V. Turčinavičius. Tapatybės kaita (I) (6)

Karalius Mindaugas | A. Slapšio pav.

Netikėk ką priešai suoks… reikia būti savimi.
Tautvyda Marcinkevičiūtė, „Rondo“ dainos tekstas

Šios dainos žodžiai vėl tampa svarbūs mūsų besikuriančiai pilietinei visuomenei, o ypač laisvos informacijos sklaidos laikotarpiu, kai melaginga, Lietuvą menkinanti informacija sklinda be mūsų žiniasklaidos tinkamo atkirčio, be mūsų intelektualų plataus ir viešo kalbėjimo.

Kai  atvykę britų intelektualai klausia: „Mums įdomu, kas jūs esate per tauta, kad gyvendami Europos centre iki 13–14 a. sugebėjote būti neapkrikštyti? Ir būdami pagonys sugebėjote sukurti valstybę nuo Baltijos iki Juodosios jūros.“ Aš jiems atsakau: „Logiškai mąstant išeitų, kad tuomet buvome aukštos  dvasinės kultūros ir turėjome stiprias karines struktūras, nes tuomet krikščionybė, regis, nuo Karolio Didžiojo laikų, buvo skleidžiama su kryžiumi ir kalaviju“.

Ypač savo karingumu pasižymėjo popiežius Inocentas III (1198-1216), jis pirmasis pašaukė krikščionis į kryžiaus žygius prieš kitus krikščionis Prancūzijoje, o savo rašte (1206.X.26) kiekvieną nenorintį krikštintis žmogų prilygina „neišmintingiems galvijams“. Karingojo popiežiaus laikų sukurta geležinė scholastikos logika vedė prie Šiaurės kryžiaus žygių ir Baltijos žmonių senosios kultūros, tikėjimo ir sąmonės keitimo. Apie tai byloja senųjų metraščių tyrinėtojo, rašytojo, istoriko Algimanto Bučio citatos: „…bei Dievo vardu legalizuoti  visus kryžiaus žygio dalyvių sumanymus, veiksmus bei žiauriausius nusikaltimus, žmogaus Dievo kūrinio, teisėms: žmogui buvo atimta savanoriško pasirinkimo teisė, o jis turėjo rinktis arba krikštą arba mirtį“[1].

Šiais savo samprotavimais bei nenutylėtais istoriniais faktais nenoriu nieko supriešinti, tačiau priminti, kad viduramžiais religija žiauriais būdais buvo naudojama atskirų tautų, valstybių politikos tikslams, tačiau XXI-ajame amžiuje, kaip ir teisingai rašantis knygos autorius, nenorėčiau „tvirtinti absurdo: esą neįmanoma rasti bendro monoteistinių ir politeistinių religijų pamato, neįmanoma rasti universalių egzistencinių sąlyčio taškų tarp linijinio ir ciklinio laiko išgyvenimo mitologijoje ir grožinėje literatūroje, neįmanoma nutiesti ekumeninio dialogo tiltų tarp krikščionijos ir pagonijos viduramžiais ar vėlesniais laikais.“[2]

Lietuva senovėje daug žygių, karų laimėjo, tačiau stebėtina, kad karą  dėl savo dvasinės kultūros bei jos pagrindo – kalbos vos, vos nepralaimėjo. Žvelgiant į istoriją, kai kitos kaimyninės tautos, susikūrę ant baltiškosios kultūros pagrindo, plėtėsi ir ugdė savo savimonę ir tapatybę, lietuvių tauta ir buvusi valstybė susitraukė. Kodėl? Bandysiu, atskleisti keletą priežąsčių.

„Tradicinė tapatybės sąmprata skiriama apibrėžti neatsiejamai individo ir visuomenės savivokos reikšmių sistemai, pagrįstai savimonės pastovumu, tapatumu ir perimamumu. Tapatybė žmogų – pastato į centrą, suteikia jam ašį, įgalinančią įsukti savo kūrybos ratą. Bet kokia periferinė tapatybė tėra fikcija – kitų (svetimų) centrų kultūrų antspaudas mūsų sąmonėje“[3].

Tai kodėl svetimų kultūrų antspaudas taip vešliai kerojo mūsų sąmonėje keletą šimtmečių?

Turint tikslą įdiegti naują kultūrą, religiją, prieš tai privalu menkinti ir niekinti senąją kultūrą bei ją naikinti, tik tada atneštoji kultūra, religija įsitvirtins visuomenės sąmonėje ir dvasioje. Visa tai buvo gerai žinoma ir įvaldyta gilioje senovėje, todėl sąmonės, mentaliteto kaita yra pirminė ir ypač svarbi dabartyje, informacijos amžiuje.

Visa tai patvirtina metraščių žodžiai ir literatūrologo A. Bučio citatos: „… krikšto nepriėmę žmonės kataliko ir pravoslavo autoriaus suvokiami ir vaizduojami, kaip „tamsūs neišmanėliai, „barbarai“, „alkani šunys“, kurių dievai yra pilvas arba visokie keistais nesuprantamais vardais vadinami dievai, tolygūs „kipšams“.

Akivaizdu, kad viduramžių krikščionių raštuose randame ypač iškraipytą Baltijos kraštų ir jų gyventojų nekrikščionių paveikslą. Turime nežmoniškai deformuotą (sugyvulintą, sužvėrintą) nekrikščionių pasaulio reginį. Kitaip tariant, matome krikščionių sukurtą nekrikščionių pasaulio (pagonijos) įvaizdį, bet negirdime pačios pagonijos balso.

Būtų didelė klaida, jei šitokį paveikslą, primenantį „kreivo veidrodžio“ atspindį, imtume vertinti kaip istorinės realybės tikrą ar patikimą atvaizdą“[4].

Krikščionybės įsigalėjimo metu, pradžioje ji buvo skelbiama tik trimis kalbomis: hebrajų, graikų ir lotynų, o kai bizantiškąją krikščionybę (stačiatikybę) Konstantinopolis ėmėsi skleisti naujai sukurta pietų slavų kalba ir nauju raštu, tai tarp giminingų krikščionybės išpažinėjų kilo net karas, o frankai, skleidžiantys Romos krikščionybę, nugalėję Konstantinopolį net su žirgais įjojo  Šv. Sofijos šventovėn,  taip norėdami juos pažeminti. Ši istorija rodo, kaip buvo svarbi kalba religijos plėtros metu. Šiuo kalbos vaidmeniu jau vėlesniais laikais ilgai naudojosi Lenkija lietuviams per bažnyčias brukdama savo kalbą. Per šimtmečius atsirado absurdiška lietuvių kalbos neigimo ir lietuviškos tapatybės trynimo frazė: „Melskitės lenkiškai, nes Dievas lietuvių kalbos nesupranta“. Stebėtina, jog net XX a. pradžioje Vilniaus, Lydos apylinkėse paklausus valstiečius kokios esate tikybos, jie atsakydavo: „Polskoj wiary“ (lenkų tikybos) – štai sąmonės keitimo ir asimiliacijos  pavyzdys.

Per keletą šimtmečių Lietuvos diduomenė ir bajorija palaipsniui perėjo prie lenkų kalbos, o lietuvių prastuomenė perėjo į glūdėjimo laikotarpį. Nors tenka pripažinti, kad dauguma aukštuomenės mokėjo ir vartojo abi kalbas. Apie tai byloja  XX a. viduryje bajoras, Stepono Batoro universiteto prof. Valerijonas Meištavičius (Meysztowiczius), kuris didžiavosi savo protėviais iš Lietuvos DK ir atsiminimuose (knyga išleista Londone) rašė: „Ne tik mokėjome abi kalbas, bet ir buvome su abiem kalbom susiję, tikrąja žodžio prasme dvikalbiai. Šią dvikalbystę laikėme turtu, privilegija, kurios neturėjo „koroniažai“ – karūniečiai. […] Didžiavomės savo senąja lietuvių kalba.“[5] Taigi, galime manyti, kad perdėtas  teigimas, jog visi Lietuvos bajorai buvo sulenkėję yra netiesa, o ši idėja dabar naudojama prolenkiškai politikai diegti ir Lietuvos bajorus bei jų tapatybę menkinti.

Mokslas įrodė, kad mūsų Lietuvos (baltiškos kultūros) yra toli į Rytus ir Pietus: Maskvos ir Tvėrės kunigaikštijose, Gudijoje ir Ukrainoje, o ypač Lenkijoje. Todėl pravartu kalbėti ne apie Lietuvos Didžiosios Kunigakštystės (po paskutinių tyrimų, jau laikas vadinti Karalyste) imperialistinį aspektą, bet apie LDK kaip išvaduotoją nuo mongolų-totorių Ordos ir apie tai, kodėl mes po keleto šimtų, gal tūkstančio metų likome tokie maži, tik palikdami savo kultūros pėdsakus kaimyninėse tautose ir valstybėse. Mums primestą, paskutiniųjų Europos pagonių neigimo, menkinimo monoparadigmą, kuri mus pastato į netikėlių, o švelniau tariant, į ginties ir prisitaikymo pozicijas, laikas keisti į poliparadigmą – Lietuvą vertinti baltų kultūros kontekste, kurios reliktai ir paveldas tęsiasi nuo Vyslos iki Okos, vakarų – rytų kryptimi ir Ilmenio ežero ir Kijevo, šiaurės – pietų kryptimi.

Senosios kultūros menkinimas ir neigimas per šimtmečius mumyse išugdė nevisavertiškumo jausmą ir susisuko mūsų sąmonėje.  Iš čia galėjo rastis  nuolankumas ir prisitaikėliškumas, perdėtas drovumas, o savo tautos ir valstybės interesų nesuvokimas stipriai įaugo į mūsų, dabarties lietuvių, o ypač valdžios atstovų protus ir sielas. Štai kodėl mes pirmiausiai puolame statyti paminklus aukoms nuo svetimųjų intervencijų, okupacijų, žinoma, aš nenoriu sakyti, kad to nereikia, o po to tik dejuoti bei jas apraudoti. Tačiau Nepriklausomai Lietuvai atšventus 25-erių metų sukaktį  ir per tą laiką nesukūrus herojiškų paminklų, švietėjams, išradėjams, tautos ir Lietuvos valstybės didvyriams, įžymiems laimėtiems mūšiams, nulėmusiems Lietuvos ir Europos istoriją, yra didžiulis apsileidimas. Gyvenimo tempas didelis, bet tik dabar, gal pirmą kartą istorijoje, svetimiesiems nedraudžiant yra atsvėrusi galimybė visa tai atitaisyti ir papuošti mūsų miestus didingais, monumentaliais paminklais ir atskleisti mūsų piliečiams ir užsieniečiams mūsų tikrąją istoriją ir didvyrius gelbėjusius ne tik Lietuvą, bet ir kitas Vidurio Europos tautas.

Lietuvio ir Lietuvos savigarba ir savimonė turėtų būti ugdoma teigiama pagonybės samprata, nes visos Europos tautos turėjo pagonijos laikotarpį, toliau sektų LDK suvokimu, XX a. atgimusia Lietuva ir moderniąja Lietuva, lygiateise ir lygiaverte su kitomis Europos Sąjungos narėmis. Dabarties Lietuvos ir lietuvio tapatybės matmenis būtina praplėsti LDK istoriniu ir kultūriniu paveldu, plačiai jį skelbiant visuomenėje, o ne tik tarp akademinių sluoksnių (tai puikiai atlieka Valdovų Rūmų muziejus, o buvo prieš keletą metų net susibūrę svetimųjų primestos jėgos, kurios piketavo ir priešinosi jų statybai, čia ypač pasižymėjo filosofas Vytautas Ališauskas, vėliau pasiųstas ambasadoriumi į Vatikaną). Čia verta priminti, kad po Nepriklausomybės atkūrimo dauguma žiniasklaidos priemonių ėmėsi Lietuvos menkinimo ir negatyvo apie mūsų gyvenimą skleidimo, kuris tęsiasi ir pastaruoju laiku. Kodėl, kas jas valdo dabar vadinamos laisvos informacijos laikais?

Čia norėčiau iškelti Lietuvos įžymaus įvykio ir istorinės asmenybės menkinimo bei nutylėjimo problemą, ir pridėčiau, kad Lietuvos menkinimas vykdomas iš Vakarų ir iš Rytų gal tūkstantmečius ir ypač suintensyvėjo, kai kaimynams nepavyko jėga primesti krikščionybės, tačiau šis menkinimo stereotipas gyvas ir dabar. Kas valdo informaciją, tas valdo viską – Vakarų link valdė anksčiau apsikrikštijusi Lenkija, o Rytų link, jau vėliau – Rusija.

Svarbiausia Mindaugas sukūrė Europos modelio Lietuvos valstybę, orientuotą į Vakarų pasaulį. Tai įvyko, kai Europoje kūrėsi klasikinės Prancūzijos, Anglijos, Ispanijos monarchijos, tarp kurių Mindaugas rengė vietą Lietuvai. Visa tai palietė Lenkijos valdovų, priėmusių katalikybę dar X amžiuje, ambicijas bei Rusios kunigaikštijų, skleidusių stačiatikybę taip pat nuo X amžiaus, nepasitenkinimą. Štai čia ir prasidėjo kaimyninių šalių Mindaugo šmeižimas bei intrigos. Mindaugas buvo vadinamas „brolžudys“, vėliau – „atsimetėlis nuo krikščionybės“, nors Vatikano dokumentuose apie atsimetimą nėra parašyta. Galima tik įsivaizduoti, kaip Mindaugo „su dideliu skaičiumi pagonių“ krikštas įžeidė Lenkijos valdovus, kuri beveik 200 metų buvo katalikybės skleidėja Šiaurės Rytuose, bet nesugebėjo Lietuvos apkrikštyti, o štai popiežius Inocentas IV, padedant Rygos arkivyskupui (ne Lenkijai) 1253 metais karūnuoja Mindaugą Lietuvos karaliumi ir paskelbia Lietuvos karalystę krikščionybės forpostu Rytuose. Jeigu atsirado Lietuvos karalystė lygiavertė Lenkijai, o ne vasalinė kunigaikštija,  tai jos nepajungsi savo įtakon, štai kodėl prasidėjo intrigos prieš Mindaugą ir net dalyvavimas jo nužudymo pinklėse, o vėliau jo, kaip karaliaus ištrynimas iš istorijos bei Lietuvos pirmojo krikšto menkinimas ir nutylėjimas.

Taip buvo ir 1987 metais, minint Jogailos krikšto 600-asias metines, kada vėl iki padebesių buvo iškeltas antrasis krikštas su Jogaila, o Mindaugo krikštas nutylėtas ir tylima ligi šiol, nors Romos Šv. Petro bazilikoje abu Lietuvos krikštijimai pavaizduoti lygiaverčiais. Juk Mindaugo buvo sudaryta savarankiška Lietuvos bažnytinė provincija, veikė keletas bažnyčių, išliko krikščioniška bendruomenė iki Vytauto Didžiojo laikų. Vadinamas antrasis Lietuvos krikštas susijęs daugiau su Jogailos asmenybe ir Lenkijos imperine politika, jis anuomet būdamas Didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu buvo priėmęs stačiatikybę, tačiau 1386 m. gavęs Lenkijos karalystę atsimetė nuo stačiatikybės ir tapo kataliku. Po Jogailos krikšto Lietuvos bažnytinė provincija buvo prijungta prie lenkiškosios Gniezno provincijos.

Mums reikia tikrosios istorijos, o ne kaimyninių valstybių klastotos ar nutylėtos mūsų istorijos, todėl manau, kad Lietuvos tikroji krikšto data turėtų būti atstatyta ir susieta su karaliumi Mindaugu, juolab,  kai dabar į Lietuvą  yra pakviestas popiežius Pranciškus.

Bus daugiau

_______________________

[1] Algimantas Bučys, Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija, „Versus aureus“, Vilnius, 2013, p. 295.
[2] A. Bučys, Ten pat, p. 297.
[3] Jonas Vaiškūnas, www.delfi.lt, 2007-0-30
[4] A. Bučys, Ten pat, p. 298.
[5] Meysztowizc W., Gawędy o czasach i liudziach, Londyn, 1973, T.1. s. 29.