B. Kuzmickas. Lietuvos lenkinimas (27)

Kuzmickas-K100

Bronius Kuzmickas | | J. Vercinkevičiaus nuotr.

Ištraukos iš: Bronius Kuzmickas. Tautos kultūros savimonė. Vilnius: Mintis, 1988, p. 20–51.

1.

Kada XVIII a. pab. pagal Edukacinės Komisijos reformas mokyklose nuo lotynų kalbos, kaip dėstomosios, buvo pereinama prie vietinės nacionalinės kalbos, ja Lietuvoje buvo pripažinta ne lietuvių, bet lenkų kalba, nors kai kurie dalykai ir toliau buvo dėstomi lotyniškai. Taigi Lietuvoje nebuvo įgyvendintas vienas pagrindinių Švietimo laikų mokyklinės reformos reikalavimų – mokyti vietine liaudies kalba. Vietoje liaudžiai svetimos lotynų kalbos mokyklose buvo liaudžiai primesta svetima lenkų kalba. Lietuvių kalba Vilniaus universiteto veikloje nesusilaukė net kukliausio pripažinimo, nebuvo net lietuvių kalbos katedros. Tokią kalbinę situaciją Lietuvoje lėmė jau įsitvirtinęs lenkų kalbos vartojimas viešajame gyvenime, Lietuvos aukštosios bajorijos ir dvasininkijos požiūris, kad kultūros ir mokslo kalba gali būti lenkų, o ne lietuvių kalba, taip pat iš Lenkijos atvykusių profesorių lenkiškas nacionalistinis nusistatymas.

Kalbinis kultūrinis lenkiškumas buvo tapatinamas su lojalumu tėvynės idealams, ir kaip į priešą buvo žiūrima į kiekvieną, kas tos kalbos nemokėjo. Tačiau kliūtis reformistinei programai vykdyti buvo lietuvių kalba, liaudies kultūra, dainos, kurių savitumas ir skirtingumas nuo lenkų kalbos bei kultūros buvo akivaizdus. Lenkų inteligentai Švietimo šalininkai pasisakė už prievartinę polonizaciją, kuo greitesnį lietuvių-lenkų bilingvizmo likvidavimą. Universiteto vadovybė buvo griežtai nusistačiusi prieš lietuvių kalbą. Išgarsintoji lenkų inteligentijos kultūrinė „tolerancija“ lietuvių kalbos ir liaudies kultūros atžvilgiu pasireiškė atviru ir aktyviu nepakantumu ir priešiškumu.

Ypač atkakliai lenkinimo veikloje darbavosi lenkai profesoriai, atvykėliai iš Krokuvos Andrius ir Jonas Sniadeckiai, dėję visas pastangas, ir gana sėkmingai, kad mokykla Lietuvoje būtų lenkiška. Vidurinėse Lietuvos mokyklose buvo tiesiog draudžiama mokiniams lietuviškai ir žemaitiškai kalbėti, lietuvių kalba buvo išjuokiama, mokiniai, prabilę lietuviškai, baudžiami.

Lotynų kalba, kurią iš universiteto išstūmė sulenkėjusi jo vadovybė, nors ir negyva mokslo kalba, turėjo tą teigiamą reikšmę, kad jungė Lietuvos mokyklas su visos Vakarų Europos mokslo centrais, atvėrė kelią į neišsemiamą klasikinės kultūros palikimą. Be to, buvo gana gausi ir lietuviškoji raštija lotynų kalba, nuo seno išreiškianti Lietuvos kultūrinį savarankiškumą. Lenkų kalba, pradėta vartoti Vilniaus universitete, labiau suliejo Lietuvos kultūrą su Lenkijos kultūra, kuri neturėjo turtingesnių tradicijų ir, perimdama Vakarų Europos idėjas, pati siekė kilti iš stagnacijos.

Nors po nesėkmingų 1831 ir 1863 m. sukilimų, Vilniaus universiteto uždarymo lenkiškumo pozicijos Lietuvoje susilpnėjo, lietuvių lenkinimas tebesitęsė, ypač rytinėje ir pietinėje Lietuvoje.

Nacionalistinė Lietuvos lenkiškosios visuomenės dalis, pati būdama carizmo persekiojama, daug kur mokyklose, bažnyčiose sugebėjo sudaryti lietuvių kalbai nepakantumo aplinką, lietuviybės atžvilgiu vykdė gana efektyvią moralinę dvasinę prevartą. Amžiaus pabaigoje mokyklose tebevyravo neoficiali nuomonė, kad lietuviai ir lenkai yra vienos tautos žmonės, o lietuvių kalba tėra vietinių neišsilavinusių valstiečių bendravimo priemonė, kurios, siekiant aukštesnio išsilavinimo, būtina atsisakyti. Mokyklai tapus rusiška, sulenkėję dvarininkai, dvasininkai, miestiečiai rėmė slaptą lenkų mokyklą, sudarydami konkurenciją lietuviškajai slaptai mokyklai, tuo prisidėdami prie tolesnės lietuvių tautos, ypač Vilniaus gubernijoje, asimiliacijos.

Kalbininkas J. Balčikonis taip kalba apie XIX a. pabaigą: „Tais laikais mokytų lietuvių buvo labai maža. Klebonijos, dvarai, miestai ir miesteliai lietuviškai beveik nekalbėjo. Kiekvienas poniškesnis žmogus gėdinosi lietuviškai ne tik kalbėti, bet ir pasirodyti mokantis tą kalbą. Viešai prabilti lietuviškai reikėjo žmogui daug drąsos“. Net Suvalkijoje, kur carinis mokyklinis režimas buvo kiek švelnesnis negu kitose Lietuvos dalyse, mokyklose ir miesteliuose lietuviai slėpė savo tautiškumą, vengė kalbėti lietuviškai, nes bijojo patyčių ir pažeminimų. Rašytoja Šatrijos Ragana dar 1903 m. rašė Tumui: „Važiuoju į Lietuvą, kur žmonės visi lietuviai, įsteigia mokyklas, kuriose vien lenkiškai mokina, lenkišką patriotizmą įkvepia“.

2.

Lietuviai krikščionybę priėmė, kaip žinoma, vėliau negu kitos Europos tautos, be to, dramatiškomis istorinėmis aplinkybėmis. Dėl to ir lietuvių kultūros santykiai su krikščionybe nebuvo tiek vienareikšmiai kaip kaimyninių tautų. Vakariniams lietuviams ir prūsams krikščionybė buvo primesta kaip užkariautojų religija, jos plitimas ir įsitvirtinimas sutapo su vietinių gyventojų tautinio ir socialinio pavergimo stiprėjimu. Lietuvoje krikščionybė buvo priimta savarankiškai, tačiau ji atėjo iš Lenkijos. Jauna Lietuvos katalikų bažnyčia nuo pat pradžių buvo pavaldi Lenkijos bažnyčiai, kurios aukštoji dvasininkija, kaip ir feodalai, daugiau rūpinosi savo politinės galios įtvirtinimu negu krikščionybės buvusių pagonių žemėse skleidimu. Krikščionybės platinimui buvo reikalinga raštija, katalikybės ir protestantizmo plitimas parengė dirvą atsirasti lietuviškiesiems rankraščiams ir spausdintiems tekstams. Tačiau lietuviškos raštijos plėtotei labai kliudė tai, kad katalikų bažnyčia Lietuvoje beveik be išimčių buvo lenkų dvasininkų rankose. „Po krikščionybės įvedimo, įkūrus Vilniaus ir Žemaičių vyskupystes, pastatytose pirmosiose bažnyčiose šeimininkavo lenkai. Jie sudarė absoliutinę daugumą abiejų vyskupysčių kapitulose. Lietuvių kalba jiems nerūpėjo“ (Zigmas Zinkevičius).

Priimant krikštą iš Lenkijos, kartu su lenkais kunigais buvo perimtos ir kai kurios lenkiškos katalikybės neigiamybės – autoritarizmas, formalus išviršinis religingumas, žema dvasininkijos moralė, savanaudiškumas ir gobšumas. Kartu su tikėjimo silpnumu bei formalizmu Lenkijos bažnyčioje vešėjo domėjimasis daugiau pasaulietiniais negu dvasiniais dalykais, politinis ekspansionizmas, nepakantumas (Hulka-Laskowski, P. Wileński kościol Ewangelicko-Reformowany na tłe reformacji i kultury polsiej (1556–1936). Wilno, 1936, p. 13). Tai neigiamai veikė ir Lietuvos katalikų bažnyčią. Kadangi buvo nepakankamai rengiama lietuvių kunigų, į šalį plūdo lenkai kunigai, kurie nemokėjo, dažniausiai ir nesimokė lietuviškai, lenkiškai sakė pamokslus, mokė liaudį katekizmo, lenkino lietuviškas pavardes. Lenkų buvo daug aukšto rango dvasininkų, nuo jų priklausydami lenkėjo ir negausūs lietuviai kunigai.

Kadangi nebuvo įkurta savarankiška Lietuvos bažnytinė provincija, Lietuvos katalikų bažnyčia, daugiau keip 500 metų priklausydama nuo Lenkijos bažnyčios vadovybės, aktyviai prisidėjo prie kultūrinės ir politinės lenkų įnvazijos į Lietuvą. Sulenkėjusi bažnyčia negalėjo laikytis vienos iš pagrindinių sėkmingos christianizacijos sąlygų – naująją religiją skelbti vietine kalba. Kitose šalyse dvasininkams buvo privaloma vietinė kalba, Lietuvoje tokios privalomybės nebuvo. Pavyzdžiui, pietrytinių slavų krikštytojai graikai Kirilas ir Metodijus buvo kartu ir slavų raštijos pradininkai, Biblijos į slavų kalbą vertėjai, suderinę religinę ir kultūrinę veiklą, o krikščionybės Lietuvoje platintojai elgėsi greičiau priešingai. Nesusikūrė pilnutinės hierarchijos struktūros lietuviška dvasininkija, kuri būtų nuosekliai rūpinusis lietuvių kalbos vartojimu evangelizacijos darbe ir lietuviškos raštijos kūrimu. Katalikų bažnyčia Lietuvoje silpnai tesireiškė kaip tautinę kultūrą integruojanti jėga, priešingai, proteguodama svetimą liaudžiai lenkų kalbą, ji tolydžio veikė kaip kultūrinės dezintegracijos veiksnys. Labai sunkiai skynėsi kelią lietuviška religinė raštija bei kitokios krikščionybės tautinės formos. Dėl to Lietuvoje nesusidarė toks glaudus tautinės kultūros ir religijos sąryšio variantas kaip kaimyninėse šalyse – Lenkijoje, Rusijoje. Kadangi nebuvo sukurta turtingesnė lietuviška religinė literatūra, todėl silpnai tebuvo paruošta dirva (kalba, stiliai ir kt.) ir lietuviškai pasaulietinei raštijai.

Tačiau nebūtų teisinga dėl visko kaltinti vien katalikų bažnyčią. Kalbinė situacija bažnyčioje, susijusioje su stambiaisiais feodalais, atspindėjo didėjantį pastarųjų abejingumą gimtąjai kalbai, progresuojantį kalbinį jų nutautėjimą. Feodalinė Lietuvos aukštuomenė aktyviai dalyvavo rengiant ir leidžiant lenkiškas knygas, patys kalbėjo lenkiškai ir nerodė noro prisidėti prie lietuviškų leidinių rengimo. Tik nedaugelis jų, kaip Jonušas Radvila, Liudvika Karolina Radvilaitė ir kiti, fundavo kai kuriuos lietuviškus leidinius.

XVII–XVIII amžiais, kada kultūriniame-politiniame gyvenime lietuvių kalba buvo paniekinta ir užleista, katalikų bažnyčia buvo likusi vienintelė viešoji įstaiga, kuri lietuvių kalba šiek tiek rūpinosi. Protestantizmas, padaręs lietuvių raštijai pradžią, vėliau taip pat prisidėjo prie lietuvių lenkinimo. Kai kur katalikų bažnyčiose buvo sakomi lietuviški pamokslai, rengiami ir leidžiami lietuviški leidiniai. Lietuvių kalbos gynėjų buvo tarp Vilniaus bernardinų, jėzuitai išlaikė Vilniuje beveik visą XVII a. po vieną lietuviškai pamokslaujantį asmenį. Lietuvių kalbos buvo mokomi universiteto studentai, kurie rengėsi tapti jėzuitais. Katalikų dvasininkai parengė svarbius ne tik religiniu, bet ir kalbiniu požiūriu darbus (M. Daukšos „Katekizmą“, 1595, „Postilę“ , 1599; K. Sirvydo lenkų–lotynų–lietuvių kalbų žodyną, apie 1620, ir kt.), dėjo pamatus lietuvių raštijai, sudarė, nors ir nedidelę, atsvarą kalbos ignoravimui viešajame gyvenime. Dvasininkijos veiklos dėka net ir didžiausio lietuvių kalbos nuosmukio laikotarpiu – XVII a. antroji pusė–XVIII a. pirmoji pusė – nenutrūko lietuviškos raštijos gija, jungusi M. Daukšą su XIX a. pradžia. Ir šiuo laikotarpiu jėzuitų lietuviški raštai buvo kalbiškai geriausiai parengti. Tačiau šitokia katalikų bažnyčios veikla buvo greičiau išimtis, negu principinės nuostatos išraiška.

Kylant ir plečiantis lietuvių nacionaliniam judėjimui, ryškėjant jo kultūriniams užmojams, tarp kurių buvo ir atsiribojimas nuo lenkiškos kultūros, aktyvesnį pobūdį įgijo ir aukštosios dvasininkijos polonistinis, antilietuviškas nusistatymas. Tokiu nusistatymu ypač pasižymėjo Vilniaus vyskupijos aukštoji dvasininkija. Vilniuje nuo 1738 m., kada buvo liautasi sakyti lietuviškus pamokslus šv. Jono bažnyčioje, iki 1901 m. jokioje bažnyčioje nebuvo sakomi lietuviški pamokslai. Gimtosios kalbos išstūmimas iš sostinės viešojo gyvenimo buvo skaudus tuometinės lietuvių kultūros praradimas. Nacionalinio judėjimo laikotarpiu lietuvių spauda paliudija daug faktų, kada Vilniaus vyskupijoje lietuvių kalba buvo gujama iš bažnyčių, pajuokiama ir niekinama kaip pagoniška, kada lietuviai kunigai buvo skiriami į tolimas nelietuviškas sritis, o į lietuviškas sritis atkeliami nelietuviai. Vilniaus vyskupijos vyresnybė vadovavosi daugiau lenkiškojo nacionalizmo interesais, negu krikščionybės priesakais. Per bažnyčias varoma lenkinimo politika daug prisidėjo prie rytinės ir pietrytinės Lietuvos lenkinimo.

3.

XIX a. bajorija nesugebėjo ir nenorėjo susieti savo luominės kultūros su atgimstančiu lietuvišku tautiškumu ir kurti lenkų kalba, kaip kilmingųjų bendravimo priemone, etniniu istoriniu turiniu lietuvišką kultūrą. Dėl to kalbinis Lietuvos bajorijos sulenkėjimas sutapo su jos kultūriniu sulenkėjimu, o drauge ir su laipsnišku tautiniu sulenkėjimu.

Šio kitimo, tai yra lietuviškos bajorijos virtimo lenkiška, tarpinė grandis buvo žinomas lietuvio pagal etninę kilmę bei istorinę praeitį ir lenko pagal tautinę valstybinę sąmonę tipas – gente lituanus, natione polonus; polonus samogitianus. Tai dar dvylypės kultūrinės prigimties tipas, nors jau sulenkėjęs ne tik kalbiškai, bet ir kultūriškai, taip pat politiniais, nacionaliniais įsitikinimais. Lietuviškas jis yra tik Lietuvos istorinio savitumo supratimu, meile gimtajam kraštui, dėmesiu ir pagarba jo etnografiniam palikimui, retkarčiais dar ir senovės protėvių kalbai, nesirūpinant nei jos dabartimi, nei ateitimi. Šis tipas yra lietuviškas istorine atmintimi, bet lenkiškas ateities vizija.

Tačiau, demokratėjant visuomenei ir formuojantis buržuazinėms nacijoms, vienijančioms visų šalies socialinių sluoksnių gyventojus, pradėjo irti feodalinė nacija, išreiškiama dvilypio tautiškumo – lietuvio-lenko koncepcija. Kalbinis bajorijos lenkiškumas liovėsi buvęs vien jos klasinės padėties bei luominio išskirtinumo atributu ir pradėjo įgauti nacionalinį turinį, tapo nacionalinės priklausomybės požymiu. Kalbinis kultūrinis bajorijos sulenkėjimas, kaip klasinio jos atotrūkio nuo liaudies rezultatas, įgavo nacionalinio skirtingumo pobūdį. Ne tik stambioji, bet ir dalis vidutiniosios, iš dalies ir smulkioji Lietuvos bajorija ėmė save tautiškai identifikuoti ne kaip lenkiškai kalbančius Lietuvos gyventojus, tuo labiau ne kaip lenkiškos kultūros lietuvius, bet kaip lenkus, vieningos lenkų nacijos narius. Taigi didžioji Lietuvos bajorijos dalis nacijų formavimosi laikotarpiu įsijungė ne į lietuvių, bet į lenkų naciją, nors ir turėjo tam tikrą lietuviškumo, kaip savo regioninio savitumo, „kraštiškumo“ nuovoką. Feodalinis dvilypis gente lituanus, natione polonus transformavosi beveik visiškai į natione polonus, sąmoningai besiorientuojantį į Lenkijos kultūrą. Tad ir lenkiškai kuriama literatūra bei kitos kultūros sritys įgijo vis daugiau pagrindo būti laikoma ne lietuvių-lenkų ir ne sulenkėjusios Lietuvos bajorijos, bet tiesiog lenkų kultūra. Lemiamu kriterijumi tapo paties asmens apsisprendimas priklausyti vienai ar kitai kultūrai.

Lietuvių lenkėjimas, ruošiąs dirvą atitinkamam nacionaliniam apsisprendimui, intensyviausiai vyko rytinėje ir pietrytinėje Lietuvoje, apimdamas ne tik bajoriją, bet ir plačias sritis valstietijos. Vilniaus kraštas, būdamas baltarusių kaimynystėje, jau nuo seniau patyrė žymų slavų kultūros poveikį, nebuvo tautiškai monolitiškas.

Kai kur Vilniaus krašto miestelių ir kaimų gyventojai dar apie XIX a. vidurį liovėsi kalbėję lietuviškai ir pradėjo vartoti savotišką lenkišką-baltarusišką kalbinį mišinį, turintį daug substratinių lietuvių kalbos elementų. „Lietuvis perima iš savo kaimyno baltarusišką tarmę, padedančią jam susikalbėti su valdininku rusu ir dvarininku lenku, ilgainiui užmiršdamas savo kalbą“ (Kwestya Litewska w prasie plskiej, Warszawa, 1905, p. 45). Baltarusiškai kalbantys lietuvių valstiečiai katalikai greitai lenkėjo, „vyrensioji karta daugelyje vietovių dar kalbėjo gimtąja lietuvių kalba, vidurinioji karta jau kalbėjo baltarusiškai, o jaunesnioji karta pradėjo vartoti lenkų kalbą“ (Wasilewski, L. Litwa i Bialoruś. Kraków, 1912, p. 75). Prie lenkų kalbos buvo pereinama ir be baltarusių kalbos tarpininkavimo. Nutaustantieji lietuvių valstiečiai paprastai menkai tenusimanė apie savo tautybę, jie nesijautė esą nei lietuviai, nei lenkai, nei baltarusiai, bet „čionykščiai“ („tuteišiai“) arba katalikai, o savo kalbą laikė „paprasta kalba“ (prosta mova, po prostu). Nebuvo griežtesnės ribos tarp „čionykščių“ kalbos ir šlėktos kalbos. Nesuradę ryšio su lietuvių nacionaliniu judėjimu, priešingai – intensyviai vekiami lenkiško dvaro, bažnyčios, organizacijų bei lenkų nacionalistinės ideologijos, „čionykščiai“ tautiškai orientavosi į lenkus. Svarbus lenkinimo veiksnys buvo bajoriškoji dvarininkija, kurios vietinė kilmė, istorinis aktyvumas bei priešiškumas carizmui imponavo lietuvių valstiečiams. Lenkiškumo įtaką Vilniaus krašte stiprino ir tai, kad iš čia, kaip ir iš kaimyninių Baltarusijos žemių, buvo kilę daug žymių lenkų politikos, literatūros, kultūros veikėjų. Užguitai ir tamsiai Vilniaus krašto liaudžiai lenkiškoji bajoriškoji kultūra turėjo aukštą prestižą, imponavo kaip sektinas geresnio ir gražesnio gyvenimo pavyzdys. Lenkiškumas čia daug kam iš lietuvių buvo, nesant akivaizdžių alternatyvinių kelių, kultūrinės traukos jėga, savaiminio lenkėjimo sąlyga. Tad Vilniaus krašte kartu su prievartiniu vyko ir neprievartinis, nejuntamas, nesukeliantis pasipriešinimo lenkėjimas.

Lenkėjantis Vilniaus apylinkių kaimas nesukūrė lenkiškos liaudies kultūros, nes tokia kultūra yra kuriama šimtmečiais, o ne vienos dviejų kartų laikotarpiu. Bajorų ir dvasininkų liaudžiai peršama lenkiška kultūra čia plito lietuviškoje etnografinėje gamtinėje aplinkoje, lietuviško kultūrinio substrato pagrindu ir neturėjo gilesnių kultūrinių lenkiškumo tradicijų. Atsisakydami gimtosios kalbos, Vilniaus apylinkų kaimiečiai prarado ir savo tėvų žodinę lieudies kultūrą, dainas, melodijas, parpočius, bet vietoje jos neįgijo jokio lygiaverčio kultūros pakaitalo. Prarastoji liaudies kultūra buvo kompensuojama transformuotais bajoriškosios arba populiariosios Lenkijos liaudies kultūros skoliniais, neturinčiais nieko bendro su autentiška originalia kultūra. Taigi buvo „kultūrėjama“ prarandant unikalią ir turtingą senąją liaudies kultūrą, keičiant ją į pseudokultūrą. Vėliau, pilsudskinės okupacijos metais, Vilniaus krašte buvo oficialiai, daugiausia per mokyklas, skiepijami lenkų kultūros stereotipai, pagal juos atitinkamai interpretuojami išlikusieji lietuvių liaudies kultūros elementai.

4.

Sulenkėjusieji Lietuvos gyventojai, nors ir buvo lenkiško tautinio apsisprendimo, nuo etninės Lenkijos gyventojų skyrėsi kultūriniais (kalbos, papročių) savitumais, psichiniais antropologiniais bruožais, kylančiais iš lietuviško etninio substrato. Dalis vietinės kilmės bajorų ir inteligentų iš LDK žemių, vėliau lenkų vadintų kresais, gana aiškiai suvokė ir viešai pripažino savo lietuvišką kilmę, prieraišumą prie LDK istorinės tradicijos, savo skirtingumą nuo Karalystės lenkų, pranašumą jų atžvilgiu. Tai – „kraštiečiai“ (krajovcy, nuo Peterburge leisto lenkų laikraščio Kraj, 1882–1909, pavadinimo), kurių pirmtakai buvo LDK teritorijų bajorai, lietuviai valstybine istorine prasme, vėliau gente lituanus, natione polonus atstovai, vadinamieji paribio kultūrų žmonės. Iš pastarųjų buvo kilę daug žymių unijinės valstybės politikos ir valstybės veikėjų, valstybei žlugus, – žymių poetų, menininkų (A. Mickevičius, L. Kondratovičius, netiesiogiai K. Norvidas ir kt.), be kurių kūrybos būtų sunkiai įsivaizduojama lenkų kultūra. Ne vienas iš jų buvo labai prisirišęs prie savo gimtojo krašto – Lietuvos, pabrėžė savo kilmės ir istorinės praeities lietuviškumą, savo kūryboje naudojo lietuvišką istorinę bei etnografinę medžiagą, tačiau kartu buvo unijinės tradicijos, lenkiškos kultūros patriotai.

Ir vėliau, jau išsiplėtojus lietuvių nacionaliniam judėjimui, iš vadinamųjų kresų kilo nemažai lenkų politikos ir kultūros veikėjų (J. Pilsudskis, G. Narutavičius), aktyviai įsijungusių į buržuazinės Lenkijos valstybės kūrimą, tačiau nusimaniusių apie savo lietuvišką savitumą. Kartais tas nusimanymas buvo toks aiškus, kad atvėrė kelią į lietuvišką veiklą. Nereti atvejai, kada net tos pačios šeimos nariai skirtingai apsisprendė – vieni save laikė lietuviais, kiti – lenkais. Vis dėlto daug veiklių ir kūrybiškų asmenybių apsiprendė kaip lenkai. Jų veiklos dėka į lenkų kultūrą įėjo paradoksiška lietuvio, kaip „lietuviško lenko“, kaip „geriausio lenko“, o lietuviškumo – kaip aukščiausios kokybės lenkiškumo samprata. Dėl to lietuviškos ir baltarusiškos kilmės lenkai buvo labai geros nuomonės apie save, laikė save istoriniu aktyvumu, akiračio platumu, kūrybiškumu pranešesniais už Karalystės lenkus. (Iš vidurinės Lietuvos bajorų kilęs lenkų poetas Česlovas Milošas prisimena: „Mano šeima laikėsi atskirumo kulto – kaip škotų, valų ar bretonų atskirumas. Didžioji Lietuvos Kunigaikštystė buvo „geresnė“, Lenkija buvo „blogesnė“, nes ką ji būtų dariusi be mūsų, be mūsų karalių, mūsų poetų ir politikų? Tame vietiniame išdidume, mūsų užkampyje labai populiariame, išliko seniai praėjusios garbės prisiminimas“.)

„Krašitečiai“ kaip tam tikra kultūrinė orientacija išryškėjo į XIX a. pabaigą. Jie išlaikė ne tik gerą nuomonę apie save, kaip turtingų istorinių kultūrinių tradicijų tęsėjus, bet ir ištikimybę toms tradicijoms, jų istoriniam lietuviškumui. Nors Lietuvą jie traktavo ne etnografine, bet LDK tradicijų prasme, vis dėlto pabrėžė savo skirtingumą nuo Karalystės ir savo sostine laikė ne Krokuvą ar Varšuvą, bet Vilnių, o save – ne lenkais, bet „lietuvių bajorais lenkiškos kultūros“. Jų požiūris į lietuvių nacionalinį judėjimą, lietuvių kalbą buvo nevienodas. Dalis jų tam judėjimui nebuvo priešiški, tačiau patys neketino prie jo dėtis. Būdingu gali būti laikomas stambaus Vilniaus krašto didiko, garsaus meno kūrinių kolekcininko I. Korvino-Milevskio požiūris: „Su vietiniais lietuviais, kalbančiais lietuviškai, žemaitiškai ar net latviškai, privalome palaikyti gerus santykius. Niekuo jiems netrukdyti, niekuo nepadėti, o ypač neleisti, kad mums, seniems lenkų kultūros dvarininkams, jie primestų savo kalbą ar kada nors turinčią kilti savitą kultūrą“.

Kai kurie kiti (K. ir R. Skirmuntai, M. Jalovieckis ir kt.), nors tokių buvo mažuma, labai palankiai žiūrėjo į lietuvių judėjimą, gynė jį nuo lenkų nacionalistų, bandė suartėti su atgimstančia lietuvių kultūra. Jie kvietė sulenkėjusią bajoriją darbuotis gimtojo krašto ir jo liaudies labui ir kartu išsaugoti dvasinį kultūrinį ryšį su Lenkija. Buvo reiškiama mintis, kad kalba nėra esminis tautiškumo požymis, kad lenkų kalba nepreištarauja lietuviškos kultūros dvasiai.

Iš „kraštiečių“ ir jiems artimų liberaliųjų demokratinių bajorijos sluoksnių kilo tokios įžymios asmenybės kaip teisininkas M. Remeris, Vilniaus krašto kultūros veikėjas, advokatas T. Vrublevskis, propagavę tautinės tolerancijos, kultūrinio tautų bendradarbiavimo idėjas ir kt.

„Kraštiečių“ idėjos ir veikla yra įdomi ir reikšminga kaip paskutinis mėginimas išsaugoti LDK istorinio kultūrinio savitumo likučius, nesuliejus jų su lenkų kultūra, tačiau nesuartėjęs ir su atgimstančia lietuvių kultūra.

5.

Šimtmečius vykusį kalbinį, kultūrinį ir tautinį Lietuvos lenkėjimą palaikė ir skatino klasinių, politinių, kultūrinių, konfesinių veiksnių visuma. Tarp jų ypatinga svarba isšiskiria lenkiškoji kultūrinė Lietuvos, lietuvių tautos, lietuvių kultūros interpretacija, nes ji, plisdama tarp įvairių sluoksnių gyventojų, stelbė ir slopino lietuvių tautinę kultūrinę sąmonę. Ta interpretacija turėjo senas istorines šaknis. Pati besikeisdama istoriškai ji skverbėsi į Lietuvą kartu su lenkų kunigais, bajorijos herbais, papročiais, lenkų kalba ir pirmiausia prigijo dvaruose, vyskupijose, klebonijose, vėliau – mokyklose, Vilniaus universitete.

Lenkiškoji Lietuvos interpretacija buvo gana įvairiapusė; nors ir nevienalytė atskirais aspektais, tačiau vieninga savo pagrindiniu akcentu – lietuvių istorinės tautinės būties, tautinės kultūros neigimu, pripažįstant jai tik regioninį, vietinį savitumą ir svarbą. Politinė tokio požiūrio prielaida buvo unijinė valstybės koncepcija, pagal kurią Lietuva laikoma tik jungtinės valstybės dalimi, geografine istorine sąvoka. Lietuviai pagal šį požiūrį yra ne savita tauta, o tik jungtinės valstybės regiono gyventojai, lenkų tautos, geriausiu atveju lenkų-lietuvių nacijos (H. Kolontajus) dalis, „lietuviškos kilmės lenkai“, „kitaip kalbantys lenkai“. XIX a. pabaigoje konservatyvus lenkų laikraštis Dziennik Poznański (1883, Nr. 231) rašė: „Šiandien laikome lietuvius politiškai ir tautiškai kitaip kalbančiais lenkais“.

Unijinės koncepcijos rėmai nebuvo peržiangiami ir interpretuojant Lietuvos istoriją. Ne tik lenkų istorikai, bet ir rašytojai, poetai vienaip ar kitaip reiškė požiūrį, kad ikiunijinio lietuvių istorinio kelio paskirtis ir prasmė tebuvo suartėti ir susivienyti su Lenkija, suaugti su ja į „vieną kūną ir sielą“. Dėl to buvo domimasi Lietuvos istorine praeitimi, jos kunigaikščiais ir herojais, jos kultūros palikimu, bet tik kaip Lenkijos istorinio kultūrinio paveldo dalimi. Tas domėjimasis buvo siejamas su integristiniais siekiais – geriau pažinti krašto kultūrą, tikintis tuo būdu labiau integruoti jį į prisikelsiančią unijinę valstybę. Lietuvos, kaip savarankiškos šalies, istorinis kelias buvo laikomas visiškai užbaigtu, neturinčiu jokių atgimimo perspektyvų. Dauguma romantiškos pakraipos lenkų rašytojų pripažino senosios lietuvių istorijos savitumą ir didingumą, tačiau lietuviai jiems buvo tik civilizacijos nesugadinti „gamtos vaikai“, narsūs ir dori laukiniai, su savo savita kultūra nuėję negrįžtamon praeitin. A. Mickevičiaus žodžiais tariant, Lietuva – praeityje ir gali atgimti tik dainoje, kultūroje, dabarčiai gali būti reikšminga tik kaip romantiško įkvėpimo šaltinis.

Kur kas kategoriškiau neigiamas požiūris į Lietuvos istoriją buvo reiškiamas vėliau pozityvistinės, nacionalistinės pakraipos lenkų mokslinėje literatūroje, publicistikoje. Apie lietuvius buvo rašoma kaip apie neistorišką tautą, nesugebančią istoriškai veikti, visiškai neturinčią asimiliacinės jėgos ir kūrybinės galios ir todėl galinčią būti tik kitų tautų valdoma ir asimiliuojama. Buvo teigiama, kad Lietuva, sudariusi šiaurines ir rytines unijinės valstybės sritis, vadinamuosius kresus, yra ne lietuvių, bet lenkų istorinės kultūrinės kūrybos vaisius. Beje, lenkiškąja kultūra šiuo atveju buvo laikoma bajorijos bei bažnytinė kultūra. Įvairiais variantais buvo pabrėžiama, kad lietuviai esą kultūriškai mažai vaisingi, o lenkiška kultūra – nepaprastai patraukli, dėl to Lietuvos bajorai visiškai laisvai, savo pačių valia ir noru, be jokios prievartos priėmė lenkų kalbą ir kultūrą, o vėliau netgi tapo karščiausi lenkiškumo patriotai ir gynėjai.

Lenkiškosios interpretacijos nuošalėje neliko ir lietuvių kalba. Per mokyklas ir bažnyčias įvairiems gyventojų sluoksniams buvo skiepijama, kad vietinė valstybės reikalų, kultūros, mokslo kalba, taigi „tėvų kalba“ yra lenkų kalba. Todėl ji esanti ir tikroji nacionalinė Lietuvos kalba. Lietuvių kalba tesanti regioninė provincijos kalba, greičiau tarmė, turinti tik ribotą, lokalinę reikšmę. Be to, ji esanti labai skurdi, neišlavinta, perdėm empiriška, neturinti sąvokų aukštesnio lygio mąstymui. Ji tinkanti tik kasdieninėje buityje, geriausiu atveju kaimo mokykloje pradžios žinioms įgyti, kol išmokstama lenkiškai. Į XIX a. pabaigą buvo prapaguojamas nacionalistinis požiūris, kad lietuvių kalba, kaip lokalinė tamsių mužikų kalba, yra tiesiog šalintina, nes kultūros pažanga, lenkų nacijos konsolidacija reikalauja visoje buvusios Respublikos teritorijoje greičiau visuotinai pereiti prie lenkų kalbos. Nacionalistiškai nusiteikę lenkų dvarininkai dar pridurdavo, kad lietuvių kalba šalintina kaip pagonių kalba, nesuderinama su krikščionybės misija. Jau XX a. pradžioje sulenkėję bajorai kvietė visus lietuvius atsisakyti savo prigimtosios, bet „neišlavintos“ kalbos ir, perėjus į „išplėtotą ir turtingą“ lenkų kalbą, tik ja, teikiančia tobulesnį minties išraiškos būdą, atskleisti savo kūrybines jėgas.

Šimtmečiais iki pat XX a. pradžios vykęs iš visų lietuvių tautos socialinių sluoksnių „protų nutekėjimas“ į lenkų kultūrą labai nusilpnino kūrybinį lietuvių potencialą. Iš dvarų, mokyklų, bažnyčių sklindanti lenkiškoji kultūrinė propaganda ilgai dezoriantavo lietuvius tautiškai, stabdė jų tautinės sąmonės budimą, sunkino autentišką tautinį apsiprendimą. Daugelyje Lietuvos vietų net ir lietuviškai tarpusavyje kalbantys valstiečiai neturėjo supratimo esą lietuviai ir laikė save lenkais pagal tikėjimą ir valstybinę tradiciją. Istorikas S. Matulaitis rašo apie savo tėvą: „Lietuva jam buvo nežinoma. Savo kraštą jis vadino „Polščium“ arba „Lenkų žeme“, namie kalbėjo lietuviškai, bet meldėsi lenkiškai“. Tarp valstiečių tokių „lietuviškai kalbančių lenkų“ buvo daugiau, negu tarp bajorų „lenkiškai kalbančių lietuvių“. Sintetiškas kultūrinis lietuvio-lenko tipas, kaip ir lietuvių-lenkų dvikalbystė daugiausia buvo tik tarpinis sulenkėjimo etapas, kanalas, kuriuo istorinė kultūrinė lietuvių potencija šimtmečiais tekėjo į lenkų kultūrą. Sulenkėję lietuviai jautėsi esą ne Lietuvos, bet Lenkijos gyventojai, lenkų tautos nariai, lenkiškos kultūros atstovai.

Taigi istorinio kultūrinio unijinės valstybės palikimo pagrindu Lietuvoje susidarė dvi skirtingos, nors genetiškai artimos, bet nerandančios tarpusavio supratimo nacionalinės kultūrinės savimonės.

Kategorijos: Kalba, Kultūra, Lietuvos repolonizacijai – ne!, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: