R. Jasukaitienė. Piliakalnių šviesa (0)

Medžionių piliakalnis | wikimapia.org nuotr.

Medžionių piliakalnis | wikimapia.org nuotr.

Tūkstančio piliakalnių šalimi Lietuvą vadina lietuvių kilmės muzikantas Džeimsas Zabiela (James Zabiela)  ir džiaugiasi, kad šių istorijos paminklų dar  neužgožė naujos statybos.  Nuo piliakalnio pasižvalgę, ne tik toliau matome…Bebėgdami (paknopstom?) beskubėdami kitus pasivyti, pamirštame paprastą tiesą: kiekviena save gerbianti tauta stiprybės semiasi iš savos praeities… Gal todėl 2017-ieji metai buvo paskelbti Piliakalnių metais?

Kad žodžiai neskambėtų perdėm patetiškai,  Lietuvos žurnalistų draugijos (LŽD) nariai iš Kauno ir Vilniaus, vadovaujami Juozo Pugačiausko, birželio 10-ąją išsirengė tvarkyti Medžionių piliakalnio (Prienų r.). Susitikome Aukštadvaryje – pusiaukelėje tarp Vilniaus ir Kauno. Regioninio parko lankytojų centre mus pasitiko jo darbuotoja Rita Balsevičiūtė, žinoma folklorininkė ir žolininkė, save vadinanti jotvingių palikuone.  Apie šios moters asmenybę ir veiklą reikėtų atskiro straipsnio…

Dažnam tenka šiuo keliu važiuoti, net stabtelti ne vienam teko – taip čia gražu: iš vienos pusės piliakalnis, iš kitos – Navos ežeras tyvuliuoja… Nepaprasta ir šio krašto istorija. Šis kelias buvo nutiestas kunigaikščio Vytauto laikais ir vadintas Karališkuoju. Jo tikslas –sujungti LDK pilis. Dar XII a. čia buvusi pastatyta strategiškai svarbi pilis, nuo Navos ežero pavadinta Navos, kitur – Navininkų pilimi. 1380 metais kryžiuočiams ją pavyko sugriauti, tačiau jau po metų kunigaikščio Kęstučio nurodymu ji buvo atstatyta – tokia svarbi ji buvusi.

Nuo XVI a. Aukštadvaris žinomas kaip Lietuvos Didžiojo kunigaikščio dvaras. Žygimantas Senasis jį atidavė iš Maskvos nuo caro persekiojimo pabėgusiam Jonui Lackiui, su kuriuo atkeliavo ir nemažai sentikių. Lackiai, pastebėję šaltiniuotus upelius, kurių vandenis mėgsta upėtakiai, buvo iškasę net 16 tvenkinių šioms įnoringoms  (ir skanioms!) žuvims auginti. Upėtakiai  bačkomis, stotyse keičiant vandenį, būdavo vežami  net į Petrogradą caro virtuvei…

Čia, šiame dvare, vėliau rinkosi filomatai ir filaretai. Ne kartą buvojo ir Adomas Mickevičius. Savo pamėgtą ąžuolą jis vėliau prisiminė ir aprašė poemoje „Ponas Tadas“, jau būdamas toli nuo Tėvynės, gyvendamas Paryžiuje. Nors Paryžių sunku pavadinti tremtimi, visgi… Caras A.Mickevičiui  buvo uždraudęs gyventi savo gimtuose kraštuose, kurių poetas labai ilgėjosi. Ilgesys atsispindi jo kūryboje, supintoje su prisiminimais… Apie Karališkąjį kelią, A. Mickevičiaus ąžuolą (kuris tebežaliuoja!), savo  kelionių užrašuose yra paminėjęs ir kitas garsus lenkų poetas Vladislovas Sirokomlė, keliavęs šiomis vietovėmis.

Su LŽD nariais, lydimi R. Balsevičiūtės, leidžiamės į Velnio duobę – giliausią duobę Lietuvoje. Vienų mokslininkų nuomone, 40-ies metrų gylio duobę  išrausė nukritęs meteoritas, kitų, – kad  ją paliko atskilęs ir ilgai tirpęs ledyno gabalas. Iš tiesų Velniaduobę išmatuoti sunku, nes jos gelmėse dar bent apie 9 metrus glūdi durpių sluoksnis. Velniaduobė  apipinta sakmėmis ir legendomis. Ilgai tikėta, kad Velinas – požemio karalystės valdovas – rūpinasi gyvuliais, tad jam buvo aukojamos gyvulių aukos: ožkelės, veršiukai… Jų kaulų buvo rasta Velniaduobėje. 1666 metais dvarininkai  žemės dalį  su Velniaduobe  padovanojo Aukštadvaryje įsikūrusiam domininkonų vienuolynui, idant jie atpratintų žmones nuo gajų pagoniškų papročių.  Vienuoliai prie Velnio duobės pastatė koplyčią. Per laiką ji tapo nebereikalinga, neremontuojama  sugriuvo, liko tik akmenų krūva ir …Velnio duobė! Jos krantai puikiai atmuša garsą – nuostabia akustika  galėjo įsitikinti visi, kurie klausėsi čia surengtų „Žalvarinio“,Donato  Katkaus koncertų. Be abejo, tokio lygio muzika turėjo patikti ir visų amžių bei tikėjimų dvasioms, pačiam Velniui irgi…

