Sekmadienio sakmė. Kaip velnias žmogui pinigų paskolino (audio) (3)

Vėlinas. R. Petrausko kolekcija | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Vėlinas. R. Petrausko kolekcija | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Sako, juog velniai seniaus daug dažniaus rodęsi žmonėms negu dabar. Seneliai pasakoja, kad kaip jie, būdami dar piemenimis, ridinėdavo kartais ripkas, tai nušoks, būdavo, velniukas nuo tvoros ir prašosi leisti jam kelissyk paristi.

Tokioj senovėje panorėjo vienas žmogus vesti. Bet, būdamas neturtingas ir turėdamas prie savęs didelę šeimyną, negalėjo nė kokiu kitu būdu išpildyti tą savo norą, kaip tik eidamas svetur ant uždarbio.

Išėjęs ant vieškelio netoli savo namų, susitiko su velniu. Velnias atsiliepė tuojau į žmogų:
– Kurgi dabar eini?
– Einu ieškoti uždarbio. Norėčiau pačią vesti, bet neturiu kuo pradėti gyvenimo, – atsakė nuliūdęs žmogelis.

Velnias klausė toliaus:
– O kiek tau reikėtų pinigų?
– Pradžiai reikėtų nors kokie dvidešimt rublių gauti.
– Cha cha cha! – nusijuokė velnias. – Aš tau visą pūrą sidabrinių duosiu, tik tu už tai turi pakviesti mane ant savo vestuvių.

Bet pamatęs, kad žmogus, išgirdęs tuos žodžius, stovi nusiminęs, ramino jį, prižadėdamas nereikalauti nuo jo greitai pinigų.

– Atiduosi, – sako, – kada galėsi, kada prasigyvęsi, – aš galiu laukti.

Ir įdavė velnias žmogui visą maišą sidabrinių pinigų.

Žmogus, paėmęs pinigus, pargrįžo namole, nors ir linksmas, bet ne visiškai smagus: nežino pats, ką su velniu daryti, teip jam nerodėtų tokis svečias kviesti ant savo vestuvių. Gerai apmanęs, nuėjo pas kunigą ir apsakė jam savo rūpestį. Kunigas pamokino, kaip reikia su velniu kalbėti.

Atėjus vestuvių laikui, žmogus vėl nuėjo ant vieškelio ir, susitikęs ten velnią, kvietė jį pas save ant vestuvių. Velnias klausia:
– Kas bus piršliu per tavo vestuves?
– Piršliu bus pats Dievas, – atsakė žmogus.
– Tai geras senis, – atsakė velnias. – Mes su juo gerai pasižįstame. Malonu bus su juo pasimatyti. Bet kas bus svočia?
– Svočia bus Motina Švenčiausia.
– Ir toji man gerai pažįstama, pusėtina moteriškė. O kas gi bus broliais, pamergėmis? – klausė vėl velnias.

Žmogus išskaitė visus šventuosius, angelus, archangelus, o velnias vis sakosi gerai juos pažįstąs ir vis džiaugiasi su jais pasimatysiąs. Pagaliaus velnias užklausė da sykį:
– O kas bus muzikantu?

Žmogus, matydamas, juog visas kunigo pamokinimas išėjo ant nieko, – jie velnio nuo vestuvių nė kiek nenubaidė, – valandą pamanstęs, atsakė:
– Į muzikantus prašiau Perkūną.
– Perkūną?! – sušuko pašokęs velnias. – Kam gi tu jį prašei? Nėra da septynių metų, kaip jis į mane trenkė ir teip sumušė šoną, juog dar iki šiolei šlubuoju. Ne, dėkui tau, su Perkūnu nenoriu matytis, nelauk manęs per vestuves. O pinigus, kaip galėsi man atiduoti, atnešk į tą mišką ir pašauk: „Bauke, Bauke!“ – tai aš atbėgsiu jų atsiimti.

Žmogus linksmas, kad jau tokio svečio jam ant vestuvių nereikės laukti, pagrįžo namole ir vedė pačią. Bet velnio pinigai labai jam rūpėjo ir neduodavo ramiai gyventi. Todėl jis dirbo sunkiai, idant kaip nors greičiau išmokėtų savo skolą. Neilgai trukus jam pasisekė susirinkti reikalingus pinigus, ir nunešė juos ant sutartos vietos.

Nunešęs pradėjo šaukti:
– Bauke! Bauke! Atnešiau tavo pinigus. Atsiimk!
Bet Baukas nepasirodė, o balsas iš miško atsakė:
– Nėra Bauko! Nutrenkė jį Dundulis.

Išgirdęs tuos žodžius, žmogus parėjo namole, parsinešdamas visą maišą pinigų, kurių nebuvo jau kam sugrąžinti, ir gyveno laimingai.

Užrašė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, 1894 m., Joniškėly, Pasvalio r. [Spausdinama iš „Mūsų pasakos“, 1-asis leid. Vilnius [Tilžė, 1894]

***

Velnias nebijo krikščionių Dievo, Bažnyčios ir visų jos šventųjų, angelų bei archangelų? Sakydamas, kad gerai pažįstas juos, jis prisilygina jiems arba net juos pranoksta. Juk velnias yra dievybė – Vėlinas – vėlių dievaitis. Tačiau ir jis yra priverstas pripažinti galingiausiojo mūsų Perkūno pranašumą. Perkūnas gi, pasirodo kaip muzikantas – savo galią skleidžiantis muzika ir giesmėmis. Būtent čia ir slypi baltų religijos galia. Mūsų protėviai giesmėmis, stygų skambesio, dūdų dūdavimo ir būgnų dundesio garsais gebėdavo susivienyti su perkūniškomis galiomis ir tapti nenugalimais:

Krivis Jonas Trinkūnas (1939–2014) gieda giesmę Dievaičiui Perkūnui.

Kategorijos: Kultūra, Kultūros paveldas, Nuomonių ratas, Sekmadienio sakmė, Skaitiniai, Visi įrašai, Žodžiai sielai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *