T. Hase: Kaip knygos nedeginamos, taip ir skulptūrų išmesti negalima (19)

L.Mironenko nuotr.

L.Mironenko nuotr.

Žaliojo tilto skulptūros nuolat tampa diskusijų objektu. Kol nebuvo iškeltas jų saugumo klausimas, tol esantieji skirtingų barikadų pusėse ginčijosi dėl skulptūrų grožio, dekoratyvumo, simbolizmo ir politinės reikšmės.

Miuncheno technikos universiteto profesorė, Dailės katedros vedėja Tina Hase, skaičiusi paskaitas ir vedusi kūrybines dirbtuves Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) architektūros studentams, tvirtina, kad jei Žaliojo tilto skulptūros bus pašalintos, tai ilgainiui lietuviai gali jų pasigesti.

„Kai kuriuos miestiečius piktinančios skulptūros – tautos randai, kurie tikrai neatlieka estetinės funkcijos, tačiau juos svarbu išsaugoti kaip laiko ženklus“, – sakė profesorė ir skulptorė ir T. Hase.

Kokį įspūdį jums paliko Žaliojo tilto skulptūros?

Tiesą sakant, mano santykis su Žaliojo tilto skulptūromis yra visai kitoks nei jūsų. Jums skulptūros simbolizuoja patirtį, o man jos – tik faktas apie jūsų istorijos dalį. Bent iš pirmo žvilgsnio, jos pristato laikmetį, apie kurį klaidingai pagalvoji, jog tai jau praeitis. Deja…

VGTU vedate menines dirbtuves, kurių tema – erdvių suvokimas ir poveikis meninei kūrybai. Kaip šios skulptūros „bendrauja“ su aplinka ir atrodo bendrame miesto kontekste?

Vilnius dėl savo architektūrinės įvairovės ir skirtumų man pasirodė kaip labai įdomus miestas. Jis tarsi atspindi visus išgyventus laikotarpius ir kultūras. Bendras Vilniaus tendencijas atspindi ir Žaliojo tilto erdvė: nors tiltas yra labai elegantiškas, apačioje kabo tie du gigantiški objektai – du susipynę žiedai, šiek tiek tolėliau – „Krantinės arka“, atspindinti landšafto reljefą. Panaši situacija ir su architektūros objektais: vienoje pusėje tilto – maža pilis ar pastatas su bokšteliais, kuriame įsikūrusi Lietuvos architektų sąjunga, kitoje pusėje – gigantiškas pajuodęs Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro pastatas, sukeliantis panašias emocijas kaip ir skulptūros.

Matyti, kad erdvė, kurioje yra šios keturios skulptūros, yra kupina skirtingų vaizdų, tradicijų ir požiūrių. Dėl to tvirtinčiau, kad prie kraštovaizdžio jos dera ir tikrai nedominuoja.

Dėl skulptūrų visuomenėje nuolat kyla daug diskusijų, o ką su jomis patartumėte daryti jūs?

Suprantu, kad netylant politinėms diskusijoms apie Rusijos galios grėsmes, skulptūras galima palaikyti grėsmės simboliu. Jei tikrai taip yra, gal jas verta „paslėpti“ keletui metų, o vėliau grąžinti? Garantuoju, kad sugrąžintos ant Žaliojo tilto po penkerių metų jos jau bus vertinamos kitaip.

Egzistuoja galimybė nuolat atnaujinti skulptūrą ir pristatyti vis kitą požiūrį į ją. Tai įmanoma padaryti į pagalbą pasikvietus menininkus, kurie kas penkerius metus pristatytų vis kitą skulptūrų meninę interpretaciją, skirtą tai erdvei. Pavyzdžiui, gal kažkas sugalvos nukelti skulptūras nuo postamentų, kad praeiviai galėtų pažvelgti tiesiai į sovietinių žmonių akis? Tai tarsi padėtų pajausti skirtumą tarp to, kas buvo sovietiniais laikais, ir to, kas yra dabar, galbūt atskleistų naują požiūrį į praeitį.

Sprendžiant jų nuėmimo ar palikimo klausimą, tikrai nereikėtų svarstyti, ar tai yra menas, ar patyrusio ir garsaus kūrėjo darbas. Šios skulptūros – laiko ženklas. Siūlyčiau jį panaudoti savo tapatybės ir identiteto paieškoms: suinteresuotos šalys tikrai atrastų sprendimą, kaip šios skulptūros gali pasitarnauti šalies labui. Turiu įtarimą, kad kuo skulptūros bus senesnės, tuo labiau jas vertinsite.

Vokietija – šalis, garsi objektais, kurie sąmoningai kelia įvairius klausimus apie tautos patirtis, išgyvenimus. Kokius pavyzdžius savo šalyje išskirtumėte?

Išties labai daug svarstome ir diskutuojame, kaip elgtis su vienais ar kitais objektais, pastatais. Kaip pavyzdį galime paimti ir Miuncheną, kuriame yra labai daug išlikusių nacių laikų pastatų. Dažniausiai ilgai nerandame sprendimo, kaip su jais elgtis, tačiau kartais kyla genialios idėjos.

Tarkime, pagrindinis pastatas, kuriame apsistodavo Hitleris, yra tapęs muzikos mokykla. Anksčiau jis buvo labai nejaukus dėl monumentalios ir gremėzdiškos architektūros, tačiau dabar pastatas pilnas gyvybės: įžengiančius pasitinka visas mišinys garsų – būgnai dunksi iš apačios, tūbos ar smuiko skleidžiami garsai pinasi su solistų balsais. Tačiau ši transformacija patinka ne visiems, nes dabar pastatas daug kam kelia malonias emocijas.

Mano nuomone, į tokių ir panašių erdvių transformacijas verta investuoti. Džiugu, kai šiuose procesuose dalyvauja įvairios jaunų kūrėjų grupės, kurios įvykius interpretuoja jau kitaip. Dėl jų kultūros paveldo dalykai nušvinta naujomis spalvomis. Nesakau, kad panašių transformacijų turėtume siekti tokiose vietose, kaip koncentracijos stovyklos. Jos turi išlikti tokios pat baisios ir kelti nemalonias emocijas.

Kokie bendri atminčiai skirtų skulptūrų ar viešųjų erdvių konstravimo principai?

Vieno ir paties teisingiausio recepto, kaip elgtis su atminties objektais, nėra. Svarbiausia šias erdves konstruoti supratingai, diskutuojant. Santykis su panašiais objektais turi būti nuolat apgalvojamas, o pokyčiai pastebimi. Čia kaip su randu ant žmogaus kūno – tik iš pradžių jis dangstomas, vėliau tampa natūralia žmogaus istorijos dalimi, atsispindinčia kūne.

Kategorijos: Akiračiai, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , .

19 komentarų

  1. bratka:

    Apie tokias autores galima pasakyti: nežino ko iš gyvenimo nori.

    Laukiau, kol pateiks pavyzdį apie vermachto kareivių skulptūras, stovinčias viešoje erdvėje. Nesulaukiai. Šneka apie pastato kur apsistodavo Hitleris, pavertimą muzikos mokykla. Tai nesulyginami dalykai su Vilniaus atveju.
    Hase, nenorim būti mazochistais.

    • Pikc:

      Va, va – tokioms tolerastinėms nuokrušėlėms, kaip ta Haase, verta priminti apie tai, ką vokiečiai padarė su Trečiojo Reicho simboliais – ir tai buvo JŲ PAČIŲ, o ne OKUPANTŲ simboliai. Pradžiai tegu kad ir Lichterfeldės “Ewige Reichsrottenführer” iš betono iškrapšto – gi irgi “laiko ženklas”, ir “po tiek metų jau kitaip galima pažiūrėti”, ir menininkus tegul pakviečia, kad vis atnaujintų. Kai tą padarys, galės į kitas šalis važiuoti savo “įžvalgomis” dalintis.

      • pušis:

        Būtent taip. Tegu pirma pasišluoja savo šiukšlyną, svetimam kieme nėra ko švaistytis su savo ražu. Kažkoks zurofiškas įžūlumas lįsti į svetimą kiemą ir nurodinėti, kaip šeimininkui elgtis. Dar viena raudonoji “patarėja”.

  2. Patrijotas:

    Vienareikšmiškai: tas Hasė, Putlerio siustas provokatorius.

    • vabalas:

      Vienareikšmiškai: tau ne visi namie.

      O straipsnio pavadinimas man keistai suskambėjo. Knygos yra tik fizinis informacijos nešėjas. Ir ne pats geriausias, turint minty, kad kiekviena knyga yra nukirstas medis. Aš, pvz., labai nemažai knygų esu prakuroms sunaudojes ir dar naudosiu, nes pilnos lentynos knygų, kurias perskaičiau vieną kartą ir daugiau niekada nebeskaitysiu.

  3. Albinas Vaškevičius:

    Mano manymu prie kiekvienos Žaliojo tilto skulptūros turėtų būti sumontuota lenta su toje skulptūroje pavaizduoto okupanto žalos padarytos Lietuvai ir lietuvių tautai apibūdinimu.
    NKVD-isto lentelėje turėtų būti taip ar panašiai parašyta: NKVD-istų rankomis buvo nužudyta 20 101 partizanas gynęs Lietuvos laisvę. Partizaniniame kare žuvo ≈ 35 000 Lietuvių. Tai ≈ 1 % Lietuvių tautos. NKVD-istai sadistiškai tyčiojosi iš nužudytų Lietuvos partizanų. Į Sibirą ištremta ≈ 5 % Lietuvių tautos. 1940–1952 m. Lietuva iš viso neteko apie 850 tūkst., t. y., beveik trečdalio gyventojų.
    Užrašai turėtų būti lietuvių, anglų, vokiečių ir būtinai rusų kalbomis. Tai mano manymu būtų žymiai geriau nei jas pašalinti. Jos primintų istoriją jau primiršusiems – pasiilgusiems sovietinės imperijos ir supažindintų istorijos nežinančius.

    • Klausimas:

      Ir būtinai su pateiktų skaičių informacijos šaltiniais. O tai sakys praeiviai “prasymanymas”, “prasimanymas”.

    • Pikc:

      Atleiskit, nesutinku – aukų paminėjimui jų žudikų stabai visai nebūtini. Taip argumentuojant, galima nusivažiuoti, iki to, kad ir stalino bei lenino paminklus reikėjo palikti – tik lenteles užkabinti su užrašais, kad anie daug žmonių į kapus nuvarė. Užrašus apie nusikaltimus galima ir kokiam muziejuj po tų gyvulių nuotraukomis pakabinti – o viešose vietose paminklai gerbtiniems žmonėms, o ne šiukšlėms turi stovėti. Mano galva, vietoj balvonų apskritai geriau būtų, tarkim, lietuvių karių statulas uždėti – pvz. ankstyvųjų viduramžių, vėlyvųjų (pvz. kad ir Žalgirio laikų), Nepriklausomos Lietuvos (tarpukario) laikų ir partizanų. Bet, manau, niekas to nedarys, nes nepolitkorektiška, dar kas įsižeis – tai geriau paieškos argumentų, kaip okupantų balvonus palikti.

      • Albinas Vaškevičius:

        Nusikaltėlių pavardės ir atvaizdai neturi būti viešinami. Netgi reiktų užmiršti jų pavardes ir atvaizdus. Tai jiems būtų pati didžiausia bausmė.
        Šios skulptūros nėra konkretūs nusikaltėliai.
        Į muziejus kas užeis kas neužeis, o užrašai šalia šių skulptūrų labiausiai badytų okupantams akis. Daug kas norėtų šioje vietoje, miesto centre, turėti reklamą, o čia būtų labai veiksminga antireklama okupantams.

        • Pikc:

          Akis bado PAČIOS SKULPTŪROS. Noras turėti okupantų kariuomenės statulas (ir dar su okupantų simbolika, kurios viešas demonstravimas, šiaip jau, kiek žinau, draudžiamas) – čia kažkoks mazochizmo ir okupantų ilgėjimosi mišinys. Beje, dėl užrašų – ir dabar lentelės yra prikabintos – ir ką? Perfrazuosiu Tamstos sakinį: “Užrašus lentelėse kas skaitys, kas neskaitys – o okupantus šlovinančios skulptūros bado akis (ypač tiems, kas nuo jų yra nukentėję).”

  4. albinas:

    tai vis dar kariaujat su paminklais… o už sienos tyko piktas rusas… Nematot?

  5. Arūnas:

    na taip, knygos nedeginamos, bet Mein Kampf Vokietijoje prieinama tik istorikams ir yra specfonduose (kaip ir Lietuvoje). Ir skulptūrų Vokietijoje neliko tų, kurios buvo totalitarinių ideologijų simboliai- nekalbant apie nacionalsocializmo laikotarpį, bet ir apie rusiškojo socializmo (neliko Ulbrichto paminklo ir skuptūrų skirtų šlovinti FDJ žygius). Ideologizuotoms okupantų senienoms vieta muziejuose, žmonės, kurie nori, turi jas pamatyti

  6. nu:

    Jeigu nuims skulptūras, tai dėl ko politikieriai durniuos ir vaidins baisius patriotus? Tiesa, dar lieka Putinas ir “rusai puola”.

  7. red:

    Niekas nesako kad sias skulpturas reikia ismesti – jas butinai reikia perkelti i kita vieta, ne Vilniaus centre joms vieta. Mes tuoj pradesime saukti jaunuolius i kariuomene del tu paciu ruskiu galimos agresijos o tuom paciu laikome statulas jiems garbinti. Sakyciau neiti nei vienam jaunuoliui i Lietuvos kariuomene kol nebus tie balvonai panaikinti nuo tilto.

  8. MaXima:

    Skulptūras verst ! Atsilaisvins net 4 rėklaminiai plotai o aš juos išsinuomosiu ir papildysiu miesto biudžetą . Garbės žodis 🙂

  9. Bartas:

    Nuimti, išlydyti ir panaudoti geriems tikslams. Na pvz; Prezidento Smetonos paminklui.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: