S. Lapėnas. Istorijos puslapiai: 1991 metų sausis Jurbarke. (0)

Kiekvienais metais mūsų visuomenei tolstant nuo 1991 metų sausio 13 dienos įvykių, vis sunkiau prisiminti tomis dienomis vykusių įvykių detales (o mūsų vaikai, net knygų ar straipsnių dėka, sunkiai suvokia tą laikmetį) – tačiau lieka esmė: tų metų krizės akivaizdoje išsaugojom atgautą nepriklausomą Lietuvą, atsilaikėme ir išlikome, nes visi buvom kaip niekada KARTU. Daugelio to meto žmonių nebėra gyvųjų tarpe, tačiau jie negali būti užmiršti. Negalima užmiršti tūkstančių Lietuvos valstybės piliečių budėjusių prie strategiškai svarbių objektų ir savo aktyvia pozicija gynusių mūsų ateitį.

Tomis dienomis mes visi buvome savo nepriklausomos valstybės piliečiais, suvokusiais ir panaudojusiais pilietinės visuomenės jėgą prieš kylančią agresija. Toks visuotinis, tačiau taikus pasipriešinimas ir sustabdė prieš Lietuvą nukreiptą karinę jėgą.

Ir šiandien, kai karinga Kremliaus politika vėl verčia mus galvoti apie šalies likimą (kuriant vadovėlius piliečiams, kaip piliečiai turėtų elgtis karinių veiksmų sąlygomis), ne pro šalį prisiminti gyvą istoriją ir laikraščio publikacijų dėka prisiminti kas vyko tomis nelengvomis dienomis mūsų gimtame rajone – Jurbarke. Suprantama, kad žodžiais sunku perteikti buvusius sunkumus ir skausmą, kurį teko patirti tuo metu mums visiems, o ypač tiems, kurie tuo metu nešė valdžiai skirtos atsakomybės naštą, tiems nuo kurių veiksmų realiai priklausė kiekvieno gyventojo, kiekvieno žmogaus gyvybė ir mirtis.

Štai penkios publikacijos laikraščio „Šviesa“ pirmame puslapyje 1991m. sausio 14 dieną:

1. „Sausio 13, 14, 15 dienomis Lietuvoje – gedulas. Juodu kaspinu perrištomis vėliavomis, rimtimi ir susikaupimu pagerbiame už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę žuvusius Tėvynės sūnus ir dukteris“.
2. „NEEILINĖ SESIJA“

Sausio 11 d. po pietų skubiai sukviesti į neeilinė sesija, rajono Tarybos deputatai. Jų spėja susirinkti tik 46. Tačiau 17 vai. sesija pradedama. Pirmininkaujantis A. Kazakevičius siūlo ją vesti ypatingomis sąlygomis, nesant deputatų kvorumo. Taip ir nutariama. Klausimas vienas: kaip elgtis, jei Lietuva butų vėl svetimos valstybės okupuota?

Pranešimą padaro rajono valdytojas S. Lapėnas. Situacija verčia pasverti kiekvieną sprendimo, kurį priimsime, sakinį. Todėl karštai diskutuojama. Sudaroma trijų žmonių komisija jam paruošti. Vėl svarstoma ir koreguojama. Sprendimas priimamas vienbalsiai. Jis prieš Jūsų akis.

Albina DANISEVIČIŪTĖ.

Lietuvos Respublikoje susidarė ypatinga situacija. Iškilo ir vis stiprėja grėsmė mūsų parlamento priimtam Kovo 11-osios aktui, paskelbusiam Lietuvos Respublikos nepriklausomybės tęstinumą. Mes. 46 Jurbarko rajono Tarybos deputatai. 1991 m. sausio 11 d. susirinkę | neeilinę rajono Tarybos sesiją, pareiškiame:

Jei Lietuvos Respublika vėl būtų okupuota, tai laikytis tokių pasyvaus politinio pasipriešinimu principų:

1. Rajono valdyba su visais skyriais Ir poskyriais sustabdo savo veiklą tuo momentu, kai ji nebegali vykdyti Lietuvos Respublikos įstatymų.
2. Rekomenduoti analogiškai elgtis apylinkių ir Smalininkų miesto Taryboms.
3. Kviečiame rajono gyventojus nedalyvauti jokiuose okupantų organizuojamuose rinkimuose. mitinguose. referendumuose ir kituose renginiuose, siekiančiuose grąžinti Lietuvą i Tarybų Sąjungos sudėtį.“

3. „Stiprūs – kai susitelkę
   

Su rajono Tarybos pirmininku Antanu Kazakevičiumi ir valdytoju Sauliumi Lapėnu pirmadienio rytą kalbėjosi žurnalistas Antanas Salys:

Sunkios nerimastingos dienos dabar. Kaip vertinate padėtį rajone?

S.L.: – Mūsų rajono žmonės, kaip niekada, susiklausę. Kaip niekada, esame sujungti bendro pagrindinio tikslo išsaugoti Lietuvos nepriklausomybę. Kaip niekada, aktualu, kad parlamentas rastų politinius ir diplomatinius sprendimus, kreipdamasis į pasaulį. Šiandien kiekvienas turim atsakyti patys sau, nesigilindami į asmenines simpatijas ir antipatijas, kokią mes norim matyti Lietuvą, ir koks kiekvieno mūsų indėlis įgyvendinant šį siekimą. Ir nepykime ant tų žmonių, kurte šiandien tos pozicijos neišsako.

Kaip jurbarkiečiai dalyvauja akcijose?

S.L.: — Jurbarkiečiai gana aktyviai dalyvavo saugant Aukščiausios tarybos pastatą ir kitus objektus sostinėje. Buvo išvykę apie 10 autobusų. Ir šiandien išvyksta žmonės ne tik iš Jurbarko miesto, bet ir ūkių, pramonės įmonių. Tikslas — saugoti dabartinę televizijos studiją Kaune bei svarbius sostinės objektus. Svarbiausia, kad šitaip mes išreiškiam savo protestą Ir tampame istorinių įvykių liudininkais. Labai prašyčiau jurbarkiečių, kad Jie aktyviai dalyvautų saugant Jurbarko mieste ryšių mazgą, retransliatorių, savivaldybės pastatą. Tai ne tik strategiškai, bet ir politiškai svarbūs objektai, kuriuos atidavus kariškiams, reikštų, kad Jurbarko rajone nustojo galioti Respublikos įstatymai.

Daug nerimo dėl jaunuolių likimo.

S.L.: — Labai prašau šaukiamojo amžiaus jaunuolių šiose saugojimo akcijose nedalyvauti, nors labai suprantu jų norą atlikti pilietinę pareigą. Mes neturime duoti galimybę panaudoti jėgą šaukiamojo amžiaus jaunuolių gaudymui į Tarybinę Armiją. Tuo pačiu noriu paprašyti tėvų nuolat domėtis, kur yra ir ką veikia ne tik šaukiamojo amžiaus jaunuoliai, net ir nepilnamečiai. Vaikams ne vieta prie šių objektų. Labai prašau nesiimti Jokių aktyvių priemonių prieš karinį komisariatą ir jo darbuotojus, nes tai būtų pretekstas saugoti juos kariškiams.

Kaip šiandien elgtis kaimo žmonėms?

A.K.: – Kaimas turi dirbti, kad galėtume maitinti Lietuvos žmones. Turime būti rimti ir susikaupę, nepasiduoti   jokiai   priešiškų jėgų agitacijai. Mūsų ramus darbas, mūsų tvirtumas — didžiulė parama Lietuvai, kovojančiai už savo nepriklausomybe. Manau, kad dalis kaimo žmonių, kurie laisvesni nuo darbo ir savo šeimos rūpesčių, turėtų aktyviai dalyvauti ir politinėse akcijose. Mes turime būti nuolat budrūs ir saugoti visuomeninį turtą. Tik geras ir našus mūsų darbas   — tvirtas pamatas Lietuvos nepriklausomybei egzistuoti.“

5. „Lietuvos Sąjūdžio rajono tarybos KREIPIMASIS

Mieli Jurbarko kramto žmonės!

Laisvė ir Nepriklausomybė. Tiesa ir Vienybė — didžiausios mūsų dvasinės vertybės.

Agresyvusis kaimynas, vėl praliejęs mūsų nekalta, kraują, nori brutaliausiu būdu parklupdyti tautą, atimti iš jos nepriklausomybės viltį, atimti ateitį.

Sunkią mūsų tautai valandą, kai beginkliai tautiečiai be baimės, su dainomis ir Dievo žodžiu lūpose einu prieš tankus, mūsų Vienybė ir Tikėjimas turi būti dar stipresni, pagarba vienas kitam dar stipresnė.

Nepasiduokime silpnumo priepuoliams, neįklimpkime į smulkius kivirčus, galinčius peraugi pilietinius konfliktus.

Venkime provokacijų.

Supraskime ir tarp mūsų gyvenančių kitataučių, dabar piktų jėgų klaidinamų, siekius ir norus.

Savo lietuvišku taurumu ir kantrybe įrodykime Jiems, kad Laisvė ir Nepriklausomybė reikalinga kiekvienam žmogui.

Už laisvą Lietuvą! Tepadeda mums Dievas.“

Štai šis puslapis, tapęs istorijos dokumentu, galite perskaityti patys:

Tada…

Man buvo tik 27 metai, kai dirbdamas Jurbarko miesto Vykdomojo komiteto pirmininku (šiandien galima būtų sakyti – buvau Jurbarko miesto meru), 1989 buvau išrinktas jau viso rajono Vykdomojo komiteto pirmininku, o nuo 1990 metų buvau išrinktas Jurbarko rajono savivaldybės Valdytoju (iš esmės ir toliau vykdžiau viso rajono ir miesto vadovo funkcijas, tik nebereikėjo pirmininkauti Tarybos posėdžiams, nes kartu buvo išrinktas Tarybos pirmininku Antanas Kazakevičius). Man kartu su savo pavaduotojais ir Valdyba teko priiminėti itin svarbius ir sunkius sprendimus. Klysti nebuvo galima, nes kiekviena klaida galėjo lemti skaudžias pasekmes mūsų gyventojams.

Atgavus nepriklausomybę svarbu buvo ne tik ją išsaugoti, bet ir atlaikyti iš karto po to sekusią brutalią blokadą, trukusią ilgiau nei metus. Ar kas atmena, kokios buvo gyvybiškai svarbių žmogui produktų normos vienam pirkėjui ( aliejus 1 butelis, druska 1 kg, degtukai 5 dėžutės, kruopos 1 kg, makaronai 2 pakeliai, sviestas 200 gr, žuvies koncervai – 2 dėžutės)? Sunku įsivaizduoti? Tai tik nedidelis faktas užfiksuotas 1990 balandžio mėnesio 28 d. laikraštyje „Šviesa“, bet labai gerai iliustruoja tas dienas.

Juk didžiausi nepritekliai ir bėdos mūsų dar tik laukė ateityje, diena iš dienos senkant kuro ir degalų išteklių atsargoms, kai neišvengiamai sustotų įmonės, prasidėtų masinis nedarbas, o ir kaimo žmonės, nors badu nemirtų, bet pajamų už pieną galėjo nebetekti. Degalų trūkumas, galėjo nutraukti šį pajamų šaltinį, o tai atsilieptų pieno produktų trūkumui ant parduotuvių prekystalių miestuose.

Visa tai atlaikyti padėjo tikėjimas, kad esame stiprūs savo vienybėje ir gebėjimuose rasti netradicinius sprendimus, užmezgant ryšius su Kaliningrado srities Nemano rajono vadovais ir įmonėmis. Gal kam keista bus prisiminti, bet pirmieji šiuos ryšius užmezgė mūsų kultūros darbuotojai (už tai ir dabar jaučiu jiems dėkingumą), ir šių kontaktų dėka įmonių ir tuometinių kolūkių vadovai sprendė mūsų krašto aprūpinimą atsarginėmis detalėmis, degalais ir būtiniausiais produktais. Ne be reikalo sakoma, kad ekonomika prasideda nuo kultūros, nuo meno ir gebėjimų išgyventi lavinimo…

Užmezgami ryšiai su regionais už Lietuvos ribų ne tik sukurdavo prielaidas bendradarbiavimui, bet sukurdavo gyvą atgarsį kitų šalių gyventojų širdyse.

Štai dar vienas iš daugelio paramos mums pareiškimų (daugelis, paramą išreikšdavo tiesioginių telefoninių pokalbių metu) publikuotas laikraštyje „Šviesa“ 1991 metų sausio mėnesį:

„Telegrama LIETUVOS RESPUBLIKA. JURBARKO RAJONO VALDYTOJUI SAULIUI LAPĖNUI

Reiškiame Jums ir visiems Lietuvos žmonėms mūsų gilią užuojautą dėl aukų ir patirtų nuostolių   kovoje už Respublikos laisvę ir nepriklausomybę, už visų Jos žmonių geresne ateitį. Esame sužavėti Jūsų laisvę mylinčios tautos vienybe, patriotizmu.   Juodos reakcijos Jėgos, veidmainiškumas,   kišimasis i suverenios valstybės vidaus reikalus, atsitraukimas nuo laisvės šviesių idealų – nepraeis nei pas jus, nei pas mus. Grubia jėga ir melu niekas nenuvers demokratiškai išrinktos liaudies valdžios. Šiomis sunkiomis dienomis mes, jūsų draugai moldavai,   esame kartu su Jumis.

Moldovos Respublikos Kriulenio rajono Tarybos vykdomojo komiteto pirmininkas Vladimiras ČOBANU“

                1991 metų sausio mėn. 24 dienos laikraščio „Šviesa“ puslapis:

1991 metų sausis…

Tik 15 kilometrų skyrė mūsų kraštą nuo motodesantinio pulko dislokacijos vietos Kaliningrado srityje.

Tomis dienomis buvo nemažai provokacijų, bandymų įtraukti rajono gyventojus į kraujo praliejimą, kad okupantai turėtų pretekstą veikti. Vykdant Sąjūdžio ir atkurtos Lietuvos vadovybės sprendimus, be jėgos panaudojimo ginti nepriklausomybę, kiekvieną kartą tekdavo asmeniškai vykti į prasidedančių provokacijų vietas aiškintis ir spręsti problemas. Džiaugiausi, kai pavykdavo. Kartais pagelbėdavo paprasčiausias humoro jausmas ar laiku prisimintas tinkamas anekdotas ar patarlė.

Kai gavau žinią, vienos iš sausio mėnesio bemiegių naktų metu, kad prie Jurbarko mieste esančio pašto (ryšių mazgo) pastato „agituojama“ eiti ir išdaužyti Ugniagesių g. buvusio karinio komisariato langus, teko skubiai ten nuvykus, raminti kai kuriuos, besikarščiuojančius žmones. Padėkojęs prieigas prie pašto pastato saugojusiems žmonėms, paprašiau: „Mielieji, kiek tų kariškių beliko? Du ar trys. Saugokim juos kaip savo akies vyzdį, kaip retus eksponatus, nes greitai tik prisiminimuose juos minėsim, jie jau istorija“. Džiaugiuosi, kad buvau išgirstas, suprastas ir pavyko apsaugoti žmones nuo tikėtino kraujo praliejimo. O panašių epizodų tomis dienomis ir naktimis buvo gerokai daugiau…

Sausio 11 dieną buvo sukviesta neeilinė sesija (rajono Tarybos deputatų posėdis) ir priimtas sprendimas, kurio esmė: mes nepasiduosime ir su galimais sugrįžtančiais okupantais nebendradarbiausime.

Kai gavau žinią apie sausio 13 dienos aukas, buvo itin skaudu, kad Vilniuje nepavyko išvengti šių aukų ir neramu kokia bus rytdiena. Buvo pralietas kraujas, o sovietinės armijos daliniai veržėsi į televizijos bokštą ir užiminėjo kitus strateginius objektus…

Gal kada dar teks proga aprašyti tuo metu buvusius įvykius ir net svarstymus, ką manėm daryti naujos okupacijos sąlygomis, atmetus bet kokios pagalbos okupantams galimybę, kaip palaikysim tarpusavio ryšius, kad galėtume jausti vienas kito petį, tikėti ir kovoti iki galo KARTU. Būtent tuo ir buvome stiprūs.

Tokie stiprūs galime būti ir šiandien, prisiminę galią, kurią turi tik laisvų žmonių pilietinė visuomenė, būdama KARTU.