Ar saugūs miško grybai ir laukinė fauna radiacinės taršos požiūriu? (0)

E. Drąsučio nuotr.

Surinktos miško gėrybės – grybai ir uogos yra vieni iš naudingų maisto produktų, papildančių žmogaus organizmą natūraliais vitaminais bei kitais įvairiais mikro-makroelementais. Taip pat, tokį miško gėrybių sąrašą praturtina ir miškuose sumedžiojama laukinė fauna: šernai, stirnos, elniai, bebrai, kiškiai ir kiti gyvūnai.

Žinome, kad po Černobylio atominės elektrinės avarijos (1986 m.) radioaktyviomis medžiagomis, ypač radioaktyviuoju ceziu (toliau 137Cs), buvo užteršti didžiuliai miškų plotai ne tik Ukrainoje, Baltarusijoje, bet ir Lenkijoje, Latvijoje, Švedijoje, Norvegijoje bei mūsų šalyje.

Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto (NMVRVI), Radiologinių tyrimų skyriaus vedėjas Pranas Drulia pažymi, kad institute pastoviai vykdomi valgomųjų grybų, uogų ir laukinės faunos radiologiniai tyrimai.

Tokių matavimų rezultatai atspindi radiacinės taršos tendencijas miško ekosistemose, tyrimų duomenys naudojami įvertinti apšvitos dozes, kurias gauna gyventojai nuo maiste esančių radionuklidų.

Miško ekosistemos

Miško ekosistemoms yra būdinga tai, kad radioaktyvusis 137Cs išsilaiko ilgiau vykstant cikliškai dirvožemio ir augmenijos medžiagų apykaitai. Miško grybai yra šios ekosistemos dalis. Grybai sugeba sutraukti iš aplinkos ir sukaupti savyje radioaktyvias medžiagas. Daugumai medžiojamų žvėrių svarbi mitybos raciono dalis yra miško grybai, uogos bei kiti miško paklotės augalai. Todėl dėsninga, kad šios medžiagos per mitybos grandinę patenka į gyvūnų organizmą, o vėliau yra aptinkamos sumedžiotų žvėrių mėsoje.

137Cs savitųjų aktyvumų svyravimai grybuose

Įvykus atominės elektrinės avarijai (1986 m.), 137Cs savitieji aktyvumai valgomuosiuose grybuose rasti nuo 100 iki 32000 Bq/kg. Praėjus daugiau nei dešimt metų po avarijos, 137Cs baravykuose buvo randama nuo 33 Bq/kg iki 166 Bq/kg, voveraitėse – nuo 50 Bq/kg iki 80 Bq/kg ribose.

2007 m. įvairių rūšių grybuose vidutinis 137Cs savitasis aktyvumas buvo 28 Bq/kg, didžiausias aktyvumas sudarė 132,4 Bq/kg.

2008 m. nustatyta vidutinė 137Cs koncentracija voveraitėse buvo 60 Bq/kg.

2015 m. sausio – lapkričio mėnesiais buvo ištirti 1158 voveraičių, baravykų ir kitų rūšių grybų mėginiai, kurie sudarė trečdalį visų tirtų mėginių. Grybuose bei uogose (mėlynėse) radioaktyvaus 137Cs rasti tik pėdsakai, o savitieji aktyvumai buvo mažesni nei 20 Bq/kg arba trisdešimt kartų mažiau už leidžiamą 600 Bq/kg lygį.

Kaip pastebi P.Drulia, remiantis tyrimų rezultatais galima teigti, kad Lietuvoje grybų ir uogų radioaktyvus užterštumas yra mažas ir nekelia rizikos vartotojų sveikatai.

137Cs savitųjų aktyvumų svyravimai laukinės faunos mėsoje

Laukinės faunos radioaktyvi tarša 1986 – 1997m. mūsų šalies miškuose, ypač Kuršių Nerijoje, viršijo didžiausius leistinus lygius (600 Bq/kg ). Vėlesniais metais faunos tarša mažėjo (120 Bq/kg ir mažiau).

Rizikos požiūriu dažniau 137Cs aptinkamas šernienoje, rečiau – stirnienoje ir elnienoje. Visiškai šio radionuklido nerandama fazanų, stručių ir ūkiuose auginamų laukinių žvėrių, paukščių mėsoje. 2014 m. dviejų sumedžiotų šernų raumens mėginiuose nustatyta 137Cs koncentracija siekė 328,50 Bq/kg ir 286,6 Bq/kg. Vienas šernas buvo sumedžiotas Šilutės rajone, Kintų miške, kitas – Jurbarko rajone, Montvilių girininkijoje. Šie pavieniai atvejai rodo apie netolygų radioaktyvių medžiagų pasiskirstymą teritorijose. Yra nustatyta, kad radioaktyvaus užterštumo lygis gretimose teritorijose gali būti skirtingas. Tai sąlygojo pavieniai stambių radioaktyvių dalelių iškritimai.

2015 m. sausio – lapkričio mėnesiais šalies teritorijoje sumedžiotų šernų mėsoje 137Cs koncentracija tesiekė 16-20 Bq /kg. Kitų žvėrių skerdenose (elnių, stirnų) radioaktyvaus 137Cs buvo rasti tik pėdsakai.

Lietuviška žvėriena – vertinama ir kitose šalyse

Daugiausiai lietuviškos žvėrienos produktų keliauja į Europos Sąjungos (Vokietiją, Austriją, Belgiją, Švediją) bei kitas pasaulio šalis (Šveicariją).

Grybų ir žvėrienos vartotojai neturėtų baimintis dėl žvėrienos ir grybų saugos, nes remiantis tyrimų duomenimis ir moksline informacija stebima tendencija, kad radioaktyvioji tarša mažėja.