Dėl savo specifikos kalėjimas dažniausiai nėra pageidaujama kaimynystės įstaiga. Remdamasi šia nuomone, Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) architektūros magistro studijų absolventė sukūrė šiuolaikinio kalėjimo jūroje projektą. Jos darbas inovatyvus ne tik modernia architektūra, bet ir nuteistųjų izoliavimo nuo visuomenės ir jų socialinės atskirties mažinimo procesų suderinimu.
Architektės Alinos Nikitinos projektas – keletą kilometrų nuo kranto nutolęs kalėjimas Singapūro sąsiaurio akvatorijoje. Jo idėją pasufleravo tarptautiniu mastu vykęs architektūrinis konkursas, tačiau sukurtas projektas galėtų būti pritaikomas bet kurioje šalyje, pasižyminčioje aukštu nusikalstamumo lygiu, nedideliu teritorijos plotu bei dideliu gyventojų tankiu.
„Siekiau sukurti universalų resocializacinio tipo kalėjimo modelį, kuriame svarbiausias yra pats jo veikimo principas – laipsniškas nuteistojo grąžinimas į visuomenę po visiškos izoliacijos laikotarpio.
Jį tiesiogiai atspindi siūloma kalėjimo struktūra – trys lygiai, per kuriuos iki laisvės atgavimo turi pereiti nuteistasis”, – pasakojo VGTU absolventė Alina Nikitina, šiuo metu dirbanti vienoje Vilniaus architektų studijų.
Nedidelio miesto savybių turintis kalėjimas suskirstytas į griežčiausio, griežto ir bendrojo režimo lygius. Jų griežtumą charakterizuoja bendruomeninės veiklos pasiekiamumas: kuo aukštesniame lygyje įkalinamas asmuo, tuo labiau ribojamos jo veiklos galimybės bei kalėjimo teritorijos pasiekiamumas.
Kalinių apgyvendinimas priklauso nuo įvykdyto nusikaltimo sunkumo ir įkalinimo laikotarpio, pavyzdžiui, tik atvykęs asmuo apgyvendinamas viršutiniame – griežčiausio režimo lygyje, kur jis daugiausia laiko praleidžia izoliuotas. Vėliau kalinys su visa kamera perkeliamas į griežto režimo lygį, kuriame sudaromos galimybės dirbti. Žemiausiame – bendrojo režimo lygyje – nuteistieji gali laisvai bendrauti, užsiimti rekreacine, sportine bei ūkine veikla. Šiame aukšte veikia biblioteka, įrengtas pasimatymų kambarys, poilsio ir edukacinės erdvės su auditorijomis mokymuisi ir kompiuteriams.
VGTU magistrė siūlo kaliniams skirti mobilias vienvietes kameras, kurios įkalinimo pradžioje būtų integruojamos kalėjimo struktūroje, o vėliau galėtų būti perkeliamos į kitus lygius. Nuteistajam atlikus bausmę, jo kamera būtų demontuojama ir kartu su jau buvusiu kaliniu grįžtų į krantą, kur galėtų tapti jo laikinuoju būstu. Keičiant kamerų išdėstymą kalėjimo erdvėje, nuolat atsinaujintų kalėjimo išvaizda, kuri reprezentuotų įkalinimo bei pačios socialinės sistemos efektyvumą – tanki, beveik uždara struktūra signalizuotų apie netinkamai vykdomą socialinę politiką, o idealios visuomenės simboliu galėtų tapti visiškas struktūros skaidrumas.
Personalas ir lankytojai kalėjimą galėtų pasiekti tiek oru, tiek vandeniu: projekte numatyta įrengti aikštelę sraigtasparniams ir prieplauką nedideliems krovininiams bei keleiviniams laivams.
Idėjų savo baigiamajam magistrantūros studijų projektui VGTU absolventė sėmėsi ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje – pasinaudojusi mainų programomis, ji studijavo Italijoje ir Kinijoje, o pirmąją architektūrinio darbo patirtį įgijo Danijoje. Alinos Nikitinos darbo vadovas – VGTU Archtektūros katedros profesorius ir žymus architektas Rolandas Palekas, už savo darbus šiemet įvertintas Nacionaline kultūros ir meno premija.
O galimybė pabėgti iš tos įstaigos bus? 😉
O aš už Pravieniškių vietą. Vien tik kaip skamba pavadinimas, Pravieniškės – tikriausiai nuo rusiško žodžio “pravienilse”. Labai prasminga.
O toji, gabi kūrėja, galėtų pasiūlyti kalėjimą statyti po vandeniu.
… va, va – žmogžudžiams, prievartautojams, recidyvistam – keli aukštai po vandeniu, kad Saulės nebematytų…
Kaliniai pasiskųs Europos žmogaus teisių teismui, kad su jais blogai elgiasi, izoliavo, iškėlė į negyvenamą terirtoriją, kad jiems vargšams drėgna ir pan.
STALONE VISTIEK PABEGTU.
Jei režisierius leis 😀
Man atrodo, kad į kasyklas juos perkelti reikėtų :))