Užlaikių karalijos poetas (2)

Valdas Braziūnas | asmeninė nuotr.

Valdas Braziūnas | asmeninė nuotr.

Alyvoms visoje šalyje putojant, pasibaigė „Poezijos pavasaris“, 51-ąjį kartą drąsiai atjojęs į Lietuvą, kurioje, atrodytų, jau nebėra vietos poetams. Ir išjojo patenkintas, suradęs čia gyvą ir sveiką Vladą Braziūną. Ir jį vainikavęs, nors šalia buvo dar penketukas jaunesnių taiklių, kietų poetų, kurie taip pat taikėsi į „Poezijos pavasario“ laurus. Birželio 28-ąją V.Braziūnui taip pat atiteko ir prieš trejus metus įteigta Maironio premija.

Visas per vėlai  

O  juk šis poetas kaip tik pernai gavo Nacionalinę! „Ar ne per riebu vienam?“ – nerimavo dėl 63-ejų V.Braziūno cholesterolio lygio kraujyje viena ponia, „Poezijos pavasario“ uždarymo šventės dalyvė. „Išmušė jo šlovės valanda“, – kitądien apie tai skaičiau spaudoje. Ne mažiau juokinga: šis pompastiškas posakis prie Braziūno pavardės nelimpa nė paseilėtas. Šlovė, valandos, laikrodžiai – tokių niekų nerandu jo poezijoje.

Man V.Braziūnas yra Užlaikio  karalystės poetas. Jo vainikavimą veikiau vadinčiau sensacija dievams pagaliau įsikišus į amžinai vėluojančių žmonių reikalus. Tiesa, mūsų „Poezijos pavasaris“ – ne Kanų festivalis, kur dažnokai traukoma pečiais ir išgriūnama iš klumpių atplėšus voką, mat laureatus ten renka ne dievai, o kino politikai. Be to, kitaip nei poezija, kinas yra masiškiausias ir pelningiausias iš menų. Galbūt todėl Lietuvoje dievų įsikišimas į poezijos politiką kartais būna neišvengiamas ir sensacingas – ir dėkudie!

Bijau, kad V. Braziūnas jau gimė vainikuotas, kaip kad kiti kūdikiai gimsta marškiniuoti. O tas ąžuolas, iš kurio lapų laumės pynė jam vainiką, yra amžinai žalias, jokiam kirviui nepasiekiamas – tiesiog amžinas. Žmonių pasaulyje tokie neregimi dalykai išaiškėja netikėtai ir visada vėlai, jei matuoti žmogaus gyvenimo matu. Čia šaukštai dažnai būna popiet. Bet gal gyvam žmogui geriau taip, nei pietūs ir premija jau padėjus šaukštą?

V.Braziūnas visus tuos dalykus apvertė aukštyn kojomis, pastebėjęs, kad jam viskas tenka per vėlai – nuo debiuto iki premijų „Aš visas per vėlai “, – sakė Kaune vainikuotas laureatas. Dėl jo kalbėjimo manieros ir barzdos skydo, slepiančio dantis, niekada nesuprasi, ar čia jis save traukia per dantį, ar rimtai kalba.

Miegančios atminties žadintojas

Pirmoji V. Braziūno knyga „Slenka žaibas“, atiduota į leidyklą 1976 m., cenzorių buvo rauginama stalčiuje net septynerius metus kaip „idėjiškai ir meniškai nebrandi“ pagal tiems laikams įprastą receptūrą: jei nesubręs, tai bent supus. Septyneri metai negeros tylos jaunam žmogui yra daugiau nei pakankamas laiko tarpas išsižadėti poezijos. Bet ne V.Braziūnui, nors jis pats sutiko, kad ta cenzoriaus stalčiuje atidūrusi pirmoji knyga nepridėjo jam kūrybinio šėlo. V.Braziūno „žaibas“ slinko septynerius metus, bet kai pagaliau trenkė, „išrovė“ Zigmo Gėlės premiją 1984 m. už stipriausią poezijos debiutą.

Taigi sovietmečiu V.Braziūnas, kaip pats yra sakęs, buvo „nepatikimas“ poetas, o ankstyvaisiais nepriklausomybės metais, bijau, – nesuprastas. Galbūt todėl, kad nešaukė tautos, nebuvo nei kosmopolitiškas, nei postmodernus.

Ir man, užaugusiai ant Vilniaus bruko, pirmąkart atsivertus jo eilių knygą, V.Braziūnas atrodė nepaskaitomas lyg koks japonas, tolimas ir egzotiškas, nors Pasvalį nuo sostinės skiria ne kažin koks atstumas. Pamažėle išaiškėjo, kad tas atstumas – ne geografinis: poetas tolimas man tiek, kiek aš pati esu nutolusi nuo savo šaknų. Tačiau tą nemažą atstumą įveikti padėjo jo poezijos muzikalumas. Archajiškas, užburiantis poetinis jo garsynas, nėmaž neprimenantis lopšinės, miegančią mano istorinę atmintį pabudino greičiau nei žodžiai.

Tačiau poetinei V.Braziūno kalbai suprasti reikia nemažai pastangų ir erudicijos. Be Gintaro Beresnevičiaus ir Karlo Gustavo Jungo pagalbos šis poetas man ir liktų lietuviškai giedantis japonas.

Garsus abiem prasmėm

Garsiu poetu V. Braziūną vadinu visų pirma todėl, kad jo poezija yra garsų poezija. Nuo kompozitoriaus jį turbūt skiria tiktai kompozicinė medžiaga: jo muzika – ne skambantys skaičiai, o skambantys žodžiai. Jo eilėraščiai nesiprašo gaidos, nes patys yra gaidos.

Tiesa, Braziūnas yra ir sėkmingas dainų tekstų autorius, kaip tik už juos, ne už eilėraščius, 1982 m. yra pelnęs savo pirmąją premiją – Stasio Šimkaus (drauge su kompozitoriumi Algirdu Martinaičiu). O taip pat ir improvizatorius: 2005 m. eilėraščių knygą „Iš naminio audimo dainos“ palydėjo ir kompaktinė plokštelė su „skambančia gausa“, Braziūno ir Algirdo Klovos vadovaujamos folkloro grupės „Vydraga“ atliekama.

Dagiliškių kaimo paukštis

„Pažįstami varteliai, pažįstantys šunes, nerakinamos durys. Žolynai, įsakmūs pažliugusių pievų klyksmai, kad visi čia „gývi! gývi!“, kad visa čia gyva, sava. Begalinis gamtos, negudrių darbų ir – nepaisant nieko – saugaus žmoniškumo pasaulis“, – taip poetas prisimena tą metą, kai pasaulio dydį matavo dviratuko ratais, keldamas pakelės dulkes. Kaip sakė viename interviu, „kultūrinės jo sąmonės pradžia buvo Dagiliškių kaimas ir Pasvalys, bet jis irgi ne per seniausiai dar buvo panašus į didelį kaimą.“

Skaityti ir rašyti jis išmoko anksčiau, nei derėtų batsiuvio sūnui, šešerių pradėjo lankyti Pasvalio septynmetę mokyklą. O po Pasvalio vidurinės (dabar Petro Vileišio gimnazija; baigė1969 m.) rimtai galvojo apie ornitologijos studijas, tam tyčia lankė fizikos, chemijos būrelius, išmoko fotografuoti, nes  ornitologui, manė, fotografija būtina. Ornitologijos aistrą labiausiai kurstė Tado Ivanausko „Lietuvos paukščių“  tritomis, tuomet V. Braziūnui tapęs ir maldaknyge, ir praktiniu vadovu. Tačiau lituanistė Aldonos Datkūnienė gabiam mokiniui patarė rašyti dienoraštį, ir mokinys, jau tapęs studentu, „įkliuvo dar vienon priklausomybėn“ –  rašymo.

Taip būsimas poetas ir įjunko rašyti, tačiau, lyg koks prisiekęs, masonas paliko slaptu ornitologu. Tarkim, už eilėraščių ciklą „Slaptoji ornitologija: inkilų šventinimas“ 2008 m. jis buvo apdovanotas literatūrine „Varpų“ premija.

Mūza nuo Svalios

Viena ištikima V.Braziūno mūza turbūt jam lig šiol gieda šiaurės panevėžiškių (Pasvalio) tarme ir į Vilnių skrenda nuo Svalios krantų. Jos įkvėptos eilės, sudėtos į knygą „Saula prė laidos“, berods yra gyviausios ir nesiduoda išverčiamos, nors tai daryti mėgina pats autorius. Literatūrinės kalbos garde tarmė nuščiūva, netenka spalvų.

Bet gal eiliuoti tarmiškai tai tik atavizmas, kuriam poezijoje tuoj nebeliks vietos? Ar daug belikę tokių, kurie gebėtų taisyklingai išlinksniuoti žodžius a kėl s  (arklys ) ir a s  (alus ) gimtąja poeto tarme? Kad žemaičių neperkalbėsi, jau įprasta, bet kad pasvalietis būtų toks įsispyręs… Į klausimą, ar išnyks ir kada išnyks mūsų tarmės, ir ar už valdiškus pinigus jas laidosime (panašiais klausimais V.Braziūną kamavo žurnalistai praėjusiais Tarmių metais), poetas, manding, yra atsakęs jau šimtąkart savo eilėraščiais pasvaliečių tarme.

Jis veikiau linkęs kalbėti apie stebėtiną mūsų tarmių atsparumą nei apie jų nykimą: juk ir carmetis , ir sovietmetis su jo demokratiniu centralizmu buvo tautos rusinimo, tarmių smaugimo metas. „Demokratinis centralizmas reiškia, kad yra viena didžioji gražioji kalba, o kitos skirtos nebent pasilinksminti. Rusai viešai šaipėsi (o nūnai tyčiojasi, – red. past.) iš ukrainiečių kalbos. Kas gi lieka šį modelį permetus į Lietuvą? Pripažįstama tik bendrinė kalba, o į tarmes rimtai tarsi nedera nežiūrėti. Toks požiūris, kuris buvo tikslingai vykdomas, yra padaręs nemažai žalos tarmėms, ilgainiui ir patys žmonės savo tarmės ėmė drovėtis, – svarstė V.Braziūnas. – Nepaisant šių dalykų, man nuostabiausia, kad jos išliko ir yra gyvos. Lietuvos tarmių marginys, išlikęs per visus baisiausius sunkmečius, matyt, liudija, kad tie gentiniai skirtumai ateina iš labai giliai kartu su visa pasaulėjauta, mūsų archetipinio pasąmoninio mąstymo klodais.“

Į klausimą, kaip jam pavyko, nusėdus sostinėje, toje kalbų mėsmalėje, išlaikyti savo gimtąją tarmę, V.Braziūnas kukliai atsakė, kad aplinkybės buvo palankios. „Vaikystėje kalbėjau tarmiškai, nes būtų labai juokinga, jeigu Pasvaly būtum ėmęs šnekėti kaip nors kitoniškai. Mokykloje tarmiškai kalbėti buvo negražu, nors tarmė prasimušdavo ir mokytojų kalboje. O universitete patekau į aršiausią „nacionalistų“ lizdą, – sakė prisiminęs Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuvą, tautosakos rinkimo ekspedicijas su universiteto ir dabartinio Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto, kitais mokslininkais, draugais, bičiuliais. – Svarbiausia, kad ir žmona kilusi iš čia pat, iš gretimos parapijos, tad mūsų namų „valstybės“ kalba – gimtoji  tarmė“.

Tokia yra autokratinė V. Braziūno kalbos politika. Kaip supratau, jis neapkenčia demokratinio centralizmo visomis prasmėmis. Ne tik to sovietinio, kuris vertė mūsų tarmes vegetuoti numelioruotoje, rusinamoje kalboje, bet ir dabartinio, kai kalba yra toliau susinama, tik jau angliška maniera. „Kai ima plaukti angliška sintaksė su gražiausiais taisyklingiausiais lietuviškais žodžiais, tai mūsų kalbos jau nebėr“, – yra pastebėjęs Nacionalinės premijos laureatas.

Visiškai sutinku: ir mane siutina interneto portalų beraščiai, lietuviškais rašmenimis pateikiantys protu neapžiojamą žodžių kratinį. Tačiau ar mūsų kalba nėra kastruojama ir su Valstybinės kalbos komisijos palaiminimu? Kalbininkai neretai sutaršo kiekvieną žodelytį, netelpantį į jų Bibliją – „Dabartinės lietuvių kalbos žodyną“.

Stati lyg stalas

Tiesa, pamiršau pasakyti, kad Maironio premija ir „Poezijos pavasario“ laureato vardas V.Braziūnui atiteko už pernai pasirodžiusią jo eilėraščių rinkinį „Stalo kalnas“, kurią išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla (šis rinkinys buvo ir šiųmečiame Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto kūrybingiausių knygų dvyliktuke). Sąmoningai pamiršau, nes dar nesu jos skaičiusi, bijau jos: žinau, kad kopti į „Stalo kalną“ nebus pramoga, ir ji ilgokai gulės prie lovos kaip stalo knyga .

Kaip visad sukto savo knygos pavadinimo pats poetas nekomentavo, bet leido skaitytojo vaizduotei skristi, kur tinkamai. Tad nejučia prisiminiau ir Stalo kalną Vilniaus vidury, ant kurio kitados neva stovėjo šventykla ir kuris caro laikais buvo bedieviškai nukastas karo reikalams, ir pasakų Stiklo kalną, į kuri įkopti išgalėdavo tik lokio nagas  turintieji. Prisiminiau net Tomo Mano „Užburtą kalną“, romaną, kuriame vokiečių klasikas lyg psichoanalitikas tyrinėja apverktinus savo tautiečių sielos reikalus. Visa tai, manding, kažkaip siejasi su V.Braziūno Stalu ir Kalnu: juk ir jis savaip analizuoja mūsų tautos ir savo genties sielą, svajas ir sapnus, kurie nesikeičia per amžius.

Šiaip ar taip, tokiam gelmių poetui jo darbo stalas yra stačiausia pasaulyje vieta.

Siauruku į šlovę

„Stalo kalno“ lydraštyje jo autorius pavadintas restauratoriumi, „kuriam svarbiausias vektorius, naudojant bet kurį įvaizdį, – grįžtamasis ryšys su istorija ir priešistore, didysis, amžinasis grįžimas į pradžią.“

Galbūt, tačiau man V.Braziūnas nė kiek neprimena nei restauratoriaus, nei archeologo: šiedu turi reikalų su palaikais, trūnėsiais, su negyva būtimi. Jis labiau nei į archeologą panašus į pribuvėją, kuris stovi prie pačių kalbos Pramotės įsčių. Įtariu, Pramotė ir gimdo jam eilėraščius, o šis juos tiktai priima ir nukerpa virkštelę… Kitaip negali paaiškinti, kaip vienam žmogui šitiek duota, jau nekalbant apie premijas!

Šiaip ar taip, šis žmogus neabejotinai susijęs su kalbos gimties slėpiniu, nes ir pats apie tai išsiduoda. „Iš ko žmogus nuo pat pradžios pradeda imtis, ar ne iš kalbos? Iš kalbos – per kalbą – ateina į pasaulį. Ką žmogus gali paaiškint apie tai, kas be pastangų tiesiog kyla iš jo paties?“ – svarstė V.Braziūnas su kolega Aliumi Balbieriumi.

Kita vertus, jis man primena šamaną ar augurą, o lietuviškai – žynį, kuris dievų valią supranta iš paukščių klyksmo ar žaibo ženklų. Tiesa, šią valią, moderniai kalbant – direktyvas iš aukščiau, poetas perduoda mums tokiais archajiškais žodžiais ir garsais, kad įtempk, kiek gali, klausą, protą ir vaizduotę, tačiau tokia modernia forma, kad slėpk išmanųjį su visa jo info kišenėn. Toks tas V.Braziūnas – vėluojantis ir užbėgantis toli už akių. Neskubom siauruku nuvažiavęs tiesiai į šlovę. Gal nebaisiai toli, bet abejodamas, ar toliau verta, kaip pats rašo viename eilėraštyje –  štai jo autoriaus „filologinis“ vertimas į bendrinę lietuvių kalbą“ iš savosios tarmės: 

savo tarmės siauruku gal nebaisiai toli nuvažiuočiau
o kur man važiuoti, kai viskas galvoje, kas tikra
viskas prie Svalios, vadinkim didingai, žiočių
rimų arimai nedingę ir ritmai su ryto pustykle

Kategorijos: Kultūra, Menas, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *