V. Rubavičius. Liūdžiu ir užjaučiu, tačiau „Je ne suis pas Charlie“ (53)

Vytautas Rubavičius | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Vytautas Rubavičius | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Pasibaisėtinas ir šaltakraujis prancūzų satyrinio tabloido Charlie Hebdo redakcijos darbuotojų išžudymas sukrėtė Europą. Įvairių šalių žmonės reiškia užuojautą Prancūzijai ir žuvusiųjų artimiesiems, plinta spontaniškos solidarumo su laisvą žodį ginančia žiniasklaida demonstracijos. Į gatves ir aikštes išeinantys žmonės sako, kad teroristai jų neįbaugins. Prancūzijos ir kitų šalių vyriausybės, taip pat Europos Sąjungos Parlamentas rengia skubius pasitarimus, kad būtų nusakytos aiškios kovos su terorizmu, taip pat ir naujos imigracijos politikos gairės. Kad ir kaip liūdėtume, būtina ir bandyti pasiaiškinti jei ne šio baisaus nusikaltimo priežastis, tai bent aplinkybes, kurios vienaip ar kitaip skatina islamistinės ideologijos, islamistinio ekstremizmo ir terorizmo plitimą Europoje.

Kodėl ne tik galima, bet ir būtina pasakyti, kad Europa pati sukūrė šiltnamio sąlygas islamistų ideologijai skleistis? Europos valstybės visokiais būdais vidaus ir užsienio politikoje diegė vadinamąją multikultūralizmo ideologiją, kurios esminę nuostatą galima nusakyti taip – europiečiai turi būti auklėjami besąlygiško svetingumo Kitam dvasioje. Toje nuostatoje glūdėjo ir tam tikras savanaudiškumas – dažniausiai tas Kitas buvo atvykėlis iš buvusių kolonijų, taigi pigi darbo jėga. Svetingumas turėjo palaikyti demokratinį Europos savivaizdį, tikintis gana greitos imigrantų asimiliacijos. Tačiau kaip tik asimiliacijos ir nepavyko sulaukti – išplito imigrantų getai. Imigrantai gana greit suvokė europinės demokratijos silpnybes, tos demokratijos teigiamos piliečių laisvės ir lygybės teikiamas galimybes.

Juk jeigu visi ES gyvenantys žmonės bei piliečiai yra lygūs, tai visiškai nedemokratiška yra tikėtis atvykėlių asimiliacijos ar bent prisitaikymo – juk ir vietiniai lygiai taip turi prisitaikyti prie imigrantų, lygiai taip pat mokytis jų kalbų ir susivokti jų kultūrose. Juolab kad įtakingi Europos politiniai mąstytojai ir filosofai ėmė tvirtinti, kad ateities Europa galinti būti suvokiama tik kaip prašalaičių Europa, nes prašalaičių sąvoka naikinanti visokius vietinių ir atvykėlių santykių „nelygumus“. Tad europiečiams beliko tik liautis save vadinti europiečiais, nes toks savęs nusakymas jau savaime suponuoja diskriminacinę europietis ir neeuropietis, atvykėlis skirtį. Todėl plintanti getoizacija paskatino ir politines kovas dėl savų kultūrinių tradicijų pripažinimo ir įtvirtinimo. Kai kuriose šalyse visiškai rimtai imta svarstyti ir šariato įstatymų įteisinimą.

ES ėmėsi nelengvo uždavinio – kurti naują bendruomenę trinant iš europinės kultūrinės atminties krikščionybę. Krikščioniškasis paveldas suvokiamas kaip moderniam žmogui ne tik nederama, bet ir pavojinga atgyvena, kaip ir visokie su gimtine, tėvyne ir tauta susiję dalykai. Visi jie, ES prezidento nuomone, turį kuo greičiau atsidurti istorijos šiukšlyne. Kitas dalykas, kad šiuo metu kaip tik jaučiamas kraštutinio, savaip ekstremistinio sekuliaristinio ateizmo įsigalėjimas. Kai kuriose ES šalyse, taip pat ir Prancūzijoje, įstatymais ribojamos tėvų teisės savo nuožiūra auklėti vaikus. Įteisinamas jau mažamečių vadinamasis lytinis masturbacinis švietimas, o sykiu vis daugiau nepakantumo rodoma religiniam auklėjimui ir tikėjimo tiesoms. Tad toks krikščioniškųjų Europos pamatų „demontavimas“ sykiu su besąlygišku svetingumu Kitam kuria tą terpę, kurioje kuo puikiausiai tarpsta islamą išpažįstančios bendruomenės. Beje, Prancūzija ir yra ta šalis, kuri po didžiosios Revoliucijos ėmė skleisti Europoje karingąjį sekuliaristinį ateizmą, tapusį dabartinės ES ideologija. Prancūziškos kilmės yra ir vaikų seksualinio išlaisvinimo ideologija, kuria grindžiama visokiomis ESP direktyvomis skatinama ir įteisinama vaikų lytiškumo ugdymo politika.

Didžiųjų valstybių galvos skausmu tapusią Islamo valstybę kuria ne tik Artimųjų Rytų bei Afrikos islamistai, bet ir europiečiai. Anglijoje ir kitose šalyse vis daugiau vietinio jaunimo priima islamo tikėjimą. Dalis to jaunimo – ne imigrantų palikuonys, tačiau visi jie ES piliečiai. Islamistai įgavo didelę kovų patirtį Afganistane, Irake ir kituose „karštuose taškuose“. Šiuo metu Irake ir Sirijoje jų kaunasi dešimtys tūkstančių. Jau seniai buvo aišku, kad dalis jų sugrįš į savo šalis ir sustiprins islamistų grupes musulmonų bendruomenėse. Kadangi islamistai jau senokai kovoja su šėtoniška laikoma Vakarų civilizacija ir jos pagrindiniais centrais, o geriausia kovoti pasitelkiant tos civilizacijos teikiamas priemones, tai karinės patirties įgavusių islamistų būrių gausėjimas kelia didelę grėsmę Europos gyventojams. Tačiau kol kas pati ES nieko nenuveikė tai grėsmei bent jau pristabdyti. Kodėl?

Norint imtis realių veiksmų, tektų pripažinti tam tikrų ES politinių nuostatų ydingumą ir jas atmesti. Tokiu atveju europiečiams tektų sukti galvą, kaip čia nutiko, kad taip karštai teigtos „tiesos“ staiga ėmė ir nuvertėjo. O kai kas gal imtų manyti, kad ES net atsisako to sekuliarinio universalizmo, kuriuo grindžiamas jos, kaip pavyzdinio politinio darinio, savivaizdis. Šito kairuoliško užkrato, neoliberalizmo ir ateizmo dvasios kupinas ES politinis elitas negali sau leisti. Tad galima numanyti, kad plečiant išnacionalinimo bei išvalstybinimo politiką ir trinant iš kasdienio gyvenimo religinius simbolius bei tikėjimo tiesas įvairiausių įtampų ES šalyse tik daugės.

O dabar kiek įdėmiau pažvelkime į kraupiomis žudynėmis paženklinto satyrinio leidinio veiklą. Pagrindiniai jų piešinių taikiniai buvo ne tik politikai, bet ypač islamas, krikščionybė ir katalikybė, jų Šventieji Raštai ir tiesos. Daugeliui žmonių šventi dalykai buvo ne tik išjuokiami – iš jų buvo atvirai tyčiojamasi, siejant juos su seksualinėmis perversijomis. Lenktyniavimas tyčiojantis iš Jėzaus Kristaus ir Pranašo Mahometo buvo tarsi leidinio „kokybės ženklas“. (Beje, prieš kelerius metus iš redakcijos buvo atleistas darbuotojas, kurio piešinyje buvo įžvelgta antisemitizmo apnašų). Panašiai smaginosi porevoliuciniai Sovietų Rusijos satyrikai ateistiniuose satyriniuose leidiniuose. Tik jų piešiniuose stokota prancūzams būdingo „seksualinio turinio“. Tad žodžio laisvės principas buvo pasitelktas patyčioms, taikant į pačias jautriausias tikinčiųjų bendruomenių stygas. Galima teigti, kad redakcijos kolektyvas ne tik sąmoningai „laisvino“ visuomenę nuo visokiausių religinių „prietarų“, bet ir veikė kaip tam tikras kultūrinis politinis provokatorius. Provokuojantis, atvirai kviečiantis islamistus veikti buvo ir paskutinis paskelbtas piešinys, kurio viso jau nebenorima rodyti, nes jame klausta – „Vis dar nėra atakų Prancūzijoje?!“

Visokeriopai palaikytinas žmonių pasipiktinimas šiomis žudynėmis, išsiliejantis didžiulėmis demonstracijomis, tačiau ką reiškia daugelio jų tapatinimasis su šia redakcija – je suis Charlie, aš esu Šarli. Žmonės neša lenteles, prisisega juosteles su tokiu užrašu. Tai jau ne tik užuojautos ar ryžto nepasiduoti teroristų grasinimams, bet ir pritarimo tokiai patyčių veiklai išraiška. Atkreiptinas dėmesys, kad per vakarietišką žiniasklaidą nuvilnijo raginimas palaikyti žuvusiųjų atminimą perspausdinant Pranašo karikatūras ir kitaip pasityčiojant iš islamo. Šitai galima suvokti ne tik kaip europiečiams būdingą karingojo ateizmo išraišką ar kaip eilinę kvailybę, bet ir kaip sąmoningą provokaciją, kuri dar labiau paskatintų teroristinius išpuolius. Juolab kad vienas tos idėjos skleidėjų yra Michailas Chodorkovskis. Tad visi Je suis Charlie telkiami naujiems ateistiniams „žygdarbiams“. Drįstu nujausti, kad ir tapatinimosi sakinys, ir Pranašo karikatūrų skleidimo idėja yra jau išmaniųjų specialistų darbas, kurie sugeba natūralų žmonių pasipiktinimą ir užuojautą įvilkti į jiems reikalingą mobilizacinę formą. (Čia neturiu galimybių plačiau aptarti, kokioms valstybėms labiausiai naudingas šis teroristų išpuolis ir kaip juo bus naudojamasi stiprinant bendrą „kovą su terorizmu“ ar priešinantis Palestinos valstybės pripažinimui). Matėme ir mūsų konservatorių partijos vadovus, laikančius lenteles su tokiu užrašu prie Prancūzijos ambasados surengto mitingo. Tačiau juk mūsų konservatoriai yra ir krikščionys demokratai. Nejau jiems atrodo visiškai priimtina tokia žodžio laisvės samprata ir tokia „kūrybinė veikla“ tyčiojantis iš religinių tiesų ir simbolių, kurią propagavo šis leidinys?

Man nepriimtina, todėl užjausdamas ir gedėdamas nužudytųjų privalau aiškiai pasakyti, kad nepritariu nei tokiam karingam ateizmui, nei tokioms patyčioms, nelaikau jų žodžio laisvės apraiška, tad niekaip negaliu įsijungti į Je suis Charlie gretas.

Kategorijos: Akiračiai, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , .

53 komentarai

  1. Gerbiamas Vytautai, dėkui už aiškų esmių dėstymą. Aš irgi „Je ne suis pas Charlie“!

    • Giedrius:

      Užjausdami aukas, save prisimint ir deja viešai įvertinti (sakyčiau tik įsivertinti Patys, kaip užgintieji deja)
      galime vien nuo tikybios netradiciškumo, savos tikybos, – viešai, savoje valstybėją “netradicine” tarpe
      tradicinių įviešinimo lauke numestos, nustumtos, atstumtos už… už ko, už ką, ir už kaip?
      Todėl atsaku sau, savai šaliai, savai tautai – savame tikėjime galime atsakyti ir vartot sau, dėl savęs,
      saviems žmonėms ir viso pasaulio atliepime tik TAIP (čia aišku ar už ar prieš, ar ne, ar taip tiem tam tuo
      neapibūdinu).
      Tiesiog viskam savas laikas, sava erdvė, sava žinia, sava globa, bei… savi žodžiai;
      o mūsų tikėjimo žodžiai yra seniausiai beskambą šioje erdvėje. Ją, juos ir visa, gali
      kuo pagarbiau, kuo tinkamiau iš seniausio psaulyje tikėjimo apeigyno skelbt. Skleist.
      Atsakingai, atsakingiausiai ir su aukščiausia pagarba – su visais už, ir su visai prieš,
      su visais taip, ir su tapačiais ne, kai diena naktimi keičiama, kaip šviesa tamsoje gimsanti
      ir į tamsą grįžus vėl kylanti.. kasdien, kasmet… su kiekvienu, kiekvienos žemės piliečio širdies
      dūžiu krauju gyvąja tavo esybe visą Žemę palaikanti.

      Todėl tai dar daugiau, nei paprastos ir nepaprastos tiesos,
      kurios yra kadai kadai – lemiamu mūsų tautos gėrio ir kūrybos
      atraminiu šviesmirksniu mažos lietuvaitės ištartos:
      tebūnie ir tas, ir tas
      …apie aukurą savą ir svetimą kryželį, svetimų tautų kančių atminą priglaustą,
      ir laikinai globojamą paskutiniojoje jį gavus ir pirminėje tikybinių gimčių atramoje – LIETUVOJE

  2. Ūla:

    pritariu gerb. Rubavičiaus nuostatoms. Užjaučiu žuvusiųjų artimuosius, ir pasak autoriaus, neįsijungiu į Je suis Charlie gretas.

  3. Algimantas Končius:

    Procesą suvaldyti galima kol musulmonų santykinai nedaug. Daugėjant musulmonų-daugės tokių išpuolių. Europai grėsmė kyla nuo nykstančių vietinių tautų ir sparčiai daugėjančių musulmonų. Globalus konfliktas neišvengiamas, kai pusė Europos gyventojų būs musulmonai ( o taip būs, jai niekas nesiims prienonių), o pusė ar net daugiau bažnyčių būs perdirbta į mečetes, vietinėms tautoms išlikti nebebūs šansų, nes musulmonai būdami vieningesni jau būs visų valstybių vadovavimą paėmę į savo rankas, ir tikrai netoleruos nemusulmonų. Jau dabar kur paima valdžią į savo rankas, daro savo tvarką. Taip kad vietinės Europos tautos gyvena paskutinį savo gyvavimo šimtmetį.

  4. skaitytoja:

    Labai reikalingas ir teisingas straipsnis. Yra apie ką pagalvoti ir Lietuvos liberaliai nusiteikusiems politikams. Pakol kas jie plaukia pasroviui, nes jiems aiškesnė yra grėsmė iš Rytų, o iš Vakarų jie priima viską už “gryną pinigą”. Atsirinkti vertybes jiems dar per sunkus uždavinys

  5. Na ka gi:

    Del skonio nesigincijama.Negalima lyginti ,,Literaturos ir Meno” su ,,Sluota”(buvusia kazkada humoro zurnalu,kol dar turejom to humoro”).Tegu ten Paryziaus laikrasty buvo blogas skonis,bet buvo ir labai taikliu karikaturu ir per prievarta niekas nebruko skaitytojams-pirko,kas tokio norejo.Pvz net negirdejau apie si satyrini leidini anksciau.JK ,,Private aye” daug nuosaikesnis ir kulturingesnis,o gal-bailesnis ?Man situacija primena moteriskes skunda policijai,kad ja sokiruoja nuogi besimaudantys berniuksciai upelyje,kuriuos ji gali pamatyti pasilipus ant taburetes pro palepes langa…

  6. Bartas:

    Ko verta tokia šalis , jei trys vyrai ir viena mergina sukėlė siaubą, sumaištį . Visi išsigano, pasimetė . Valdžia neįgali. Taigi. Ko norėjo ,tą ir gavo. Bus dar blogiau.
    O rusai prancūzams sakė ; turėsit nemalonumu, ” žalių žmogeliukų nesiūsim” , bet perspėti privalom. Lėktuvnešiai – caro Putino nuosavybė. .

  7. Visiškai pritariu autoriaus mintims. To įkyraus vieniems, patogesniems lindimo į užpakalį, kitų, mažiau patogių smerkimo tikrai nereikėtų pamėgdžioti, tuo labiau tapatintis su tais superpsseudoliberastais

  8. Dalija:

    Puikus ir teisingas straipsnis

  9. )..(:

    KAS JAV dvyniu susprogdinimo,lektuvo numusimo Ukrainoje,Charlie darbuotoju nuzudymo uzsakovas ?

  10. )..(:

    ,,Polas Kreigas Robertsas, buvęs Reigano administracijos finansų ministro patarėjas teigia, kad Paryžiaus teroristinė ataka prieš satyrinį „Charlie Hebdo“ žurnalą yra ne kas kita, kaip priedangos operacija (False flag), „kurią siekiama įtvirtinti Paryžiaus kaip Vašingtono vasalo statusą“.

    „Įtariamieji gali būti iš tikrųjų kalti ir gali būti tik atpirkimo ožiais. Prisiminkite visus JAV specialiųjų tarnybų „sukurtus“ teroristus, kurie tarnavo tam, kad amerikiečiai patikėtų terorizmo grėsme“.

    Robertsas taip pat pridūrė, kad Prancūzijos ekonomika kenčia dėl JAV inicijuotų sankcijų Rusijai. „Prancūzijos laivų statyklos negali įvykdyti Rusijos užsakymo, o taip yra iš esmės dėl to, kad Paryžius yra JAV vasalas. Taip pat ir kitos Prancūzijos ekonomikos sritys yra neigiamai paveiktos sankcijų, kurių JAV privertė NATO partnerius imtis prieš Rusiją“.

    Buvęs „Wall Street Journal“ vienas iš redaktorių ir apžvalgininkų taip pat pažymėjo, kad šią savaitę Prancūzijos prezidentas Frasua Ollandas savo kalboje teigė, kad sankcijos Rusijai turi būti atšauktos. „Vašingtonas pamanė, kad Prancūzija leido sau per daug laisvės užsienio politikoje“.

    Robertsas mano, kad gal būt Amerikos slaptosios tarnybos ėmėsi jau išbandytos veiksmų taktikos, kurią jos naudojo po Antrojo pasaulinio karo, kai JAV agentai įvykdydavo atakas Europos valstybėse, o vėliau apkaltindavo šių šalių komunistines grupes.

    Robertsas taip pat teigia, kad JAV slaptosios tarnybos suplanavo „false flag“π atakas Europoje, kad padidintų europiečių neapykantą musulmonams ir dar labiau „pakištų“ Europos šalis po Vašingtono sparneliu.

    Jis pastebėjo, kad „Charlie Hebdo“ ataka buvo „savų darbas“ (inside job) ir asmenys, kuriuos JAV slaptosios tarnybos identifikuos kaip vakarų karo prieš musulmonus priešininkus, ir toliau bus naudojami teroristinėms atakoms, kad Vašingtonas galėtų pilnai susigrąžinti Prancūzijos kontrolę“.

    Roberstas mano, kad „Amerikos vyriausybė pasakoja savo piliečiams bet kokias, net ir fantastiškiausias istorijas, o po to sėdi ir juokiasi iš visuomenės patiklumo“.’ straipsnis ekspertuose

  11. Algimantas:

    Taiklus straipsnis, bet labai nepatogus visiems liberalams, kuriems nieko švento nėra.

  12. Perkūno Paukštis:

    Krikščioniškosios provatikaninės korporacijos likusieji sėbrai su savo kruvino pusnuogio bauguliu ir vaizduojamomis kankinių grimasomis jau “nebemadingi”, nepaisant net to, kad Jahvė 40 metų stepėje klaidžiojusiems žydams pažadėjo visus žemiškus turtus.
    Na, o Lietuvoje šie suklaidinti kitatikiai krikščonys net ėmėsi mūsų švenčių, Dievų, ir Dievybių išsityčiojant (anot – ten savaip “apvilko”).
    Pavyzdžiui – Vėlinui uždėjo ragus, uodegą, kryžių ant kaktos, kanopas… ir, blogio atgal grįžimo dėsniu, patys tokiais pavirto.

  13. Miškų katė:

    Ačiū Jums, Vytautai, už tiesos kibirkštis šiame ir daugelyje Jūsų straipsnių: jos žyra sulig kiekvienu Jūsų sakiniu. Primenate Perkūną – skeliantį, budinantį, periantį, apvalantį, išlukštenantį skaisčią esmę iš kieto kiauto, įvilkto į abejingumo, užmaršties ir melo voratinklius.
    Visada laukiu Jūsų minčių.

  14. EGLE:

    Nieko doro. Priooritetai “sugebantiems Tęstis”, tokio principo gynimas ir kiti pliurpalai.
    Na, gan normalu, kai žmogus atstovauja bendruomenę, pavadinimu “Балтай”.
    Daugiau paaiškinimų – mano komentare po straipsniu “Milijoninė minia…”.

  15. Arūnas:

    Girdint tebesitęsiančią kurstomą isteriją “je suis Charlie”, pasigirdo bent pora blaivių balsų- po šio V. Rubavičiaus straipsnio ir balsas mirčiai pasmerkto Medininkuose pirmojo metų tolerancijos žmogaus evangelikų reformatų kunigo Tomo Šerno. Bet šiandien Kauno dienoje vėl puslapio straipsnis- Prancūzai Kaune: kas išmokė į žodį atsakyti šūviu? ,,Žinok tai, o žmogau galingas! Piktesnis ir už kirtį žodis neteisingas. Užmiršau skausmą ronos, kad ir daug kentėjau, o piktą žodį, kurį nuo tavęs girdėjau, pakol mirsiu, neužmiršiu.” Žr. Simono Stanevičiaus pasakėčią Žmogus ir levas:

    Po žaliąsias girias vaikščiojo žmogus,
    Ir tenai jį levas sutiko smarkus.
    Abudu nemažu: viens girių ponas,
    O antras laukų ir kaimų valdonas.
    Tarp tokių, kaip sako, meilės nerasti,
    Tą tiesą ir dabar galim suprasti.
    Nesang žmogus levą kaip tikt pažino,
    Tuojaus iš piktumo velniu vadino,
    O kirviu, su kuriuom medžius kapojo,
    Metė ing levą ir pažeidė koją.
    Po kiek metų (taip jiems dievas priliko)
    Tas pats levs ir žmogus vėl susitiko.
    Tuomet levas: ,,Žinok tai, o žmogau galingas!
    Piktesnis ir už kirtį žodis neteisingas.
    Užmiršau skausmą ronos, kad ir daug kentėjau,
    O piktą žodį, kurį nuo tavęs girdėjau,
    Pakol mirsiu,
    Neužmiršiu.”

  16. Atgalinis pranešimas: Je suis CHARLIE. Geim over? | Alkas.lt

  17. )..(:

    , Seimas, Prezidentė, Vyriausybė, ambasadoriai ir visi mes, piliečiai, privalome suvokti ir asmeninę atsakomybę dėl Lietuvos valstybės ir tautos likimo. Ar nepakanka matyti to, kas vyksta Irake, Sirijoje, Ukrainoje? Ar supranta tie, kas veža į Lietuvą „Charlie hebdo“ karikatūrų parodą, savo atsakomybę dėl šio visiškai nereikalingo Lietuvai eksperimento? Kas finansuoja šią parodą?’ (Z.Vaisvila)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: