Z. Vaišvila. Ar Sąjūdžio idealai nebuvo parduoti?  (6)

Sąjūdis1988 metų pavasarį tapo akivaizdu, kad žmonės apie pokyčius kalba vis drąsiau ir daugiau. Net pačioje Maskvoje žmonės kalbėjo, rašė apie demokratiją, apie viešumą daugiau nei Lietuvoje. Tuo metu jau buvo prasidėjęs tam tikras bruzdesys, užgimęs ne vienas judėjimas. Mes su bendraminčiais, daugiausiai Lietuvos mokslų akademijos darbuotojais, buvome įkūrę pirmąjį ekologijos klubą Lietuvoje „Žemyna“. Tačiau labai greitai supratome, kad vieni nelabai ką nuveiksime… Juk vos tik paliesdavai kokį nors politinį klausimą, sulaukdavai reakcijos…

Žinoma, tuometinė Lietuvos valdžia buvo gana pasyvi, labai užsispyrusi ir konservatyvi. Įvairiuose visuomenės sluoksniuose – tarp filosofų, kultūros žmonių – rašytojų, poetų – ėmė sklisti tiesos žodis, sulaukdavęs atsako, pritarimo liaudyje. Žmonės norėjo išgirsti tai, kas daug metų buvo slėpta. Mums tapo akivaizdu, kad kažką reikia daryti, o jei to nori, būtina vienyti jėgas.

Tam tikru mūsų įkvėpimu tapo Estijoje įkurto Liaudies fronto narių Ivaro Raigo ir Michailo Bronšteino atvykimas į Lietuvą. Gegužės 27 dieną Lietuvos mokslų akademijoje įvyko neplanuotas susitikimas su jais. Svečiai mums papasakojo apie Liaudies fronto steigimą. Tada ir buvo susimąstyta, kad Lietuvoje reikia kažką panašaus daryti. Žinoma, tuo metu buvo neįtikėtina, kad mums čia, Lietuvoje, valdžia suteiktų televizijos eterį, o pagrindinis laikraštis spausdintų mūsų idėjas, kaip tai vyko Estijoje.

Po šio susitikimo aš, Saulius Lapienis, Gintaras Songaila ir Alvydas Medalinskas pasilikome diskutuoti ir buvome įpareigoti suorganizuoti kažką panašaus į tai, ką padarė estai.

Kitą savaitę, pirmadienį, nuėjome pas akademiką Eduardą Vilką, kuris tuo metu buvo Lietuvos mokslų akademijos sekretorius. Jam išsakėme savo idėjas, tačiau jo reakcija, žinoma, buvo neigiama. Tada mums šovė mintis atrasti savo būdą, kaip tai padaryti. Sugalvojome susiburti į Lietuvos mokslų akademijoje organizuojamą renginį. Jau po kelių dienų S.Lapienio buvau iškviestas susitikti su E.Vilku. Jį sutikau ant laiptų ir jis man pasakė, kad renginį reikia atšaukti. Žinoma, tai jau buvo neįmanoma, – buvome išspausdinę kvietimus, juos išdaliję visais įmanomais būdais, iškabinę institutuose, aukštosiose mokyklose… Žinia jau buvo plačiai pasklidusi, todėl E. Vilkas į tai tiesiog numojo ranka.

Birželio 3-iąją susirinkome į Mokslų akademiją. Į Sąjūdžio iniciatyvinęs grupę buvo išrinkti 35 nariai. Aš manau, kad Sąjūdis buvo unikalus tuo, kad labai greitai patraukė žmones. Kodėl taip nutiko? Viena vertus, todėl, kad jame buvo tuo metu labai gerai žinomi žmonės, turintys autoritetą visuomenėje.

Manau, kad drąsių žmonių šiandien yra. Tačiau situacija, viena vertus, ir panaši į tą, kuri buvo prieš 27 metus, kita vertus, ir esmingai skirtinga. Skirtinga tuo, kad dabar jau negalime visko „nurašyti“ blogai Maskvai. Dabar jau patys renkame valdžią, patys esame atsakingi už tai, kokia ji yra. O jei ji daro kažką ne taip, patys turime tuos klausimus aiškintis.

O psichologiškai yra gal net sudėtingiau, nei buvo tuo metu, nors dabar fizinio susidorojimo baimė lyg ir neegzistuoja, pašonėje nėra okupacinės kariuomenės…

Tačiau keista mūsų vidinė situacija, savijauta. Galime kalbėti kad ir apie formalų mūsų buvimą Europos Sąjungoje. Štai Tarptautinio valiutos fondo vadovė Kristina Lagard (Christine Lagarde) ar Europos Komisijos pirmininkas Žanas Klodas Junkeris (Jean-Claude Juncker) viešai pasako, pripažįsta, kad euro zonoje yra krizė, o mūsų valdžia ir toliau mano bei tvirtina, kad viskas gerai. Lietuvos bankui leidžiama sunaikinti litą ir nesaugoti jo atsargų. Dėl jų saugojimo turime tartis su ES. Tokiu atveju nebežinau, ką ir sakyti… Mes ne šiaip sau siūlėme išsaugoti lito atsargas. Juk kalbama apie galimą euro zonos krizę, matome, kad euras nuvertėja kitų valiutų atžvilgiu… Turime būti pasiruošę ir blogiausiam scenarijui.

Kartais susidaro įspūdis, kad valstybė jau nebėra valstybė. Konstituciją turime, joje pirmas skyrius įtvirtina, kad esame nepriklausoma demokratinė valstybė, tačiau tam tikromis prasmėmis nuo to gerokai nutolome. Baisiausia, kad valdžia jau nebekalba su žmonėmis.

Kartais kyla klausimas, ar mes galvojame, koks yra mūsų likimas, ar mes turime tikslą? Kai tikslo nėra, tai ir matome valdžios neapsisprendimą, blaškymąsi. Tada ir žmonių reakcija atitinkama. Jie į viską spjauna ir išvažiuoja, o tai yra paprasta ir lengva. Tuoj į jų vietą reikės priimti kitus atvažiuojančius.

Turime pagaliau suvokti, kad Tautos išnykimas artėja… Tai ne mano nuomonė, o tos pačios Europos Komisijos, kuri paskelbė liūdną prognozę Lietuvai iki 2060-ųjų, perspėjimas. Būtent mums yra piešiamas liūdniausias scenarijus tiek emigracijos, tiek senėjimo, tiek dirbančiųjų bei pensinio amžiaus žmonių santykio prasme.

Jei mes neturime savo nuomonės, gal bent perskaitykime EK ataskaitą?

O jei tokia perspektyva mums tinka, vadinasi, Sąjūdžio principai, idealai bei siekis viską spręsti patiems buvo parduoti…

Autorius yra vienas iš Sąjūdžio kūrėjų, Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *