Europos tikslas: visuomenė be tautų, be lyčių ir be Dievo? (18)

egle-juodvalke-i.sidareviciaus-nuotr.jpeg

Eglė Juodvalkė | I. Sidarevičiaus nuotr.

Esama tokios graudžiai ironiškos, tikrą istorinį pamušalą turinčios dainos, pasakojančios apie žmogų, išvažiavusį traukiniu į Peterburgą, o atvykusį jau į Leningradą. Ją čia prisimenu tik todėl, kad vis dažniau ir vis skaudžiau pasijuntu šios dainos herojumi – 2004-aisiais atidavęs savąjį balsą už prisijungimą prie istoriškai krikščioniškos ir būtent tautų Europos, išties su visa Lietuva buvau prijungtas prie ES darinio, kuriame tradicinė moralė, tautų ir netgi lyčių įvairovė paskelbtos būtinomis sunaikinti piktžolėmis.

– Galbūt aš klystu? – šiandien klausiu JAV gimusios bei augusios, Vakarų Europoje (Miunchene) ilgą laiką gyvenusios žinomos lietuvių poetės Eglės Juodvalkės, – galbūt man šitaip atrodo tik todėl, kad daugybę metų tūnojęs už geležinės Sovietų Sąjungos uždangos nustojau skirti progresą nuo degradacijos, o Europą įsivaizdavau tokią, kokia ji niekada nebuvo?

Tuo metu, kai Lietuva, praryta sovietų imperijos slibino, gūžinėjo tamsiame pabaisos pilve, atskirta ne tik nuo pasaulio, bet ir nuo objektyvesnės informacijos apie jį, jūs gyvenote brandžiuosiuose Vakaruose – iš pradžių JAV, o vėliau – Vokietijoje, kur dirbote „Laisvosios Europos“ radijuje ir turėjote galimybę pažinti Vakarų pasaulį tokį, koks yra. Todėl noriu jūsų paklausti, ar išties naujasis darinys ES vis kategoriškiau atsiriboja ir vis nuožmiau stengiasi naikinti visa, ką lig šiol buvome įpratę vadinti Europos istoriniu bei kultūriniu paveldu, europietišku mentalitetu ir bendrai išpažįstamomis moralės normomis, ar tik man, tamsiam, visą gyvenimą Lietuvoje pratūnojusiam lietuviukui, taip atrodo?

– Dirbdama „Laisvosios Europos“ radijuje turėjau galimybę bendrauti su įvairiausių politinių pažiūrų ir įvairiausių socialinių sluoksnių žmonėmis, todėl galiu pasakyti tvirtai ir atsakingai: tokia, kokia yra dabar, Europa niekada nebuvo ir nesiekė tapti.

Atvažiavusi aštuntajame praeito amžiaus dešimtmetyje Europą radau krikščionišką ir, palyginti su JAV, labai moralią. Kai augau JAV, įvairūs kosmopolitiniai, prieš senąsias moralės normas bei už įvairias seksualines laisves kovojantys judėjimai jau buvo prasidėję, tad, neslėpsiu, vienas iš argumentų, padėjusių apsispręsti važiuoti dirbti ir gyventi į Europą, buvo noras gyventi tarp panašiai blogio ir gėrio sąvokas suprantančių, pagal panašius moralės principus išauklėtų žmonių.

Kurį laiką taip ir buvo – išties gyvenau tarp pasaulį ir save tame pasaulyje būtent taip matančių žmonių, kaip matė Lietuvoje, taigi – Europoje išauklėti mano tėvai. Tačiau visą tą laiką nuo mano atvažiavimo Europa keitėsi ir visą tą laiką ne į gerąją pusę. Viskas vyko panašiai, kaip dabar vyksta čia, Lietuvoje, – iš pradžių pasigirsta pavienių „naująją Europą“ ir „naująją moralę“ skelbiančių balsų, vėliau ima rastis įvairios agresyviai tas idėjas propaguojančios organizacijos, dar vėliau atrandami būdai jas įstatymiškai įteisinti valstybiniu mastu…

Amerikoje taip pat buvo gausybė žmonių, naujomis moralės normomis nepatenkintų, tačiau turėjo gerbti savo šalį ir laikytis jos įstatymų.

– Beje, „naujojo europiečio“ kūryba apima ne vien moralę, mėginama pakeisti net ir žmogiškųjų ryšių sistemą, net ir pačią žmogaus savivoką pasaulyje.

– Skelbiama, kad pagrindinis ES darinio tikslas – Europa be karų. Neginčiju – taika yra viena didžiausių vertybių, tačiau juk ne mažiau svarbu, kokiomis priemonėmis tą taiką kursime ir kuo virsime siekdami nekonfliktiškumo bet kokia kaina? Kai dėl tolerancijos naikinamos vertybės, šeimą darančios šeima, tautą – tauta, nukertami žmogaus ryšiai su Dievu, su gimtąja kalba, žeme, vieno su kitu, – žmogus galbūt išties tampa nekonfliktiškas, nes neturi jokios savasties, kurią būtų pasiryžęs ginti, tačiau ar tikrai norėtume tokie tapti, ar tikrai norėtume taikios Europos, kurioje vietoj asmenybių būtų betaučiai, belyčiai, bestuburiai, jokių išskirtinių bruožų neturintys, viskam, išskyrus asmeninius poreikius, abejingi individai? Tik įdomu, koks motyvas pajėgtų sukviesti tokius „naujuosius europiečius“ ginti savosios Tėvynės, nesvarbu, ar ja vadintų savo gimtąją šalį, ar visą ES? Manau, net ir grėsmės akivaizdoje tokie individai išliktų tolerantiški ir nekonfliktiški.

Man tik keista ir neramu, kad nepastebiu jokios atsvaros šiam procesui. Kuo užsiima rašytojai, teatralai, kultūros, žiniasklaidos žmonės? Negi nesupranta, kad jeigu jie tylės ar koketuos su „iš aukščiau“ nuleistomis madomis, visuomenė praras ir dar vieną galimybę susivokti. Štai ateini į spektaklį – randi scenoje gvildenamą lyčių problemą, atsiverti knygą – randi aukščiau visko iškeltą tolerancijos problemą, įsijungi televizorių – net žagteli, ką ten atrandi… Be abejo, į vieną vienintelį kontekstą veidu atgręžta visuomenė ilgainiui išties ims manyti, kad lyčių klausimas – esminė, opiausioji ir vienintelė Lietuvos problema, nes kitomis temomis paprasčiausiai tylima.

– Na, taip, šiuo metu Lietuvoje yra labai keista situacija – jeigu tau kas nors ir nepatinka ES – tylėk, nes vos ėmęs apie tai kalbėti būsi visuotinai išvadintas „putinišku“ ir, be abejo, pasmerktas, net nesigilinant, ar tavosios pastabos teisingos.

– Štai kaip? Tuomet yra dar blogiau, nei maniau. Putinas, be jokios abejonės, yra pabaisa, kita vertus, patogu yra piešti Putiną kaip absoliutų įkūnytą blogį, tarsi daugiau iš niekur kitur nei blogis, nei grėsmės negalėtų sklisti. Neva visa tai, kas nėra Putinas, yra gėris. Be to, Putinas, kad ir turėdamas piktų sumetimų, retsykiais juk gali ištarti ir teisingų, ir išmintingų žodžių. Tarkim, jeigu jis savo kalboje pacituos Kristų, nejaugi turėsiu atsiriboti nuo Kristaus žodžių, kad tik netapčiau Putino „sąjungininke“?

Akivaizdu, kad ES – dar nėra baigtinis darinys, jis dar tik ieško savųjų formų ir veido. Juk ir pats pokalbio pradžioje sakėte, kad į vienokią ES stojome, į kitokią įstojome. Tad būtų labai neišmintinga nusišalinti nuo tokios ES kūrimo, kokioje patys norėtume gyventi. Jeigu ES narių santykiai išties yra bičiuliški ir jeigu išties siekiama įsiklausyti į tautų ir visuomenių poreikius, kaip prie ES vairo stovintiems sužinoti apie mūsų lūkesčius, jeigu nepasakysime, kas mums nepatinka?

Tačiau šiame darinyje jaučiamės maži, nevisaverčiai ir be galo drovūs – mieliau sutinkantys meluoti sau, nei didžiųjų akivaizdoje prisipažinti, kad esame ne visai tokie, kokius mus Vakarams parankiausia matyti.

Tačiau neabejoju, kad mūsų drovumas išsisklaidys, kai suprasime, kad ne vien Lietuva šitaip jaučiasi, kad nutylėjimais ir nenuoširdumu grįsta „brolyste“ vis labiau nusivilia ir didžiosios ES narės. Kai iš šio darinio išstos Didžioji Britanija, kuri vis kategoriškiau atsisako dalyvauti eksperimente, atliekamame su savosios visuomenės psichika, manau, ES vadovybė, saugodama darinį nuo visiško iširimo, bus priversta labai atsakingai peržiūrėti ES raidos programą, kur kas labiau atsižvelgti į natūralias, ne dėl susitarimo atsiradusias, o į bet kurios valstybės gyvybę saugančias socialines ląsteles – šeimą ir tautą, jų poreikius.

– Ką šioje situacijoje galėtume bei privalėtume nuveikti mes – toli nuo Briuselio ir vietinės valdžios esantys eiliniai visuomenės nariai, idant išsaugotume tautinį identitetą ir savo sielas, idant ES išties taptų erdve, tinkama gyventi mūsų vaikams?

– Pirmiausia apsispręsti, kokie patys norime būti ir išties tokie būti – ne vien žodžiais, ne retkarčiais ir ne priklausomai nuo situacijos, o visada ir nepaisant nieko. Tik tada, kai savo įsitikinimus ir deklaruojamas idėjas tvirtinsime savo darbais ir gyvenimu, įstengsime tai perduoti savo vaikams. O mūsų vaikai juk ir yra ta ateities Lietuva, dėl kurios čia mudu ir nerimaujame. Ir svarbiausia – nesigėdinti ir nebijoti daiktus vadinti savaisiais vardais – garsiai kalbėti ir skleisti aplink save tiek savuosius moralinius, tiek nacionalinius įsitikinimus, nebūgštaujant, kad jie kažkam gali nepatikti. Argi taip smarkiai toleranciją puoselėjančios ES erdvėje mūsų įsitikinimai ir mes patys neturime teisės būti toleruojami kaip visi kiti? Mokykimės iš vorelių – kantriai ir tyliai megzkime aplink save sunkiai įžiūrimus voratinklius. Kurį laiką tų voratinklėlių niekas nepastebės, dar kurį laiką – rimtai nevertins. O kai pastebės – jau būsim voratinklius sumezgę tarpusavyje – tapę jėga, su kuria būtina skaitytis.

Kas tai per voratinkliukai? Na, pavyzdžiui, pati visuomet prisistatau taip: esu Eglė, lietuvė, katalikė. Kol šis mano prisistatymas atitiks žodžių turinį ir kol nebijosiu garsiai taip prisistatyti, tol jausiuosi stovinti savosios moralės ir savųjų nacionalinių vertybių sargyboje – daranti tai, ką privalau. Manote, to mažai? O aš sakau, kad to gana. Manote, kad tai lengva? Pamėginkite. Pamėginkime drauge.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , .

18 komentarų

  1. šermukšnis:

    Svarbus pokalbis. Ačiū, kad perspausdinot.

  2. iglina:

    “esu Eglė, lietuvė, katalikė. Kol šis mano prisistatymas atitiks žodžių turinį ir kol nebijosiu garsiai taip prisistatyti, tol jausiuosi stovinti savosios moralės ir savųjų nacionalinių vertybių sargyboje – daranti tai, ką privalau. “- būtent..Kaip lengvai mes pratylime, kai rėkti reikia..Kaip lengvai sakome “jie, valdžia”, kai reikia prisipažinti “aš”

  3. Getas:

    Lietuvai yra šansas išgebėti Europą nuo šito brudo, kurį finansuoa turtingi islamo religijos šeichai – jie veikia visomis kryptimis neoliberalizmo idėjų apsėstą Europą. Jei mes neišmesime iš valdžios liberalus ir vadinamus save socdemus, matyt ir savr vadinančius konservatorius, kurių vadas vakar tik dėl pareiškimo formos išsisukinėjo nuo tiesaus atsakymo, tai išnyksime. Čia atsveria galimybės principingiems tautininkams veikti, jų programoje kategoriškai pasisakoma prieš šį brudą. Lietuviai apsispręskite iki rinkimų.
    Antra, jei Lietuva nepasireikš išsaugant Europos tautas, tai tą perims Lenkija, nes prezidentu tapus konservatoriui A. Dūdai, ypač ši problema bus gvildenama ateinančių rinkimų išvakarėse ir laimės konservatyvi Lenkijos prezidento partija.

  4. Tautininkai neturi nei vieno politiko, kuris b8t7 peln3s nors kok4 rink4j7 populiarum1.

  5. Atsiprašau, ne ten paspaudžiau.

    Tautininkai neturi nei vieno politiko, kuris būtų pelnęs nors kokį rinkėjų populiarumą, o Seimo rinkimai jau čia pat. Kas iš tos tautininkų programos, tai tik pažadai, kai reikalinga turėti žmogų, kuriuo rinkėjai pasitikėtų be jokių programų. Tai turėtų būti tautininkų svarbiausiu rūpesčiu. Tačiau laikas eina, o jo kaip nesimatė, taip ir nesimato. Arba antai, yra 1994 metų Lietuvos bendrumo su Lenkija sutartis, kuria vadovaujantis Lenkijos valdžia kišasi į Lietuvos vidaus reikalus – dėl pavardžių, vietovardžių ir pan. Tam jos kišimuisi Lietuvoje talkina socdemai, kitos partijos ir Prezidentė savo tylėjimu tokiam Kirkilo, Šaulienės, Butkevičiaus talkinimui pritaria… Ar gali būti dėkingesnė dirva tautininkų politikai negu tai. Juolab, kad šioje 1994 m. sutartyje yra numatyta jos atšaukimo galimybė. Tereikia Seimui diplomatine tvarka pranešti Lenkijai, kad ją Lietuva notifikuoja, t.y. jos toliau netęs ir tuo pabaigti nors su Lenkijos gautais teisiniais Lietuvos smaugimo pagrindais . Tačiau jokios politinės veiklos šia prasme tautininkai per tuos 20 metų nerodė ir nerodo. Taigi tautininkai Lietuvoje – nulis…

  6. tikras lietuvis:

    Atmeskim dievą kaip neįrodytą dalyką, bet iškelkime į priekį lietuvių tautos moralę, kurios dėka lietuviai tapo seniausia Europos, o gal net ir viso pasaulio tauta, ir pamatysime, kad jos verta ir net būtina, jei norime išgyventi kaip tauta ar net kaip žmonių giminė, laikytis.
    Tai, beje, sakė ir K.Donelaitis “Metuose”:
    – vaikai, – rėkdavo tėvs, girts ant demblio išsitiesęs. – Šiukštu jums naujus niekus pramanyti: gyvenkit taip kaip jūsų tėvai gyveno ir jus gyvent išmokino!

  7. Danutė:

    Ačiū Jums brangieji: Egle Juodvalke ir Rimvydai Stankevičiau už šį straipsnį. Apginkime savo vertybes, morale dėl vaikų, savęs, ateities. “Mokykimės iš vorelių – kantriai ir tyliai megzkime aplink save sunkiai įžiūrimus voratinklius” ir būkime kartu ir su Dievu.

  8. Regina:

    Ar doram gyvenimui būtinas Dievas? Ir Jonas Basanavičius, ir Rokas Šliūpas, ir Kazys Aglinskas (ir daugiau aušrininkų) – buvo laisvamaniai, betgi kokius gražius darbus darė dėl tautos, dėl savo kalbos…Nesuplakime į viena ir tikėjimo, ir doros, ir tautiškumo…Senajai kartai, išauklėtai krikščioniška dvasia- atleistina, tikėjimas katalikiškuoju dievu jiems yra vienintelis pažinus “paveldas”, o jaunimas ieško kitokio savos tapatybės įrodymo- be Kristaus kančios, be mūkelių, be popiežiaus valdžios…Istorijos ratas, deja, (ir laimė) nesisuka atgal…Todėl jaunimas jau ant kitokių pamatų statys savo gyvenimą. Svarbu, kad jis būtų doras…

  9. Mes nieko gero savoje salyje neturesime,tik melus ir apgaule ir didejancius kipinynus,PAKOL SAVO SALYJE NEATLIKSIME RIMTOS POLITINES LIUSTRACIJO- eisime i tautos susinaikinima. TIK ATLIKUS SAZININGA POLITINE LIUSTRACIJA SUSIGRAZIONSIME TIESA;isminti, bei TIKRIESIEMS TAUTOS VEDLIAMS ATSIRAS SALYJE VIETOS.

  10. mano nuomone straipsnis yra tendencingas ir objektyvios tiesos neatskleidzia.Jei EU taip jau blogai,kodel lietuves vyksta ten gimdyti vaiku?

  11. EU salys gyvena zymiai geriau,nei LIETUVA;KORUPCIJOS TEN YRA SIMBOLISKAI IR EUROPA SIEKIA;KAD NEBUTU DAUGIAU KARO;tik lietuviai pastoviai savo valdzios yra gasdinami rusiskais tankais ir PUTINO ARMIJA:KAS DEL DIEVO;TAI PUTINAS IRGI RELIGINGAS ;KARTU SU RUSIJOS POPAIS;:::::

  12. neantanas:

    Tikrai taip. Valdžios vilkams reikalingos paklusnios avys. Už sotesnį, šiltesnį, privilegijuotesnį gyvenimą išduosiančios ir perparduosiančios viską. Dievas – tai istorijos patikrinta, funkcionali širma. Jis neatsako už nieką. Jo paskirtis (pagal biblijinę programą) – bauginti ir klupdyti. Tikrai taip – valdžios (vietininkų) rankomis. Rašinys geras. Reikalingas. Į politiką eina vagys, sukčiai ir išdavikai – iš didžiosios raidės. Mano istorijos mokytoja, aiškino: kad auką Dievui aukoja ir tas kuris pavogė, ir tas kurį apvogė. Vienas – kad nepagautų. Kitas – kad atgautų. Išvada: ne Dievas sugalvojo 10 savo įsakymų, o sukčių sukčiai – durnių durniams. Dabartinėse rinkiminėse programose – tie patys gražbyliavimo elementai. Patikėk ir būsi išganytas… Skaudžiausia, kad bet kokią politinę miglą imame už gryną pinigą. Laisvę tapatiname su primestinę baudžiava. Vos nusimetėme SSSR pavalkus, iš karto prašom mums uždėti ES jungą. O kur ta LAISVĖ? Kas JI? Žinojimas kam kiek duoti ir prieš ką kiek kartu žemai nusilenkti? Ne, broliai… Išsigimėm, nebeišsipagiriojam. Lipam ant kapitalizmo komercinio grėblio – dėl šventos ramybės. O gavę nuo jo į kaktą, prišerti E prieduotų makaronų, kaip užhipnotizuoti toliau nesispardydami leidžiamės vedami į paruoštą skerdyklą. Dėkoju autoriui. Pagarbiai… A.S.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: