Virdžinijos Vulf pėdomis: apie moteris ir literatūrą (0)

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Gaiva Paprastoji. Ana Achmatova. 2010. Akvarelė, plunksna ir tušas, 46×33.

I

Kai imi apie tai galvoti, pasaulyje viskas daugmaž sukasi apie obuolius… Ir aiškiai per mažai dėmesio skiriama kriaušėms!

Obuolys nukrito Niutonui ant galvos, Ievą gyvatynas rojuje obuoliu sugundė… Jei tik kur kas apie vaisius užsimena, tai, žiūrėk, tuoj sukonkretinama į obuolį!

Obuolys rūgštus, nuo medžio nukrėstas, žieminis – išlaikytas, kol senos močiutės skruostus primena ir dar per Kalėdas palėpėj vasara kvepia; džiovintas kompotui ir širdžiai sveikas pektinu; sukirmijęs… Perpjovus įstrižai pamatysi žvaigždę – magiškas; iki griaužtuko nugriaužiamas, cinamonu pabarstytas keptas, jei derlius toks gausus, kad nėra kur dėt, viena ištisine lupena nulupamas – obuolių pyragui…

Visos gražios metaforos… Aš ne prieš obuolius!

Aš – už kriaušes. Sultingas, saldžias, kai prisirpusias nuskini, ir sutrešusias, vapsvų išėstas, jei pagaliau nukrenta pačios… nuo jų lieka limpančios rankos, ir nepamiršk nusivalyti smakro; arba valgyti reikia atsipjaunant peiliuku… Idealus derinys su mėlynų pelėsių sūriu desertui arba verdamos vyne su prieskoniais; forma primena moters nugarą arba styginį muzikos instrumentą – viskas, žinoma, simboliška ir mažiau vienpusiška, bet čia jau rašyto žodžio problema – užrašei ir tuo pasirinkai, ir visa kita tam kartui dingsta.

Teiginys, padėjęs pasirinkti temą rašymui, buvo neseniai girdėtas tvirtinimas, kad vyrai rašo apie juos supantį pasaulį, o moterys – tai tik vis apie buvimą moterim… Ir todėl geriau jos liktų skaitytojomis. O ir vyrai rašytojai labiau motyvuoti siekti tobulumo, moteriškų akių stebimi, – nežinau, kas taikliau atsispindi šiame pasakyme: ar įprastinis vyrų narciziškumas, ar jų pagarsėjęs nesidomėjimas moters vidiniu pasauliu. Ir dar daug įvairių piktinančių dalykų galima ilgai rėkti į šitą pačią temą pavėjui…

Bet ginčai neišsprendžiami tuo pačiu lygiu, kokiu juos sukėlė problematika. Jie išsprendžiami tik žiūrint iš aukščiau – pvz., Virdžinija Vulf (Virginia Woolf) teigė, kad geriausia literatūra yra sukurta rašant ne iš vyro ar moters pozicijų, bet iš bendražmogiškos perspektyvos.

Aš tai už pusiausvyrą: obuolių su kriaušėmis lyginti gal ir nėra prasmės, bet nematau, kodėl obuoliai turėtų nusverti dažnumu, intensyvumu ar svarba.

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Gaiva Paprastoji. Marina Cvetajeva. 2010. Akvarelė, plunksna ir tušas, 46×33.

II

Pradėti noriu paauglyste, kai merginos ir vaikinai dar turi tokias pačias galimybes bandyti susigaudyti savyje ir juos supančiame pasaulyje – panirdami į skaitymą, pavyzdžiui.

Daugybė rašytojų, įtariu, taip pat bandydami susigaudyti savyje, aprašė jaunuolio „išėjimo į pasaulį“ procesą – troškimus ir kančias, baimes ir geismus: išorinio grožio svarbos suabsoliutinimą; meilės sudievinimą, iš nepatenkinto fizinio kontakto alkio kylantį… Ir jo planus, kaip užkariauti pasaulį, kad visiems įrodytų, kas būtų prarasta jo asmenybės nepastebėjus  – jis juos dar priversiąs pasigailėti! Taip pasaulis sutampa su kovos įvaizdžiais, kur laimėtojas pasiima viską, o likusieji prapuola užmarštin – yra nebeverti paminėti… Atrodo, skaityk paauglystėje, ir niekada nebesijusi vienišas su savo problemomis ar dilemomis… Bet juk tai yra vyriškomis akimis pamatytas pasaulis, mūsų visų bendru pasauliu tapęs, kad ir kaip būtų gaila!

O ką daryti merginoms, Flobero ir Stendalio, Getės ir Prusto, Fidzdžeraldo ir Džoiso knygų prisiskaičius?! Aš pati paauglystėje, Hemingvėjaus ir Remarko romanais užsigrožėjusi buvau – dabar tik juokinga prisiminus…

Jos arba negalvodamos įsilieja į bendrą už gyvenimo būvį alkūnėmis kovojančiųjų srautą, su vyrais lygia greta petys į petį, ir tik puse lūpų kartais nusiskundžia: kaip čia yra, kad jų galimybės laimėti kažkodėl mažesnės atrodo… Arba taip ir lieka save matančios vyrų akimis ir teisia vyrų supratimu – su madam Bovary, Ana Karenina, Nataša Rostova ar pan. nejučiom susitapatinusios… Džeinės Austen (Jane Austen) romanų herojės ar Šarlotės Brontės (Charlotte Brontë) Džeinė Eir tikrai nepajėgia atsverti viso to testosteronų srauto įtakos!

Šiais laikais jau daug moterų turi „savo kambarį“ ir, materialinių rūpesčių per daug negraužiamos, gali imtis plunksnos – kiekybe moterų kuriama meninė produkcija gal jau ir prilygsta vyrams, bet kiek tarp jų yra tokių, kurios kalba ne iš vyrų automatiškai perimtu balsu? Ne vyrų, kaip pirmeivių, sukurta literatūrine kalba?

Savas kambarys.Foto gaiva Paprastoji

Savas kambarys. Gaivos Paprastosios nuotrauka.

Tos, kurios vis dėlto sustojo, pagalvojo, ką reiškia būti moterimi, kaip pasaulio vertybių skalė pasikeičia iš moteriškos perspektyvos pažiūrėjus, pamatė, kiek juodo staiga tapo balta, kaip jų nuodėmės pavirto jų prigimtine teise… Kaip pasikeitė akcentai, sudėliojantys, kas svarbu gyvenime ir kas – beprasmiška… Kai jos apie tai imasi rašyti, pasigirsta balsų, kad tai ne literatūra, tai – savianalizė, nematymas toliau savo nosies ar toliau savo kiemo… Lyg moteris nebūtų pasaulio dalis, ar jos įnešamo savitumo nereikėtų nei literatūrinei kalbai, nei pačiai literatūrai. Bet saviraiška – būtinas rašančios moters kelio etapas, ekstra kelio gabalas, kuris vyrams, jau daugybę kartų ėjusiems prieš jas, nueitas… ( ir, tarp kitko, kaip literatūra pripažįstamas!).

Mes negalime sakyti, kad meninių aspiracijų turintys vaikinai ir merginos turi tas pačias galimybes prabilti individualiu balsu – merginos tik visišką pasaulio matymo ir suvokimo pertvarkymą perėję iš chaoso išnyra ne tik su pagaliau moterišku, bet ir su savu, tik joms asmeniškai būdingu kūrimo stilium…

Kai pasaulyje šiandien individo savęs pažinimo krizė yra pasiekusi epidemines proporcijas ir tokį savęs susigrąžinimo – taip pasakykim – procesą reikėtų pereiti visiems, kad atsirastų galimybė pasaulį priblokšti sava kokybe, talentu, sava išskirtine verte, moterims ir merginoms mažesnė grėsmė nuskubėti tolyn šią proceso dalį praleidus, neapsižiūrėjus, kad tai taip reikalinga…

Kai susimastai apie šitą visą kelią, koks jis ilgas, su kiek kryžkelių, kur lengvai galima pasukti ne ta linkme ar sustoti ir likti visam, tai nulenki galvą iš pagarbos prieš moteris, kurios tą kelią nuėjo ir savo vietą pasaulyje užėmė… Ir supranti, kad ne dejuoti reikia, kaip jų mažai, bet didžiuotis, kad jų jau šitiek daug!

Kriaušių metas. Alvydo Vaitkevičiaus nuotrauka.

Kriaušių metas. Alvydo Vaitkevičiaus nuotrauka.

III

Ėmus skaityti biografijas, atsiminimus, domėtis kad ir bet kurios profesijos ar veiklos srities istorija, praktiškai iš karto pasimato – ir nustebina, – kiek joje jau buvo žymių, nusipelniusių, talentingų, pasaulio pripažintų moterų!… Keista, bet jei nesigilini, tai atrodo, kad jų tiek nėra, kad joms sunkiau ar prasčiau sekėsi, kad merginoms nėra sektinų pavyzdžių… Nors, gal tik taip atrodė, iš įpratimo, mano generacijai – toms, kam dabar per keturiasdešimt.

Dabartinių dvidešimtmečių situacija jau kitokia, joms pasaulis atviras. Ir yra, ir atrodo…

Jei visą XX a. antrąją pusę, nuo tada, kai berniukų ir mergaičių mokymas atskirai buvo panaikintas, namų ruošos pamokos mokykloje mergaitėms panaikintos, jos, iš esmės, buvo mokomos ir auklėjamos kaip berniukai, pagal vyrišką pasaulio suvokimą ir modelį… Labiausiai moteriškos prigimties atsisakę moterys konkuravo su vyrais karjeros baruose geriausiai…

Gal dabar jau imama kažkiek suvokti, jog nėra prasmės moteriai dalyvauti ekonomikoje, politikoje ar kultūros procesuose, jei ji neatneša su savimi moteriško požiūrio, moteriai būdingo mąstymo, moteriškų charakterio savybių, nes moterys ir vyrai yra lygiateisiai, bet ne tokie patys.

Sunku pasakyti, ar mergaitės nebeauklėjamos taip berniukiškai, ar apskritai, ir berniukai nebeauklėjami taip berniukiškai, viskas lyg ir labiau slysta unisex linkui.

Ar tai ir yra Virdžinijos Vulf svajonės išsipildymas? Mergaitės gal jau ir užauga moterų autorių, nors daugiausia vidutiniškai parašytą, literatūrą skaitydamos, kiek dar skaitoma apskritai… Pagyvenusių barzdotų literatūros kritikų nuomonės niekas nebeklauso, už misoginizmą – neapykantą moterims – ir į teismą galima patekti… Bet bendražmogiškam matymo ir rašymo taškui reikia dar pirma būti žmogumi, būti pačiam savimi. Taip kad kelias nėra trumpesnis, užduotis paprastesnė netapo. Reikia ne mažiau energijos, ryžto, pastangų… Gali neužtekti ir viso gyvenimo.

Bet stengtis reikia.

Remia LIETUVOS KULTŪROS TARYBA

Kategorijos: Diskusijos, Kūryba, Saulės arkliukai, Ugdytojai ir ugdytiniai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *