Vrublevskių bibliotekoje veikia paroda skirta literatei P.U. Radvilienei (0)

Pranciška Uršulė Radvilienė (1705–1753)

Nuo kovo 9 – balandžio 28 d. Lietuvos Mokslų Aakademijos Vrublevskių bibliotekos Tado Vrublevskio skaitykloje veikia paroda, skirta paminėti literatei Pranciškai Uršulei Radvilienei (1705–1753). Parodos autorė – bibliotekos darbuotoja Dalia Bikauskienė.

Pranciška Uršulė Radvilienė (1705–1753) – rašytoja, dramaturgė, kūrusi lenkų ir prancūzų kalbomis. Kunigaikštienė, kilusi iš didikų Višnioveckių. Kultūros tyrėjai labiausiai pabrėžia šios moters indėlį propaguojant ir atnaujinant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos teatrinį gyvenimą, puoselėjant rūmų teatrą Nesvyžiuje.

Savo gyvenime niekada neturėjusi progos skųstis išteklių ir prabangos stoka, kaip ir nestokojusi galimybių užsiimti menais, ponia Radvilienė neiššvaistė laiko ir turtų tik savo ar šeimynykščių laimei ir gerovei, bet, galbūt pati nesitikėdama, paliko pėdsaką Baroko literatūros kloniuose. Vienturtė tėvų, Krokuvos kašteliono Jonušo Antano Višnioveckio ir Teofilės Taidės Leščinskos, duktė, dvare gavusi puikų išsilavinimą, 1725 m. ištekėjo už kunigaikščio Mykolo Kazimiero Radvilos Žuvelės (1702–1762). Žuvelė – vienas turtingiausių Radvilų, LDK didysis etmonas ir Vilniaus vaivada, valdęs Olykos ir Nesvyžiaus ordinacijas. Savo valdose plėtojo manufaktūras, Slucke ir Nesvyžiuje įsteigė juostų audyklą, atstatydino per karą su švedais apgriautą Nesvyžiaus rezidenciją: čia įsteigė kadetų korpusą – mokyklą LDK bajorų vaikams, spaustuvę, bažnyčioje įrengė Radvilų šeimos nekropolį. Buvo dievobaimingas, teisingas ir ypač geras. Pasak istorikų, buvo konservatyvus, be polėkio, iniciatyvos ir intelekto. Kariuomenės paradai tarnavo jam kaip susirinkimų, po kurių vykdavo dar didesni pasilinksminimai, vieta. Abu su žmona puoselėjo dvaro teatrą.

Dvaro teatras Nesvyžiuje ypač aktyviai veikė 1746–1753 metais. Tai buvo mėgėjiškas teatras, sudaręs dalį didikų dvaro gyvenimo. Reikia pasakyti, kad nuo XVII a. pabaigos kilmingos ir turtingos giminės, sekdamos valdovų, aistringų teatro gerbėjų Augusto II ir Augusto III, pavyzdžiu, ėmė steigti privačius teatrus. Magnatų teatrai buvo kuriami pagal Drezdeno ir Varšuvos, o šie – pagal Versalio teatro pavyzdį. Barokiniai pasirodymai paprastai skambėdavo prancūzų ir italų kalbomis. Pranciška Uršulė ėmėsi lenkiškų tekstų. Nesvyžiaus spektakliai papildydavo šeimos šventes, gimtadienius, vardadienius, svarbaus svečio apsilankymus. Dauguma pjesių buvo komedijos ir pamokomojo pobūdžio kūriniai, besiremiantys Antikos istorijomis, šventųjų gyvenimais. Kartu šis teatras atliko edukacinį vaidmenį. Pastatymuose dalyvavo dvariškiai, Radvilų šeimos nariai, kadetų mokyklos auklėtiniai ir aplinkinių vietovių gyventojai. Įdomu pastebėti, kad dvare ponios rūpesčiu buvo sukaupta didelė, per du tūkstančius tomų turinti biblioteka, kuria, kaip sakoma, galėję naudotis ne tik dvariškiai, bet ir visi aplinkinių vietovių gyventojai.

Pranciška Uršulė tėvų namuose gavo puikų išsilavinimą, išmoko italų ir prancūzų kalbas, domėjosi grožine literatūra, kelionių aprašymais, sakoma, buvusi fenomenalios atminties, galėjusi iš atminties cituoti seimų ir konstitucijų nutarimus. Be to, turėjo kūrybiškumo gyslelę: teatro pastatymams bandė pritaikyti ypač jos mėgto Moljero, taip pat Voltero, Zbignevo Morštino kūrinius, pati rašė dramas. Per metus sueiliuodavo po dvi–tris, jas pati režisuodavo, rūpindavosi scenografija, parinkdavo aktorius. Išleistos dramos pavadintos Scenomis, o su tekstais pateikiami vaizdai, iliustruojantys autorės įsivaizduojamas veiksmo vietas. Be dramų, yra išlikęs ir gausus eilėmis rašytas Radvilienės epistoliarinis palikimas. Dalis kūrinių liko autorės rankraščiuose, dalis proginių raštų plito nuorašais, o Radvilienei esant gyvai išspausdinti tik Perspėjimai dukrai Onai.

Paroda Vrublevskių skaitykloje skirta paminėti ir rašytojos gimimo sukaktį, ir dar kartą įprasminti didikų, mecenatų giminės Radvilų vardą, ir tuo pačiu parodyti Vrublevskių bibliotekoje saugomus retus leidinius. Tai vienintelis iš karto po autorės mirties, 1754 metais pasirodęs dramų rinkinys. Kiti leidiniai – Nesvyžiaus jėzuitų kolegijos studentų parašyta epitafija mirus globėjai kunigaikštienei P.U. Radvilienei, Vilniaus akademijos 1736 metais išleista panegirika, skirta mecenatams – abiems sutuoktiniams Radviloms, bibliofilo, Kijevo vyskupo, menų mecenato Jozefo Andriejaus Zaluskio parengta Bibliotheca poetarum Polonorum (Lenkų poetų biblioteka), kurioje šalia Kochanovskių, Morštynų, kitų lenkiškai rašiusių LDK poetų pristatoma Vilniaus vaivadienė Pranciška Radvilienė (Radzivilia). Taip pat rodomi kiti istoriografiniai autorės kūrybą pristatantys leidiniai, šiuolaikinių autorių moksliniai tyrimai ir vertimų fragmentai, Nesvyžiaus rūmų dailininko Hiršo Leibovičiaus sukurtas ponios portretas.

Pranciška Uršulė Radvilienė

Galiu prisipažinti, kad jaučiuos dabar
Nelaiminga, nes jau patyriau, ką reiškia pamilti.
Nesmalsavau sužinoti, kaip užsimezga
Meilė, bet matau, kad ji nuo žvilgsnio užgimsta.
Jei žmogus kokius talentus ar žavesį išvysta,
Pastebi, vilionė traukia, širdį degina jausmas.

Įsimylėjimas (Początek kochania). Vert. A. Ažubalytė

LM Vrublevskių bibliotekos informacija