Č. Iškauskas. Judas dirba savo darbą… (pirmadienio mintys) (16)

Česlovas Iškauskas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Vargšė Ukraina: Judas atliko savo darbą ir dabar gali pasitraukti, o Kijevas ir toliau liks be ramybės, be pinigų ir be ateities. Taip galima apibendrinti vadinamojo Normandijos ketverto (Prancūzijos, Vokietijos, Rusijos ir Ukrainos lyderių) skubotai surengtas derybas Paryžiuje, kurios neva sureguliavo taikos procesą Ukrainoje, ir dabar Vakarai su Maskva ramiai gali siurbčioti arbatėlę, žvelgdami, kaip rusų bombonešiai mėto mirtinus krovinius ant Sirijos sukilėlių, teroristų ir taikų gyventojų galvų.

Kodėl Ukraina vargšė? Kad nuo jos ir toliau liks atplėštos didžiulės pietryčių teritorijos, kuriose Rusija palieka savo statytinius, visai neseniai taip pat negailestingai, kaip dabar Sirijoje, siuntusius serijas „gradų“ ant ukrainiečių pozicijų ir namų. Kad iškankintas ir geresnės ateities nematantis Kijevas turėjo sutikti su šiuo sandėriu, nors visai neseniai Vakarai tvirtino, kad agresorius V. Putinas net nebus įleistas į panašias derybas.

Kad iki metų pabaigos užgrobtose teritorijose įvyks rinkimai (mat, derybininkams pavyko juos nukelti), kurie įtvirtins prorusišką separatinę valdžią, bet neva pagal Ukrainos įstatymus.

Kitaip sakant, Ukraina lieka prie suskilusios geldos, ir tokia padėtis tenkina tiek Rusiją, tiek Vakarus, tiek galbūt ir Petro Porošenką, kuris, ko gero, pavargo kovoti, matydamas, kaip JAV, ES ir Rusija, dėkodamos Viešpačiui už jiems atsiųstą Sirijos problemą, meilingai glėbesčiuojasi…

Atrodo, vienintelė Lietuva nepavargsta tvirtinti: Rusija turi pasitraukti iš Ukrainos, separatistai – sudėti ginklus, Ukraina turi būti nedaloma. Bet ar ilgam toks Dalios Grybauskaitės užsispyrimas?

***

Nepatikėsite, bet visada, kai ekrane stebiu du besiglostančius ir besilaižančius vyriškius (santykinis jų lyties įvardijimas), mane supykina. Gal aš neišsiugdęs tolerancijos jausmo, gal esu homofobiškas ar pernelyg jautrus netradicinei orientacijai, tačiau nepakenčiu viešo jausmų demonstravimo, ypač tokių ypatų.

Taip pasijutau, regėdamas ekrane, kaip Vatikano administracijoje dirbantis Lenkijos dvasininkas Kšyštofas Charamsa (Krzysztof Charamsa) prisipažino esantis homoseksualus, o čia pat apglėbė savo draugužį. Na, pagalvojau, jūs ten dviese darykite, ką norite, bet kam tokiems rodytis visam pasauliui… O kunigas net negalvoja slėpti savo poelgio ir sako „norintis mesti iššūkį Katalikų bažnyčios paranojai seksualinių mažumų klausimu“. K. Charamsa – ne šiaip sau provincijos kunigėlis, o Apaštališkojo sosto Tikėjimo doktrinos kongregacijos tarnautojas, Tarptautinės teologijos komisijos II sekretorius ir dviejų Romos universitetų dėstytojas. Jis net paskelbė deklaraciją, kurioje ragina „bažnyčią pabusti iš košmariško sapno, atsikvošėti iš užsisklendimo nuo žmogiškosios tiesos“.

Vatikanas neturi kito pasirinkimo, kaip šalinti kunigus homoseksualus iš šio luomo. Tai perspėjimas visiems Bažnyčios tarnams, kurie kompromituoja pagrindinius tikėjimo kanonus.

Ir čia prisimenu, kad mano dažnai kritikuojama Maskva prieš dvejus metus pasielgė pagirtinai ryžtingai: 2013-ųjų gegužę Maskvos valdžia uždraudė gėjų eitynes. Praėjo pora mėnesių, ir tų metų liepą Lie­tu­vos vy­riau­sia­sis ad­mi­nis­tra­ci­nis teis­mas įpa­rei­go­jo Vil­niaus sa­vi­val­dy­bę leis­ti sek­sua­li­nių ma­žu­mų ei­ty­nes Ge­di­mi­no pros­pek­tu. A. Zuokas nutarė nusileisti, o Lietuvos gejų lygos (LGL ) lyderis Vladimiras Simonko pasidžiaugė: tai tik pradžia. Beje, tų metų Kovo 11- ąją Vilniaus savivaldybė tautinio jaunimo eisenai miesto centre leidimo nedavė…

Taip, suprantu, tai tik pradžia. Politinės, lytinės, tautinės degradacijos pradžia.

***

Paprastai komentarų po įvairiais straipsniais (taip pat ir savo) skaityti nemėgstu. Dažniausiai jie būna šališki, pikti, net tulžingi, nemokšiški. Sako, daugiausiai juos rašo menko išsilavinimo, viskuo nepatenkinti, pykstantys ne ant savęs, o ant valdžios ir viso pasaulio, žmogeliai. Dažnai tarp jų atsiranda žmogystos, kurios atvirai reiškia įniršį ant Lietuvos, jos sistemos, keikia demokratiją, politikus, valstybės lyderius ir t.t.

Pastebėjau, kad atėjus rudeniui (sako, šis savaitgalis buvo paskutinis gražus spalvingos gamtos šokis) padaugėjo būtent tokių komentatorių, kuriems tarsi kažkas mokėtų už jų visko ir visų dergimą. Tad atlikau mažyti sociologinį tyrimą. Panagrinėjau po 20 iš kiekvieno šimto atsiliepimų – o jų iš viso buvo arti 600 – po straipsniu, paskelbtu viename dideliame portale. Ir ką jūs manote?  Maždaug 13 komentarų buvo nepalankaus Lietuvai ir straipsnio autoriui pobūdžio, o iš jų – 8 atvirai reiškiančio simpatijas didžiajai kaimynei už jos veiksmus Ukrainos, Sirijos ar Vakarų atžvilgiu. Tik du iš 20-ties atsiliepimų buvo konstruktyvesni ar straipsnyje pastebėjo netikslumus bei klaidas. Keleto iš viso negalėjau suprasti, nes, matyt, rašė ligoniai. Likusieji buvo daugmaž neutralūs.

Tai štai, šis tyrimėlis dar kartą parodė, kad pozityvizmas mūsų šalyje (kaip ir žiniasklaidoje, kuri atspindi tikrovę) yra pamirštamas reiškinys, o išvešėjo nuožmi kritika, nepalankumas kitai nuomonei, atviras valstybės niekinimas ir agresijos dievinimas. Gali būti, kad daug tokių komentarų yra užsakoma specialiai, net už juos sumokant, kad sukeltų sąmyšį, pademonstruotų negatyvų požiūrį į Lietuvą, jos nepriklausomybę ir visuomenę nuteiktų jai priešiškai.

Kitaip sakant, Penktoji kolona – plačiąja prasme – dirba savo darbą…