Medžionių piliakalnis, kurį ryžtasi tvarkyti mūsų LŽD nariai, gerokai apleistas, sunkiai pasiekiamas. Gerą gabalą kelio kratomės žvyrkeliu, kitą gabaliuką, palikę mikroautobusą, pėdiname pėsti. Pro pat piliakalnį, datuojamą I amžiaus pabaiga – II amžiaus pradžia, sruvena upeliukas, vietomis bebrų užtvenktas. Ar čia ir bus tas Virkius? O gal Bevardis? Piliakalnis apaugęs lazdynų, skirpstų krūmais, laukinėmis erškėtrožėmis. Buvę mediniai laipteliai visiškai sutrešę. Stakliškių seniūnas sako,  kad jo seniūnijoje net 9 piliakalniai, o darbo rankų trūksta. Kaimuose likę tik senukai, jaunimas išsilakstęs….Kimbame į darbą. Du seniūnijos vyrai benzopjūklais vos spėja pjauti krūmus, kuriuos mes velkame žemyn ir krauname į krūvas. Po metų išdžiūvę šiekštai bus tinkami Joninių laužui!  Tik ar ateis čia kas  paparčio žiedo ieškoti? Ar užkurs ant piliakalnio laužą?

Lietuvos žurnalistų draugijos nariai išvykoje | R. Jasukaitienės nuotr.

Lietuvos žurnalistų draugijos nariai išvykoje | R. Jasukaitienės nuotr.

Įsigudriname dirbti „konvejeriu“: perduodame šakas ir medelius vieni kitiems pametėdami. Darbas vyksta sparčiai. Kai benzopjūklai užkaista, nusileidžiame pietauti. Kolega Juozas Vercinkevičius vaišina karaimiškais kibinais, Stakliškių seniūnas atbogina didžiulį šakotį… Į pievas nuklydusi mūsų LŽD pirmininkė Gražina Viktorija Petrošienė tuo tarpu surenka nuostabią lauko gėlių puokštę ir įteikia ją  J.Pugačiauskui už gražią iniciatyvą: bendras darbas suartina kauniečius su vilniečiais; susėdę prie bendro stalo šį kartą nesprendžiame globalių problemų, nesipiktiname politikais ir jų netesybomis dirbti „vardan tos Lietuvos“… Mūsų iniciatyva tvarkyti piliakalnius užkrečianti ir kviečianti: lai kiekvienas kolektyvas, kiekviena miestelio bendruomenė sutvarko po vieną apleistą, sunkiau prieinamą piliakalnį, ir nustebsime pamatę, kiek erdvės ir šviesos atsivers mūsų Tėviškėlėje! Medžionių piliakalnio viršūnę pirmoji  pasiekia LŽD narė Liudvika Pociūnienė. Juokaudama ji parodo į batus: jie pritaikyti po kalnus laipioti! „ Pafilosofuosiu“: batus išsirenkame patys. Kaip ir viršukalnes, į kurias norime įkopti. Batus renkamės , atsižvelgdami į savo gyvenimo tikslus…Kokie yra doros žurnalistikos tikslai?  Siųsti žinutę… Ar ne tokiu tikslu ant piliakalnių būdavo užkuriami laužai – sąšaukos? Perspėti, kviesti, uždegti ir kitus…

Piliakalnių tvarkymas – ne tik atminties saugojimas. Ši akcija primena ir būtinybę saugoti gilesnius – tautiškumo, savasties, dvasingumo klodus. Piliakalnių šviesoje, atsivėrusiose erdvėse regime giliau, esame labiau… savo krašto žmonės. Kiekviena akcija yra ir tam tikras bandymas: ar taps tradicija, ar prigis? Ar teliks kaip dar vienas neišpildytas reklaminis šūkis, į kuriuos jau žiūrime skeptiškai? Vienas geras darbas yra geriau nei šūsnys prirašytų, bet nevykdomų nutarimų… Pastaba tinka kiekvienam iš mūsų. Ypač tiems, kurie žinią perduoda kitiems. Ir ypač  tiems, kurie nori perduoti gerą, viltingą žinią – nenuperkamą, neparduodamą…

Kategorijos: Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos, Kultūra, Kultūros paveldas, Skaitiniai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *