Č. Iškauskas. Mažoji Katynė, arba kodėl Stalinas bijojo vykti į Berlyną (video) (3)

augustavo-gaudynes-facebook-nuotr

Feisbuko nuotr.

1945 – ųjų liepos 15 d. iš Maskvos Baltarusijos stoties į Berlyną pajudėjo specialus traukinys. Šarvuotame vagone į Potsdamo konferenciją, prasidėjusią liepos 17 d., vyko keleivis Nr. 1 – Josifas Stalinas. Jo svitoje buvo vidaus reikalų liaudies komisaras Lavrentijus Berija, kuris buvo ėmęsis beprecedenčių saugumo priemonių.

Šiaip jau J. Stalinas nebuvo linkęs kur nors nutolti nuo Kremliaus. Jo dispozicijoje buvo penki specialūs traukiniai – vienas vadinamas „ypatinga norma“ (особая норма, ОН) ir keturi rezerviniai. Tik kartą vadas buvo juo išvykęs į frontą: 1943 – ųjų rugpjūčio pradžioje, kai vokiečiai jau buvo atblokšti nuo Maskvos ir laimėti Kursko bei Oriolo mūšiai, vadas nusigavo iki Rževo – už 100 km nuo priekinės fronto linijos. Neapsieita ir be pikantiškų nutikimų. Anastasas Mikojanas savo prisiminimuose pasakoja, kad Vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas, norėdamas visus įtikinti, kad aplink nėra minų ir koks jis drąsus, nusimovė kelnes ir atsitūpė „ant didelio reikalo“ čia pat, krūmeliuose šalia kelio…

Savo išvyka į frontą paskui jis labai didžiavosi: laiškuose Vinstonui Čerčiliui (Winston Churchill) ir Franklinui Ruzveltui  (Franklin D. Roosevelt) pasakojo, jog savo akimis įsitikino, kokie didvyriai tarybinai kariai, ir padėkojo sąjungininkams už pagalbą. Paskui šitaip J. Stalinas vyko į Teherano (šarvuotu traukiniu važiavo iki Baku, po to skrido lėktuvu) ir Jaltos konferencijas. Liudininkai tvirtina, kad J. Stalinas paniškai bijojo pasikėsinimo…

Jo sargybinis Aleksejus Rybinas laikraščiui „Komsomolskaja pravda“ prisiminė, kad įveikti 1923 km nuo Maskvos iki Berlyno buvo ypatingas žygis. Juk tik dalis – 1095 km – šio maršruto tęsėsi SSRS teritorija, kur iš esmės jokių pavojų kilti negalėjo. Gi 594 km Lenkijoje ir 234 km Vokietijoje ėjo „per priešo žemes“. Raudonoji armija jau buvo nužygiavusi į priekį, paėmusi Berlyną, sau už nugaros palikdama griuvėsius ir, kas pavojingiausia, tūkstančius okupuotose teritorijose veikiančių partizanų bei pogrindininkų.

Dar vienas niuansas: įvažiuojant į Lenkiją, geležinkelio bėgiai susiaurėja, tad reikia keisti traukinio ratus. Stoviniuoti keletą valandų kažkur prie Baltstogės ypač pavojinga, nors traukiny važiavo 80 apsaugos karininkų, jame buvo net du zenitiniai pabūklai. Iki Minsko, kurį trumpai stabteldamas traukinys pasiekė per parą, J. Stalinas keletą kartų išėjo pasivaikščioti, net užlipo į garvežį, tačiau nuo Baltarusijos ir Lenkijos sienos visi sėdėjo susigūžę.

Saugodamas savo vadą, Lavrentijus Berija buvo pasirūpinęs ir traukinio maršruto aplinka. Leidinys „Pravda GULAG‘a“ 2011 m. birželį rašė, kad kas kiekvieną geležinkelio kilometrą iš abiejų jo pusių stovėjo 8–10 kareivių, o tiltus priklausomai nuo ilgio saugojo nuo 5 iki 10 žmonių. Iš viso NKVD apsaugoje buvo sutelkta 17 tūkstančių kareivių ir 1515 operatyvininkų. Į šią operaciją buvo įtraukta net 80 proc. Baltarusijos „enkavedistų“. Namų, esančių prie geležinkelio, langus gyventojai turėjo užkalti arba užverti langinėmis.

Ir tai dar ne viskas. Nutolus reguliariai sovietų kariuomenei į Vakarus, regione nuo Lietuvos miškų iki Ukrainos vakarinių rajonų ėmė aktyviai veikti partizanai ir pogrindžio grupės. Jos ypač gausios buvo miškinguose vadinamuose „lietuviškuose“ Suvalkų, Augustavo, Seinų, Sokulkos rajonuose. Čia susitelkė išlikę gyvi 1944 – ųjų Varšuvos sukilimo dalyviai, Armijos Krajovos kovotojai, vietos pogrindininkai ir partizanai. Politine prasme jų kovai vadovavo Londone prisiglaudusi Lenkijos vyriausybė emigracijoje (per Lenkijos valstybinę delegaciją skraidinusio lėktuvo avariją 2010 m. balandžio 10-ąją, be Lecho Kačynskio (Lech Kaczynski), žuvo ir paskutinysis Lenkijos prezidentas tremtyje Ryšardas Kačorovskis (Ryszard Kaczorowski), ėjęs 91-uosius metus).

Čia susitelkė ir šimtai lietuvių. Vieni slėpėsi nuo nacių gaudynių darbams į Vokietiją, kiti bėgo nuo sovietinės karinės tarnybos ir represijų. Tuomet sieną dar buvo galima nesunkiai kirsti. Giminaičiai ar patriotiškai nusiteikę vietiniai lietuviai parūpindavo asmens dokumentus, Punsko parapijoje buvo galima gauti bažnytinius „metrikus“. Partizanų veiklai vadovavo arčiausiai sienos su Lenkija veikusi Lietuvos partizanų Tauro apygardos vadovybė. Antai, Sangrūdos partizanų grupės vadas (nuo 1945 m. vasaros – Tauro apygardos Vytauto rinktinės 4-osios kuopos vadas) Adolfas Valenta „Ožys“ 1945 m. pats vizitavo Suvalkų apskrities pasienyje su Lietuva besislapstančius bei jau legaliai apsigyvenusius Lietuvos partizanus ar su jais turinčius ryšių vyrus. Juos rėmė ir lenkų ūkininkai.

Štai tokių „nedraugiškų“ rajonų ir bijojo J. Stalinas. Nors jo šarvuotas traukinys riedėjo per Varšuvą ir iki Augustavo dar buvo keli šimtai kilometrų, tačiau L. Berija, naudodamasis proga, visiems NKVD ir NKGB pulkams įsakė išvalyti atokiau nuo šio maršruto esančius Suvalkų ir Augustavo miškus nuo „banditiško elemento“. Operacijos ėmėsi Baltarusijos fronto specialaus bataliono SMERŠ būriai.

Daug esame girdėję apie Katynės žudynes, Smolensko katastrofą, vadinamąjį „Baltarusiškąjį sąrašą“, tačiau mažiau žinome apie Augustavo gaudynes (Obława augustowska, obława lipcowa; čia miestelio ir mėnesio pavadinimai sutampa atsitiktinai). Speciali karinė operacija, įvykdyta Raudonosios armijos, 385-ojo NKVD šaulių pulko ir prokomunistinės Lenkijos liaudies armijos Augustavo, Suvalkų ir Seinų apskrityse, tęsėsi nuo 1945 m. liepos 10 iki 25 d.

Daugiausiai operacija vyko Augustavo miškuose, nes čia buvo susitelkę daugiausiai partizanų. Pačiame mieste buvo SMERŠ vadavietė. Vykdyti operaciją buvo pavesta žiaurumu pasižymėjusio NKVD šaulių divizijos generolo majoro Pavelo Vetrovo divizijai, permestai į Lietuvą po baudžiamųjų „čečėnų ir Krymo totorių perkeldinimo ir tramdymo misijų“. Vienas iš operacijos vadų buvo generolas Miroslavas Milevskis (Mirosław Milewski), vadovavęs Augustavo KGB, paskui išsitarnavęs iki Lenkijos vidaus reikalų ministro posto, malšinęs „Solidarumo“ judėjimą 1980 m.

Per Augustavo gaudynes – vieną kruviniausių komunistų nusikaltimų po Antrojo pasaulinio karo – buvo suimta apie 7000 lenkų ir lietuvių. Kai kurie jų buvo paleisti, lietuviai perduoti Lietuvos SSR „kagėbė“, o 592 pasipriešinimo dalyviai L. Berijos įsakymu SMERŠ bataliono buvo likviduoti. Iki šiol nežinoma net jų sušaudymo vieta. Tarp sulaikytųjų, kaip teigė savo raporte L. Berijai šio bataliono vadas Viktoras Abakumovas, buvo 252 lietuviai, dar 292 lietuviai buvo tikrinami. Tam patikrinimui buvo skirtos tik 5 dienos…

Baisiausia, kad beveik 600 suimtųjų iki šiol laikomi dingę be žinios. Ne veltui 2012 m. Maskvoje išėjusi „Memorialo“ judėjimo aktyvisto Nikitos Petrovo knyga vadinasi „Mažoji Katynė“. Kažkur prie Gardino sušaudytų lenkų ir lietuvių skaičius neprilygsta anos Katynės tragedijai, tačiau tai irgi kraupus J. Stalino nusikaltimas žmonijai. Jeigu žudynės prie Smolensko pamažu aiškėja, tai Augustavo operacija iki šiol apgaubta paslapties skraiste. Sovietiniais laikais Maskvai ištikima Lenkijos valdžia slėpė šį faktą, bet ir dabar į „Memorialo“ paklausimą, koks beveik 600 žmonių likimas, Rusijos generalinė prokuratūra teigė, kad jokių duomenų apie juos neturi.

2012 m. gruodį po derybų Maskvoje su Lenkijos užsienio reikalų ministru Rodoslavu Sikorskiu (Radoslaw Sikorski) Rusijos diplomatijos vadovas Sergejus Lavrovas per spaudos konferenciją miglotai kalbėjo, kad „Augustavo gaudynės – vienas mūsų bendros, įvykusios iš karto pasibaigus karui Europoje, istorijos puslapis“, kad tai jau istorija, o „istorija turi užsiimti istorikai“. Tada J. Stalino parankiniui L. Berijai jokių istorikų konsultantų nereikėjo…

Dabar Gibuose, simbolinėje šios tragedijos aukų palaidojimo vietoje, stovi 10 metrų aukščio kryžius. Nors čia 1990 m. aptikti vokiečių kareivių palaikai, tačiau atminimo paminkle įrašytos 530 žuvusių ir dingusių be žinios lenkų ir lietuvių pavardės. Augustavo gaudynės ir žudynės dar turi sulaukti tarptautinio įvertinimo.

www.delfi.lt

Filmas „Augustavo gaudynės“ („Obława augustowska“):

>

Kategorijos: Akiračiai, Istorija, Kultūra, Nuomonių ratas, Vaizdai ir garsai, Vaizdai protui, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

3 komentarai

  1. linelis:

    labai gerai, kad Alkas straipsni papilde filmuku. Idomu, naudinga, nauji faktai…

  2. Juozas:

    kiek dar tokių “Katynių” yra nuslėpta….

  3. ir po tos “išvykos” vis…
    “tebeglobojamas” administruot Potsdame 1945 m. skirtas SSSR prezident/rukovodas (ar Stalin, ar Gorbačiov
    be skirtum.)
    kodėl iškauskas (įspudžiu nuo “nutylėjimų” viešėj) ir prok. Valys bei kiti a t s a k i n g i taip vengią “neliečiamojo”
    Taikos premijos laureato, Kalinin/Stalin-grado srities admin. DE JURE. – M. Gorbačiov atsakomybėn už veiką
    N U Ž U D Y M U S teikt, teist, net bent apklaust.. skelbt šiuos į ta r i m u s; ar nėra, nebuvę ką įtart, niekas
    N E Ž U V Ę S nuo agresorių Sausio 13-tą???

    iš kalbos apskritojo stalo diskusijoje „Šešiasdešimt metų po Potsdamo“,
    Vilnius, 2006 01 12, publikuota interneto portale „Omni laikas“, 2006 01 12,
    „Donelaičio žemė“, 2006 m. Nr. 1-2

    “Sausio 13-oji keičia istoriją”
    Sausio 13-oji prieš 15 metų buvo tvirtas įrodymas, kad kokie
    bevyktų – Jaltoje ar Potsdame ar dar kur nors – tautų pardavinėjimai,
    pačių tautų suvereni valia ir laisvės siekis taip pat šį tą reiškia. Kai
    kada reiškia nepaprastai daug, gali net pakreipti viso žemyno istoriją.
    Toks buvo Lietuvos Nepriklausomybės ir tautų laisvės dokumentas,
    kurį tą naktį savo krauju pasirašė laisvi Lietuvos piliečiai, nesutikę
    vėl tapti nelaisvi.
    Konferencijos pagrindinė tema yra Jalta ir Potsdamas.
    Jalta ir Potsdamas buvo vietos, kur pasaulio galingieji svarstė
    1944-1945 metų aktualijas: karo reikalai ir pokario Euro pos ateitis.
    Jalta – tai pusės Euro pos atidavimas sovietų aneksijai arba
    būsimai pokario dominacijai be jokių įsipareigojimų per tam tikrą
    konkretų laiką išvesti Raudonąją armiją namo.
    Potsdamas – tai Jaltos ir kai kurių Molotovo-Ribbentropo pakto
    (MRP) slaptųjų susitarimų įtvirtinimas de facto.
    Iš MRP į Potsdamą atkeliavo Baltijos valstybės ir Besarabija,
    inkorporuo tos į Sovietų Sąjungą 1940 m. ir ten paliktos po karo,
    išduod ant Atlanto Chartiją. Mažytis pėdsakas Potsdamo deklaracijoje,
    šį tą liudijantis apie Vakarų politikų garbės likutį, yra vienoje
    neišvengiamoje vietoje įrašytas vardas: Lietuva. Tiesiog Lietuva,
    atmetus sovietų reikalautą Lietuvos SSR.
    Iš Jaltos sandėrio žvelgia visa Centrinė Euro pa, palikta okupuoti
    sovietams ir toliau tvarkytis ten savo nuožiūra.
    Sovietai Centrinėje Euro poje sukūrė satelitinių komunistinių
    valstybių sistemą, o Baltijos valstybių visiškas inkorporavimas ir
    sovietizavimas buvo tęsiamas tarsi gavus Vakarų aprobatą.
    Dabar pirmoji išvada ir tezė, kuri man atrodo svarbi. Kadangi
    Potsdamas de facto aprobavo MRP nulemtą regiono padalinimą,
    o MRP – oficialiai pripažintas nusikalstamu ir neteisėtu nuo
    pasirašymo momento, tai ir Potsdame iš neteisėtumo neatsirado
    teisėtumas, teritoriniai Stalino įgijimai liko ir toliau neteisėti. Prie
    19
    Baltijos [aneksijos] valstybių čia reiktų dar pridėti neteisėtą Kaliningrado/
    Karaliaučiaus (K/K) įgijimą. Pavedimas administruoti tuoj
    buvo perkeistas į aneksiją.
    Dėl K/K aneksijos, kaip tai vyko. Stalinas pritaikė kraštui totalinį
    etninį valymą ir paskelbė SSRS dalimi! Vakarų valstybės, berod s,
    jokio pareiškimo dėl to nepadarė, nė nepyptelėjo. Stalinas neapsiriko,
    žengęs neteisėtą žingsnį pagal Potsdamo ketinimų pro tokolą!
    Nelaukė numatytos taikos sutarties, o jos nėra ligi šiandien. Nepasigirdo
    pyptelėjimų ir Antro jo pasaulinio karo metais okupuotos bei
    aneksuotos Tuvos Respublikos klausimu. Buvo tokia Azijos valstybė,
    veikiau satelitinė, priklausoma nuo SSRS, bet valstybė. Staiga nėra
    valstybės, tik oblast, ir niekam tai nerūpi.
    Už tokį demokratinių sąjungininkų pataikavimą Rusijos tironui
    tautos mokėjo baisią kainą: ir tuoj pat, ir ilgus metus.
    Nacistinės Vokietijos mirties stovyklos buvo tuoj perimtos ir
    pritaikytos toms pačioms kankinimo bei marinimo funkcijoms,
    paverstos SSRS valstybinės lagerių sistemos (GULAG) institucijomis,
    kurioms kad ir Vokietijoje vadovavo ir jas pagal svetimus sovietinius
    įstatymus tvarkė NKVD. Toks buvo M. Kalinino įsakas. Taip sovietinė
    politinių kalėjimų sistema veikė ir už SSRS ribų, Rytų Vokietijoje
    net apie dešimt metų.
    Tarp kitko, Vakarų sąjungininkų kariniai komendantai Vokietijos
    zonoms mielai sutiko, kad sovietai savo zonoje darytų, ką nori,
    neva „pagal SSRS įstatymus“, ir sutiko, kad zonos diktatorius, lemiąs
    civilių okupuoto krašto žmonių likimus, būtų apie jokias žmogaus
    teises nesapnavęs SSRS karinis komendantas.
    Okupuotose Baltijos valstybėse sovietų kariniai-represiniai ir
    kartu Stalino bolševikiniai emisarai arba komisarai juolab darė, ką
    norėjo. Tik smulkios baudėjų piktadarybės kartais būdavo smerkiamos.
    Vagystės, plėšikavimai (mat liaudies turtas), bet tik ne
    genocidas.
    Vis dėlto patriotinis demokratinis pasipriešinimas Baltijos šalyse
    tęsėsi, ypač atkakliai Lietuvoje, po Stalino mirties keisdamas formas,
    20
    kol devintojo dešimtmečio pabaigoje pratrūko masiniais laisvinimosi
    sąjūdžiais. Jie labai sparčiai žengė į priekį, ir jau 1990 m. pavasarį
    Lietuva paskelbė atkurianti visišką teisinę, konstitucinę nepriklausomybę,
    o Estija ir Latvija, dar nesudegindamos visų tiltų, paskelbė
    einančios iš okupavusios Sovietijos į visišką, realią nepriklausomybę
    šiek tiek vėliau. Galutiniam sprendimui paskelbti joms dar prireikė
    pusantrų metų, tačiau koordinuojamos diplomatijos priemonėmis
    pasiekėme, kad pasaulyje nuo pat 1990 m. pavasario nebūtų juntamas
    mūsų statusų skirtumas. Jį primindavo nebent Lietuvai taikomos
    ypatingos represijos.
    Tačiau ir po visiško tarptautinio atkurtų nepriklausomų valstybių
    pripažinimo pasireiškė Rusijos noras toliau primesti mums kažkokį
    nepilnavertišką „posovietinių respublikų“ statusą. Prasidėjo naujas
    politinės kovos tarpsnis. Anksčiau jis vadinosi Šaltasis karas ir buvo
    natūralus nebaigto Antro jo pasaulinio karo tęsinys, o mums vis
    dar tęsėsi. Buvusio sovietų bloko šalims lengviau pavyko nusimesti
    Varšuvos sutarties ir satelitinių šalių įvaizdį. Ir Rusijos nagai mažiau
    į jas kibo, nebent į Lenkiją, dėl kurios nary stės NATO neva buvo
    reikalingas kažkoks Rusijos leidimas, tai duod amas, tai vėl atšaukiamas.
    Bet Molotovo-Ribbentropo propagandinė ir diplomatinė linija,
    iš naujo patvirtinta 1945 m. Potsdame, mūsų atžvilgiu liko kur kas
    giliau ir ilgiau varžantis „paveldas“, deja, ne vieno Vakarų politiko
    sąmonėje. Tas karas tęsėsi, nepaisant viešai skelbiamos Šaltojo karo
    baigties. Rusija vis naudojo MRP sukurtą argumentą stabdyti mūsų
    vakarietišką integraciją. Nepavyko sustabdyti, ir vis tiek MRP linija
    ligi šiol juntama kaip senas randas.
    Koks buvo milžiniškas pasipriešinimas, kad tik neturėtume liniją
    kertančio elektros tilto! 1999 m. pradžioje visai nedaug betrūko, kad
    atsirastų sprendimas, vykdytojas ir finansavimas. Sutrukdė dvi pro –
    vokacijos, viena aiškiai kagėbinė. Ir tai tęsiasi. Neturim, tiktai kalbam.
    Kai Lenkija atsimeta, kaip dabar, ir nuo „Baltijos kelio“ projekto, ji
    vėl nevalingai palaiko, kam nors gal manipuliuojant, Molotovo-Ribbentropo
    skiriamąją liniją tarp Lietuvos ir Lenkijos.
    21
    Kai Vokietija sutinka nubrėžti naują draugystės liniją su Rusija
    mūsų jūros dugnu, J. Ribbentropas kape, tikriausiai, neprieštarauja.
    Kaip ir Stalinas šypsojosi savo kape prie Kremliaus, kuomet Rusijos
    prezidentas Bratislavoje paliaupsino MRP.
    Ponios ir Ponai, taip tik atrodo , kad MRP, Jalta ir Potsdamas
    kažkur praeityje. Toli gražu!
    Rusijos neokolonializmas ir iš esmės nepakitęs bejausmis
    imperinis vadų mentalitetas liudija, kad ir Jalta, ir Potsdamas, kol
    Rusijoje statomi paminklai jų signatarams, tebėra gyvi, žalingi, gali
    būti ir pavojingi.
    Jei Lietuva dar turėtų humoro jausmo, pastatytų Vilniuje prieš
    Rusijos ambasadą bendrą paminklą…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *