Jazminas. Mergaitė ir laika (1)

Gaiva Paprastoji. Pasirinkimo sunkumai. Akvarelė, plunksna, tušas. 46x33

Gaiva Paprastoji. Pasirinkimo sunkumai. Akvarelė, plunksna, tušas. 46×33

Tęsinys. Pradžia ČIA.

V

Niuta augo. Sofijos mama nuogąstavo, kad Niuta grubi. Nors visi palydėdavo akimis Niutą, tačiau jau taip nealpo dėl jos kaip anksčiau, kol buvo mažytė. Kiti jos ir bijojo. Buvo didelis šuo. Lodavo. Ir labai stipri. Mažos mergytės norėdavo ją glostyti, bet Sofija neleisdavo.

– Ji mūsų nemyli, – abejojančiu balsu kartą pasakė Sofijos mama.

Tada Sofija, mergaitiškai klestelėjusi ant sofos šalia Niutos ir ją švelniai apkabinusi, sukuždėjo:

– Sakė, kad tu nieko nemyyyli, tik save.

Niuta suglaudė ausis ir su meile pradėjo laižyti Sofijos nosį.

– Matai, – tarė Sofija. – Tai netiesa. Ji viską supranta ir myli.

Kitą dieną, kaip visada, Sofija išėjo su Niuta pasivaikščioti. Perėjusios didžiulę sankryžą, pasuko tiesiu ilgu keliu, kuris vedė toli, iki pat nebeveikiančių gamyklų. Šalimais įsikūrusi superparduotuvė gerai prižiūrėjo aplinką: šaligatvis gerai nuvalytas, o iš kairės – didžiulės sniego pusnys. Jomis Niuta ir džiaugėsi. Jos užsižaidė. Nieko negirdėdama, Sofija staiga pamatė: Niuta tik šast į dešinę ir savo stipriomis kojomis bei visu kūnu parvertė į ką tik šviežiai apsnigtą sniego pusnį jas aplenkiantį jaunuolį.

– Labai atsiprašau, nematėm, – išsigandusi atsiprašė Sofija. Aurelijus? Staiga jį atpažino. Jis buvo gal šiek tiek pyktelėjęs, bet vis dėlto nepuolė burnoti, ir tai Sofijai patiko.

– Sofija? Labas. Kaip gyveni? Nieko sau šunelis. Kaip tu jį išlaikai?

– Nupirkau antkaklį su „dygliais“, nes kitaip neišlaikyčiau. Veterinarijos klinikoje man pareiškė, kad Niuta yra lyderė, o ne aš… Ir pasiūlė jai elektrošoką.

– Ragana ta veterinarė, – nusijuokė Aurelijus.

– Taip, ji ir atrodo kaip ragana. Aukšta, liesa, taisyklingų skulptūriškų veido bruožų, tamsiais plaukais… Ir žaliomis akimis. Ir vardas jos Margarita.

– Turėtum išmokti būti vade, ji gali tau padėti sustiprinti charakterį, nes šunys gyvena gaujomis, ir, be abejo, kažkas turi būti lyderis.

– Taip. – Nusišypsojo savo svarstykliška šypsena Sofija.

– Gražiai šypsaisi, – tarė Aurelijus susižavėjęs.

Ir Sofija staiga pasijuto kaip vaikystėje, kai draugavo kieme su mergaite, kuri net vasarą nešiodavo baltas kojines, nes, jos nuomone, jos kojos buvo per daug jau plonos ir išstypusios, todėl reikėjo jas pastorinti. Grįžusi iš viešnagės pas močiutę, ji nubėgo į kiemą ir buvo labai šiltai sutikta. Sofija šypsojosi.

– Labas, Sofija, – tarė ta mergaitė, – tu turi Veneros duobutę žande, labai mažytę, bet kai šypsaisi, ji matosi.

Taip Sofija sužinojo, kad turi mažą duobutę kairiajame žande prie lūpų. Taip, tai Venera jai padovanojo šią duobutę, nes būtent Venera buvo jos Zodiako globėja.

– Ką veiksi savaitgalį? – Paklausė Aurelijus.

Nors jie ilgai vakarais susirašinėdavo, kalbėdavosi, vis dėlto ji sugebėjo jį sudominti, tačiau kviesti jos jis nesiruošė niekur.

– Nieko, – net negalvodama su užslėptu džiaugsmu ištarė Sofija.

– Bus vakarėlis pas Marką. Gal ateisi?

– Taip? Kada?

– Aš tau paskambinsiu, – tarė jis. Ir, nutaisęs paslaptingą veidą, atsisveikino.

– Viskas, – visai netemperamentingai, bet įtikinančiai pareiškė Paulina. – Laikomės dietos. Nevalgysim jokių saldumynų, mažinsim porcijas, prie vieno kotleto tik pora bulvių arba viena, ir tada mums belieka salotos, jos nekaloringos. Mes turim suliesėti iki 45-ių arba geriau net iki 43-jų kilogramų, nes 48 mums daugoka. Tvirtai abidvi laikysimės dietos ir žiūrėsim, kaip mums sekasi.

– Gerai, – atsakė Sofija, ją tai įkvėpė.

Tai buvo jų susitarimas. Tvirtas. Paulina paėmė močiutės centimetrą ir išmatavo Sofijos liemenį – penkiasdešimt penki centimetrai. Išsimatavo savo – penkiasdešimt septyni, bet ji aukštesnė. Paskui paėmė Sofijos riešą – trylika centimetrų, jos – penkiolika.

– Taigi, – ištarė Paulina, – mes esame aristokratiškos kilmės, nes tai rodo mūsų stebėtinai ploni riešai. O būtent pagal tai ir yra sprendžiama, ar žmogus aristokratiškos kilmės, nes riešas tai ir išduoda, – tai tau kiekvienas juvelyras pasakytų. Ir mažytė kojos pėda. Tavo trisdešimt penktas su puse, o mano trisdešimt šeštas.

– Tai kas buvo prosenelės?

– Aristokratės, princesės, – atsakė Paulina. – Apskritai, – tarė Paulina, – mums abiem kartu pasiseks, jeigu mes ištekėsim, tai tuo pat laiku.

– O tu žinojai, – paklausė Sofija, – kad anksčiau žalčiams kaip katinams duodavo atsigerti pieno?

– Kam jos meldėsi? Patrimpui?

Kam?

– Na, skaitinėjau Pretorijų truputį, radau mamos knygų lentynoje. Prūsų dievas. Ir sugalvojau, kad mūsų prosenelės meldėsi žalčiams, tai dėl to mes tokios liaunos ir mūsų riešai tokie plonyčiai.

– Ne, – tvirtai pareiškė Paulina, – tai dėl to, kad jie ilgiausius amžius nedirbo jokio fizinio darbo ir jų riešai atrofavosi, kol galiausiai tai tapo aristokratizmo įrodymu.

– Nuo kokio amžiaus, kaip manai? – paklausė Sofija. – Nuo V a. prieš Kristų? Nuo I amžiaus?

– Nuo pasakų laikų, – net nesuabejojo Paulina, – o jos gi atsirado labai seniai. Taip seniai, kaip ir žmogus.

– O Tėja, kaip teigia graikų mitas, buvo Mėnulio motina. Mokslininkai nustatė, kad iš tikrųjų Tėja buvo planeta šalia Žemės ir tėškėsi į ją. Taip iš jos ir Žemės medžiagų susiformavo Mėnulis. Mituose užkoduota tai, ką dabar nustatinėja mokslas. Kaip manai, ar yra senesnių pasakų už seniausias?

– Taip, – tarė Paulina. – Apie dinozaurus.

– Tu sugebėtum jas atkurti? – paklausė Sofija.

– Galėčiau pabandyti. Nebijotum dinozauro? Aš jį užkerėčiau savo žaliomis akimis, o tu esi elfas su sparnais, todėl jis tavęs nelies, – tarė Paulina.

– Nesu tuo įsitikinusi, – atsakė Sofija ir susigūžė nuo minties, kas būtų, jeigu dabar tektų tokį išvysti gatvėje.

– Tai turbūt jie ir yra tų slibinų ir drakonų prototipai.

– Matyt, – sutiko Paulina.– Tokie simpatiški jie man tose ezoterinėse parduotuvėse.

– Geta man atsiuntė filmą apie trijų – keturių metrų griaučius. Vadinasi, tie pasakų milžinai – tikra teisybė.

– Taip, – ištarė Paulina ir užmovė savo močiutės deimantus ant Sofijos rankos. – Keista, kad mūsų pirštai vienodo storumo, tavo ranka atrodo tokia putli, o iš tikrųjų labai ploni pirštai. Paulinos pirštai buvo liesi.

– Gražus, – tarė Sofija.

– Žiūrėk, kaip šis deimantas meta keleto spalvų spindulį, išmok atskirti tikrus deimantus. Eisim kurią dieną į „blusų“ turgų arba į juvelyrinę parduotuvę ir pasiieškosim sau žiedelių, nes mums reikia puošti pirštus.

Puiku, pagalvojo sau Sofija. Dar vienas užsiėmimas, kad nemirtum iš nuobodybės.

Sofija vaikščiojo po parduotuves ir negalėjo sugalvoti, kuo apsirengs į vakarėlį, kadangi šį kartą pinigų neturėjo daug. Kažkokie visiški skudurai, šlamštas. Ir išsirink ką nors geresnio tokioje marmalynėje trečiojo pasaulio šalims. Kodėl, mąstė Sofija, Rytų Europą paversti prastesne? Ji pyko. Prisirinkusi krūvą skudurėlių nuėjo matuotis jų į kabiną. Portale buvo skaičiusi, kad rengtis reikia mokytis iš vyrų, kurie puikiai žino, kas jiems tinka, su kuo jie gerai jautėsi ir daugiau neeksperimentuoja, o renkasi panašius variantus, t. y. varijuoja tais pačiais variantais. Ne, Sofija buvo ne iš tų, nes puikiai žinojo, kiek galima sugaišti laiko beeksperimentuojant. Gal tas? O gal šitas. Fui! Kaip neįdomiai atrodo. Šitas iš viso klaikybė. Sofijai patikdavo atrodyti brangiai ir rafinuotai, todėl skudurai ją varydavo į neviltį. Jeigu daiktas būdavo brangus, tai Sofiją jau ramindavo, nes būdavo tam tikras kokybės garantas. Kokį malonumą ji jausdavo laikydama rankose maišelį su brangios firmos rūbeliu! Arba dizainerio darbą. Arba į rožinį popierių įvyniotą švelniai rožinį korsetą su baltais kaspinėliais. Kurie, kaip sakė parduotuvės savininkė, tikrai ne trečiojo pasaulio šalims, o skirti Europai. „Mes jau iki tiek nesižeminam“, – pasakė ji. Mama sakė nesuvokianti, kam Sofijai reikia tų korsetų, bet nupirko jai abu – juodą ir švelniai rožinį.

– Man gražu būtų žiemą. Po moheros megztiniu. Jis persišviečia ir matytųsi šiek tiek korsetas.

– Gal, – patraukė pečiais Sofijos mama.

Bet kol kas jie taip ir gulėjo Sofijos spintoje. Besimatuojant jai juodą suknutę „Mango“ parduotuvėje, staiga kažkas praskyrė aksomines kabinos užuolaidas.

– Sofija? – Tai buvo Markas. – Aš tave stebėjau, tiksliau tariant, sekiau, tu net nepastebėjai, – šypsojosi Markas.

Sofija jautėsi šiek tiek sutrikusi, bet jos akys ėmė blizgėti.

– Duok, aš tau užsegsiu suknelę.

– Tiek to, – tepasakė Sofija ir staigiai užtraukė užuolaidą Markui prieš nosį.

– Aš palauksiu tavęs, – už užuolaidos neatlyžo Markas.

Ji norėjo pajausti, kaip Markas užtraukia jos suknelės užtrauktuką. Iš jo judesių ji viską suprastų – ką jis jai jaučia, ir jai visai nereikėtų būti telepate, kad skaitytų mintis. Iš parduotuvės jie išėjo kartu. Sofija jautėsi gerai, ji pirmą kartą būdama kartu su Marku nebegirdėjo šiai superparduotuvei būdingo plebėjiško juoko, nepastebėjo nei storų šeimynų, nei išsipusčiusių merginų, apie kurias vis pagalvodavo: iš kur jos ima pinigų? Neatrodo bankininkės. Ir vis dėlto tas didžiulis prekybos ir pramogų centras sparčiai provincialėjančiame Vilniuje buvo gyvybės trauka. Ji buvo Ji. Pasaulio dalis. Viskas, ką jie šnekėjo, buvo lengva ir absoliučiai nereikšminga.

– Man atrodo, kad tu nekvėpuoji, mažyte, aš tave išmokysiu kvėpuoti, – ir, neatlaikęs Sofijos traukos, pasilenkė ir lipšniai, saldžiai ją pabučiavo.

Šeštadienis. Artėja vakarėlis Marko namuose. Jo tėvas verslininkas, o mama licėjaus mokytoja, kaip jisai sakė, – tradicinių pažiūrų, tikinti. Šį kartą jie buvo išvykę į kelionę, į Egiptą. Nieko naujo nenusipirkusi, Sofija mąstė, ką apsirengti, nes brangioms parduotuvėms pinigų nebuvo. Atidarė mamos spintą – štai! Juodas rytietišku stačiu kaklu „žiponas“. Audinys nežymiai muštas gėlėmis. 100 proc. vilnos. Šiek tiek žvilgesio. Firma – „Karen Millen“. Keista, mąstė Sofija, kaip rafinuotai gali atrodyti vilna. Nusimanyti apie audinius ji išmoko iš prosenelės, kuri išgyveno smetoninius ir dar ankstesnius laikus. „Markizetas, – tarė kartą ji jai parduotuvėje. – Gera medžiaga“. Ir nupirko jai gerą atraižą sijonui. Tafta. Šifonas. Šilkas. Medvilnė. Aiškino ji jai, kas yra geros medžiagos. „Žorsetai“ ir kabrioletai švietėsi Sofijos horizontuose. „Mano mėgstamiausias kailis, – kartą ji prasitarė Sofijai, – baltosios lapės“. Būtent su tokia apykakle ji dėvėjo paltą. Baltoji lapė. Ar tiktų ji ir man, svarstė Sofija. Jos buvo panašios, panašus buvo jų moteriškumas, įmantraus, netikėto grožio poreikis. Jos tiesiog atsigaudavo viena kitos bendrystėje. Jos mylėjo viena kitą labiau nei kitus iš visos giminės. Sofija prisimena, kaip prosenelė ją vadino saulute. „Saulutės“ buvo gėlės, kurių buvo pilna jų namų ir mokyklos darželyje, taip vadinamos kosmėjos. „Šypsaisi kaip saulutė“, – sakydavo ji jai, ir to jausmo Sofija niekada neužmirš. Per karą prosenelės karta negalėjo įsigyti batų, todėl prie savo šilkinių suknelių avėdavo baltus sportinius batelius ir dar pabalindavo juos kreida. O kad megztukas atrodytų vis kaip naujas, panešiojusios tą patį persimegzdavo kitais raštais. Atidžiai išstudijavusi prosenelės jaunystės nuotraukas, Sofija pritariamai linktelėjo – tai buvo gražu, jai patiko pokario mados.

Getos draugas turėjo kabrioletą. Geta išlipdavo iš jo vilkėdama šilkinę suknelę ir avėdama aukštakulnius. Sofijai patiko Getos paltelis, juodas, siuvinėtas raudonai, jos gipiūrai, apskritai Geta labai mokėjo rengtis, ne veltui studijavo dizainą. Sofija būdavo įpykusi, kad joms veža visokį šlamštą ir jos negalinčios nusipirkti natūralių gipiūrų ir panašiai. „H ir M“ parduotuvėse matė rūbų sau už tūkstantį ir daugiau litų. Kreminė gipiūrinė suknelė, juodi gipiūriniai šortukai, prie jų pritaikyta balta palaidinė, baltas kombinezonas – viskas sukurta specialiai jai… Ji būtų firminė. Šis „žiponas“ išryškina liemenį. Jis trumpomis rankovytėmis, lyg mažais sparneliais, o visa kita uždara. Tikrai įspūdinga. Ta pati „Karen Millen“, tik prieš kiek metų? Visai nesudėvėtas. Mama jį vilkėjo darydama kažkokį interviu televizijai. Juodos odinės kelnės. Ir močiutės safyrai su briliantukais. „Markizės šlifavimas“, – tarė ji ir paskolino juos Sofijai. Ji susirišo plaukus į kuoduką. Suskambo telefonspynė – Paulina. Ji greitai nusivilko „dublionkytę“, buvo susisukusi varinius plaukus “rolkomis“ atrodė lyg iš madų namų. „Duok, aš tau padarysiu makiažą“, – tarė paėmusi Sofijos makiažo krepšelį. Priklijavo Sofijai dirbtines blakstienas, ištepė veidą kremine pudra, paskui perbraukė mineralinės pudros, apvedė lūpas raudonu pieštuku ir išdažė sodriu raudonu lūpdažiu, o su rudu bei juodu pieštuku akims ant prakeiktai iškilusio spuogelio virš lūpų padarė apgamėlį, kuris Sofijai suteikė pikantiškumo. „Tu žinai, kad mineralinė pudra yra žinoma dar nuo Egipto laikų, ją naudojo Kleopatra ir Kinijos aukštuomenės damos, ji suteikia spindesio?“ – paklausė Paulina. Sofija žiūrėjo į savo pumpurinį veidą veidrodyje. „Atrodai kaip geiša, – tarė Paulina, – žydrų akių tik trūksta“. „O gal vampyrė?“ – Abejodama atsakė Sofija. „Taip, – linktelėjo Paulina, – gražioji vampyrė, bet tu ja dar netapai“. Paulina juokėsi . Pati ji vilkėjo džinsiukus ir naują megztinėlį. O plaukus, kuriuos nusidažė „ryžai“, iki pečių buvo susigarbanojusi, – pabuvojo kirpykloje ir atrodė firminė. Koridoriuje tupėjo katinas, viską akylai stebėdamas. „Žinok, – tarė Sofija, – jis keikiasi. Tikrai. Jo tokios intonacijos kartais, lyg keiktųsi“. Ir jos kartu juokėsi su Paulina. Niuta padūkusi siuto, žaidė su gerai nusiteikusia Paulina. Paskutinis taškas – kvepalai – šį kartą buvo močiutės „Chanel 5“, nes jos citrusiniai buvo pasibaigę. „Jais kvėpinosi Monro, – pasakojo močiutė jai. – Ji buvo žavinga. Tačiau jai buvo atliktos plastinės operacijos. Bet jos niekas nemylėjo, bent jau taip rašo dienraščiai, ir yra „Marilyn Monroe“ sindromas. O apskritai, tai vienas iš Chanel kvapų. Moteris turi išsirinkti savo kvapą. Tau tinka citrusiniai, – tai jaunystės aromatas. Jeigu kvėpinsies brandžios moters kvepalais, tai susuksi vaikinams galvas, duosi neteisingą impulsą“. „O vanilė? – Paklausė Sofija. – Taip, bent jau visur taip rašoma“. Kartą Paulinos močiutė iš Krymo parvežė joms abiem dovanų kvepalų „Baltoji naktis“. Labai skanus kvapas. Tačiau ji jautė, kaip Paulina skaniai kvepia, o savęs – ne, gal tai neįvykusi cheminė reakcija? Bet vėliau perskaitė viename moterų portale, kad savo kvepalų moteris ir negali pajausti. Įdomu, mąstė sau Sofija, ar „Chanel 5“ ir yra tas kvapas, iš kurio močiutę atpažindavo, kuris vyrus priversdavo atsisukti ir sukeldavo jų žavesį? Ar yra tie kvepalai, kaip filme „Kvepalai“ dėl kurių galima sudraskyti“? Kartą vienas klasės draugas Sofijai tiek pripasakojo frankenšteiniškų istorijų, kad Sofijai visą dieną po to skaudėjo galvą, būtent filmas „|Kvepalai“ buvo viena iš jo temų. Ir iš ryto atsikėlusi su skaudančia galvą po jų pasisėdėjimo kavinėje, mintyse Sofija pyko – tas prakeiktas Frankenšteinas! „Tai ne brandžios moters kvepalai?“ – Paklausė Paulina. „Kitų neturiu“, – atsakė Sofija. Apskritai, tai ji juk nebuvo girdėjusi iš vyrų sakant, kaip ji skaniai kvepianti. Ji matė susižavėjimą akyse, bet kvapas… Kvapas buvo tai, kas nepažinta. Praėjusią vasarą ji dėvėjo baltą suknelę ir, kai nuo patirtų patyčių jai nerviškai išbėrė kaklą, ji užsirišo ant kaklo šilkinę juodą skarelę su raštais, kuri plevėsuodavo vėjyje ir matydavosi, kaip tai gražu. Geta dievino natūralius kvapus. Ji jau buvo pilnametė ir draugas jai dovanodavo natūralius rožių žiedlapių kvepalus, kurie labai brangūs, ir dar parduodami tik kažkokioje specialioje kvepalų parduotuvėje, būtent jai.

Sofija ir Paulina išsikvietė taksi. Kur tas kotedžas? Markas gyveno kotedže. Sofija pasakė adresą taksi vairuotojui. „Tai kur, mergaitės, važiuojat, kur išsirengėt?“ – Paklausė taksistas, labai patenkintas, kad veža jaunas keleives. „Žinok, – pradėjo Paulina, – Markas praėjusią vasarą uždarbiavo dirbdamas taksistu, buvo susipykęs su tėvu, susirado taksisto darbą“. „Kaip tai? – Nustebo Sofija.– Iš kur tu žinai?“ „Jis man sakė, buvo pas mane užėjęs“. Sofija nutilo. Jos jauna siela pavirto į Hofmano pasakų gyvatėlių medį, ir ji negalėjo apsispręsti, kuri yra ji. Jos siela ieškojo, bet kuris yra Jis? O dabar ji buvo užburta princesė, dvylika užburtų gyvatėlių. Kuri yra Ji Jam? Ir nuo tos akimirkos jai Marko reikėjo labiau. „Nepavydėk, – tarė Paulina, – kaip koks pavydus skorpionas“, – ir šiek tiek pašaipiai nusiviepė.

Duris atidarė šypsodamasis Markas ir lyg niekur nieko ištarė abiem su Paulina – sveikos, tačiau vėl šiek tiek sulinkęs žibančiom akimis įsistebeilijo į mažytę Sofiją. Įėjusios į kambarį, išvydo ant sofos sėdintį Aurelijų. „Sofija? Sėsk, – tarė jis. – Mes geriam brendį, o tu? Balto vyno?“ Aurelijus atsistojęs nuėjo prie baro ir įpylė pusę taurės balto vyno. „Na, kaip gyveni?“ „Gerai“, – tarstelėjo Sofija. „Tu rašai?“ „Iš kur žinai?“ „Skaičiau“. Sofija vasarą atsispausdino viename iš kultūros ir meno savaitraščių savo trumpąją prozą. „Ir kaip tau?“ „Nieko, netgi gerai. Tačiau nėra jokių socialinių temų“. „Ne, – atsakė Sofija, – kol kas jos manęs nedomina“.

Į kambarį įžengė Lijana. Blondinė, susipynusi plaukus į kasą. Žydrais džinsiukais ir rožine palaidinuke, ant kaklo pasikabinusi pakabuką iš Svarovskio kristalų, o gal deimantų? Bet labai brangiai kainuotų, mąstė sau Sofija, prisiminusi, kiek kainuoja močiutės „markizės šlifavimo“ briliantukai. Visa tokia kaip kumelaitė. Sofija su Paulina nusipirko vienoje superparduotuvėje „Kamasutrą“. Tiesą pasakius, nusipirko dėl paveiksliukų, nes labai gražios mergaitės buvo nupaišytos. Taip Sofija išsiaiškino, kad moterys yra skirstomos į elnes, kumeles ir drambles. Prie kasos iš pardavėjos sulaukė inkvizicinio smerkiamo žvilgsnio. „Na, kaip mano džinsiukai?“ – pasikraipė prieš Aurelijų Lijana. Dabar Sofija Aurelijaus veide išvydo patiną, kaip jai buvo aiškinusi mama. Kai kurios moterys gali sukelti vyrui tokius pojūčius, jis jaučiasi lyg patinėlis, tai visai ne meilė, bet taip yra. Aurelijus atsipalaidavęs atsilošė ant sofos. Paulinos nesimatė. Turbūt kitame kambaryje su Marku ir Gyte. Tai tie prakeikti „lurlomoidai“, niekaip neįstengė prisiminti tos cheminės medžiagos pavadinimo, buvo skaičiusi, kad moksliniais tyrimais nustatyta, jog moterys skleidžia tam tikrą medžiagą, traukiančią vyrus, o labiausiai ją išskiria blondinės, antroje vietoje rudaplaukės. Juodaplaukei Sofijai beliko spoksoti į juos abu kaip gražiai žuvelei su pelekais akvariume. Na, o meilė – tai narkotikas, marihuana, nes meilės cheminės medžiagos mokslinio pavadinimo Sofija neįstengė prisiminti. „Ei, – staiga tarė įėjęs Markas, – ko jūs čia? Mes šokam“. Biliardinėje trankiai skambėjo muzika ir staiga Lijana prieš Aurelijų sušoko kažkokį vos ne striptizo manevrą. Aurelijus negalėjo nuo jos atitraukti akių. Markas šoko apkabinęs Pauliną ir vis žvilgčiojo lyg į marmuro skulptūrą pavirtusią Sofiją. „Nusivesiu tave į klubą, skulptūra“, atėjo staiga jam mintis iš Šiuolaikinio meno centro švieslentės, skirtos Barboros Radvilaitės skulptūrai. Sofija apsisuko ir išėjo iš biliardinės. Užlipusi laiptais pravėrė ąžuolines duris. Koks čia kambarys? Ne Marko? Lyg iš Spartos. Išsiskyrė žymios aktorės nuotrauka. Kadrai iš kino filmų. Lova. Jo paties plakato nuotrauka. Kamuolys, raketės. Staiga jos dėmesį patraukė ant lentynos sudėlioti lėktuvų modeliai. Markas mokėsi dar ir pilotavimo? Sofija priėjo prie lango, stiklas buvo nuo žemės iki lubų, eidama jautė savo juodas zomšines platformas, lyg geišos. Atsistojo ir pažvelgė pro langą. Apačioje spingsėjo miestas, kuriame kiekvieną šios planetos egzistavimo minutę vyksta kiekvienas mažas, o gal didelis molekulinis gyvenimas, į miestą, supančiotą ir apraizgytą elektroninių saitų, kai siunčiamų SMS ir skambučių bei šviesolaidinio interneto bangos keliauja pas savo abonentus. Pažvelgė į dangų. Neono šviesų apšviestame mėlyname danguje švietė mėnulio pilnatis. Koks japoniškas dangus. Kodėl japoniškas? Turbūt paklaustų mama. Kas čia japoniško? Ji apsisuko, nusileido laiptais ir, grįžusi į biliardinę, staiga pamatė foteliuose išdribusius vakarėliautojus. „Dar tik vakarėlio pradžia, o jau ilsitės?“ – Paklausė Sofija. „Tuoj susirinks kiti“, – atsakė Markas. Staiga skambant roko grupės muzikai Sofija savo platforminiais žingsneliais nuėjo į patį patalpos centrą ir ėmė šokti. Visi įsistebeiliję žiūrėjo. Sušokusi šokį tokiais pat žingsneliais išėjo į koridorių ir, atidariusi duris, išėjo. „Sofija, kur tu? – Iš paskos atsivijo Aurelijus. – Tavo kailinukai, – ir įvilkęs ją į juos tarė: – Aš tave palydėsiu“. Tarpdury akylai žiūrėdamas stovėjo Markas. „Aš – tavo narkotikas?“ – Jausdama, kaip jos molekulės apdoroja Aurelijaus smegenis, tyliai sušnabždėjo Sofija. „Ką? – tarė Aurelijus. – Eime“.

– Tu gerai rašai, Žasmin, – kalbėjo jai Aurelijus lydėdamas namo.

– Tu ir mano eilėraščius skaitei?

Aurelijus šypsojosi.

– Kvepi jazminais ir žemuogėm su pienu, – pasilenkęs uostė Sofijos plaukus.

– Tu skirstai rašymą į vyrišką ir moterišką?

– Tu tokia graži. Tu – grožis.– Staiga įsistebeilijo į ją Aurelijus. – Kas tave sukūrė? Iš kur tu?

– Aš iš švino, – tarė jam Sofija. – Mano oda kvepia švinu.

– Tikrai?

– Taip, samurajų žmonos tepdavosi savo kūną kremu, kuriame būdavo švino, todėl samurajai išnyko, nes jų vaikai gimdavo silpni ir smulkūs. Kaip manai, mano trylikos centimetrų apimties riešas galėtų nulaikyti kardą, na, tokį, kuriuos pardavinėja „superparduotuvėse“? Tu laikei kada nors rankose kardą?

– Ne, – šypsojosi Aurelijus, – mano kardas – žodžiai.

– O gal aš kokia gražioji faraonė, kuri irgi tepdavosi odą kremu su švinu.

– Kuri? – Paklausė Aurelijus. Kuri iš faraonių?

– Spėk. Tu matei nors vieną?

– Gal mergaitė su gėlėmis? –Vėl nusišypsojo Aurelijus. – Panaši į tave.

– O gal Kleopatra? – Perklausė Sofija.

– Gal kažkuri iš jų, bet visos jos – tu.

– Taip, visos jos – aš. Mano oda nusėta apgamėlių žvaigždynais, o tai reiškia, kad mano protėviai kažkada tikriausiai turėjo tamsią odą.

– O dabar tu porcelianinė baltaodė, miegantis grožis.

– O gal aš geiša? Pažiūrėk, kokias platformas aš dėviu!

– Tikrai, tu man labai kažkuo panaši į japonę, – pritarė Aurelijus su kibirkštėlėmis akyse.

– Tu žinojai, kodėl jos taip puošiasi?

– Na, ir kodėl?

– Kad galėtų apsiginti. Dramblio kaulo šukos skirtos pagąsdinti įkyriam priekabiautojui. Kaip apsiginti silpnam ir gležnam geišų grožiui? Štai, – tarė Sofija ir ranka pademonstravo, kaip iš plaukų išsiima aštrų smeigtuką. – Ką manai? – Ir abu pradėjo juoktis.

– O šitos sunkios platformos? Greitai man reikės tave nuauti, – beveik rimtai pasakė Aurelijus.

– Ne, juk sniegas su raganų kaulais, negi nematai? Tu nori paversti mane į „drugelį sniege“?

– Ne, tikrai ne, – priglaudė ją prie savęs Aurelijus.

– Tau nebaisi ta pasaka apie raganos kaulus?

– Kokia? Aš nežinau tokios.

– Pasaka apie tai, kad už blogus darbus raganos kaulus išbarstydavo ant sniego, ir todėl sniegas dabar blizga.

– Baisi pasaka, – sutiko Aurelijus.

– Taip, – susimąsčiusi tarė Sofija, – kažkokia be raganai laimingos pabaigos.

– Tada tai jau visai ne pasaka, – pareiškė Aurelijus.

– Taip, tai, matyt, pasaka, menanti inkvizicijos laikus.

– Ne, – tarė Aurelijus, – tai inkvizicijos laikų nuosprendžio dokumentas.

– O mano oda ties venomis? Kaip vadinasi ta rankos dalis?

Aurelijus gūžtelėjo pečiais.

– Mano oda ties venomis yra aksominė ir žvilga, tarytum ji būtų padengta sidabru.

– Tau kas nors sakė? – paklausė Aurelijus.

– Ne turbūt, bet aš matau. Mano venose ties riešais įrašyti mano mylimųjų vardai, o gal dinastijų? Ir kūnas mano padengtas auksu.

Aurelijus žiūrėjo į ją neatitraukdamas akių, o jos dar labiau blizgėjo ir kibirkščiavo.

– Mano mažoji Sofi, – apkabino jis ją.

– Taip man ir nepasakei, ką manai apie moterišką kūrybą.

– Manau, kad ji įdomi vyrams dėl moters išvaizdos, – atsakė Aurelijus.

– Tik?

– Šiek tiek, na, taip, nebent tai bendražmogiška.

– O kaipgi siela?

– Aurelijus tylėjo.

– O vyresnės moters kūryba nebeįdomi?

– Kūryboje atsispindi moteriškumas, moters ego, jos anima, todėl įdomu yra tai pažinti, moters užslėptą veidrodžio pusę.

– O kas yra veidrodis?

– Abu. Ir vyras, ir moteris. Ir abu atspindi.

– Ir ką mato du veidrodžiai, sustatyti vienas prieš kitą?

– Jie atspindi ir atspindimi.

– Tai ne kreivi veidrodžiai?

– Jeigu tai kreivi veidrodžiai, jie niekada nebus kartu.

– O jeigu tai narcizas prieš veidrodį? Mano veidrodis, – šnekėjo Sofija, – yra brangus, į jį pridėta sidabro ir aukso, todėl, kai į mane žiūrėsi, tu būsi gražus. Ir tau atsivers visi toliai, prisiminsi dalykus, kuriuos buvai pamiršęs ir tik sapnuose jie tau retkarčiais nostalgiškai atkeliaudavo. Sako, pažvelgus į tokį veidrodį ir pamačius save, galima išprotėti… Ar tu jauti nostalgiją?

– Taip, – atsakė Aurelijus. – Aš tuoj pagirsiu mažąją narcizę, kokia ji graži ir kvepia jazminais, ir ją pabučiuosiu, – ir apkabinęs pabučiavo Sofiją. – Ir būsiu alavinis kareivėlis, beviltiškai įsimylėjęs porcelianinę skulptūrėlę.

– Labai liūdna pasaka, – aš nenoriu jos, nevaidink jos. Geriau aš būsiu „Mažojo princo“ rožė. Konsuela, kuri negali oro uosto platybėse pabėgti su aukštakulniais bateliais, ir tu turėsi mane nešti. Geta man sakė, kad visą tikrovę mes sukuriam, todėl geriau kurti tik gerus dalykus, todėl jie išsipildo ir dar galima visko prašyti visatos.

– Tikrai, o kaip Dievo keliai? – paklausė Aurelijus.

– Vis tiek, – šypsodamasi tarė Sofija, – viską galima užburti. Tai kaip dėl tos moteriškos ir vyriškos kūrybos? Žinai tą Villono eilėraštį apie pasenusias moteris, šimtametes senutes, kai tik Villonas ir tepamena, kokios jos buvo gražuolės?

– Matyt, pamena visi, kurie dar gyvi, tu norėjai pasakyti, kad tik Villonas jas aprašė?

– Koks keistas tas prancūzų įprotis rašyti viena, o sakyti kita. Aš visada, užuot tarusi „Vijonas“, noriu tarti „Vilonas“.

Aurelijus nusijuokė.

– Taip, turbūt tik Vijonas jas aprašė. O visi kiti buvo laimingi, kad pagaliau tas grožis pasitraukė, ir nebereikės būti veidrodžiais, jį atspindinčiais. Ir jausti geismų bei aistrų bei pavydų. Ir kol vėl visi pasitrauks ir ateis kiti. Ir vėl visi suksis žiurkėnų rate, beplėšydami popierius į skiautes. Matei tą performensą, kokie žmonės panašūs į žiurkėnus?

Aurelijus šypsojosi.

– Tačiau ateis kitos, – tarė Aurelijus. – Ir po šimto metų kitas Vijonas jas aprašys.

– Ar aš esu tavo klouniukas ar aš esu tavo rožė?

Sofija staiga prisiminė, kaip Paulina, jausdama savo žydintį jaunumą ir įvertindama moters grožio laikinumą bei absurdą, sarkastiškai pasakojo apie močiutės kaimynę, kuri atsinešė savo jaunystės nuotrauką ir rodė, kokia ji buvusi gražuolė. „O ant tos nuotraukos matėsi prilipęs sudžiūvęs tarakonas, – pasakojo jai Paulina. – Žinai, aš išsikabinsiu, įsirėminsiu savo nuotraukas ir kaip kokia japonė pasidarysiu sau altorių“. Juokėsi abi. „O gal ne, gal prisistatysiu šventų skulptūrėlių bei palankių sau simbolių“. Sofija prisiminė, kaip kartą juos buvo užpuolę tarakonai. „Kažkas mus prakeikė“, – mąsliai tada pasakė mama. Jų buvo tokia armija…milijonas. Jų knibždėte knibždėjo, visa didžiulė armija tarakonų, lipo vienas ant kito, o Sofija negalėjo atitraukti akių ir klykė. Tas vaizdas net įkvėpė Sofiją, – ji jautėsi kaip laive, kuris plaukia okeanu, arba kaip erdvėlaivyje, kuris sklendžia kosmosu, ir tu gali sau klykti. Bet, laimei, išgelbėjo dezinsekcijos tarnyba. Daugiau pasirodyti jie neišdrįso.

– Ką galvoji? – paklausė Aurelijus. – Ką gi tu galvoji?

Ir Sofija prisiminė užrašą ant mamos knygos, kurią dovanojo jai tėvas: „Ką tu galvoji? Aš niekada nežinau, ką tu galvoji. Sakyk man. T. S. Eliotas“. Ji perskaitė Eliotą ir buvo patenkinta, nes visos kultūrinės ir literatūrinės užuominos buvo paaiškintos ir jai atsivėrė daug naujų kultūrinių kodų.

– Nieko, – papurtė galvą Sofija. – Absoliučiai nieko negalvoju.

– Tikrai? Juk tai neįmanoma. Beveik. Bent jau ne visada.

– O kai aš būsiu sena? – Paklausė ji Aurelijaus.

– Tu niekada nebūsi sena, – atsakė jis ir vėl priglaudė. Akimirką jo akyse ji pamatė tuštumą ir skausmą.

– O kūryba?

– Tai, kas bendražmogiška, yra amžina, – atsakė Aurelijus.

Jie šalo stotelėje, o autobusas nesiruošė atvažiuoti. Pradėjo trypčioti kojomis. Priešais apšviestas neonų lyg pasakoje ar teatro dekoracijoje stovėjo niekieno neįžengtas sodas.

– Jis turbūt neatvažiuos, – tarė Aurelijus ir iškvietė taksi.

– Užeisi? – Paklausė Sofija, kai Aurelijus parlydėjo ją iki pat namų durų.

– Gerai, – sutiko Aurelijus.

– Užeik, supažindinsiu tave su seneliu.

Aurelijus prisėdo prie senelio lovos. Staiga įėjo mama, ir Aurelijus kilstelėjo nuo kėdės. Sofija matė, kad tai seneliui labai patiko. Kitą dieną jis jai pasakė, kad jaunuolis, kuris gerbia vyresnę moterį, gerbs ir savo žmoną.

Įėjęs į Sofijos kambarį, Aurelijus staiga įsistebeilijo į lentyną. Sofija buvo už stiklo užkišusi reto Barboros Radvilaitės portreto reprodukciją.

– Pamaniau, kad čia tu, – grįžtelėjęs tarė jis. Ir, dar pažiūrėjęs į portretą, atsisuko į Sofiją.– Nebuvau tokio jos portreto matęs. Visur tu, tu, tu, Sofija, – tarė jis.

Gėrė jazminų arbatą, kad sušiltų, jazminų arbata buvo Sofijos mėgstamiausia. Gurkštelėjęs pirmą gurkšnį arbatos Aurelijus pridūrė: „Ir čia jasmin“. Sofija prisiminė, kaip jos stovėdavo, lyg ritualą atlikdavo, su prosenele prie žydinčio jazmino krūmo ir gerdavo jo aromatą. Jazminų kvapas, kaip iš ryto pajusti jį iš pamerktos jazmino šakelės? Aurelijus suėmė plonytį Sofijos riešą ir priglaudė du pirštus. Pulsas.

Bus daugiau

Remia LIETUVOS KULTŪROS TARYBA

Kategorijos: Grožinė kūryba, Kūryba, Saulės arkliukai, Skaitiniai, Visi įrašai | Žymos: , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: