Denisas Nikitenka prie Norkaičių (Šilutės r.) dvaro švento ąžuolo kelmo | D.Nikitenkos asm. nuotr.
Klaipėdietis Denisas Nikitenka – žurnalistas, nenuilstantis keliautojas ir mūsų krašto istorinės praeities tyrėjas, nuolat džiuginantis netikėtais atradimais – ten kur daugeliui atrodo, kad visai nėra ko ieškoti – gruodžio 13 d. savo feisbuko paskyroje vėl paskelbė apie naują neįtikėtiną atradimą.
D. Nikitenka rašo : „1801 m. Norkaičių dvaro (Šilutės r.) savininko Gotliebo Gabrieliaus Funcko namų knygoje paliktas intriguojantis įrašas apie vietą, kurią šis vokietis įsigijo. Dvarininkas parašė, kad čia augęs didžiulis ąžuolas, o aplink jį buvo pastatytas namas. Švento medžio šakos – išsikišusios laukan. Aplinkui dunksoję miškai ir tyrlaukiai…
O senieji prūsai kažkokio karo metu šiame name laikė paslėpę medinę derliaus dievaičio Patrimpo stovylą, pastatytą po ąžuolu, kuris žaliavęs ir žiemą. Čia prieglobstį rasdavę prūsai laikė medį ir namą šventais.
Patrimpas baltų mitologijoje laikomas senovės prūsų upių ir šaltinių dievu, greičiausiai garbintu XVI a. Manoma, kad Patrimpas susijęs su pavasariu ir jo derlingumu“.
Gruodžio 11 d. Denisas nuvyko ieškoti šios dvarvietės. Ir ką gi surado?
Norkaičių dvaro ąžuolo kelmas | D.Nikitenkos nuotr.
„Nuvykau į tą dvarą ir ką aš randu… milžinišką, mažiausiai kelių šimtų metų senumo ąžuolo kamieną. Ir stotingus, didžiulis kitus ąžuolus dvarvietėje. Senieji gyventojai mena ir tai, jog kadaise vietovė vadinta Putrimais, esą nuo „derliaus dievo Putrimo“. Čia vykdavusios religinės apeigos ir apie jas dar pasakojama iki šiol. Tačiau vietiniams tai esą nepatiko, todėl prieš kelis šimtmečius atsikėlus Norkams pervadino į Norkaičius“, – rašo D. Nikitenka.
D. Nikitenka nurodo, kad Norkaičių dvarvietės vietovė (smuklė Talot) rašytiniuose šaltiniuose minima nuo 1515 m. Tad, pasak jo, „likęs senutėlio ąžuolo kamienas ir aplink augantys jo „vaikaičiai“ bei XVI a. siekianti istorija išties veda prie legendos apie prūsų Romovę“.
Nors kol kas jokių archajiškų paminklų šioje vietovėje nebuvo rasta, tačiau, pasak D. Nikitenkos, legendinės Romovės šleifas verčia atsigręžti į Norkaičių dvarvietės apylinkes, kurios galbūt slepia ne vieną neatrastą baltišką paminklą.
Neslėpdamas susižavėjimo keliautojas kalba ir apie patį Norkaičių dvarą: „O dvaras… o dvaras toks, kad apie jį parašysiu atskirai. Jis tapo „meile iš pirmo žvilgsnio“, tokio inkliuzo per visą savo kelionių odisėją nesu matęs…“
Denisas Nikitenka | V. Žvikienės nuotr.
Deniso meilė gimtojo krašto istorijos paslaptims ir begalinė aistra pačiam imti kuprinę ir neatidėliojant keliauti į vietas kuriose ta istorija vyko, jau davė daug netikėtų atradimo vaisių. Visiškai neseniai keliautojas Kretingos rajone atrado iki tol paveldosaugininkams nežinomą Kašučių kūlgrindą, kuri jo paties nelengvų pastangų dėka neseniai buvo įtraukta į valstybės saugomų kultūros vertybių sąrašą.
2013 m. D. Nikitenka atrado apleistą ir valstybės nesaugomą lietuvininko Jono Birškaus (1870-1959) sodybą Klaipėdos rajone ir pasirūpino, kad ji būtų įtraukta į kultūros paveldo registrą.
Deniso pastangų, darbo ir užsidegimo dėka 2014-ieji metai Klaipėdoje buvo paskelbti ir minėti kai Vėtrungių metai. Ta proga surengta nemažai renginių. Klaipėdos Rotušėje vis dar galima pamatyti nuo gruodžio 2 d. Klaipėdos Rotušėje veikiančią D. Nikitenkos atspausdintų ant drobės vėtrungių nuotraukų parodą. Jose įamžinti vaizdai, pasakojantys apie Vėtrungių metų renginius, įvykius bei Kuršių marių apylinkėse randamus senosios žvejų kultūros pėdsakus. Paroda veiks iki sausio vidurio.
Reklama
Susiję straipsniai:
- Klaipėdoje 2014-ieji paskelbti Vėtrungių metais
- Į Kultūros vertybių registrą įrašyta J.Birškaus sodyba
- Klaipėdoje folkloro šventėje „Parbėg laivelis“ bus atidaryta Vėtrungių alėja
- Klaipėdos ledinė vėtrungė sieks rekordo (nuotraukos)
- Jūros šventės metu bus pagerbti žuvusieji jūreiviai ir žvejai
- V. Mikailionis. Romuviai ir Dievturiai susitiko Puokainių girioje (nuotraukos)
- Kas kur kada apie Vakarų Lietuvos istorinį kostiumą (nuotraukos)
Šaunu! pagarba tam žmogui!
Šaunu, – daromi konkretūs Lietuvos istorijai reikšmingi darbai ir su reikšmingais suradimais supažindinama visuomenė. Tai pavyzdys, ką gali daryti vienas veiklus žmogus.
Daugelis dideliu atradimu ar isradimu padaryti asmenines iniciatyvos ir uzsidegimo vedini. Jei sedi kokioje biudzetineje kontoreleje, suki staza, rasai popierines ataskaitas, kad vadovas-funkcionierius galetu kazka sukurpti metiniai ataskaitai, nelabai turi noro kazko ieskoti.
Su mūsų prigimties galiomis ir Protėvių gyvybės priesakais tesugrįžta Dievai.
Manau, pats Denisas Nikitenka yra įdomesnis už tą kelmą. Gal žmogų traukia jėgos vietos ir nesąmoningai jų ieško? Yra daug jėgos vietų, jos nebūtinai susietos su kažkokiais praeities įvykiais. Tie įvykiai visai neturi reikšmės.
Tai galima sakyt, kad straipsnio autorius iš kelmo spirtas.
Mitologiškai reikia sakyti ‘ne iš kelmo spirtas’. Žodelis -ne- nėra neigimas, o tai karališkas avino zodiakas. lyvis
Prie ko čia mitai(ir jų logija), kai kalbama apie tikrus dalykus ?
Ir prie ko čia avino žodiakas ?
Tai yra tavo bėda, kad nežinai protėvių pasauliežiūros. lyvis
Tai kad nei mokykloj, nei su kryžiais ant kaktų tėvai nemokino. Tik tiek, kiek savarankiškai šen bei ten.
Iš kur tu ištraukei posakį ;nei su kryžiais ant kaktų’ tai yra pagoniškas išsireiškimas tik tu to nežinodamas vartoji priešinga prasme. lyvis
Tačiau esmę supratai.
Kelmą greičiausiai nebus to ąžuolo, iš vaizdo manyčiau, kad tas ąžuolas galėjo būti iškirstas anksčiausiai apie 1980-1990 m.
Pagarba Denisui 🙂 Štai sektinas žmogaus pavyzdys ir autoritetas!
šanuolis…Bųtina, ko nors ieškant, pamatyti pačiam, o ne daryti išvadas vien iš raštų -tai sena žygeivių taisyklė…
Toji taisykle ne zygiaiviu sugalvota, o atejo is senu laiku. Pasiklauskite filosofu ir jie tai patvirtins.
Iš Šventu ąžuolu kelmu tikrai galima vel ataugint juos.
Jei Denisas atsodintų Ąžuolą, tai jam kelialapis pas Dievus ir Protėvius – garantuotas !
Džiugu skaityti tokius straipsnius. Jie skaitytoją tiesiog “įkrauna” gerąja energija ir suteikia jėgų. Sėkmės tam šauniajam entuziastui.
