A. Zolubas. Nuo nepelnyto heroizavimo iki kulto

Kadangi iki šiol nebuvo įvertinti sovietiniai veikėjai, jų socialinė pozicija, pasirinkimas režimo atžvilgiu, vyko jų kaip politikų heroizavimas iki absurdiško kulto.

Čia dera pateikti šviesios atminties monsinjoro Alfonso Svarinsko žodžius – ne iš Amžinybės, o jo užrašytus prieš penkerius metus („XXI amžius“, 2010-09-23):

„Buvę kolaborantai vis įžūliau niekina laisvės kovotojus. Dabar kuriamas Algirdo Mykolo Brazausko (AMB) kultas. Kaišiadorių seniūnė L. Katelevskienė sukvietė pasitarimą dėl AMB atminimo įamžinimo. Seniūnaitis Virgilijus Urbonavičius pasiūlė Kaišiadoris pavadinti Brazausko vardu. Kyla mintis – ar šis žmogus yra silpnaprotis, ar nusikaltėlis. Žinomas komunistų veikėjas Č. Juršėnas vadovauja AMB  atminimo įamžinimo komisijai. Komunistų-socialdemokratų fantazija be ribų. Jie svajoja suteikti AMB vardą tiltui Vilniuje, Seimo salei arba Kauno technologijos universitetui, išleisti auksinę monetą ar pašto ženklą. Kuo nusipelnė AMB Lietuvai? Ar tai, kad jis vadovavo Lietuvos komunistų partijai, vykdžiusiai Lietuvos genocidą. Tuo pačiu jis, kaip pirmasis Komunistų partijos CK sekretorius, vadovavo ir KGB“.

Šių metų gegužės 22 d. Respublikos Seimo Kovo 11-osios salėje vyko konferencija „Lietuvos gyventojų genocido organizatoriai ir vykdytojai: istorinis, moralinis ir teisinis atsakomybės įvertinimas“, kurą inicijavo Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga (LLKS), organizavo Lietuvos Respublikos Seimo Pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių ir nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisių ir reikalų komisija. Konferencijoje dalyvavo 27-ių visuomeninių patriotinių organizacijų atstovai, Seimo nariai. Konferencija konstatavusi, kad LKP buvo sudedamoji ir integrali SSKP dalis, SSKP valios paklusni ir iniciatyvi reiškėja bei įgyvendintoja Sovietų Sąjungos okupuotoje Lietuvoje, atsižvelgdama į SSKP ir jos padalinio LKP nusikaltimų turinį, pobūdį ir mastą, remdamasi Konferencijos konstatuojama dalimi, nusprendė įvardinti ir paskelbti SSKP ir jos padalinį Lietuvoje – LKP – nusikalstama represine organizacija 1940–41 ir 1944–91 metais, Lietuvos gyventojų genocido organizatore bei vykdytoja ir tokią nusikalstamą veiklą pasmerkti.

A.M. Brazauskas priklausė šiai nusikalstamai organizacijai, buvo jos vadovu. Kita vertus, daugeliu atvejų iki nepriklausomybės atkūrimo ir po jo velionio elgesys, teisinantis, kad „vsio zakonno“, nebuvo garbingas. Tačiau po jo mirties pasipylę vardo įamžinimai –Kaišiadoryse Brazausko muziejus, Brazausko gimnazija, Kaune Brazausko hidroelektrinė, Vilniaus garbės piliečio vardas Brazauskui – jau prilygsta kultui. O, remiantis konferencijos sprendimu, – šie vardai naikintini, kaip naikintina ir Brazausko atminimo įamžinimo komisija.

Minint A.M. Brazausko gimimo 80-metį, net keturias dienas vyko jam skirti renginiai Kaišiadoryse, Rokiškyje, Švenčionyse, Medininkuose, Seime, Mokslų akademijos Didžiojoje salėje.

Vilniečiai nepamiršo kaip Mokslų akademijos Didžiojoje salėje 2003 m. sausio 25 d. buvo surengta provokacinė „mokslinė“ konferencija „Tauta, epocha, asmenybė“, skirta Antano Sniečkaus 100-osioms gimimo metinėms. Į konferenciją buvo pakviesti sovietmečio akademikų, profesorių, daktarų „elitas“ – J. Požėla, L. Šepetys, K. Meškauskas, K. Purvinskas, S. Lazutka, J. Kubilius ir kiti, kurie kūnu ir siela buvo penėti „šviesia komunizmo ateitimi“, suaugę su savo „šeimininku“ – LKP(b) pirmuoju sekretoriumi A. Sniečkumi. Dalis konferencijos dalyvių jaunesni, bet, matyt, taip pat įgiję neišdildomus sovietinio mąstymo pradus. Visuomenę klaidino prie buvusio LKP okupacinio režimo elito nuo Atgimimo pradžios prisiplakę ir į konferenciją pakviesti politiniai kaliniai, apsimetantys „rezistencinės kovos“ dalyviais: A. Bendinskas, S. Stungurys, J. Žilinskas, G. Ilgūnas.

A. Sniečkus – išdavystės įsikūnijimas, visą savo gyvenimą paskyręs siekiui sunaikinti Lietuvos valstybę, besąlygiškai ir ištikimai dirbęs svetimai valstybei, siekdamas, kad Lietuva būtų okupuota. Iki pat savo gyvenimo pabaigos jis bet kokiomis priemonėmis stengėsi stiprinti okupacinį režimą, beatodairiškai persekiodamas ir naikindamas tėvynainius bei savo artimuosius, tapo didžiausiu nusikaltėliu mūsų šalies istorijoje. Ir tai buvo įžūliai daroma mokslininkų Mekoje, už valstybės lėšas. Po šios konferencijos, bandžiusios reanimuoti Sniečkaus kultą, jo vardas iš viešosios erdvės dingo. Tačiau jo vieta tarsi užleidžiama A.M. Brazauskui.

A.M. Brazauskas buvo sovietinio planinio ūkio Lietuvoje vienas iš sėkmingų vadovų (Statybinių medžiagų pramonės ministras, Plano komisijos pirmininkas), tačiau po nepriklausomybės atgavimo jo gebėjimai tvarkyti Lietuvos ūkį dingo. Nebuvo jis ir Nepriklausomybės šalininkas, tačiau turime pripažinti, kad jis, kaip LKP vadovas, su visa partija aktyviai nesipriešino į Nepriklausomybę vedamas. Jis nebuvo linkęs savęs aukštinti, siekti ypatingos pagarbos, nes pats jautė tam tikrais atvejais negarbingai pasielgęs, todėl dabartinis jo kulto siekis labiau panašus į velionio įdarbinimą LSDP populiarumui kelti.

Ne vien Brazauskas heroizuojamas iki kulto lygio, suplakant asmenų kūrybinį talentą ir jų pasirinkimą sovietinio režimo atžvilgiu, visuomenė dezorientuojama arba klaidinama ir kitais atvejais. Prieštaringo vertinimo sulaukė Maironio muziejaus organizuotas Salomėjos Nėries mirties metinių minėjimas. Ta proga žiniasklaidoje pasirodė diskusijos, kartais ir itin neigiami poetės vertinimai.

Tuo metu filosofė Nerija Putinaitė S. Nėries mirties metinių minėjimą įvertinusi kaip nesusipratimą (DELFI, 2015-06-26), prie jos gretina Justiną Marcinkevičių ir Kostą Kubilinską. Anot filosofės, jie buvo labai talentingi, tačiau akivaizdūs kolaborantai, galima sakyti – išdavikai. „Negalima išbraukti jų kūrybos iš literatūros, tačiau viešas oficialus jų minėjimas – nesusipratimas“, – mano filosofė. Pasak N. Putinaitės, apskritai išplaunamos prasmės – iki šiol nėra įvykęs adekvatus sovietinių veikėjų vertinimas. „Kaip ir, pavyzdžiui, Justinas Marcinkevičius – jis sudievintas, tačiau iš tiesų jis konstravo visas ideologemas. Nereikia net skaityti apysakos „Pušis, kuri juokėsi“ – galima dar ankstesnius jo gana prostalininius eilėraščius paskaityti. Mes jį galbūt prisimename tik nuo Sąjūdžio laikų, nėra įvertintas jo propagandinis vaidmuo, o jis čia atliko didelį vaidmenį“, – aiškino filosofė.

Sava nepriklausoma valstybė – didžiausia tautos vertybė, todėl reikia sutikti su filosofe, kad velionių valstybiniai minėjimai, jų vardų suteikimai tam tikriems objektams turėtų būti vertinami pagal jų pasirinkimą sovietinio režimo atžvilgiu, o talentų kūryba nagrinėjama be valstybės draudimo ar skatinimo.

Lietuvos Laisvės kovotojų sąjunga jau kreipėsi į Premjerą dėl Brazausko vardo Kauno hidroelektrinei panaikinimo ir į Vilniaus merą dėl Brazausko Vilniaus garbės piliečio vardo panaikinimo, tačiau aukščiausios valstybės institucijos, turėdamos minimos konferencijos sprendimą, Brazausko kultą Lietuvoje turi nedelsiant naikinti, klaidas susijusias su Brazausko vardo suteikimu ištaisyti.