Z. Vaišvila. 1991 metais Tautos nuomonės reikėjo (0)

Zigmas Vaišvila | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Zigmas Vaišvila | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Vasario 9 d Seime spaudos konferencijoje „Pilietinė savimonė – nuo 1991 m. vasario 9 d. visuotinės apklausos iki 2016 m. pilietinių iniciatyvų“ skaitytas pranešimas.

Minime 1991 m. vasario 9 d. Lietuvos visuotinio plebiscito 25-metį. Kodėl toks kuklus valdžios dėmesys šiam išskirtinės svarbos įvykiui? Atsakymas nėra paprastas. Net 1991 m. sausio 13-osios įvykių nepakako, kad demokratinius Vakarus įtikinti, jog 1990 m. kovo 11-osios Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo Aktas yra mūsų Tautos valios išraiška. Viešai tai iki šiol neaptarinėta, bet realybė buvo tokia, kad Vakarai reikalavo ne tik Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos, bet ir tautos nuomonės dėl mūsų Nepriklausomybės. Kodėl tik Lietuvos? Todėl, kad mes vieninteliai tuo metu buvome peržengę šią TSRS mums primestą ribą.

Latvijos ir Estijos Aukščiausiųjų Tarybų 1990 m. Nepriklausomybės deklaracijos tik skelbė šių valstybių nepriklausomybių atkūrimo pradžią, bet ne įvykusį teisės faktą. Žinant realybę – okupacinės kariuomenės buvimą Lietuvoje – šis referendumas buvo pavadintas visuotine apklausa. Dėl viso pikto. Šiandien gal kas pašieps, bet būtina suvokti ne tik tuometinę realybę, bet ir tai, kas vadinama tikra politika. Tai buvo mūsų valstybės politika, kurią vykdė į valdžią išrinkti mėgėjai – Sąjūdžio deputatai. Kodėl šiandien politikos profesionalams – ir Vakaruose, ir Lietuvoje – nebereikia tautos nuomonės?

1989 m. lapkričio 3 d. buvo priimtas Lietuvos TSR referendumo įstatymas, kuriuo remiantis 1991 metų vasario 9-os dienos visuotinėje apklausoje dėl Lietuvos Nepriklausomybės iš dalyvavusių 84,43 proc. turinčių teisę balsuoti rinkėjų net 90,47 proc. balsavo „taip“ – po šios apklausos Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė konstitucinį įstatymą „Dėl Lietuvos valstybės“, tebegaliojantį ir šiandien. Prieš šį įstatymą iš 117 deputatų balsavo tik vienas. Konstitucinis įstatymas „Dėl Lietuvos valstybės“, kurio nuostatos yra ir 1992 m. spalio 25 d. tautos priimtoje Lietuvos Konstitucijoje, skelbia:

„Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba,

atsižvelgdama į tai, kad daugiau kaip trys ketvirtadaliai Lietuvos gyventojų, turinčių aktyviąją rinkimų teisę, 1991 m. vasario 9 d. per visuotinę apklausą (plebiscitą) slaptu balsavimu pasisakė už tai, kad „Lietuvos valstybė būtų nepriklausoma demokratinė respublika“,

pažymėdama, kad šiuo suvereninių galių ir valios pareiškimu Lietuvos tauta vėl patvirtino savo nekintamą nuostatą dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės,

suprasdama plebiscito rezultatus kaip visuotinį pasiryžimą stiprinti ir ginti Lietuvos nepriklausomybę bei kurti demokratinę respubliką ir vykdydama Lietuvos tautos valią, priima ir iškilmingai skelbia šį įstatymą.

  1. straipsnis. Teiginys “Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika” yra Lietuvos Respublikos konstitucinė norma ir pamatinis valstybės principas.
  2. straipsnis. Šio įstatymo pirmajame straipsnyje suformuluota konstitucinė norma ir pamatinis valstybės principas gali būti pakeisti tik Lietuvos tautos visuotinės apklausos (plebiscito) būdu, jeigu už tai pasisakytų ne mažiau kaip trys ketvirtadaliai Lietuvos piliečių, turinčių aktyviąją rinkimų teisę.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas V. Landsbergis, Vilnius, 1991 m. vasario 11 d., Nr.I-1051“

Po šio mūsų balsavimo V. Landsbergis labai teisingai ir stipriai pasisakė dėl tautos valios (žr. V. Landsbergio knygą „Sunki laisvė“, Vilnius, Vaga, 30-31 psl.): …per 90% Lietuvos plebiscite dalyvavusiųjų pareiškė – tebūnie Lietuva nepriklausoma valstybė! Ir tų žodžių, kuriuos ištarė beveik visa Lietuva, niekas nebegalės atšaukti, pakeisti, paneigti. Jokia partija, jokia kariuomenė, joks prezidentas ar caras, net viso pasaulio gelbėjimo arba priežiūros komitetas, net šita mūsų Aukščiausioji Taryba, sakykim, kokiomis nors dujomis apsvaiginta ir sušaudyti prigrasinta, negalėtų priimti nutarimo, kuris teisėtai pakeistų visos tautos, vienintelio šios žemės suvereno, sprendimą.

Visų Lietuvos žmonių nutarimas, kad Lietuva turi būti nepriklausoma, yra aukščiausias ir galutinis, nebent jie patys rytoj balsuotų priešingai, o to jau gal nesitikėtų nė velionis Molotovas. Tai kertinis akmuo, kuris šiandien jau padėtas į konstitucinius Lietuvos Respublikos pamatus. Ant jo toliau statysim teisinę valstybę su žmonių rinkta valdžia, kuri pati yra pavaldi įstatymui.

Tačiau šiandieninis V. Landsbergis pranoko ne tik „velionį Molotovą“, bet ir pats save. 1989 m. lapkričio 3 d. Lietuvos TSR referendumo įstatymas įtvirtino 300000 piliečių teisę referendumui inicijuoti. Tai buvo suprantama, nes Lietuvoje buvo okupacinė kariuomenė. 2012 m. spalio 14 d. referendumas dėl naujos AE statymo Lietuvoje buvo šaltas dušas V. Landsbergiui, save pastačiusiam aukščiau už jokius kariuomenes, prezidentus ar carus, net viso pasaulio gelbėjimo ir priežiūros komitetą. Išgirdome ne tik demagogiją, kad referendumo sprendimas gali būti neprivalomas valdžiai. Referendumo įstatymo ir Konstitucijos nuostata dėl atvejų, kada valdžia privalo skelbti referendumą, buvo pakeista melu apie referendumo sprendimo neprivalomumą patariamojo referendumo atveju, kada valdžia neprivalo, tačiau nusprendžia paklausti tautos nuomonės. Paklausė. Ir neigiamas atsakymas privertė elgtis panašiai kaip Europos Sąjunga po ES Konstitucijos atmetimo – balsuoti tiek kartų, kol bus teigiamas rezultatas, ar pakeisti ją Lisabonos sutartimi. Tokią logiką po 2012 m. referendumo mums pasiūlė ir Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Šia logika be logikos (apie demokratiją – tautos valdymą ar valią – ir kalbos nebėra) grįsta ir ką tik pagarsintas Vokietijos – Prancūzijos dueto reikalavimas kurti eurozonos finansų ministeriją. Profesoriškai samprotaujant, kas gali paneigti, kad dirbtinai suorganizuotas nelegalų perkėlimas į Europos Sąjungą nėra kumštis mums po nosimi, kad greičiau ir beatodairiškai priimtume „vieningos“ Europos „demokratinį‘ suvienijimą.

V. Landsbergio kantrybė baigėsi prasidėjus parašų rinkimui dėl Žemės referendumo. Išaukštinęs tautą po 1991 m. vasario 9 d. visuotinio balsavimo, apdovanojo ją naujais epitetais – kurdupeliais, Z.V. vaikų darželiais, kremliniais, referendūmais… O mes, Lietuvos piliečiai, ar turime teisę būti nekantriais? Mūsų kantrybė, kai taip atvirai mus kvailina ir dar tyčiojasi iš mūsų, nėra beribė. Todėl šiandien pradedame lankyti kantraus pilietiškumo mokyklą – pirmieji 50000 pilietiškų piliečių parašų. Šios akcijos esmė ir mūsų visų išbandymas, visų pirma yra net ne priverstinis islamo kultūros, kuri pati savaime nėra koks blogis, perkėlimas mums, bet mūsų savigarba. Jei mūsų valdžia mano, kad gali negerbti mūsų, tai reiškia, kad visų pirma ji pati yra be garbės. Mes gi kviečiame visus – ir valdžią – atgauti prarastą garbę. Kuo vieningesni būsime, tuo lengviau atsispirsime visoms negandoms. Visi karai parodė, kad tavo troba, pilieti, neliks pakraštyje. Neapgaudinėkime savęs.

Žmonių neviltis ir baimė po nepavykusio 2014 m. birželio 29 d. Žemės referendumo suprantami, tačiau nepateisinami. Svarbiausia, kas atsiskleidė po paskutiniųjų referendumų, yra nuostabus valdžios atsidengimas. Privertėme juos kaip po Užgavėnių numesti savo tamsos kaukes – demokratine besiskelbiančios šalies valdžia užsiėmė teisiniu piliečių persekiojimu dėl jų siekio naudotis Konstitucijos ginama referendumo teise. Tačiau po šiomis kaukėmis pamatėme jų BAIMĘ. Baimę, kad tauta mąsto, kad sužinos tiesą ir pamatys, kokie silpni ar net beraščiai valdo mus. Įvykiai Europoje, dėl kurių šiandien pradedame pilietinę akciją dėl galimų teroristų globos įstatymo pripažinimo negaliojančiu, apnuogino mūsų valdžios „griškevičiškumą“ ir „songailiškumą“, beatodairiškai ir uoliai, be diskusijų ir viešumo „įteisinant“ Lietuvoje viską, ką liepia naujasis centras.

Šiandien prasidedanti 50000 parašų pilietinė iniciatyva parodys ir mūsų valdžios baimės laipsnį, kuris kasdien vis didėja, ir mūsų pasiruošimą būti vertais savęs. V. Landsbergį ir mus visus kviečiu pakartoti mūsų istorines vieningumo pamokas. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo IV sesijos I posėdyje 1989 m. balandžio 1 d. priėmėme pareiškimą Lietuvos žmonėms dėl Lietuvos TSR Konstitucijos projekto. Tuomet sąžiningai ir vieningai skelbėme, kad …Pagal tarptautinės teisės sampratą valstybinis suverenitetas reiškia aukščiausiąją valstybės valdžią ir yra nedalomas, todėl negali būti iš dalies suverenių valstybių. Suverenitetas yra valstybės nepriklausomybė – teisė savarankiškai tvarkyti savo vidaus ir užsienio reikalus, laisvai pasirinkti ir vystyti politines, socialines ir ekonomines sistemas, priimti savo įstatymus. Kitokia suvereniteto samprata tarptautinei teisei nėra žinoma. Suvereniteto sąvoka yra detalizuota Helsinkio pasitarimo Baigiamajame akte ir apima aštuonis suvereniteto požymius. … Suverenios valstybės Konstitucija turi apibrėžti valstybės vidaus sandaros principus, bet neprivalo nusakinėti ryšių ar sąjungų su kitomis valstybėmis pobūdžio. Suverenių valstybių sąjungos ir ryšiai turi būti nustatomi tik tarptautinėmis Sutartimis. Negali būti suverenios valstybės kitos valstybės sudėtyje. /…/

Respublikos Prezidentei, pakvietusiai mus išradingai šiemet švęsti Vasario 16-ąją, siūlau jos paskelbto konkursėlio laimėtojams padovanoti šias istorines pamokas atspindinčias knygas ir šventės proga pasirašyti Prezidentės dekretą dėl šios pilietinės iniciatyvos įstatymo projekto pateikimo svarstyti Seimui. Tai būtų tikra Vasario 16-osios šventė, tikras žingsnis į tautos ir valdžios vienybę. Prezidentei paskelbus griežtą NE! nelegaliems imigrantams, kitokio orios Prezidentės žingsnio neįsivaizduoju.

 

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *