2016-uosius Seimas paskelbė Saulės mūšio metais (3)

Medalis, skirtas Saulės-Šiaulių mūšio 770-čiui atminti. Autorius skulptorius, medalininkas Juozas Kalinauskas

Medalis, skirtas Saulės-Šiaulių mūšio 770-čiui atminti. Autorius skulptorius, medalininkas Juozas Kalinauskas

Spalio 20 d. Seimas, atsižvelgdamas į tai, kad 2016 metais sukanka 780 metų, kai įvyko Saulės mūšis, kuriuo pasiekta pasaulinės istorinės reikšmės pergalė, įrašiusi Lietuvą ir visus baltus į Europos istoriją bei atvėrusi kelius Lietuvos valstybės įtvirtinimui, nutarė 2016-uosius paskelbti Saulės mūšio metais. Už šį nutarimą (Nr. XIIP-3602(2) balsavo visi 79 balsavime dalyvavę Seimo nariai.

Priimtame dokumente atkreipiamas dėmesys, kad 2000 metais Latvijos ir Lietuvos parlamentai, įvertinę Saulės mūšio reikšmę, rugsėjo 22 dieną – Saulės mūšio pergalės dieną – paskelbė Baltų vienybės diena.

Kaip pabrėžiama Seimo nutarime, jau pradėti Saulės mūšio įamžinimo darbai: atlikti Saulės mūšio vietovės Jauniūnuose, Joniškio r., archeologiniai tyrinėjimai, parengtas Saulės mūšio įamžinimo projektas, Saulės mūšio įamžinimas buvo įtrauktas į valstybinę Lietuvos tūkstantmečio programą.

Seimas siekia pasitikti Saulės mūšio sukaktį ir Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį su baigtais Saulės mūšio vietos, pritaikytos turistinei, pažintinei, kultūrinei ir edukacinei veiklai, įamžinimo darbais.

Priimtu nutarimu Vyriausybei siūloma sudaryti Saulės mūšio metų komisiją, kuri iki 2015 m. gruodžio 1 d. parengtų Saulės mūšio metų programą, ir 2016 metų valstybės biudžete numatyti lėšų šiai programai įgyvendinti.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvoje, Naujienos, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , .

3 komentarai

  1. Siūlymas (paskelbimas) vertas bus itin kruopštaus komisijos darbo,
    mat reiks ir p a t e i s i n t i (galimą tikslesnę mūšio vietą), ir p a s i t e i s i n t i
    (už visus kitus, kai neišsamiai bei ne itin nuodugniai šis klausimas nagrinėtas.. po 1944 m. pakart. okupacijos
    ypač,
    kai net 1928 m. “Medžiaga kariškai Lietuvos istorijai”, t.y. jos II dalis kažkur tebeklaidžioja,
    kai Valstybės 10-mečiui surinkta pulkininko Acuko medžiaga, stulbinamai “nunykinta” iš istorinės apyvartos
    (keista, kad ten tarpe XII-XIV a. didžiųjų Lietuvos pergalių, nuo Užvislio iki Pamaskvių bei Baltijos salų šiaurėj,
    ir Ledo mūšio net, nekalbant apie visuotinę gynybą nuo Ordos.. 1236 m. nutylimi: gal “perlenkta”)

    Nuo Svalios prie Saulės per Sualia???

    http://www.worldcat.org/search?q=med%C5%BEiaga+kari%C5%A1kai+Lietuvos+istorijai&qt=owc_search

  2. “Istoriko žvilgsniu: Devyniolika Saulės mūšio vietų
    Vilius PURONAS

    Žinomų Lietuvos ir užsienio istorikų dešimtukai, o gal net visi tuzinai per XIX–XXI amžius smulkiai išnagrinėjo istorines peripetijas, gobusias aną atmintiną kalavijuočių žygį į Lietuvą 1236 metais. Susikaupė pakankamai gausi istoriografinė literatūra. Belieka kaltinti istorikus, kad tai daugiausia – neįdomi ir nuobodi medžiaga. Jų apibendrinimus sužinome mokykloje, pradėję semtis žinių iš Lietuvos istorijos vadovėlio, kurias vėliau pamečiui išbarstome, žinodami, kad vikipedijos vis tiek viską žino.

    Nepadoru neaprašyti legendų, susijusių su istorikų triūsu, nes kas prirašyta istorikų, reiškia, to ir būta. Pabūkime „istorikotyrininkais“, pabandykime tuos mokslininkų kūrinius-rašliavas bent inventorizuoti, nes niekas nerinko legendų apie Šiaulių istoriografijos kūrėjus. Istorijos miglose nutolusi Saulė vieniems atrodo romantiška ir didinga, kitiems – paprasta ir banali kaip alaus skardinė prie rūkytos kiaulės ausies.

    Kur tik to Saulės mūšio nebūta!

    Kur istorikai nustatydavo, ten ir mušėme tuos bjaurybes. Vėzdais, basliais daužėme. Mūsų pergalingiems protėviams vadovavo ir Ringoltas, ir Ringaudas, ir Ringoldas, ir Rinvydas, ir Rimgaudas, ir kiti… Netgi tuometinis trisdešimt šešerių metų Mindaugas, būsimasis Lietuvos karalius, kol juos visus nugalėjo Vykintas. Šiame puslapyje pirmą kartą reprodukuojame jo portretą Šiaulių spaudoje.

    Pirmoji Saulės mūšio vieta XIX amžiuje dar buvo prie Sarių ežero Latvijoje, kur upytė Saria įteka į Dauguvą tarp Drisos ir Drujos. Tai nedidelis ežerėlis ryčiau didelio Razno ežero. M. Strijkovskis, 1599 metais eilėmis ir proza parašęs neišspausdintą Lietuvos istorijos dalį, numatė, kad Lietuva su Livonija tuomet susidūrė pietryčių Latgaloje, į šiaurės rytus nuo vėlesnio Daugpilio. Taip prasidėjo Saulės mūšio vietos idėja.

    Antroji – kažkur Žemaitijoje. Garbusis XVII amžiaus vidurio istorikas A. Vijūkas-Kojelavičius savo „Lietuvos istorijoje“ mūšį lokalizavo Žemaitijoje, tačiau vietos nenurodė.
    Tolimiausia Saulės mūšio vieta – prie Kamnos, Baltarusijoje. Tokie svarstymai prasidėjo XIX amžiuje po to, kai N. Karmazinas „Rusijos valstybės istorijoje“, sugretinęs įvairius senuosius šaltinius, Pskovo metraštyje aptiko žinią apie 1237 metų lietuvių pergalę prieš pskoviečius „na Kamne“, pažymėdamas, kad Lietuvoje tik du miesteliai vadinosi Kamniami: vienas netoli Brastos (Bresto) – Kameniec, kitas Ašmenos paviete – Kamenyj Log. Šią baltarusišką versiją toliau populiarino M. Balinskis ir I. Danilavičius, šitaip įteisindami pačią tolimiausią Saulės mūšio geografijos atmainą. XIX amžiaus pabaigoje lietuviai Kamnos ėmė dairytis arčiau. Šį vietovardį kelis kartus mini XX amžiaus pradžios lietuviškieji vadovėliai: galbūt tai Akmenės mūšis, gal – Karsakiškio, vykęs prie Kamenkos ežero?

    Mūšis prie Tiltagalių, prie Karsakiškio, netoli Panevėžio. Ten šį mūšį lokalizavo žymieji XIX amžiaus istorikai romantikai Teodoras Narbutas ir Julius Kraševskis, remdamiesi to meto istorikų Stadenskio ir Arnto nuomonėmis. „(Rimgaudas) įsirengė stovyklą prie Lėvens upės, dešiniajame jos krante, tarp vietovių, dabar vadinamų Tiltagaliais arba Karsakiškiu, taip ją pasirinkęs, kad dešinysis jo sparnas rėmėsi į upeliūkštį, tekantį iš ežero, anuomet vadintą Kamenka, per kurį persikelti seniau turėjo būti didelis vargas. Kairysis sparnas prie Karsakiškio buvo apsaugotas Lėvens vagos vingio, gaubusio ir užnugarį. Tokiose pozicijose Rimgaudas drąsiai galėjo laukti priešo, neabejotinai turinčio gausesnę kariauną“.

    Prie Akmenės. Šios hipotezės šalininkai – K. Skirmantaitė, poetas Maironis, kiti. Taip Saulės mūšis yra aprašytas 1921 metų „Lietuvos istorijos vadovėlio pradedamosioms mokykloms“ 28 puslapyje. „Rugpjūčio 22 d. Ringaudas su savo kareiviais pastojo vokiečiams kelią arti Akmenės. Lietuvių kariuomenė buvo taip didelė, kad ją pamatę narsiausieji kalavijininkai nusiminė, o Ringaudas, drąsindamas lietuvius prieš mūšį, sako, taip kalbėjęs: „Kantrūs Lietuvos ir Žemaičių vyrai! Suėjote jau ne grobio grobti, bet toje vietoje mirti arba amžinai vergauti tiems kraugeriams, kurie, tikyba prisidengdami, drįsta mums liuosybę plėšti“… Tuojau abi pusi susirėmusi ir prasidėjusi neregėta ligi tol kova. Ilgai varžęsi lietuviai su vokiečiais, bet juo ilgiau pjovęsi, tuo didesnė buvusi aitra. Pagaliau vokiečiai pradėjo bėgti, o lietuviai ir žemaičiai juos vydami medžiais, iš kero rautais, talžę, nes ragotinės ir kiti ginklai besigrumiant buvę sulūžę“…

    Ties Vec-Saule, prie Raheno, Latvijoje. Šios Saulės mūšio vietos nustatytojai pradžioje buvo Livonijos vokiečiai (Th. Kallmeyer, kiti), vėliau Latvijos mokslininkai (P. Dreimanis, A. Švabė, kiti). Lietuviai A. Alekna ir P. Klimas taip pat buvo įsitikinę, kad Saulės mūšis įvyko tarp Bauskės ir Skaistkalnės (Šimberko), prie Vec-Saulės (senosios Saulės), prie Nemunėlio upės, Kuršžemėje. Šios hipotezės šalininkas A. Bielenšteinas (1886–1887) netgi kelias suknežintas kaukoles rado. Dabarties latviams ši hipotezė jau beveik nebegyva, nors per XX amžių šis istoriografijos faktas lėtai ir nenoriai nulipo nuo scenos.

    Anykščių rajone, prie Rubikių ežero. Ten nuo seno žinomas Šiaulių sodžius, 1913 metais turėjęs 17 valakų: jo kaimynystėje yra trys piliakalniai. Kaip pažymi 1938 metų spauda, profesorius E. Volteris spėjo, kad šiose apylinkėse įvyko lietuvių ir kalavijuočių mūšis (žr. E. Volterio „Kur ieškotina Saulė-Šiauliai, 1236 metų mūšio vieta?“, „Židinys“ Nr. 12, 1935 m.). Piliakalniai, iškasenos, Šiaulių sodžiaus vardas, geografinė padėtis ir apylinkių topografika gali liudyti, kad prie Rubikių ežero tikrai tokio mūšio būta.

    Prie Šiaulėnų, Radviliškio rajone. Atrodo, kad pirmasis šią hipotezę išspausdino garsusis Žeimelio kraštotyrininkas J. Šliavas. Tą patį teigia padavimai, išlikę nuo priešistorinių laikų. Šalia Šiaulėnų rymo Šiaulės piliakalnis, gyvenvietei suteikęs pavadinimą. Beje, anksčiau Šiaulėnai vadinosi Šiauliškiais. Iki šių dienų (1995) vietinių žmonių pasakojimai tvirtina, kad garsusis Saulės mūšis vyko prie Šiaulės kalno. O kodėl gi ne? Prisiminkime, kad „soule“, minima vokiškoje kronikoje, labiau atitinka Šiaulę nei žemaičių šaulius. Miestas pasigrobė šlovę stipresniojo teise.

    Prie Šiaulių gyvenvietės netoli Širvintų. Kadangi toks vietovardis yra šalia Vilniaus, natūralu, kad atsirado kažkoks jaunas (dabar jau senstelėjęs), daug žadantis istorijos tyrinėtojas su diplomu ir šia hipoteze, apie kurią man teko skaityti (1998) populiarioje spaudoje.

    Pamūšyje, Pakruojo rajone. Šią žinią paskelbė laikraštininkai 2005 liepą, kai visuomeninės institucijos Karaliaus Mindaugo kolegijos vadovas V. Baškys su kraštotyrininkų būriu ten pastatė atminimo ženklą. Kodėl gi ne. Ten ir senkelio būta, ir kitų argumentų rastume, jei Livonijos kroniką patyrinėtume.

    Panevėžyje, ties Nevėžio Senvage, beveik miesto centre, šalia Elektros ir Smėlynės gatvių sankryžos. Tą vietą dedukciniu metodu 2008 metais nustatė panevėžietis istorikas mėgėjas O. Paltanavičius, su savo tyrinėjimų medžiaga supažindinęs ir mane, „Įdomiosios Šiaulių istorijos“ kaupėją, pagal kilmę – panevėžietį.

    Saulė – tai Šiauliai
    Vis dėlto dauguma šį mūšį sieja su mūsų Šiauliais. 1905 metais pirmasis apie tai nedrąsiai užsiminė J. Totoraitis, tvirčiau – K. Būga. Netrukus vis daugiau mokslininkų tapo šios vietos šalininkais (iš pradžių toks Mykolaitis, vėliau A. Prochaska, S. Zajončkovskis, J. Berzinis, S. Sužiedelis, Z. lvinskis, A. Vasiliauskas, kiti). Čia vėl įvairios nuomonės, įvairios vietovės: ties Salduve, ties Kryžių kalnu, kur nors ties Ginkūnais, prie Mūšos, ties Meškuičiais, ties Sutkūnais, prie Švedės upelio…

    Visa tai skelbė, argumentavo ir oponavo rimti XIX amžiaus pabaigos ir XX amžiaus mokslo vyrai, remdamiesi ta pačia Livonijos kronika, tomis pačiomis eilutėmis, kol toji hipotezė sugriaudėjo galutine tiesa: Šiaulių (Saulės) mūšis įvyko prie Jauniūnų kaimo, Mūšos ir Tautinio santakoje.
    Kodėl? Pasirodo, vokiečių mokslininkas F. Beninghofenas svariausiai prisidėjo prie Saulės mūšio aiškinimo, nes pirmasis galutinai nustatė geografinę mūšio vietą, 1965 metais Vokietijoje išleidęs solidų veikalą „Kalavijuočių ordinas“.

    Nutilo mokslininkų ginčai. Jo nurodytai Saulės mūšio vietai ir argumentams nebeprieštarauja nei senieji, nei dabartiniai mūsų mokslininkai, neskaitant pyplių istorikų mėgėjų. Nieko nuostabaus – remiantis vokiečio tyrinėjimais, tapo lengviau apsiginti mokslinį laipsnį ir algą: į lietuvių kalbą išversto F. Beninghofeno ne tik sakiniai, bet ištisos pastraipos, net kableliai dažnai sutampa su kai kurių mūsų mokslininkų mintimis, jų rašiniais-teiginiais. Sutinku su jais ir aš žinodamas, kad autoriai aprašo tą patį įvykį. Saulės mūšis – ne juokai, o pasaulinės, istorinės reikšmės momentas, civilizacijos istorijos fragmentas, skanus, sultingas ir maistingas.

    Čia, kaip besisuksi, nuo mūšio aprašo neišsisuksi. Neabejoju, kad bet kuris Šiaulių istorikas populiariai ir priimtinai išdėstys F. Beninghofeno teoriją, tapusia sava. Palikime jiems tą garbingą pareigą ir argumentus išdėstyti kituose laikraščio numeriuose, o mes pabandykime suklasifikuoti Šiaulių istorijos tyrinėtojus į rūšis ir porūšius.

    Svarstyklės: „link“ ar „nuo“?
    „Kein soule sie karten wider durch bruch und uber heide…“ (XIII a. „Livonijos kronika“) / „.?. Saulės ėmė grįžti per balas ir per šilynus…“ („Livonijos kronikos“ vertėjai).
    Geležinė istorikų logika ir tyrinėtojų kruopštumas nors ir nustatė mūšio vietą, bet ją paliko invalide. Invalidumas tebeglūdi vieninteliame metraščio žodelytyje „kein“, kurį vieni mokslininkai kažkodėl suprato kaip „link“ Saulės, kiti – „nuo“ Saulės, kas aiškiai prieštarauja vienas kitam.

    Svarstyklėse. Pasižiūrėję įdėmiau į istorinę Saulės mūšio istoriografiją, matysime du svarstyklių kaušus, pilnus mokslininkų. Viename kauše (link Saulės) sėdi J. Berzinis, P. Pakarklis, S. Sužiedėlis, S. Zajančkovskis, A. Vasiliauskas, kitame (nuo Saulės) – Z. Ivinskis, F. Beninghofenas, R. Batūra, A. Gumuliauskas, Z. Raulinaitis…

    Slapta informacija. Kažkodėl pro mokslininkų akis praslydo buvusio Šiaulių „Aušros“ muziejaus direktoriaus, istoriko J. Naudužo teiginys, kad užburtasis sakinys turėtų skambėti „be Saulės ėmė grįžti“ – kur žodis „kein“ verstinas kaip „be“. Tai – trečioji versija, nors, geriau įsigilinus, ji lyg ir pridėtų papildomo sodrumo F. Beninghofeno hipotezei.
    Įdomu, kad iš savo studijų Austrijoje panašų vertimą į Šiaulius parvežė vokiečių kalbos studentė Danguolė M., paprašiusi Vienos universiteto žilagalvių germanistų išversti senovinį tekstą. Pastarieji vertė „kein“ – „be“, bet reikalą sugadino kitur nesigaudydami Šiaulių istorijos plonybėse. Jų išverstas sakinys skambėjo „be kiaulytės ėmė grįžti per balas ir per šilynus“, nes kai kuriose vokiečių kalbos tarmėse žodelis „soule“ reiškė kiaulytę, kurią vertėtų nutylėti. Keblus mokslas toji lingvistika…

    Belieka pagarbiai pritarti aniems svarstyklių kaušams, nes viena tikra: ir mūšis įvyko, ir Saulė anuomet buvo. Ir visiems kartu palaukti, kol gims vertėjas-genijus, teisingai išversiąs tą žodį „kein“ – mažą kupstą, kuris abu vežimus jei neverčia, tai bent girgždėti verčia.
    Palikime mokslininkus svarstyklėse, tai jų natūrali būsena ir dalia. O Saulės mūšį įprasminti būtina monumentu, kad jis kaskart smigtelėtų į širdį tautiniu pasididžiavimu. Bent praeitimi, jei dabartis bejėgė. Ir nebūtų tragedijos, jei tolesni tyrinėjimai įrodytų, jog mūšio vieta buvo ne čia, o kitur. Turėtume dar vieną progą su dideliu garsu ir iškilmėmis prisiminti aną 1236 09 23 šventojo Mauricijaus dieną, Šiauliams padovanojusią gimtadienį, o Lietuvai – biografiją. Ji lėmė būsimą Lietuvos valstybingumą ir tautos gyvybę, kurią prarado mūsų broliai prūsai. Kiek tautų tuomet negrįžtamai dingo istorijos ūkuose ir užkariautojų ūkiuose?

    Kam jų dabar gaila?
    Kai kurie anuometinių veikėjų portretai
    Romos popiežiaus Grigaliaus IX (1227-1241) portretas. Anuomet jo iniciatyva ir rūpesčiu buvo organizuojami kryžiaus karai prieš mus. Gerai pagalvojus, jam turime būti dėkingi, kad jis beveik prieš aštuonis šimtus metų pažadino mūsų valstybingumo poreikį, kuris leido mums išlikti lietuvių tauta su kvailoku nevisavertiškumo kompleksu, kerojančiu ir šiandien – norą būti europiečiais gyvenant geografiniame Europos centre.
    Viduramžių miniatiūroje matome kalavijuočių ordino magistro Folkvino atvaizdą, kurį piešė Johanas Reneris, XVI amžiuje iliustruodamas Brėmerio manuskriptą, aprašiusį Livonijos istoriją. Nors magistras dėvi XVI amžiaus drabužius, bet tai – bene seniausias jo atvaizdas, nes kita ikonografija mūsų nepasiekė. Iš senų manuskriptų vokiečių istorikai smulkiai atkūrė magistro biografiją. Belieka atsidusti, kad istorikai nedaug turi žinių apie to laikotarpio jo priešus – mūsiškius lietuvių didikus.

    Kunigaikščio Vykinto portretas irgi pasirodė tik po trijų šimtų metų. Pateikiu Gvaninio kronikoje (XVI amžius) atspaustą Vykinto atvaizdą: štai jis – Saulės mūšio nugalėtojų vadas. Jei tikėtume istorikais, tuomet Mindaugui, būsimam Lietuvos karaliui, buvo apie 36-erius metus.
    Kunigaikščio Vykinto strategija. Ne vienas istorikas giria lietuvius už puikų strategijos ir taktikos meno išmanymą. Iliustracijoje, paimtoje iš XIX amžiaus knygos, skirtos valstiečiams, matome paprastą įtaisą, kuris yra gobšaus plėšrūno spąstai. Nesudėtingą ir negendantį. Toks buvo ir Vykinto strategijos principas Saulės mūšyje – priešą įvyti į spąstus, jam sudaryti pačias nepatogiausias sąlygas gynybai.

    Istorikai iki šiol nesutaria, kur vis dėlto įvyko Saulės mūšis.”

    “ŠIAULIŲ NAUJIENOS”
    Penktadienis, 2012 m. birželio 1 d.

    20-tas kartas…
    nuo pat SARIOS apylinkių sykiu su Staje Naginsku link Vėlių kalnelių artinantis, pasidairant ir apsidairant,
    tarpe Sudotos-Ilguvos-Kelmės ir link Svalios pelkėtų pakrančių… išlikusių koplytstulpių tyloje,
    – žuvusių 1236 m. pelkių ir balų kautynių spąstai; Svalios ar Šiaulių?

    Bent sužinok, rask, perskaityk patyrinėk; ką palikę nežinomo Lietuvos valstybės vadovo (slepiamo)
    Jono Basanavičiaus aplinkos LMD ir LDD veiklų įtakose jaunoji karta išugdyta (iš po slapvardų trauk):
    http://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/4318df73a3f743f4a6b06255e1cb9c8e

  3. Vaitas:

    Taigi, – Saulės pergalės metai, devyniolika Saulės mūšio vietų, o minima tik vertelgų prasimanyta vieta Jauniūnuose, kuri su Saulės mūšiu neturi nieko bendro, iškastoji duobė tik patyčia iš istorijos paveldo. Būtų naivu populiarinti nepamatuotus užmojus, Iš esmės, tai neatsiejama nuo Šiaulių, nuo lietuvių karo kelio nuo Šiaulių iki Mūšos ir baltų vienybės kovos atgarsiu iki Mežuotnės.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *