F. Kauzonas. Negi ir jūs parsidavėte, prezidente?

Dialogas su skaitytoja

Po anos savaitės publikacijos „Negi jus taip lengva nupirkti, patriarche?“ skaitytoja Danutė V. interneto portale savo komentaru mane negailestingai, bet beveik ne be pagrindo sugėdino: „Straipsnyje jūs cituojate Landsbergį, Degutienę ir Kubilių, ką jie kalbėjo tomis dienomis, kaip jie dievino Justiną Marcinkevičių, kada jis mirė ar kada jį laidojo. O dabar, kai jį, mirusį, užpuolė Putinaitė, visi trys tyli. Priekaištavote dėl to jiems. Bet, kiek mena mano atmintis, labai gražiai, gal net dar gražiau, kalbėjo ir prezidentė. Bet ji irgi dabar tyli, o jūs, pone Kauzone, kažkodėl apie jos tylėjimą irgi tylite. Bijote?“

Jūs teisi, miela Danute V., prezidentė anuomet, prieš penkerius metus, kalbėjo ir rašė tikrai labai gražiai: „Netekome išskirtinės Lietuvai asmenybės – iškilaus piliečio, Tautos poeto, tituluoto Lietuvos sąžine…“; „Jo žodis, kylantis iš pačių giliausių Tautos kultūros gelmių, vienodai artimas ir suprantamas visiems Tautos sluoksniams…“; „Jis tiksliai išreiškia tai, ką mes jaučiame, bet neturime tokio didžio talento išreikšti. Susitapatiname su juo, tarsi tai būtų mūsų pačių pasakyta. Tai patvirtina ir liaudies dainomis virtę poeto tekstai, ir neblėstantis domėjimasis jo kūryba“; „Justinas Marcinkevičius visiems laikams išliks mums pavyzdžiu žmogaus ir piliečio, kokiu mes siekiame tapti, o jo kūryba ugdys ir taurins mus ir kitas kartas“.

Esate teisi, miela Danute V., priekaištaudama man, kad nesu paminėjęs prezidentės tylėjimo. Napaminėjau. Bet ne dėl to, kad jos labai bijočiau. Gal tik vos vos. O nepaminėjau dėl to, kad ji ne-ty-lė-jo! Prezidentė savo nuomonę šiuo klausimu išsakė be jokių dviprasmybių. Ji pasipiktino, galbūt net labiau nei jūs, Danute V., manimi, krašto apsaugos ministro Juozo Oleko sprendimu atšaukti „patriotų“ premiją, kurią Nerijai Putinaitei buvo „priteisusi“ Nacionalinės premijos laureato, vertėjo ir poeto Antano Gailiaus vadovaujama ekspertų komisija.

Susiklosčiusią situaciją prezidentė leido sau apibūdinti kaip „apgailėtiną“, o tokį ministro sprendimą pavadino „pačios premijos diskreditavimu“. Tiesa, tokius „verdiktus“ ji išsakė ne savo, o patarėjo vidaus politikos klausimais Mindaugo Lingės balsu.

Drįstu prisiminti, kad savo pirmoje kadencijoje, kai prezidentė prabildavo buvusio patarėjo, o dabar Seimo nario Lino Balsio balsu, šnekėti jai sekdavosi, mano galva, nepalyginti sklandžiau. O dabar?.. Dabar yra taip, kaip yra.

Laiškelis prezidentei

Taigi viskas šiandien ima klostytis taip, kad tu, žmogau, jau nebeišturi nepaklausęs prezidentės ar Lingės, o gal jų abiejų, kartu paimtų: ar tokią svarbią poziciją, deklaruotą iš S. Daukanto aikštės, mes visi turėtume suprasti kaip „šalin savo nemazgotas rankas nuo Putinaitės ir jos atstovaujamo klano“?

Rankas mes, žinoma, galime ir nusimazgoti. Bet ką prezidentė po to patartų mums daryti su Pilėnais ir Margiriu, Basanavičiumi ir Kudirka? Ką daryti su abiem Žalgiriais (mūšiu ir krepšinio komanda), su Justinu Marcinkevičiumi, su visais Sąjūdžio vadovais (išskyrus patriarchą)? Ką daryti su visu tuo, kas mus atvedė į Nepriklausomybę? Su visu tuo, ką klanas, viešuomenėje ryškiausiai atstovaujamas Putinaitės, nepažeisdamas įstatymo, t.y. atlikęs atliekų „rūšiavimo“ procedūras, sukrovė į modernią spalvingą šiukšliavežę ir jau veža į visai nemodernų istorijos sąvartyną?

Nuoširdžiausiai prašau: ekscelencija prezidente, na, pasakykite, kad tai tik jūsų patarėjo saviveikla. Kad jūs šiuo klausimu galvojate kitaip. Jeigu nepasakysite, su kuo jūs dabar, Tauta gali pasimesti, o dar blogiau, gali imti apie jus kreivokai galvoti. Ir tas jos kreivas galvojimas gali atrodyti maždaug taip: VYKSTA VALSTYBINIS DVASINIŲ ORIENTYRŲ NAIKINIMAS; didesnė dalis žiniasklaidos – jau klano pusėje; net LRT, save vadinanti „nacionaliniu transliuotoju“, su visu Siaurusevičiumi ir jo smogiamąja propagandos artilerija Miliūte ir Jakilaičiu stojo į labai kategorišką poziciją: vežti šiukšles į sąvartyną – ir jokių diskusijų; visa krūva žurnalistų, tarp kurių, deja, apstu ir labai talentingų, – jau Putinaitės ir klano pusėje, – lekia tekini spalvingos šiukšliavežės priešaky istorijos sąvartyno linkui; jau vienas didžiausių interneto portalų, šiuo klausimu paskelbęs vyriausiosios redaktorės „manifestą“, mūsų visų, o gal ir jūsų, ekscelencija, labai išraiškingai nedviprasmiškai klausia: „Ar N.Putinaitė, kuri bando analizuoti lietuvių elgseną sovietmečiu, nagrinėja, kaip mus privertė kolaboruoti, atitraukinėjo nuo religijos, yra mažesnė patriotė už tą, kuris velkasi sermėgėlę ir eina kas trečiadienį su bendraminčiais dainuoti žemaitiškų dainų?“

Prezidente, na, ištarkite garsiai ir ryžtingai, kaip kad mokate tik jūs: „Aš ne su jais!“ Tik tiek. Ištarkite… Jau vien dėl vaikų, kurie Lietuvoje dar gimsta ir kurių galvutes jūs dažnokai paglostote (niekaip negaliu prisiminti, kas iš pasaulio istoriją griežtai pakoregavusių asmenybių irgi labai mėgdavo galvutes glostyti…). Tai patarkite, kaip elgtis jaunai mamai, skaitančiai savo vaikui Justino Marcinkevičiaus „Grybų karą“, jeigu jos raudonskruostis išpūstžandis bamblys staiga imtų ir savo mamai pretenzingai išpyškintų: „O teta prezidentė sako, kad tas dėdė, kuris šitą knygą parašė, yra blogas dėdė!“ Aiškinti, kad ne teta prezidentė taip mano, o tik jos keistuolis patarėjas? Bet mama savo vaikui negali meluoti, o ji nežino, ką jūs, prezidente, iš tiesų manote apie tą „grybų karą“, kuris trunka jau gerą ketvirtį amžiaus, o jūsų valdymo metais, ypač antrojoje kadencijoje, jau ir visai užliepsnojo?

Prieš savaitę gavau vienos mokytojos el.laišką iš Kauno: „Sveiki. Kaip tik dabar su 12-a klase skaitom „Mažvydą“. Prieš tai prašiau (primygtinai), kad jie pažiūrėtų Miliūtės laidą dėl teisės žinoti. Taigi nieko tie mokinukai nesuprato, jiems tie mūsų skauduliai labai tolimi – karjeristė Putinaitė buvo pamiršta jau kitą dieną, o štai Mažvydo dilema (pareiga ar asmeninė laimė?) – arti. Kai uždarau po skambučio klasės duris ir pradedu pamoką, žinau, kad tik aš pasakysiu jiems apie „taburetę virš galvos“ ir tai, kad „meilė – tai du suglausti delnai..“ O miliūtės, putinaitės ar kitokios šiukšlytės – ar reikia jų viešojoje erdvėje (LRT)?“

Mokytoja pasirašė vardu ir pavarde. Nebijo! Bet aš pavardės neišdrįsau paskelbti. Kad nesugadinčiau jai gyvenimo. Nes, pavyzdžiui, pasikvies gimnazijos direktorė, rūsčiai pažvelgs mokytojai į akis, bes nykščiu į už nugaros ant sienos kabančią jus, prezidente, padės ant stalo švarų lapą popieriaus, pastums arčiau rašiklį ir lieps mokytojai rašyti. Gal pasiaiškinimą, o gal ir pareiškimą…

Netraumuokite, prezidente, mokytojų – jie ir taip traumuoti Lietuvos mokyklą draskančių nesibaigiančių reformų. Ypač viceministrės Putinaitės švietimo valdymo metais, nors tas jos valdymo laikotarpis gali būti tik atsitiktinis sutapimas su skausmu, kurį patyrė Lietuvos mokykla.

Nežinau, prezidente, jūsų požiūrio į poeziją, tačiau kaip inteligentą vaidinantis senų laikų kaimo bernas, rašantis savo panelei, savo laišką jums užbaigsiu poezijos posmu, galbūt padėsiančiu jums geriau susiorientuoti situacijoje, kurią jūs Lingės balsu pavadinote apgailėtina, o ministro Oleko sprendimą – „patriotų“ premijos diskreditavimu.

…bičiulis atlankė, seniai matytas,
karo tarnybą einantis
pokalbio pradžiai lyg ir pasakoja
kas ir kaip,
kokie viršininkai, kokie jaunuoliai
betgi ne dėl to susitikom,
kažkada skaitėm Tao Juanmingą /…/
sėdim, akių kampučiais šypsomės,
ir taip ramu nugėrus pusbutelį dviese…

(Rimantas Kmita, Upės matavimas, Kaunas: Nemunas)

P.S. Rimantas Kmita – poetas, eseistas, literatūros kritikas, humanitarinių mokslų daktaras, juvelyriškas dėmių Justino Marcinkevičiaus gyvenime ir kūryboje ieškotojas, „patriotų“ premijos ekspertų komisijos narys.

Kas yra jo cituojamoje poezijoje minimas Tao Juanmingas, dėl savo visiško neišprusimo negalėčiau paaiškinti; galbūt tai koks nors kinų proletarinės kultūrinės revoliucijos herojus chunveibinas, padiktavęs mintį lietuviškiems chunveibinams pradėti kultūrinę revoliuciją namie…