.

O pagal kokius kitus principus galima rinktis? Jei norime, kad būsimas Seimo narys atitiktų mūsų lūkesčius, turime patys sau atsakyti, ko tikimės iš jo? Kas mums svarbiausia?

Ką reiškia būti Seimo nariu? Kokių svarbiausių savybių jam reikia? Tokio klausimo negirdėjau nė vienų debatų metu.

Jei apklaustume rinkėjus, į šį apklausimą išgirstume gausybę įvairių įsivaizdavimų:

– Seimūnui reikia būti teisininku, nes turės Seime kurti įstatymus;
– Seimūnui reikia turėti daug žinių, nes Seime reikės išmanyti įvairias sritis, kurių reglamentavimą ir sprendžia Seimas;
– Seimūnui reikia mokėti bendrauti su rinkėjais, vietos savivalda, ne reikės atstovauti juos Seime.

Dalis žmonių mąsto dar paprasčiau: reikia, kad būsimas Seimo narys būtų turtingas, tai mažiau norės vogti iš bendro visų aruodo. Taip  mažiau bus skriaudžiamas „paprastas“ žmogus…

Kiekviename iš šių atsakymų glūdi tam tikra dalis tiesos. Deja, labai nedidelė dalis.

Pagrindinis reikalavimas Seimo nariui – padorumas. Tai yra sąvoka, kuri vis rečiau sutinkama mūsų žodyne, nemėgiama ir, žinoma, sunkiai pamatuojama. Kartais ši sąvoka sukelia pyktį ir bandoma ją neigti, primetant jai dviveidžio šventeivos atgrasumą. Bet giliai širdyje jaučiame, kad padorumas nėra tik išauklėtas, tinkamas elgesys, kaip skelbia dabartinis žodynas. Padorumas siejasi su vidinėmis nuostatomis. Jas paprasčiausiai turbūt apibūdintų teiginys, jog padorus žmogus neišnaudoja kitų, nesivaiko pigaus populiarumo, stengiasi rinktis ilgesnį, bet garbingą ir sąžiningą kelią gyvenime.

Jei žmogus, priimantis Lietuvai svarbius sprendimus neatsparus priklausomybėms, pradedant alkoholiu ir baigiant dideliais pinigų kiekiais, jei jis visada buvo populiarus savo klane, bet kaitaliojo partijas pagal stipresnį politinio vėjo gūsį, nesunkiai galima nuspėti, kas lems jo balsavimo Seime nuostatas.

Padoriu sunku pavadinti žmogų, kuris bijo. Juk darbas Seime, o ypač pokyčių siekimas visą laiką siejasi su rizika. Kažkam Seime priimami sprendimai bus neparankūs, nepatogūs. Dažnai tas KAŽKAS turės daug ne tik finansinio, bet ir socialinio kapitalo. Žiniasklaida, kurios atstovai, deja, daug dažniau serga įvairių rūšių priklausomybėmis (nuo pinigų taip pat), retai kada atsispiria šioms kapitalo rūšims. O tada, Seimo nary, laikykis. Anot žinomo poeto, „kai tik sukimba jie visi, pakyla vėtra, – ji baisi“. Reikia turėti labai tvirtas padorumo šaknis, kad atlaikytum. Juk dauguma žmonių nukreips į žiniasklaidos užsipultą Seimo narį  per visą jų gyvenimą sukauptą pyktį, visai nesigilindami, kas teisus, o kas ne, dėl kokių motyvų kilo skandalas ir kas buvo suinteresuotas vienokia ar kitokia jo baigtimi. Pyks ir žemins. Panašiai kaip lieja tą pyktį ant bet kurios sutiktos aukos. Nebijoti tokių užsipuolimų reiškia turėti rimtesnį pasiryžimą ir motyvą eiti į Seimą negu pinigai ar dėmesio stokos patenkinimas.

Padorumas reikalauja kantrybės ir vilties. Sunku klausyti į Seimą kandidatuojančių asmenų pažadų, kad jie darys pokyčius. Ar supranta jie, apie ką kalba? Ką tai reiškia daryti pokyčius?! Kiekvienas pokytis yra lydimas chaoso. Kuo didesnis pokytis, tuo daugiau chaoso. Visi vadovėliai, mokantys apsieiti su pokyčiais ir juos valdyti, siūlo niekada nepradėti nuo didelių pokyčių, nes chaosas gali tapti nevaldomu. Dėl to ekspertai siūlo valdyti pokyčius per inovacijas, pilotinius, bandomuosius projektus. O svarbiausia įsiklausyti į tai, kas vyksta aplinkui  ir stiprinti tai, kas jau pasisekė. Pokyčiai vykdomi, nuolat stebint ir reaguojant į nenumatytus ar nepageidautinus reiškinius, neišvengiamai lydinčius siekiamų pokyčių procesą. Išlaukti, kol chaosas ims virsti pageidaujamu rezultatu! Tam reikia ypatingai daug kantrybės, kompetencijų ir vilties, kuri iš optimistinės nuotaikos turi tapti valingu apsisprendimu. Ne veltui Viltis laikoma dieviška dorybe. Tokiam apsisprendimui reikia daugiametės treniruotės. Labai dažnai išmintingi, daug puikių savybių turintys politikai stokoja būtent to apsisprendimo – dirbti nematomą sekinantį nedėkingą darbą, net komplikuočiausiose situacijose neprarandant vilties, įžiūrint prasmę.

Dėl ko mes nelaikome padorumo svarbiu kriterijumi, atsirenkant kandidatą į Seimą?

Tam turime daugybę pasiteisinimų. Pirmiausia, aišku, nepalankios žmogiškam orumui formuotis sąlygos, kurių ištakos siekia okupacijas. Totalitariniuose režimuose pagrindinis ir dažnai vienintelis kiekvieno gyventojo tikslas – išlikti. Paprasčiausias būdas išlikti – tapti tinkamu sistemai. Reiškia, visais galimais būdais žmonės ima demonstruoti paklusnumą valdovui ir reikalauti paklusnumo iš pavaldinių. Pataikavimas tarsi įaugo mums į kraują, tapo gyvenimo norma. Niekam nereikia, kad būtų tikri jausmai, nuoširdumas. Užtenka, kad būtų išorinis prisitaikymas. Visi supranta, kad tokiomis sąlygomis neįmanomi tikri santykiai, juk „ne vakar gimę eina į valdžią“. Svarbu valdovams, kad jie galėtų situaciją palenkti sau palankia kryptimi. Dažniausiai baime ir veidmainiavimu. Vidiniai esmės orientyrai palaipsniui nyksta iš vartojimo, pamažu net ir iš žodyno, užleisdami vietą tik išoriniams ženklams – gero elgesio jaunuolis, išauklėtas (priklausomai nuo to, kokį  auklėtojas ar sistema ją ar jį nori matyti). Veidmainystė tampa išlikimo būdu, o padorumas tam trukdo.

Įdomu, kad gėrio ir blogio sampratos ištrinamos. Interpretuojant žinomos totalitarizmo analitikės Hanos Arendt mintis, ir sovietinis, ir nacių totalitarizmas sąmoningai taikė panašius būdus gėrio ir blogio perskyrai sunaikinti. Žemiausias pozicijas užimantiems savo tarnams „plovė smegenis“, teigdami, kad aukščiausias gėris yra jų diktatorius bei jo brukama ideologija. Realiame gyvenime diktatorius ir jo aplinka elgėsi visai priešingai bet kokiam gėrio supratimui. Suvokti gėrio sampratą žmonėms darėsi vis problematiškiau. Į aukštesnes pozicijas ateidavo asmenys, nesukantys sau galvos dėl padorumo, gėrio ar blogio sąvokų. Jų pagrindiniai interesai siejosi su siekiu pasinaudoti šiomis „primityvių prasčiokų“ suprantamomis gėrio sampratomis. Jie naudojosi „prasčiokų“ jausmais. O gal ir dabar naudojasi?

Taip. Pasiteisinimą turime, bet ar jis padeda mums  šiandien. O juk galėtų grįžti ir suvokimas, kad įmanomas ir kitoks tikrovės suvokimas. Ar mes išsivadavome iš‚ „paveldėtų“ mąstymo klišių, kuriomis iki šiol dar naudojasi ne vienas, norintis valdyti ir pelnytis?

Besivaduojantys turi galimybę mąstyti ir apie padorumo sąvoką. Ką kiekvienas iš mūsų sudedame į ją?  Galime aiškintis. Šie dalykai  jau gali tapti debatų tema. Ir viltis, kad išsirinksime padoresnius…

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , .

8 komentarai

  1. Bartas:

    Labai norėčiau pamatyti keliaujantį “debatą”. Gal kas matėt? Nors vieną.

  2. Kaip atramos bei rami atgaiva …valstybingumui, tai pradžių pradžia s a v i,
    taip vien savi žodžiai, savimi, sava kalba, – a s m e n i n e – nuo Savęs.

    Taigi – tikrove (užuot bepalūkaninės paskolos skoliniu real-ybe)
    galime mėgint rast sprendinį (net be sprendimo, ar kaip vis primenu
    nutarties Teismo Konstitucinio 2014-01-24 benutekinimo paplava į …).

    Tikrovė,
    ir dar sykį tikrovė
    (be “real-ijų”, be “spekt, sprectrum”, spektaklių, inspektų, konspektų) nušvitimu, švietimu, šviesa:
    savais žodžiais, be išankstinių “cirkų”, cirkuliarų, cirkulių… lot. circus ‘ratas’,
    nes
    …spekuliatyviai imi (arba ėmi 🙂 ) ir nuriedi, nusirideni “NE SAVAS’ visokiais pašaliais, pašalėm,
    ar net visai į “dangų”, tarsi padrikai žvirblius iš patrankų apšaudant; taigi svetimybinio prado anstatai
    u ž g o ž i a, GOŽIA ir sustabdo, visą sąmoningumą bei asmeninį (gryn tautišką) veiksnumą bloškia
    pvz.:
    “Circinus was given its current name in 1763, when Lacaille published an updated sky map with Latin names for the constellations he introduced” rask. wikiped.
    “ratais”, cirkuliais-circinais cirkiškai dangų skrost…

    “Ridpath, Ian. “Lacaille’s grouping of Norma, Circinus, and Triangulum Australe”. Star Tales. Retrieved 27 June
    2012 bei “Ridpath, Ian. “Circinus”. Star Tales. Retrieved 27 June 2012″

    Taigi, –
    itin itin apdairiai elkimos su tokiais nederamais skolinėliais kaip “realybė” ar pan., kad
    tikrovės,
    tikrumos
    ir viso tuo
    “prisikabinamo” grūzo-balasto (jei jau susivokt nederamų ir nevartotinų antstatų ant kalbos SAVOS pajėgtų
    užsibogint neįgalūs dar vis nugremžt esam, ) ant savęs tiek pasikabinus iš veikliu lietuvių tik varganų vargani
    demžiotojai
    (lietuviškai)
    bepaliekam.

    Tikrovė,
    be varganų “reality” demžionių ant kalbos SAVOS, taip ir lieka t i k r o v e,
    – ir be rinkimų, ir be sprendimų,
    – visai visai
    be jokios
    EIGOS
    …esant

    “2014-01-24 nutarimui Nr. KT2-N1/2014, bylos Nr. 22/2013 Dėl Konstitucijos 125 straipsnio pakeitimo įstatymo:
    – Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 125 straipsnio pakeitimo įstatymas (2006 m. balandžio 25 d. redakcija; Žin., 2006, Nr. 48-1701) pagal priėmimo tvarką prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos VIENO str. daliai…”

    Tad tokia dalia,
    jei nevykdoma valia,
    tai kokia galia
    pajėgi 2016 m
    rinkimus į Seimą pradėti.

    Ne šposas, ne “cirkas”, be pasiteisinimo, o baimė. Taip?
    Tikrovė, kad ir čia pat gerb. Ramunės “pykštelta” de-batais,
    ar į debatus; o ne paprastutelaičio veiksmo-sprendinio
    vėlgi paieškai, – kaip niekinantys ir Konstitucijos nevykdantys
    kandys, atsiprašau “kandidatai” būtų nuo bet kokios galimybės
    vėl “saugiai rusentis” bergždumu asmeniniu ant mūsų Seime, –
    dar bet vieną kitą tarpsnį-tarpsnelį likus išlaikyme (“kadencijoje”
    – vok. Kadenz, pranc. cadence – taktas, ritmas, it. cadenza
    < lot. cadentia – kritimas: 1. įstatymu nustatytas laikotarpis
    kokiam nors renkamam valstybės organui veikti ar pareigūnui
    pareigas eiti; 2. lit.: a) krintančioji intonacija, būdinga sakinio
    arba frazės pabaigai; b) krintančioji poezijos kūrinio eilutės
    arba posmo (strofos) intonacijos dalis; 3. muz. muzikinio
    kūrinio ar jo dalies baigiamasis harmoninis melodinis darinys…)

    Tikrovė,
    gerb. Ramunė, tokia, kad po 2014-01-24
    viskas teisėtai atskleista, atverta,
    bet… grįžti į Valstybę, į Respublikinę konstitucinę jos galią, nuo
    1992 m. visų mūsų valia įtvirtinta, na niekaip.
    Niekas ir niekuo
    …iš į užkulisius (ir gulaginio kolaboracinio okupacino paveldo valdymo palikimo mūru /be kabučių/ Gedimino pr.)
    išgintą visą šalį, visus jos valdymo lygius, – teisėtai į konstitucingąjį neužkulisinį Valstybingumą apgręžt negeba.

    Taip ir D E M Ž I O J A M Ė S
    varganai paliegę…

  3. Žemyna:

    Rinkimės pagal ilgai sąmoningai vilkintą ir nesprendžiamą klausimą. – Priverskime juos jį pagaliau užbaigti ir ateityje nebevilkinti jokių klausimų sprendimo.
    Pvz., gal prieš 27 metus rinkau parašus, kad lietuvių k. būtų paskelbta valstybine. O dabar abejojama, ar ne per daug vietos valstybėje ji užima… 🙂
    Mūsų garbieji seimūnai, atrodo, pradėjo abejoti valstybinės kalbos statusu ir teisėmis Lietuvoje – nori dalyje pasų vietoje valstybinės rašyti lotynų abėcėlės raidėmis. Jau gal 20 m. jie visokiomis dingstimis tampo svetimvardžių paklodę vienas nuo kito, nors yra paprastas sprendimas:
    svetimvardį originaliai rašyti kitame lape, o valstybinę kalbą palikti jai pagal statusą ir Konstituciją priklausomoje vietoje – ir pasuose, ir visoje raštvedyboje (valstybinėje ir verslo) šioje šalyje rašoma ir skaitoma lietuviškai …
    Tai štai – rinkimės tuos, kas balsuos už „Talkos” (Alternatyvųjį) paso projektą.

    • lyvis:

      Niekada, čia stribų pinklės ar ne taip žemės kurmį. lyvis

      • Žemyna:

        Galvok, kaip nori, garbusai Lyvi. Tačiau būtent tokiu atžagarumu bus pasiekta, kad įstatyme valstybinė yra lietuvių k., o realiai gyvenime darbuotojai PRIVERSTI dirbti su visom kalbom pateikiamais pasais. Turiu galvoje visas paslaugų, komercijos sritis, visus valstybės ir privačius registrus ir duomenynus, kuriuose fiksuojamos pavardės bei turtas. Nebus priimtas „Talkos” variantas, bus priimtas Kirkilo su Šiauliene stumiamas „niekieno” kalbos variantas. Nors yra valstybei nekenkiantis, o jaunamartes tenkinantis būdas įrašyti IR originalaus grafinio pavidalo pavardę, tačiau jokiu būdu NE valstybinės kalbos sąskaita (kaip dabar socdemai su K ir Š siūlo – būtent pakeisti įrašus lietuvių k. neegzistuojančia svetimkalbe.)…
        KŠ projektas, kai pavardė rašoma APYTIKRIAI, be diakr. ženklų, vien tik lotyniškais rašmenimis – puikiausias kelias nuslėpti, kaitalioti tapatybę, nes iš taip parašytos gali išvesti pavardes bent 20 kalbų, visomis skirtingai atrodančias bei tariamas. Pats projektas – neraštingas, tačiau… patenkinamas LT „draugų” nesveikas įgeidis dar labiau išstumti LK iš oficialios vartosenos, šiuo kartu – iš valstybės, policijos ir kt. registrų.
        Galima ir toliau tąsyti šią temą iš kadencijos į kadenciją – VT už tai bus dėkingas – visgi europarlamentaro alga – ne mechaniko kokioje nors dirbtuvėlėje…
        Galima nepriimti nei vieno iš siūlymų, tačiau tai puikiai pasitarnaus abipus gyvenantiems didiesiems broliams ir toliau palaikyti psichologinę įtampą šalyje. Partijos neurolingvistas nestokos darbo, palaikydamas kovojančių už „pamintas TM ir ŽT” dvasią…
        Ši tema tapo tautų siundymo vienų prieš kitas įrankiu, psichologiškai parengiančiu dalį šalies bet kurią akimirką virsti Donbaso klonu. Latviai labai protingai ir praktiškai pasielgė, ATĖMĘ galimybę manipuliuoti šia tema, tačiau nepažeminę tuo savo kalbos statuso. Papildomas lapas pase tarnauja tik valstybės patvirtinimu visoms suinteresuotoms užsienio institucijoms, jog originaliai ši pavardė štai taip rašoma, o jos originalas iš štai tokio teisiškai galiojančio, PRIPAŽĮSTAMO dokumento nurašyta. Primenu, jog netampama nei latviu, nei švedu, nepateikus dokumentų, pagrindžiančiu šį faktą. O dokumentas neturi būti išduotas užgrobėjo karų ir okupacijos laikais – tokio pasaulio teisininkų bendrija nepripažįsta galiojančiu.

  4. dr.Jonas Ramanauskas joramlt@yahoo.com:

    Padorumas Seime yra paneigtas. Pasiskaitykite straipsnį “ULTIMATUMAS Seimui dėl LR teisinių pagrindų griovimo”.

  5. Albinas Vaškevičius:

    Ramunė Butkevičiūtė besimokydama Kauno medicinos institute priklausė Kauno politechnikos instituto kraštotyros draugijai. Šiai draugijai priklausė jos broliai Vidas ir Gintaras, o taip pat jos tėvai. Tai vienintelė visa šeima pasinėrusi į kraštotyrinę veiklą. Ši draugija daugelį metų buvo pagrindinis tautiškumo palaikymo židinys Kaune. Jai priklausė ne tik politechnikos instituto, bet ir
    Kauno medicinos instituto,
    Lietuvos veterinarijos akademijos,
    Lietuvos žemės ūkio akademijos,
    Fizikinių techninių energetikos problemų instituto,
    Lietuvos statybos ir architektūros instituto,
    Kauno radijo matavimų technikos instituto,
    technikumų, proftechninių mokyklų dėstytojai, darbuotojai ir studentai, įvairių Kauno vidurinių mokyklų mokiniai, mokytojai, bei kitų įstaigų darbuotojai. Tai labai siutino sovietinį saugumą (KGB) ir 1978 metais Kauno politechnikos instituto kraštotyros draugija KGB nurodymu buvo uždaryta. Partiniai ir vadovaujantys darbuotojai t. y. komunistai ir vykdomųjų komitetų darbuotojai žodį kraštotyrininkas laikė keiksmažodžiu, o tautiškų kauniečių ir ne tik kauniečių akimis kraštotyrininko vardas buvo labai garbingas vardas.
    KPI kraštotyros draugijoje buvo mokomasi lietuvių liaudies dainų, tradicinių šokių, studijuojami lietuvių papročiai, organizuojamos kraštotyrinės ekspedicijos bei Rasos, Ilgių, Užgavėnių, Saulėgrįžos šventės. Kraštotyrininkams paskaitas skaitė Marija Matušakaitė, Klemensas Čerbulėnas, Marijona Čilvinaitė, Stasys Meškauskas, Gintautas Masaitis,…

    • Didelis ačiū gerb. Albinai,
      tikrai net nuo Kovo 11-osios niekaip, na niekaip atsitokėt negalime,
      tai ir net savęs, savų šviesuolių iš to vergmečio pažint pajėgos dar neturim.
      Tad žinios šios labai laiku. Jaučiasi. kad ž m o g i š k u m o aukščiausioji gaida
      ir gerb. Ramunės žodžiuose įkrauta. Tačiau, taip …tačiau, atgimties palaikymui
      savimi, nuo savęa, savasties bei įgimtojo lietuviško tapatumo, dar svaresnė,
      dar svarbesnė bei ne itin lengva pastanga b ū t i n a. Nuolatinis, kasdienis
      – jautrus ir nuožmus apsivalymas (ne “pu(o)rizmas”, kaip kas šmaikštautų),
      bet labai labai ytemta nuolatinė, a s m e n i n ė pastanga, kad

      …užguiti institutais, akademijomis, technikumais, univesalitetais-komi(komi)tetais
      viešen nespraustumėm nei “realizmų”, nei “organizmų-organizavimų”, anei
      studijizmų ar tradicizmų; juk netgi paprastuolis (kadangi tiesus-tiesuolis 🙂 įmygus)
      gūgliatinklis “traditional” nuo “trading” išskirt nėr pajėgus, bet… pajėgus siūlyti tau,
      – t.y. kiekvienam a t v a n g ą asmeniniam pasi-RINK-imui:
      seniai (nuo seno, no vecās /latv./
      ar parasti, parasta, pieraduši; įprastas)
      įprastinis
      nusistovėjęs
      tipinis

      “””long-established
      accustomed,
      usual, ordinary, habitual, customary, familiar
      routine, regular,
      established
      example, instance, model, sample, specimen, type…”””

      Taigi, būdas, pobūdis, eiga bei veikla, jau pati savimi (iš priGIMTies) reikalauja
      gryn savai, aiškiai tikrovei a p i b ū d i n t, – svetimybių-skolinių
      atsisakyti (nerealizuojant “realijų”, “neDEbatuojant”, nesitampant, svetimo nesivelkant),
      kad tų naštų slėgį numetus, j a u pajusti, pasijausti lietuviais ESANT.
      Ir V.Kudirkai, ir po 1904 m. daug daugeliui mūsų šviesuomenės tai tekę, pavykę.

      Sėkmės!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: