R. Zemkauskas apie restauruotą Prezidento V. Adamkaus biblioteką: Tai galėtų būti Lietuvos socialinio tinklo centras (nuotraukos) (1)

J. Petronio nuotr.

J. Petronio nuotr.

Kaune duris po rekonstrukcijos atvėrė prezidento Valdo Adamkaus biblioteka-muziejus. Ši kultūrinė ir švietėjiška erdvė neabejotinai yra itin svarbi miestui ir Vytauto Didžiojo universitetui (VDU). V. Adamkaus bibliotekoje-muziejuje jau vyksta įvairios politikų, aktyvių visuomenės veikėjų, menininkų bei Lietuvos išeivijos atstovų diskusijos ir jau planuojamos nacionalinės, tarptautinės konferencijos. Kalbamės su VDU dėstytoju, žurnalistu bei rašytoju Ryčiu Zemkausku apie prasmės apraiškas ir galimas pamokas, kuomet centre atsiduria bibliotekos simbolis.

– Kaip manote, ką Prezidento Valdo Adamkaus biblioteka reiškia Kauno miestui?

– Žvelgiant iš Vytauto Didžiojo universiteto perspektyvos, biblioteka yra tai, iš ko atsirado bet kuris universitetas. Biblioteka yra universiteto motina – ji pagimdė universitetą. Kaip Aleksandrijos biblioteka galiausiai sukūrė Bolonijos universitetą. Ši erdvė – tai labai stiprus žinijos simbolis.

Šiais laikais tai auditoriją veikia dviem lygiais. Pirmasis žinijos lygis yra virtualus. Mes turime „grynąjį protą“, vos ne kantiškąja to žodžio prasme. Antrasis lygmuo atsiskleidžia, kuomet turime įsteigtą, įkurtą vietą, tam tikra prasme – rūmus. Į juos galima užeiti ir ten jaučiama visai kitokia informacijos energija. Tuomet įvyksta kūniškasis prisilietimas prie kultūros ir žinių.

Ši Prezidento Valdo Adamkaus biblioteka Kauno miestui gali tapti intelektualinę veiklą skatinančiu veiksniu. Asmeniškai man netgi patinka, kad ji šiek tiek svarbesnė kaip simbolis nei kaip erdvė. Nepabijočiau padiskutuoti, kad šiuo atveju yra naudingas netgi tam tikras fetišizavimas. Tai svarbu šio laikmečio visuomenei, kuomet turime grynosios žinijos dominavimą – „Google“ paieškos sistemą.

Knyga neturi daug galios be vietos, kurioje pažymimas bendruomenės ir visuomenės įsisteigimas, įsikūnijimas, savigarbos lauko bei formaliosios viešosios erdvės sukūrimas. Būtent ši funkcija bei simbolis yra be galo reikalingas ir reikšmingas. Juolab, kad tai yra Valdo Adamkaus biblioteka.  Manau, kad būtent Prezidentas ir atstovauja visuomenės įsisteigimo, savivertės vertybėms.

Prezidentas Adamkus, kurį turiu garbės pažinoti, yra unikali asmenybė, nes sugeba sukurti pagarbos kupiną ir apie valstybę mąstantį oficialumą, o tai retai kam pavyksta. Man teko matyti jo nuoseklaus darbo pėdsakus Ženevoje, kur Jungtinių Tautų rūmuose jis įsteigė Lietuvos kambarį. Simbolinis veiksmas, bet dabar jame vyksta įvairių valstybių svarbūs posėdžiai ir visi žino, kad tai „Lietuvos kambarys“. Būtent tokį pat vaidmenį gali atlikti ir Valdo Adamkaus biblioteka Kaune.

Kaunui galėtų būti naudinga sietis su šiuo vardu, asmenybe bei ramiai suvokti, kad mes esame savarankiški, kad galime save kurti, steigti patys ir prisiimame atsakomybę. Tokiu būdu visuomenė save prisiriša prie kultūros „kūno“ – tai itin svarbus savigarbos veiksmas. Pirmiausia, yra svarbu su kokia savivoka išeisi iš bibliotekos ir tik tuomet – kokią knygą ten pasiimsi.

– Kuo ši Valdo Adamkaus restauruota biblioteka galėtų būti svarbi akademiniam jaunimui, vis dar formuojančiam savo tapatybę?

– Jaunam žmogui visa tai nėra taip greitai suprantama ar būtinai sava, bet taip ir turi būti. Iš pradžių atrodo, jog tai vyresniųjų primestas pasaulio vaizdinys, bet siūlyčiau į jį žiūrėti kaip į dar vieną gerą progą ką nors sužinoti. Pasaulio vaizdą, kurio tu dabar nepažįsti ir kurį vieną dieną pradėsi branginti. O jei to ir niekada neįvyks tiesioginiu būdu, tai labai gali būti, kad simbolinė bibliotekos reikšmė turės kokį nors kitą, tau nejuntamą, bet naudingą poveikį. Tapatybės formavimo ir paieškų metu mes turime stengtis pasiūlyti žmonėms kuo platesnį spektrą.

– Kaip tikslingai išnaudoti šią unikalią erdvę kasdieniniame akademiniame gyvenime?

Reikia, kad atsirastų šios kultūrinės-edukacinės erdvės patriotų. Tuomet bus maksimaliai praktiškai ir simboliškai išnaudojamos bibliotekos galimybės akademiniame gyvenime. Nemanau, kad tikslinga persistengti ir nuolatos viską matuoti apčiuopiamais rezultatais. Ypač to derėtų vengti pirmaisiais metais, kuomet pravartu šiai erdvei skirti laiko integruotis į universiteto bendruomenę ir veiklą.

Aukštojo mokslo įstaiga gali matyti Valdo Adamkaus biblioteką kaip visada šalia esančią priežastį veikti. Lygiai taip pat biblioteka gali būti tik ženklas, su kuriuo mes išeiname į viešą erdvę:  kavinę, koncertų rūmus, parodas. Mes išeiname su tais ženklais, kurie sudaro asmeninį tapatybės žemėlapį. Taigi, nereikia pervertinti lankantis kasdien arba atvirkščiai – stengtis paversti šią vietą neįžengiama tvirtove. Svarbu išmokti bibliotekos kuriamų ženklų sistemą ir ją pritaikyti akademinėje aplinkoje, viešojoje erdvėje ar net buityje, nes mokslas ir kultūra, kad ir kartais sudėtingai kalba, bet juk yra skirti paprastam tikslui – padaryti mūsų gyvenimą geresnį.

– Prezidento Valdo Adamkaus biblioteka yra susieta su Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos institutu. Kaip manote, kokią reikšmę tokia asmenybė kaip gerbiamas V. Adamkus ir kiti Lietuvos išeivijos atstovai turi dabartinei Lietuvai ir jos formavimuisi?

– Čia yra labai svarbus klausimas. Aš manau, kad į išeiviją reikia žiūrėti kuo plačiausiai. Buvo milžiniškas etapas, ką prof. Egidijus Aleksandravičius vadina „karių ir poetų emigracija“ – visas šis procesas sukūrė tam tikrą kultūrinę erdvę, galimybę atsparumui ir naujam atgimimui. Pastaruoju metu Lietuva turi dar kitokią išeiviją ir visa ji privalo būti įtraukta į mūsų simbolinį žemėlapį.

Aš nuolatos kalbu apie tai, kad šalies visuomenei būtina galvoti apie emigrantus. Tuos, kurie grįš, dar labiau apie tuos, kurie išvažiavo ir negrįš, o svarbiausia – apie tuos, kurie išvažiavo ir nenori grįžti. Bet kuriuo atveju, jie visi yra mūsų valstybės dalis ir jie privalo tai žinoti bei jausti, net ir kai svetur gyvenantys blogai kalba apie Lietuvą. Mes turime pergalvoti savo santykius iš naujo ir mano pasiūlymas yra – Lietuva kaip  socialinis tinklas. Jeigu tu gyveni Australijoje ar Siera Leonėje, ar Kazachijoje, o per internetą palaikai ryšį su kitu lietuviu, kuris irgi negyvena gimtinėje – Jūs vis tiek esate Lietuva ir jos dalis. Virtualūs piliečiai.

Labai pagarbiai žvelgiu į bet kurį emigrantą, nes tai yra žmonės, kurie ėmė savo likimą į savas rankas. Vieniems pasiseka daugiau, kitiems – mažiau. Vienur matome daug intelektualinių pastangų, kitur – fizinio darbo. Bet kuriuo atveju – tai yra gerbtina ir svarbu visai Lietuvai. Būtent ši Prezidento Valdo Adamkaus biblioteka galėtų užmegzti Pasaulio lietuvių kontaktą. Tai galėtų būti Lietuvos socialinio tinklo centras.

Lietuva kaip socialinis tinklas man atrodo svarbi idėja, nes kalbos ir teritorijos ribojama valstybė – tai dar ne visa šalis. Emigracijos ir išeivijos bendruomenės akivaizdoje Lietuva nebėra vienintelė. Tiesą sakant, niekada ir nebuvo. Ši naujai duris atverianti erdvė – puiki galimybė kurti savitą lietuvybės kaip modernaus klubo, o ne kalbos ar teritorijos, jungiamą socialinį tinklą, per kurį norintys galėtų būti lietuviais.

– Paminėjote kalbą, teritoriją. Pastaruoju laikotarpiu Lietuvoje itin eskaluojamas šių valstybingumą žyminčių rodiklių pažeidžiamumas. Galbūt bibliotekos simbolinė funkcija gali sietis ir su diplomatijos paieškomis baimės akivaizdoje?

Baimės visuomet priveda prie tam tikro užsisklendimo nuo aplinkos. Jeigu norima Prezidento vardinę biblioteką išnaudoti diplomatinių diskusijų funkcijai – reikia norėti būti atviriems. Šiuo atveju, formali erdvė nereiškia uždaryta erdvė. Formali erdvė reiškia tik tiek, kad prieš įeinant svarbu nusivalyti kojas ir atsakingiau parinkti žodžius. Kūrybingas požiūris į formalią erdvę yra naudingas dalykas. Čia kaip kostiumas – yra vietų, kur vyksta formalūs pietūs ir jie turi savitą reikšmę. Bet į juos patekti gali daug kas, svarbu laikytis taisyklių. Taip pat ir su bibliotekos ir kultūros reikšme diplomatiniame lygmenyje.

– Pokalbis sukasi apie galimybes. O ar, visgi, derėtų šiai bibliotekai nubrėžti tam tikras ribas?

– Ribas brėžia ta bendruomenė ir jos žmonės, kurie šią erdvę kūrė ir kurs. Nėra ribų virš žmonių, tiesiog reikia klausytis ir stebėti aplinką. Komanda, kuri bus atsakinga už Valdo Adamkaus bibliotekos veiklą, nusistatys veiklos kryptis ir tam tikrus ribojimus. Tais žmonėmis tiesiog reikia pasitikėti be išlygų ir palaikyti jų entuziazmą. O kritikuoti bus galima kai praeis gerokai laiko ir pasimatys rezultatai visuomenėje.

– Šiuo metu mieste yra rengiama paraiška „Kaunas Europos kultūros sostinė 2022“. Kaip manote, ar šią erdvę būtų galima išnaudoti šio projekto metu? Kaip?

– Visos įmanomos Kauno miesto erdvės be išimties turi būti kviečiamos tapti projekto dalimi, nes šis projektas yra skirtas visuomenei. Kaip bus išnaudojama – priklauso nuo pačių žmonių poreikių. Kitaip sakant, spektras turi būti pats plačiausias ir jokiu būdu ne tik elitinis. Vėlgi, kostiumo reikšmė galioja ten, kur reikia, bet šalia visuomet egzistuoja demokratinė erdvė. Taigi, visoms įmanomoms kultūrinius susibūrimus telkiančioms vietoms pravartu susijungti į vieną žemėlapį ir V. Adamkaus biblioteka būtų reikšminga stotelė tokiame žemėlapyje. Man patiktų Kultūros sostinės dienomis ten užėjus rasti pvz. neįtikėtinos Kolumbijos skulptorės Nijolės Šivickas darbų parodą ir knygas, liudijančias lietuvių klajones Pietų Amerikoje…

Valdo Adamkaus restauruota biblioteka ir Prezidento asmenybė yra puiki perspektyva pradėti didelius darbus. Manau, V. Adamkus neprieštaraus tapęs ilgos kelionės pradiniu tašku atradimų žemėlapy. Man atrodo, kad tokį tikslą turi ir jo viso gyvenimo veikla. Toliau viskas atsiduria visuomenės poreikiuose, kuriuos vertėtų stebėti, analizuoti ir toliau planuoti kitus veiksmus. Kiek toli galima nueiti priklausys nuo mūsų pačių kūrybingumo, talento ir iniciatyvumo.

– Bibliotekoms, plačiąja prasme, verta klausytis, stebėti ir keistis?

– Be abejo, nes biblioteka yra labai dinamiška erdvė. Tai gali būti susitikimų, teksto, idėjos, žodžio, pradžios vieta ir tarsi centrinė kultūros lauko figūra. Žinoma, tai priklauso nuo žmogiškųjų išteklių, kurie kuria šias erdves. Ne mažiau įtakos dinamikai daro ir patys lankytojai. Biblioteka be žmonių yra kaip Hogvardsas be Hario Poterio.

– Kuomet Jūs lankysitės Prezidento Valdo Adamkaus restauruotoje bibliotekoje, ko ten ieškosite?

– Žmonių. Visada ieškau žmonių, ieškau su kuo galima pabendrauti. Pokalbį mintimis galima užmegzti ir su I. Kantu, paėmus iš lentynos jo veikalą, bet penkios minutės gyvo bendravimo yra daug brangesnės už visus kantus.

Kategorijos: Kultūra, Kultūros paveldas, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *