L. Milčius. Džiaukimės ir didžiuokimės 25-uoju savo Laisvės pavasariu!

Jeigu kas 1990-ųjų metų pavasarį būtų pasakęs, kad sulauksiu ir švęsiu Kovo 11-osios 25-erių metų jubiliejų, būčiau galvojęs, kad tai mintys iš pasakos, arba iš paties gražiausio sapno. Ir štai – sulaukėme. Sulaukėme ypatingos šventės, kaip pačios didžiausios Dievo dovanos, kaip atlygio už mūsų visų drąsą išgirsti tų metų Sąjūdžio kvietimą kilti ir eiti statyti naują, nepriklausomą Lietuvą. Džiaugiuosi ir dėkoju tuometinės 131-osios Vilkijos rinkiminės apygardos žmonėms, kurie man, kartu su kitais išrinktais Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos deputatais, po valstybės pamatais patikėjo padėti dar vieną kertinį akmenį – balsuoti ir pasirašyti Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo Aktą.

Žinoma, iki tų metų ypatingos Kovo 11-osios datos dar reikėjo eiti beveik dvejus ilgo ir nuoširdaus darbo metus. Gerai, kad drąsių ir gražių pakeleivių, trokštančių pasiekti ir iškelti Laisvės žiburį, buvo ne dešimtys ir ne šimtai, bet tūkstančiai, dešimtys ir šimtai tūkstančių. Ir ne vien Vilniuje ar Kaune, bet visoje Lietuvoje. Daug, labai daug jų buvo ir Kauno rajone – Zapyškyje ir Raudondvaryje, Babtuose ir Garliavoje, Vilkijoje ir Domeikavoje, Ežerėlyje ir Girionyse, Kačerginėje ir Lapėse. Neišvardinti man visų kaimų ir miestelių, iš kurių lyg paukščiai kilo gražiausi to meto žmonės – Sąjūdžio žmonės. Ačiū jiems visiems! Ačiū ne tik tiems, kurie savo širdyse, savo darbais, gyvenimu išlaikė tuometinį tikėjimą Laisvės idealams ir padarė viską, kad Lietuva kiltų, tiestųsi, gražėtų. Ačiū ir tiems, kurie tada buvo kartu su mumis, bet vėliau gal sutriko pusiaukelėje, per anksti pavargo, arba nuklydo į svečias šalis didesnės, sotesnės, saugesnės laimės ieškoti. Svarbiausia, kad mes neprarastume jiems savo meilės, o jie – meilės tėvų žemei, bočių kalbai ir, jeigu užgriūtų likimo negandos, bet kuriame pasaulio kampelyje vėl pakiltų kovoti už Lietuvą, už jos nepriklausomybę.

Suprantu, kad daugelių viltys gal buvo ir kitos, buvo gražesnės, buvo tikėtasi daugiau teisingumo, daugiau atidumo paprastam žmogui, didesnės atjautos ir supratimo ne tik sulaukusiam senatvės, užklupus negaliai, besirūpinantiems vaikų auginimu, jų lavinimu, ieškančiam tokio darbo, kuris leistų turėti orų gyvenimą, tinkamai aprūpinti šeimą. Daug darbų dar liko nepadaryta, o gal daug ir ne taip padaryta. Bet viskas gi mūsų ir mūsų vaikų rankose. Tikiu, kad ateinančios kartos ne mažiau mylės Lietuvą ir ne mažiau jai dirbs. Gal dar daugiau ir geriau, negu mes sugebėjome. Tik reikia suprasti, kad Lietuva bus tokia, kokios norės jos žmonės, už kokią bus pasirengę kovoti ir kiek padės pastangų, kad ji Europoje būtų pasiturinti, graži, garbinga.

Sudėtingas šios laikotarpis. Sudėtingas ne tik ekonomine, bet ir politine prasme. Gerai, kad esame stiprioje ekonominės Europos Sąjungos ir gynybinės organizacijos NATO nariais. Gerai, kad karo ir visokių negandų liepsnos dar nepersimetė į mūsų kraštą. Tokio pavojaus akivaizdoje ir mes privalome būti tvirtesniais, nepasiduoti menkavertiškumo jausmui, visuomenės skaldymui, bandymui Lietuvą vėl įtraukti į šovinistinės ir imperinės Rusijos įtakos zoną. Šių dienų blogis yra toks kurtinantis, išpūstas ir įžūlus. Ne tik propagandiniais Rusijos TV kanalais , bet ir kai kuriuose mūsiškiuose komerciniuose TV kanaluose brukamos „Nuogos tiesos“, „Sąmokslo teorijos“ ir kt. begėdiškai juoduliais užpildo žmonių protus, nustelbia bet kokius gėrio, grožio ir doros žiedus. O jų tiek daug yra. Reikia tik pasidairyti po mano anksčiau išvardintus ir kitus miestelius. Ar jie buvo dar kada gražesni, šviesesni? Pakanka nors ir trumpai pabūti mūsų ūkininkų, bendrovių laukuose. Argi juose buvo kada nors gaunamas didesnis derlius? Vasarą ar rudenį važiuotum ne tik Suvalkijos, bet ir Žemaitijos, Aukštaitijos keliais ir visur pamatytum naują, gražesnę, turtingesnę Lietuvą.

Taigi, mes turime teisę, tiesiog pareigą, gražiai ir iškilmingai švęsti jubiliejinį, 25-ąjį Laisvės pavasarį. Mes galime džiaugtis ir didžiuotis juo, sveikinti vieni kitus čia, Lietuvoje, o taip pat savo tautiečius ir kituose kraštuose, sulaukus jaunatviškos ir veržlios Kovo 11-osios šventės.

Ypatingai šiltai norėtųsi pasveikinti visus Sąjūdžio bendražygius, kolegas signatarus, jų artimuosius, kurie neprarado šviesaus tikėjimo, optimizmo, gebėjimo matyti ne tik skaudulius, ne tik nušalnojusius žiedus, bet ir užmegztus bei jau pribrendusius gražius mūsų 25 – erių metų gyvenimo nepriklausomybėje vaisius. Kiekviena karta turi savo paskirtį, savo darbus ir savo kelius. Tikėkime ir pasitikėkime savo žmonėmis, savo jaunimu. Juk tarp jų tiek daug gražių, talentingų ir nuoširdžiai mylinčių Lietuvą, jos Laisvę.

Tik laisvoje Lietuvoje gali būti gyvybinga lietuvių tauta, kurioje ir toliau bus galima išlaikyti bei puoselėti savo kalbą, kultūrą, tradicijas. Tik tokioje valstybėje galima garantuoti pagrindines žmogaus teises, demokratijos principus, prisidėti prie bendrųjų žmonijos vertybių kūrimo. Tai ar galime jos nemylėti, nesididžiuoti, jai nedirbti, o esant reikalui, ir neginti? Ne, savo valstybę mylime ir mylėsime, jai dirbsime ir iki paskutinio atodūsio ginsime.

2015-03-08, Raudondvaris

Trispalve mano

Trispalve mano, šilkuose saule gimus,
Plevenanti virš Nemuno krantų,
Po prievartos ilgos vėl viltimi iškilus,
Paliki amžiams spinduliu šviesiu.

Kai vėjai siaus, plauks debesys padange,
Tu neužgesk, širdy palik liepsnoti,
Tegul ją saugo kaip gyvybę brangią,
Kurie mylėt tikrai Tėvynę moka.

Kaip mums tave iškelt, kad piktos rankos
Supurvinti jau niekad negalėtų,
Kad gimtų, keistųs lietuvaičių kartos,
Bet kiekviena tiktai tave regėtų?

Saulėtekio, miškų ir gintaro spalvoj
Lai kiekvienam skaidrėja veidas, akys,
Rytojų gražų mato bočių Lietuvoj,
Palikę nežinią ir baimės naktį.

Trispalve mano, esi aukščiau gėlių,
Tave ne deimantai, ne rasos puošia.
Žydram danguj – žvaigždelė tarp žvaigždžių,
Kuri mus kelia, drąsina ir guodžia.

2015-03-07, Raudondvaris

Autorius yra Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo Akto signataras