Merkinėje bus pristatytas A. Tarvydo filmas „Dangaus sodai“ (1)

Algirdas Tarvydas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Algirdas Tarvydas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Kovo 12 d. 14 val. Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcija bei Merkinės lankytojų centras (Vilniaus g. 3, Merkinė) kviečia į Algirdo Tarvydo pilnametražio dokumentinio filmo „DANGAUS SODAI“ pristatymą. Filmas sukurtas VšĮ „Dokumentika“, paremiant LRT ir Vilniaus etninės kultūros centrui.

Dalyvaus filmo režisierius ir operatorius Algirdas Tarvydas ir Laima Saviščevičienė, viena geriausių sodų rišėja Lietuvoje. Jau dvidešimt pirmi metai dirbanti Dzūkijos nacionalinio ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos vyr. specialiste. Per tuos metus jos šiaudiniai sodai iškeliavo į Vokietiją, Lenkiją, Švediją, Norvegiją, Angliją, Japoniją, Rusiją ir į įvairius Lietuvos kampelius ir pabuvojo daugelyje parodų.

Pasakoja Laima Saviščevičienė:

DSC_0043

Laima Saviščevičienė | A. Tarvydo nuotr.

„Dzūkijos krašte nuo seno puoselėjamos tradicijos, papročiai, amatai. Dirbdama Dzūkijos nacionaliniame parke dažnai mokau vaikus ir suaugusius amatų, kuriuos aš pati moku. Tai šiaudinių sodų rišimo, margučių marginimo vašku, verbų rišimo, puokščių iš sausų augalų darymo, paveikslų komponavimo, žvakių liejimo paslapčių. Dzūkijoje puoselėjant tradicijas, buvo rišami ir šiaudiniai sodai. Tradicija Dzūkijoje namus pasipuošti prieš Velykas, prieš Kalėdas, pasidaryti šiaudinių žaislų eglutei papuošti. Ir visa tai stengiuosi (dirbdama Dzūkijos nacionaliniame parke) puoselėti, saugoti ir perduoti jaunesnėms kartoms.

Į mano namus šiaudiniai sodai atkeliavo daugiau negu prieš du dešimtmečius. Pradėjau narstyti sodus ir dabar jau negaliu gyventi be šio užsiėmimo. Ko gero sunkiausiais ir neįdomiausiais darbas yra pasiruošti medžiagą šiaudų vėrimui. Dzūkijos smėlynuose javai užauga ganėtinai prasti. Svarbiausia rugius laiku nupjauti ir gerai išdžiovinti. Šiaudines kalėdines žvaigždes kabinu lange, kad šviečiantis saulės spalva šiaudinukas įneštų į namus šviesos ir džiaugsmo. Šiaudiniais žaisliukais ir girliandomis puošiu Kalėdų eglutę. Rišant šiaudinį sodą, mintys labai išsigrynina, išsivalo. Susikaupimas ir ramybė padeda kurti. Niekada nesisėdu rišti sodo blogos nuotaikos, nes šiaudas „neklauso“, skilinėja, siūlas sunkiai veriasi, nes aš veriu be adatos ant lininio siūlo. Mažesnį sodelį, kai yra įkvėpimas ir jau paruoštos medžiagos (joms paruošti reikia 2/3 laiko), galiu suverti ir per pusdienį. Didesniam sodui reikia ir viso mėnesio vakarų.

Sodo simetrijai išlaikyti itin svarbu šiaudelių paruošimas – jie turi būti visi kaip vienas – vienodo ilgio, storio, spalvos. Jei vasaros pabaigoje pražiopsojai momentą, kai javai įgauna gražiausią auksinę spalvą, teks laukti kitų metų. O jeigu spėjai tinkamų šiaudelių prisirinkti, kad suvertum didelį ir puošnų sodą, prireiks kelių pėdų šiaudų ir daugiau nei mėnesio laiko

Sodas gera dovana. Jis visuomet buvo ne tik namų puošmena, bet ir laimės į juos nešėjas. Taigi, kurdama šiaudinį sodą, galvoju apie tą žmogų, pas kurį tas sodas kabos. Perteikiu jam teigiamą energiją, linkiu jo namams laimės ir santarvės“.

Kategorijos: Etninė kultūra, Kultūra, Lietuvoje, Menas, Naujienos, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: