D. Stancikas. Apmulkinti Vakarai ir vertybinė Lietuva

Kai Vakarai su viltimi sveikino visą naktį derintus susitarimus dėl paliaubų Ukrainoje (vokiečiai dėl jų net siūlo A. Merkel nominuoti Nobelio taikos premijai), lietuviai tarpusavyje rungtyniavo, kas garsiau ir smarkiau juos pasmerks („Minsko susitarimai baisesni už 1938 metų Miuncheno sutartį“, „tai visiškas Europos pralaimėjimas“, „dar viena triuškinanti V. Putino pergalė“ ir pan.).

Lietuvoje jau senokai politikai, Rytų ekspertai ir žiniasklaida kuria tokį įdomų vaizdelį: ukrainiečiai žūsta dėl silpnų, neryžtingų ir savanaudžių Vakarų, bet jei Vakarai paklausytų protingų, tikrosioms vertybėms atstovaujančių lietuvių (suprask – mes juk ukrainiečius narsiais žodžiais giname iš kilniaširdiškumo, o ne iš baimės dėl savęs pačių), viskas greitai baigtųsi ir Rusija jau būtų nugalėta.

Bet ar tikrai taip? Kodėl esame tokie dvilypiai: iš vienos pusės bijome karo su Rusija, gąsdinamės, kad tai gali būti Žemę sunaikinsiantis branduolinis karas, bet iš kitos pusės esame aršiausi Europoje to karo šaukliai, entuziastingai pritariantys kiekvienam karingesniam politikų pareiškimui („Rusija – teroristų valstybė“, „Ateina aršiai revanšistinė šalis, kur meškų įstatymai viršesni už žmonių“ ir pan.).

Ką civilizuotas pasaulis daro su teroristais? Skelbia žūtbūtinį karą, nesileisdamas į jokias derybas net dėl įkaitų. Taigi, ką, pagal tokią pačią logiką, turime daryti su visa teroristine valstybe – Rusija (mūsų Prezidentės pareiškimas)? Jokių pasikeitimų belaisviais, atviras karas su visais 150 mln. teroristų?

Ar reikalaudami NATO įsivelti į atvirą karą su Rusija įsivaizduojame bent antrąją šio veiksmo dalį, ar tiesiog vadovaujamės rusų patarle: velkimės į muštynes, o ten matysime?

Gal tikimės, kad užteks NATO daliniams nustumti rusų karius iki Ukrainos sienos ir tuo viskas baigsis? Jei taip mąstome, tada neturime ko pamokyti Vakarų, nes nepažįstame rusų, kurių jau trys kartos užaugintos pergalės prieš fašizmą šlovės spinduliuose ir kuriems tokia įvykių eiga atrodytų kaip tiesioginis jų valstybės užpuolimas. Žinant rusų charakterį, NATO kare su Rusija galimas vienintelis scenarijus: tektų užimti visą Rusiją. Tačiau Rusijos dydis – ne Afganistano, tad okupacinis režimas čia būtų žymiai sudėtingesnis ir, tikėtina, viskas baigtųsi kaip Vietnamo kare. Tik šiuo atveju NATO pasitraukimas reikštų ir visišką Ukrainos, o gal net ir Baltijos valstybių pralaimėjimą.

Tačiau Rusija nuo Afganistano turi dar vieną skirtumą – ji tiesiog prikaišiota branduolinių ginklų, ir niekas negali garantuoti, kad Kremlius nepaspaus branduolinių mygtukų priešui bet kokia forma (antžemine ar iš oro) prisiartinus prie Maskvos.

Todėl, jei Lietuvos politikams nebūtų prasminga susireikšminti Rusijos grėsmės fone, tai jie pripažintų, jog Kremliui taikomos ekonominės sankcijos ir rimta finansinė parama Kijevui šiuo metu tėra vienintelis išmintingas veiksmas prieš dabartinę Rusijos agresiją Rytų Ukrainoje. Galima ginčytis, ar reikia plėsti tas sankcijas (Lietuvoje viešėjęs M. Chodorkovskis mano, kad užtenka sankcijų prieš pavienius įtakingus asmenis, nes finansiškai skriausdami visus rusus juos tik telkiame apie V. Putiną; panašiai telkiame ir visą Rusiją vadindami teroristine valstybe), ar reikia ukrainiečius paremti moderniais ginklais (manau, kad JAV taip ir padarys), tačiau aišku viena: kol naftos kainos nekyla, o rublis nuvertėja, tol laikas veikia Kremliaus nenaudai.

Tiksliau sakant, Ukrainos ir Rusijos ateitį lems ne visų dėmesį prikaustęs Rytų Ukrainos frontas, kur vyksta fizinis karas, o mažiau matomas didysis frontas – ekonominis karas. Akivaizdu, kad Kremlius stengiasi nualinti Ukrainą per nuolatinį kraujavimą (tiek fizinį, tiek finansinį) rytuose, taip pat per energetines kainas, ukrainietiškų prekių blokadą ir taip priversti pačius ukrainiečius pakeisti savo „maidanišką“ valdžią, tuo tarpu Vakarai ir Rusijos opozicija tikisi, kad pavargę nuo ekonominių nepriteklių rusai surengs savo Maidaną V. Putinui. Vienas įtakingiausių V. Putino opozicionierių Aleksejus Navalnas, kovo 1-ąją Maskvoje organizuojantis visuotinį nepasitenkinimo maršą, savo tinklaraštyje yra užrašęs tokį lozungą: „Finalinė kova tarp gėrio ir neutraliteto“. Ukrainos pavyzdys parodė, kad, krentant gyvenimo lygiui ir ryškėjant turtinei nelygybei bei valdžios korupcijai, abejingųjų ratas siaurėja.

Ukrainos ir Rusijos susidūrime vyksta išbandymas ištverme ir čia vienadienės, mažosios V. Putino pergalės Rytų Ukrainoje galiausiai neturės jokios strateginės reikšmės. Jei Ukraina ekonomiškai stosis ant kojų, o Rusija toliau kris žemyn, tas pats sukilėlių Donbasas greitai panorės tapti Ukrainos, o ne Rusijos dalimi. Ir toks scenarijus tikrai įmanomas, nes Rusijos krizės lengvai nesustabdys nei pakilusi naftos kaina, nei juo labiau – atšauktos Vakarų sankcijos. Rusijos premjeras D. Medvedevas pripažįsta, jog jau prieš kelerius metus jie numatė ekonomikos kritimą dėl struktūrinių Rusijos ekonomikos priežasčių, tačiau neprognozavo tokio naftos kainų kritimo.  O kur dar prasidėjęs karas su savo pagrindine ekonomine partnere…

Todėl net ir „blogos“, tegul ir kelių savaičių ar net kelių dienų paliaubos Rytų Ukrainoje ne tik stabdo kraujo praliejimą, bet taip pat suteikia naujų jėgų ir galimybių tiek Ukrainai, tiek Rusijos opozicijai. Taip, matyt, mąsto „apmulkinti“ ar „parsidavę“ Vakarų vadovai, bemieges naktis praleisdami „tuščiose“ derybose, taip, matyt, mąsto ir Ukrainos prezidentas, vykdamas jau į antras „beviltiškas” derybas Minske.

Gaila tik, kad Lietuva vis dažniau atsistoja visažinio kritiko pozoje, propaguodama rėksmingai karingą, bet neapmąstytą ir todėl labai pavojingą kelią. Nes bet koks karingas kelias yra naudingas ne Ukrainai, bet V. Putinui, taip aplink save sutelkiančiam rusus. Kai tik karingos retorikos neliks, o liks tik nežmoniškos kainos Maskvos parduotuvių lentynose, neliks ir V. Putino reitingų.