R. Ragauskaitė. Ko nepamatė baltarusių turistai ir ką sužinojo broliai latviai (nuotraukos) (II)

Rokiškis | R. Ragauskaitės nuotr.

Tęsinys.

Atsitiktinumo dėka patenkame į bažnyčios požemius. Visai netyčia (o gal ne?) sutiktas ekskursijų vadovas Valius Kazlauskas iš zakristijos paima raktą, tokį, kokį ir įsivaizduoju tinkantį požemio rūsiams – didelį, šiek tiek aprūdijusį, išraižytą ažūriniais raštais – fantazuoju, žinoma. Stovime prie paskutiniojo Tyzenhauzų giminės atstovo Lietuvoje – Reinoldo (1830-1880) – kriptos. Mirties aplinkybės paslaptingos: Reinoldas Tyzenhauzas domėjosi technikos naujovėmis, nuvykęs į kažkokią parodą, apžiūrinėdamas veikiančius velenus priėjęs per arti – ratas pagavo apsiausto skverną, įtraukė. Kol sustabdė, kūnas buvo smarkiai sužalotas. Neilgai pasirgęs R.Tyzenhauzas mirė. Vedęs nebuvo, nepaliko palikuonių. Po jo dvarą perėmė valdyti sesuo Marija. Ji ištekėjo už lenkų istoriko Aleksandro Pšezdieckio. Čia Tyzenhauzų istorija tarsi ir baigiasi.

„Iš kur jie atkilo į Lietuvą?“ – klausiu mūsų vadovo. Tai Livonijos ordino riterių palikuonys, gavę žemių ne tik Latvijoje, bet ir Lietuvoje. Rokiškio dvarą rašytiniai šaltiniai mini jau XV a. pabaigoje. Dvarą valdė kunigaikštienė Elena (kas ji? Iš kur? ), vėliau – Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila, po jo – kunigaikštis Timotiejus Krošinskis. Apie Krošinskių dvarą žinoma jau daugiau: stovėjo ant Laukupės upelio kranto, pastatai buvę mediniai. Archeologai, kasinėdami tą vietą (2012m.), iš tiesų rado dvaro liekanų, o svarbiausia – koklį su kunigaikščių Krošinskių herbu.

Vėliau (aplinkybių neišsiaiškinau) dvaras atitenka Tyzenhauzams. Ignotas Tyzenhauzas rūmus perkelia į kitą vietą ir pastato klasicistinio stiliaus pastatą, kurį papuošia Tyzenhauzų herbu, vaizduojančiu galingą jautį (gal taurą?). Jis man, prisipažinsiu, asocijuojasi su graikų Dzeusu (arba romėnų Jupiteriu), kuris pasivertė jaučiu…

Tyzenhauzai neabejotinai buvo labai išprusę, pasižymėjo įvairiais gabumais ir interesais. Ignoto Tyzenhauzo sūnus Konstantinas – garsus ornitologas, jis sukaupė per 3000 paukščių iškamšų kolekciją, tyrinėjo juos, rašė straipsnius ne tik apie paukščius, bet ir vabzdžius, žuvis, retus žinduolius, be to, gražiai piešė. Jo sesuo Sofija Tyzenhauzaitė-Šuazel-Gufjė – garsi rašytoja, kūrusi prancūzų kalba. Reinoldas Tyzenhauzas ir jo sesuo Marija pastatė Rokiškio bažnyčią, kurios vaizdas tiesia linija atsiveria nuo rūmų laiptų.

Marija Tyzenhauzaitė-Pšezdeckienė užbaigė brolio pradėtus darbus, o vėliau kartu su savo vyru Aleksandru amžino poilsio atgulė gretimoje kriptoje. Bažnyčios požemiai prašosi remonto. Darbai jau pradėti. Aš ir vėl pasigendu kokio nors stenduko su Tyzenhauzų-Pšezdieckių istorija, kurioje atsispindi ir miestelio praeitis.

Mūsų vadovas V.Kazlauskas skuba – jo laukia latvių ekskursantai iš Daugpilio. Jiems pasisekė: V. Kazlauskas žino daug daugiau, nei galima rasti internete. Be to, pats dalyvauja archeologiniuose kasinėjimuose, dviračių žygiuose, pagerbiant to krašto žuvusius partizanus. Jo žodžiais tariant, gido darbas yra jo pomėgis. Čia jis jaučiasi laisvas, kitaip sakant – savimi.

Grįžtame į Rokiškio dvarą, kuris XIX amžiuje garsėjo kaip mokslo ir kultūros židinys. Kaip jis išliko sovietiniais metais, kai daugelis kitų dvarų buvo nuniokoti, paversti sandėliais, tvartais ar išvis nugriauti? Nors rūmuose šeimininkavo ir Raudonosios armijos kariai, vėliau – vokiečiai, o po karo atiduoti Rokiškio tarybiniam ūkiui (čia buvo parduotuvė, raštinė, kultūros namai, biblioteka), sumaniai „apžaisdami“ sovietinės valdžios atstovus rokiškėnai pastatą išlaikė, netgi sugebėjo jį paversti muziejumi! Apie tai mums papasakojo gidė – „savanorė“(kaip ji pati sakė, džiaugsmingai šį darbą atliekanti už bedarbio pašalpą. O kodėl muziejus jos negalėtų įdarbinti?) – Irena Kraupytė.

Sugudravimas buvęs toks: 1960 metais į dvaro teritoriją imta vežti tame krašte išlikusias klėteles, pirteles, varganas valstiečių trobeles, net klojimus. Ši ekspozicija turėjo parodyti, kaip skurdo to meto valstiečiai, baudžiauninkai, ir palyginti, kokiuose rūmuose „vartėsi“ ponai dvarininkai. Iš tiesų įdomi ir viena, ir kita muziejaus dalis, o labiausiai žavi sumanus paveldo išsaugojimo būdas.

Paskutinieji Pšezdieckiai 1940-aisiais pasitraukė į Lenkiją. Išvažiuodami buvusiems dvariškiams paliko saugoti kai kuriuos daiktus, baldus, drabužius. Traukėsi paskubomis ir, matyt, su viltimi netrukus sugrįžti… Įdomu tai, kad tokiu būdu daugelis baldų, indų, drabužių buvo išsaugota. Ypač daug dvarininkės, jos vaikų drabužėlių muziejui perdavė buvusi vaikų auklė. Be abejo, tai įrodo žmonių dorumą, antra vertus, atspindi gražius, pagarbius dvarininkų ir jų tarnų santykius. Visai ne tokie buvo vaizduojami „išnaudotojai“ sovietinėje literatūroje, kuri maitino mano kartos žmones.

Broliai latviai pamatys ir liaudies menininko Liongino Šepkos skulptūrų muziejų, įkurtą vienoje iš dvaro oficinų. Čia kadai gyveno tarnai, buvo skalbykla ir kitos buitinės patalpos. Apie L. Šepkos kūrybą ir jo išskirtinę asmenybę valandų valandas galėtų pasakoti I. Kraupytė. Bet tai jau visai kita istorija, „sudedamoji“ Rokiškio dalis, išplečianti, o gal tiksliau, kurianti asmeninius kiekvieno čia apsilankiusio išgyvenimus, gerokai išsiveržiančius iš individualios patirties ribų. Taip nutinka, kai tautos istorija bei kultūra tampa savastimi.

Kiekvienas iš mūsų esame gausesni patirties, kai įsileidžiame kitų, nutolusių kartų, atskirų asmenybių išgyvenimus. Kuo daugiau sužinau išgyvendama (taigi, ne iš vadovėlio ir ne iš interneto!), tam tikra prasme dalyvaudama (kad ir imitacijos forma) savo krašto „vertikaliajame“ – giluminiame gyvenime, tuo labiau jaučiuosi lietuvė. O kuo labiau esu lietuvė, tuo daugiau manyje turėtų būti žmogiškumo. Dorinį dvasinį žmogaus „žmogėjimą“ (arba auklėjimą) manau galimą tik per tautinės savimonės auginimą. Buvo laikai (visos okupacijos!), kai tautiškumo sąvoka buvo neminėtina. Niekas taip negąsdina okupanto, kaip okupuotos šalies tautiškumas.

Betgi dabar, kai net ketvirtį amžiaus esame laisvi (patys sau!), pasididžiavimas savo tautine tapatybe turėtų skleistis įvairiausiomis formomis ir priemonėmis. Nustembu, kad dažnai mažų miestelių (šiuo atveju, Rokiškio) žmonės šitai jaučia geriau už didmiesčių.