Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje (Žygimantų g. 1) atidaryta paroda, skirta Vilniaus Mamoničių spaustuvei.
Šiais metais sukanka 440 metų nuo to laiko, kai Vilniuje veiklą pradėjo Mamoničių namų spaustuvė. Tai antroji Vilniaus spaustuvė po Pranciškaus Skorinos. Jos gyvavimo etapus trumpai galėtume apibūdinti taip:
Veikė 1574–1624, beveik 50 metų, su pertrauka 1577–1582 metais. Buvo įsikūrusi pirklių Lukos, Kuzmos ir jo sūnaus Leono Mamoničių namuose ir išlaikoma jų lėšomis.
1582–1601 spaustuvei vadovavo Luka ir Kuzma, nuo 1607 – Leonas. Spaustuvininkais dirbo iš Maskvos atvykę P. T. Mstislavecas (1574–1576), V. Haraburda (1582), Grinius Ivanovičius (1582–1583).
1624 pasirodė paskutinis spaustuvės leidinys, 1628 metais ją perėmė unitai bazilijonai.
Pranciškaus Skorinos pradėtą knygų leidybą tame pačiame Didžiosios gatvės 19-ame name tęsė spaustuvininkas Piotras Timofejevičius Mstislavecas. Pats pastatas tuo metu jau priklausė pirkliui, Vilniaus burmistrui Lukai Mamoničiui. Jo brolis Kuzma Mamoničius, pasinaudojęs Zareckių finansine pagalba, pastate 1574 metais įkūrė spaustuvę. Kaip rašo A. R. Čaplinskas knygoje Vilniaus istorija: legendos ir tikrovė, pastatas buvęs prie Vilniaus turgavietės priešais tamsiąsias krautuvėles, kurios einant iš Rotušės į Pilį yra kairėje pusėje. Per porą metų Mamoničių spaustuvė išspausdino tris knygas: Четвероевнгелие напрестольное, Псалтирь ir Часослов. Vėliau, kilus konfliktui tarp spaustuvininko ir savininkų, Vilniaus magistrato teismas 1576 metais nutarė visus neparduotus leidinius palikti Mamoničiams, o spaustuvės įrangą – Mstislavecui.
Veiklai sustojus, tik po penkerių metų Mamoničiai pasikvietė Ivano Fiodorovo pameistrį Grinių, kuris pagamino du rusiškus šriftus. Griniui išvykus, į jo vietą pakviestas bajoras Vasilijus Haraburda. 1586 m. kovo 13 d. gavus Stepono Batoro privilegiją spausdinti knygas graikų ir rusų kalbomis, spaustuvės veikla įsisiūbavo. Kasmet buvo išleidžiama po vieną–tris knygas. 1588 metais imta leisti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos Statutą, 1586-aisiais – Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo nuostatus, valdovo įsakus, mokslui skirtus elementorius, 1591-aisiais pasirodo pirmoji pasaulietinė Slavų kalbos gramatika. Visi leidiniai kruopščiai rengiami, estetiški, originaliai iliustruoti. Spausdinami ant savo gamybos popieriaus – Luka Mamoničius, anot E. Laucevičiaus, buvo vienas turtingiausių Vilniaus pirklių, turėjo savo popieriaus malūną Pavilniuose. Monografijoje Popierius Lietuvoje mokslininkas rašo, kad Pavilnio popieriaus dirbtuvė 1585 metais jau priklausė Lukošiui Mamoničiui, kad apie 1594 dirbtuvė be kitų popieriaus rūšių, gamino rašomąjį ir knygoms spausdinti ir vartojo vandenženklius su herbu Lapė ir Leono Sapiegos inicialais, kad apskritai apie 1585 visa popieriaus gamyba ir prekyba Vilniuje buvo vieno žmogaus – Lukošiaus Mamoničiaus rankose. Lukos veiklą rėmė Leonas Sapiega (1557–1633), padėjo gauti Ldk Stepono Batoro privilegiją spaustuvei. Leonas Sapiega – politikas, diplomatas, karvedys, taip pat vienas turtingiausių to meto LDK veikėjų. Puikiai išsilavinęs valstybės patriotas buvo suinteresuotas išleisti Statutą bei kitus oficialius valstybinius leidinius. Visai pelnytai Mamoničiai Leoną Sapiegą laikė savo spaustuvės globėju, net vadino vyriausiuoju spaustuvės ponu– dažnas leidinys išėjo su dedikacija šiam valstybininkui.
Mamoničių namų spaustuvės knygos buvo platinamos LDK ir Rusijoje (Maskvoje). Nors nuo pat pradžių broliai Mamoničiai stengėsi, kad jų spaustuvė būtų vienintelė, leidžianti stačiatikių bažnytines knygas, bet su jais gana sėkmingai konkuravo Šv. Dvasios brolijos spaustuvė, leidusi panašaus pobūdžio knygas. Šiuo laikotarpiu buvo išspausdintos 44 knygos, iš jų 35 – gudų ir 9 – lenkų kalbomis. Dauguma šių knygų – religinio, tik 16 – pasaulietinio turinio.
Kitas Mamoničių namų spaustuvės etapas prasideda 1607 metais, kai po brolių mirties (1606 prieš birželio 11 mirė Luka, o 1607 liepos 16 – Kuzma) spaustuvę perima pastarojo sūnus Leonas. Leonas, gavęs vardą L. Sapiegos garbei, mokėsi vietinėje brolijos kolegijoje, turėjo literatūrinių sugebėjimų, mokėjo kalbų – lenkų, gudų, senąją bažnytinę slavų, nuo 1601 jau kaip reikiant ima darbuotis šeimos spaustuvėje: parengia spaudai unitų maldaknygę. Buvo Vilniaus magistrato, pirklių ir Šv. Trejybės unitų bazilijonų brolijos narys, be to, kaip ir visa šeima, puikiai išmanė verslą. Taigi, perėmęs oficinos veiklą, pakeitė leidybos programą – pasuko unijos link, tik ne ideologinių, bet savanaudiškų tikslų vedamas. Spausdino polemines, propagandines, aiškinančias Rytų ir Vakarų bažnyčių unijos svarbą, knygas. Nenorėdamas prarasti ir Maskvos rinkos, spausdino ir stačiatikiams. Kai 1614 jam suteikiamas karališkojo tipografo titulas, imasi leisti oficialius raštus lenkų kalba. Leonas Mamoničius leido daug proginės literatūros – daugiausia epitafijas ir panegirikas didikams Radviloms, Sapiegoms, Zenevičiams, Vainoms. Rinką buvo išplėtęs į Bulgariją, Serbiją, Italiją. Pataikavimas valdžiai nepadėjo išlaikyti spaudos konkurencijos, mat lenkų ir lotynų literatūros leidybą ėmė į savo rankas jėzuitai, o leidinių kirilika bažnytiniams reikalams Leonas neleido, nors kaip tik jie dar būtų buvę paklausūs senojo tikėjimo išpažinėjams. Šia spraga naudojosi Šv. Dvasios brolijos spaustuvė. Paskutinis leidinys pasirodė 1624 metais. Jos įrangą 1628 perėmė unitai bazilijonai, su kuriais Leonas ilgus metus glaudžiai bendradarbiavo. Iš viso Leonas Mamoničius išleido 81 leidinį, iš jų 18 – gudų, 61 – lenkų, po vieną – vokiečių ir lotynų kalbomis.
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje šiuo metu yra žinoma ir saugoma 12 skirtingų pavadinimų Mamoničių leidinių (palyginimui Baltarusijos nacionalinės bibliotekos elektroniniame kataloge rastos 24 knygos). Tai labai maža dalis jų leidybinės produkcijos, pasiekusios mūsų laikus, kartu tai ir didelė dalis, įvairiais būdais peršokusi keturių, beveik penkių šimtmečių negandas ir tapusi mums ano laikmečio artefaktais.
Visi šie leidiniai su egzemplioriais suregistruoti ir išsamiai aprašyti 2007 m. pasirodžiusiame XVI–XVII a. Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos lituanikos kataloge. Dar devyni atskiri leidinių lapai saugomi Bibliotekos Rankraščių fonde, muziejininko, numizmato Povilo Karazijos (1887–1955) kolekcijoje (LMAVB RS F364-1230). Tai 1588 m. Statuto ir 1614 m. Tribunolo antraštiniai, teksto ir dedikacijų lapai.
Kaip matome, dauguma bibliotekos knygelių išleistos Mamoničiaus sūnaus ir tik dvi – Apeigynas ir 1588 m. Statutas – iš Mamoničių brolių veiklos laikotarpio. Geriausiai išlikę lenkų kalba publikuoti laidotuvėms skirti pamokslai, keli tikėjimo vienybę ir tiesas aiškinantys traktatai, 1585 m. seimo nutarimai bei valstybės įstatymas – Statutas. Keletas jų restauruotos, visos knygos rūpestingai saugomos Lituanikos fonde.
Taip pat svarbu ir tai, kad bibliotekoje saugome spaudinį, kuriame pirmąkart LDK istorijoje išvardijamos ir aptariamos kunigaikštijoje veikusios spaustuvės. Tai knygotyrininkams ir kitiems, besidomintiems senąja knyga, gerai žinomas istoriko iš Torunės Jano Danieliaus Hoffmanno darbas Apie Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos spaustuves. Pacituosime, kaip minima ši leidykla: Leo Mamonicz, typographus regius, vixit 1619 qui excudit Statut W.X.Litewskiego in fol. (vert.: Leonas Mamoničius karališkasis tipografas, gyveno 1619, kuris išspausdino Lietuvos DK Statutą didžiojo formato). Ko gero, čia minima lenkiškoji 1619-ųjų Statuto laida.
Parodą galima apžiūrėti LMA Vrublevskių bibliotekoje, Vrublevskių skaitykloje (II aukštas). Ekspozicija veiks vasario–balandžio mėnesiais. Parodos rengėja – Dalia Bikauskienė. Detalesnė informacija tel. (85) 212 68 90.