O toje straipsnio nuotraukoje jis kažkaip bendrauja su protėviais ?
Čia daugiau apie kelmą, bet ten gyvena žmonės, kokių tarp čia komentuojančių nėra. Jie dirba, augina sodinukus pagal ES standartus, draugauja su stirnomis, briedžiais, vanduo ir tualetas lauke, elektros dažnai nėra, svečių nenori, nes “švęsti atvažiuoja su savo problemomis”. Joks internetinis neopagonis neištvertų ten nė savaitės, o dirba ten keliasdešimt metų moteriškė su savo vyru, jokių kitų gyventojų nebelikę, tušti butai, plyni laukai. Idealios sąlygos kokią nors Romuvą atkurti, bet negi “mums” tai aktualu?
Pradžiai reikia atsodinti Ąžuoliuką ir šalia sumūryti Aukurą.
Jei taip gerai žinai tą vietovę, tai užsiimk, prašyk vietinės Seniūnijos ir gerų žmonių neopagonių pagalbos, pasitark su Krive Inija.
Atšilus orui, paskelbk talkos laiką tam šventam reikalui.
Reikėtų atkreipti dėmesį, jog kronikose ir padavimuose minima Nadruvos žemėje buvus baltų šventovės. Senovėje čia augęs milžiniškas ąžuolas trišakiu kamienu, kiekvienoje šakoje buvęs iškirstas langas ar uoksas su dievų Patulo, Perkūno, Patrimpo atvaizdais. Prūsijos žemės kronikoje nurodoma, kad Nadruvoje gyveno visų gerbiamas žynys, kuriam paklusę ne tik prūsų, bet ir lietuvių, latvių gentys ir teikusios pagarbą. Jie apeiga pagerbę negęstančią ugnį, tikėję, kad kūnas prisikelia iš numiru
siųjų. Po pergalės aukojo dievams aukas, kartu su mirusiu degino jo ginklus. Toks dvasinis pasaulėvaizdis, kad ir nutrūkus jo natūraliai raidai liko prigimtine pasaulėjauta.
Išsaugoki, Praamžiau, ąžuolą,
Išsaugok pilnatį ir žmogų,
kuris galės išgirsti ir suprasti,
ką mums bylos iš ąžuolo pašokusi liepsna,
ką mums ištars ugnim pavirtęs ąžuolas –
„Ištarmė“ R.Keturakis.
Ką reiškia – ugnimi pavirtęs ąžuolas ?
Kai didingas ąžuolas buvo gyvas, mūsų protėviai dar nebuvo “baltai”. Jie turėjo garbingą vardą – Aisčiai.
Savę taip vadinino ir kiti taip sakė.
Gaila bet šitą žodį aiščiai naudojasi estai todėl jie švenčia du tūkstančius savo tautos. lyvis
“lyvi” , o kas mums trukdo žodį aisčiai susigrąžinti. Jeigu praeitį tiriantys propesoriai to nenori, tai mums tikrai ne motais. Imam ir švenčiam savo Tautos septynis tūkstančius penkis šimtus ir dar primetę keletą dešimtmečių. Keliam tauro ragus ir geriam už Tautos ilgą amžinybę. Va, susirinks giminės katalikai, švęsti žydų pranašo “gimimo”, pirma taurė bus pakelta už Lietuvos Tautos gyvastį. Aišku bus ir nepatenkintų.
Aisčių vardas nuo Pitėjo dar p.m.e. aprašyto ostinioi (Rytų) krašto, kurio kiltys gyveno į rytų pusę nuo Vyslos, įskaitant ir šiurinėje dalyje estus. Baltų pavadinimas apibrėžia savita lietuvių, latvių, prūsų kalbinį paveldą, kurio pagrindu politonimu tapęs baltų pavadinimas nieko blogo, nors galėjo būti ir aisčiai.
Bartai aš su tavimi visa siela ir kūnų. Tik va svetainės cenzoriams gana dažnai neįtinku. Matyt jų darbai nesutampa su jų sąžine. lyvis
ar tai tikrai aiščiai ? Gi nėra vietovardžių su šia šaknimi . Gal svetimi užrašydami įvėlė klaidą , pritempdami tą žodį prie savo kalbos . Tada gautusi visai kitokia padėtis . Žemieji aičiai – žemaičiai ( pagal upių tėkmę), aukštieji aičiai – aukštaičiai ir visa kupeta vietovardžių su aičiais: Daukšaičiai , Kurmaičiai, ir taip toliau . Gal reikėtu ramiai , neskubant ir nesikarščiojant apsvarstyti tokią galimybę.
Šitas žodis aisčiai neapima visos pagoniškos Lietuvos tik jos dalis, tai atlieka ir apjungia pavadinimas Sarmatai. lyvis
Tai gal galite pateikti nuorodą į rimtą šaltinį kur toks dalinimas pateikiamas . Kiek žinau to nėra ir negali būti , nes aisčiai paminėti vos kelius kartus ,ir tai be tiesioginių nurodymų į kokias tai vietoves , ar tautinę priklausomybę. Beje kaip ir sarmatų . Net nežinoma kaip tas žodis tiksliai skambėjo . O Jūs vos ne sienas jų gyvenamo ploto braižote , net nepateikdamas kad tai tik subjektivi tamstos nuomonė . Čia lieka estai teisūs , nes nėra kitų kokių tai materialių sąsajų su kokiais tai išlikusiais pavadinimais ,o turėtų būti. Todėl aš ir siūlau aptarti kaip galimybę vietoj žodžio ” aisčiai”, žodį ” aičiai . Kurių pilna Lietuvos vietovardžiuose .Ir būtų ne pro šali prisiminti kad ten kur baigiasi abejonės – mokslo nėra . p. s. beje teko sutikti nuomonę kad žodis ” aisčiai ” kildintinas iš atsakymo “ai čia “
Labai mąstantis ‘Lamatas’. Ir teisingai mąstantis. Įsiklausyk į žodį aisčiai jug girdisi žodis aist t y rusų kalbos žodis gandras t y naujagimis. Žemaičiai di netaria garso -č-. Nesinori daugiau plętotis nes cenzoriai dar ištrins arba iš viso nepleis į svetainę. lyvis
supratau – aisčiai buvo rusiški gandrai su naujagimiais snapuose , nepalikę jokių pėdsakų vietovardžiuose, kadangi žemaičiai netaria “č” . Dabar viskas aišku .
Aisčiai pirmą kartą paminėti Romėnų istoriko Tacito 1-ame eros amžiuje jo veikale Germanija. Ten pasakyta, kad jie gyvena Svebų (Baltijos) pajūriu, renka gintarą, užsiima žemdirbyste kruopščiau negu germanai, nešioja šernų statulėles ir tiki, kad jos apsaugo juos net priešų apsuptyje.
Labiausiai tikėtina, kad Tacito “gentes Aestorum” pavadinimas yra radęsis iš veiksmažodžio esu, esąs, esantis. Seni dzūkai susitikus seną pažįstamą klausdavo, kur dabar asci, t.y. kur gyveni, būni. Tačiau galėjo save, kaip atitinkamoje vietoje gyvenančius, joje esančius vadinti ir šičia esančiais, t.y. trumpai šičiais (šyčiais, šyšiais). Tokius vardus patvirtintų dabartiniai upių Šyša, Šešupė, Šušvė, o taip pat Ysa (Įsrutis), kiti pavadinimai. Be to, tai patvirtintų ir lietuvininkų vadinimasis šyšioniškiais, taip pat tą patį reiškiantis žodis čionykščiai , akivaizdu yra iš čionai. Tokio vadinimosi tradicija yra labai sena. Kaip tos tradicijos reliktus turime dabartinius žodžius vietinis, tauta (tūt, tūteišis), o taip pat labai galimas daiktas Čekijos pavadinimą, Lietuvoje vietų pavadinimus – Čekišės, Čekonys ir t.t., pavardes- Čekys, Čekuolis bei netgi dzūkų (ciukų, čiukų), o be abejonės jų rastųsi ir daugiau.
Norint tai įsivaizduoti ir įsitikinti tokios kilmės galimumu, tikrumu, yra būtina pabrėžti, kad tais lakais būti vietiniu reiškė – turėti vietą kaip nuosavybe priklausantį daiktą, žemę, teritoriją ir pan., ir to turėjimas reiškė genties, asmens kilmingumą, buvimą laisvu…
Taigi, “aisčių” pavadinimą keisti į “aičiai” nėra reikalo. Dėl estų pavadinimo čia jokių problemų. Bendrumai su estais, suomiais yra labai seni. Pvz., tėvynė, tėvas estiškai yra Isa, t.y. iš to paties liet. “esąs”, “šičia” radęsis žodis. Beje, patys estai savo šalį yra seniau vadinę Vyru, kuris taip pat yra iš “būti” esamojo laiko formos. Maty, tas pats yra ir su airių, islandų, kitų tautų, šalių vardų kilme.
Tai, ką rašai iš Tacito “Germanijos” – tai visiškas “istorinės” klastotės 15amžiaus rinkinukas- dar ir prieš tai “n” kartų perrašytas mirusia lotynų kalba. Žodžiu, perrašinėtojai iš neegzistuojančių “originalų” (jie visada dingdavo)priraitydavo ką norėjo, ir pripaišė žemėlapių (su sarmatais-cha).
Netgi pačios Romos IMPERIJOS kaip tokios aplamai nebuvo, ji tik vienas užkitą šaunesnių (per)rašytojų kūrinys. Tai, kad buvo pati Roma kaip tokia, tai tiesa. Bet tik tiek.
Nepamiršk, kad rašytojams ir žemėlapių braižytojams visada tiesiog gerai sumokėdavo.
Va čia tai Perkūno paukštis tikrai matosi kad yra stribas tik viską menkint, žemink, neikt, kad lietuvioai nieko verti.
Saulės vilnai noriu patikslinti visa paslaptis slepiasi “gentes Aestorum” dvibalsėje Ae+. čia reikia ieškoti atsakymo. lyvis
Manau, kad dvibalsio Ae+ mįslę esu įminęs gana patikimai. Tik paties įminimo išdėstymo nepateikiau. Jis neprieštarauja tam, kas išdėstyta.
K.Būgos užrašyme Ae+ įžvelgė dvibalsį Ai+ ir pagal tai išvedė pavadinimą “aisčiai”. Jo nagrinėjimas yra grynai garsinis (fonetinis), „aisčių“ prasmės K.Būga pats berods nenagrinėjo. Bandyti įminti, ką tariamai lietuviškas “aisčiai” reiškia, ėmėsi kiti, tačiau nieko įtikinamesnio iki šiol kaip ir nepadaryta.
na čia vie išvedžiojimai . Žodis aisčiai yra dvidešimto amžiaus pradžios naujadaras . Aestorum , manau , niekada ir jokia kalba nebuvo tariama kaip aisčiai. Ir svarbiausia aisčiai, kaip tautos asmenvardis , tikrai turėjo likti vietovardžiuosė- o jų nėra , Yra kuršiai ( Kuršlaukis , kuršas ir daugybė kitų . Yra prūsai . Tačiau yra nuo senovės tiesioginis nurodymas – aičiai . Pasikartosiu : žemieji aičiai – žemaičiai ( gyvenantys žemupyje ) , aukūtieji aičiai – aukštaičiai (atitinkamai- aukštupyje , plaukiant nuo jūros ) . o vietovardžių su aičiais – begalės . yra netgi vietovardis tiesiogiai -Aičiai . O kad toks pavadinimas , kol nukeliavo iki tolimų kraštų , virto aestorum , nieko nuostabaus . Buvo pritemtemtas pie suprantamesnių žodžių. Panašiai kai prūsų Krantas , vokiečiams virto Krantz . Na o dzūkai vargu ar rinko gintarą pajūryje .Na o kas dėl ” aš čia ” , tai lietuvių kallboje susiliejus į vieną žodį , vis dėlto greičiausiai gautusi – aičiai . Bet svarbiausia – gausybė palikimo VIETOVARDŽIUOSE
Gal pirmiausiai derėtų daugiau pasiaiškinti dėl pačios priesagos -aič-. Lietuvių kalboje ji laikoma pavardine priesaga ir be abejonės gimininga su lenk. oic-iec, rusų ot-iec “tėvas”. Tad tam, kad būtų galima ką iš jos vesti, reikalinga žodžio etimologija. Šie dabar slaviški žodžiai gali būti giminingi su liet. tėtis. Taigi sudėtingi procesai vykę tarp kalbų.
.
Mieli poli-tik-aičiai,
žodžių dėliojimas (šaknų, priesagų…stumdymas)tarptautniuose žemėlapiuose – tai kvepia kuriama gryniausia geopolitika. Tačiau laimei, savimylinių hipotezių lygyje.
Aš tikrai neperšu tai kaip kokią aksiomą.Paprasčiausiai yra kilusios man abejonės. Todėl norėtusi kad kas nors pagrystai jas paneigtu ( Manau neigimas be rimtų argumentų , ar su rusiškais gandrais to neatliks . Aš tikrai nesu šių sryčių specialistas , Bet manau turiu teisę į savo , galbūt ir klaidingą nuomonę . Bet nenorėčiau jeigu tiesa liktu paprasčiausiai nepastebėta.
Todėl dar kartą atkreipsiu dėmesi kas man sukėlė šias abejonęs . Tai vietovardžių su aisčiais nebuvimas . O tūrėtu būti. Bei žinant kad tas žodis yra naujodaras . Kita vertus daugybė vietovardžių , ir ne tik ,su labai panašia priesaga(ir ne tik)- aičiai . Kuri naudojama labai plačiai , teritorijose labai tinkančiuose Tacito aprašytosioms .
Bandau isivaizduoti , kaip turėtu pavadinti vietos gyventojus atvykę keliautojai ( beje greičiausiai taip pat ne kalbinkai ), jeigu tie prisistato tai žem-aičiais , tai aukšt-aičiais . O ir gyvena jie visokiuose …..-aičiuse . Na o tam kad aičiai virstu aisčiais , mano nuomone , pakanka ” sugedusio telefono” . Tuo labiau kad pats Tacitas panašu nesilankė tuose kraštuose . O kai kuriuose tarpinėse kalbose buvo panašus , gerai suprantamas žodis , reiškiantis rytus . Manau , tai pats tas kad iškreipti žodį aipibūdinanti rytinius jūros gyventojus . Su pagarba visiems , ir jų teisėms tūrėti savas nuomones.
Žodžiu, iš viso to pagal paties nuomonę išeina, kad Tacito laikais svetimtaučiai girdėdami vis sakant vietų pavadinimų pabaigoje “-aičiai”, mus pavadino “aičiais”, o Tacitas dėl “sugedusio telefono” principo tą pavadinimą lotyniškai užrašė ne taip, kaip skambėjo, o “Aestorum”, kitų kalbų žmonėms jis skambėjo panašiai į jų žodį, reiškiantį rytus, taigi iškraipė pagal šį žodį. Tai visiškai galimas iškraipymas, nes, antai, Žemaitijoje yra žinoma, kad pavadinimas vokietis radosi iškraipius pasakymą: “Vo, kietas”…
Saulės vilnai. Na čia grynai mano subjektyi nuomonė . Būtu neblogai kad ją atmestu , pateikdami nenuginčijamus argumentus, rimti šios sryties specialistai . Arba pripažintu tokiai galimybei teisę į gyvavimą .O tokių iškreiptų žodžių pagrindu pavadinimų yra gan daug . Tie patys vokiečiai rusiškai vadinami nemci , nuo iškreipto žodžio nemoij . tai yra -nemokantis kalbėti bent kiek suprantama kalba.
O mano siūloma versija iškarto pašalina vietovardžių , kurių tikrai turėtų būti istoriniame palikime, nebūvimą. Vietoj to jų atsiranda daugybė. Ypač vakarinėje Lietuvos dalyje. Kuri labiausiai ir tinka Tacito aprašytajai vietovei .
Kita vertus , daug logiškiau paiškina terminus aukštaičiai ir žemaičiai . Pagal visuotinai primtą skirstymą pagal upių tėkmę ir atstumą nuo jūros . Aiškinimas apie kalnus ir žemumas man tikrai neatrodo itikinamu . Žemaitijoje taip pat yra kalvų ne ką mažesnių . Be to trūksta apibendrinamojo momento . O jis yra – aičiai . Kiek žinau iš patyrimo tai, jei viename name sakysim gyventu žmogus pavarde Juodasis budulys , o greta pavarde Baltasis budulys , tai reikiant apibendrinti kas ten gyvena , vargu ar kas smulkintusi . Sakytu tiesiai – ten gyvena Buduliai .
Paties aiškinimai, kad genčių pavadinimas “aisčiai” yra tik blogai išgirstas žodis “aičiai” priklauso vadinamų liaudies etimologijų sričiai. Jos yra vienu iš liaudies meninės kūrybos žanrų, o meninė kūryba nepaneiginėjama ji tik priimama arba ne. Menas viena, o mokslas – visai kas kita.
Taigi Jūsų nuomonė yra grynų gryniausia liaudies etimologija ir tik kaip tokia gali gyvuoti. .
Norint įrodyti liaudies etimologijos teiginį, šiuo atveju, kad “aisčiai” yra tik blogai išgirstas “aičiai” vien to fakto, kad dabar šį žodį matome vietovardžių pavadinimų priesagose, neužtenka. Šiuo atveju pirmiausiai reikia įrodyti, kad šis žodis buvo Tacito laikais ir nustatyti ką jis reiškė, kaip bendrinis žodis, arba, – kad jis jau Tacito laikais, buvo naudojamas nors kaip priesaga ir kad tai buvo vietovių pavadinimų priesaga. Aišku, kad tai įrodinėjant negalėtų būti palikta be dėmesio akivaizdi dabartinės priesagos “aič-iai” garsinė ir pavadinimų žodžių darybinė giminystė su slavų žodžių: rus. ot-iec, lenk. oic-iec “tėvas” šaknimis. Kiti faktai čia yra tik papildomi. Taigi minėtos liaudies etomologijos paneigimui tektų imtis nemažo mokslo požiūriu visiškai nereikalingo darbo. Iš pateiktų argumentų turėtumėte suprasti, kad paties aiškinimai yra tik liaudies etimologijos.
Saulės vilnai.
Pimiausia , aš niekada netvirtinau ,kad -Aisčiai- yra blogai išgirstas – aičiai-. Aš rašiau ir dar pasikartosiu ,kad tai yra transformacija, perpasakojant . Kai susiliejo su panašiai tariamu ” rytiniai”. O savoka -aičiai- man , kaip lietuvių kalbos nešėjui, visiškai suprantama , Ir tai nėra vien, kaip Jūs bandote man priskirti, vietovardinė priesaga . Ji sutinkama ir kitur . AŠ jį (aičiai) suprantu kaip dviejų žodžių samplaką . Tai ainiai ( palikuonys ) ir čia , čionykščiai ( vietiniai) . Kuri buvo naudojama , kaip atskirimui vietinių ( nepakitusiūjų ) , nuo pastoviai atsiskiriančiųjų , nutautėjančių kaimynų, atskirimui. Ar jie taip save vadino kaip tautovardžiu? Manau kad ne.
Kita vertus , tvirtinti kad mokslui ieškoti TIESOS yra …”imtis nemažo mokslo požiūriu visiškai nereikalingo darbo. ” ne visai korektiška . Tuo labiau kad Aisčių vartosena , neturint kokių tai materialių irodymų , yra tikrai abejotina . Tada lieka pagaliau pripažinti jį estams , arba sutikti kad tai reiškia tik geopolitinę savoką -rytiečiai- . Ir gali būti naudojama panašiai kaip sovietiniai, pribaltai ir panašiai . Manau kad bent jų mes nesiruošiame vartoti kaip tikrinius savo tautovardžius . Man , kaip lietuviui , tikrai nepatinka , kada mūsų mokslo vyrai , bando mūsų istoriją ” pakišti vos ne po kiekvienu , neaišku kieno , paminėjimu .
Paties samprotavimai dėl žodžių kilmės, sakant tiesiai šviesiai, yra panašūs į skaitymą nepažinus raidžių. Žinoma, tokiu atveju skaitymas yra galimas, bet jis nebūtų niekuo kitu, o tik pašmaikštavimais, juokeliais. Jie, kaip jau minėjau, vadinami liaudies etimologijomis. Tai fantazavimai žodžių kilmės tema. Pašmaikštavimai, kad aičiai radosi iš žodžių ainiai ir čia samplakos arba, kad rus. niemci “vokiečiai”tokiu pačiu būdu gavosi iš rus. žodžių nie moij, dartinio mokslo žinių šviesoje negali būti priimti kitaip, kaip tik lėkštokais pajuokavimais (gal net juodu humoru).
Dėl Aesti genčių priklausymo baltams šiuo metu ginčo moksle kaip ir nesigirdi. Žinoma, atlikti naujus šio Tacito laikų pavadinimo istorinius ir kalbinius tyrinėjimus būtų pravartu.
Saulės vilnai . Deja , daug žodžių ir jokios konkretikos . Visa ką Jūs pateikėte kaip irodymus – tai atsieit esi neišmanėlis , tai ir tylėk . Na , sutiksiu .Nėra prasmės diskutuoti su vienintelės ir neginčijamos tiesos savininku . Sugebančiu tik viską neigti , bet nesugebančio nieko konkretaus pateikti . Manau mūsų ( ne)diskusija baigta .
Konkrečių dalykinių faktų dėl gentes Aestorium (Tacito) – Aisčiai (K. Būgos) priklausomumo lietuviams (baltams) nurodžiau čia
2014 12 15 21:41 | IP adresas: 78.60.231.248 komentare. Taip pat, kad priesaga aičiai yra visų pirma pavardinė ir ji be bejonės gimininga rusų otiec, lenkų oiciec “tėvas”, taigi manyti, kad ji radosi iš “ainiai čia” susiplakimo yra mažų mažiausiai nerimta. Taigi vis labai konkretūs dalykai, kurie mokslų žinių kontekste yra įtikimesni negu paties minimi migloti žodžių susiplakimai. Matyt, jų svarbos pats nesuvoki, iš čia visos pačio bėdos.
Vykinto Vaitkevičiaus knygoje „Senosios Lietuvos šventvietės” aprašyta senojo Mingėlos iš Vieštovėnų ąžuolas – rodydamas medį yra pasakojęs, kad krikštijant žemaičius nukirsti jo viršūnę liepęs Jogaila. Jis pasijuokė iš teiginio, kad krikštytojai kirto šventuosius ąžuolus, nes ir dabar nukirsti ąžuolą didelis darbas, o ką kalbėti tada, būtų tekę plušėję kelerius metus. Dėl to tokie viršūnių netekę ąžuolai ir išliko. Po to pokalbio apžiūrės legendomis apipintus ąžuolus įsitikinta, kad jie visi buvo be viršūnių…
legendomis – padavimais?
Ar teisingai supratau, Vaitai?
Gal, bet ar legenda – būtinai tik padavimas? Žodis nuo lotynų, bet prigimtis neatsietina nuo indoarijų paveldo, kilmę galima įžvelgti nuo pamatinių garsų – la kaip aukščiausioji deivė; ga – žemė ir da – teiginys kaip užtvirtinimas. Tai kaip žemės dvsingumo atodanga.
Vaitas:
,,…apžiūrės legendomis apipintus ąžuolus…”
Nekraipyk žiaunų, pasiskaityk ką pats rašei. Neturi visai savigarbos 🙁
Denisas išties didis tyrėjas. Jis, beje, atrado žemaičiuose ir kūlgrindą bei ją pasirūpino įteisinti kaip valstybės saugomą. Šauni ir “Lietuvos žinių” redakcija, kurios žurnalistu jis sėkmingai darbuojasi, nors ne vien dėl jo straipsnių verta šį padoriausią dienraštį užsiprenumeruoti. Be abejo, teisus Vaitas, kad didžiosios šventyklos Ąžuolas buvo Nadruvoje, kitame Nemuno krante. Bet šio ąžuolo kelmas liudytų irgi čia buvus kažkokią šventvietę, tad atradimas turi dar didesnę vertę, nes parodo, jog šventųjų giraičių būta gana daug. Manoma, kad alkviečių tinklas dengė visą aisčių-baltų genčių plotą kas dvi dešimtis kilometrų, tad švaria gyvastį skatinančia galia buvo aprūpintas visas mūsų PASAULIS
užsiprenumeruoti – užsisakyti?
Ar teisingai supratau, Vaclovai?
Pats lietuviškiausias dienraštis tai Lietuvos aidas. lyvis
Taip, taip . Atėję Va- tik- ano kraugeriai – križiokai ir pasinaudojo mūsų alkavietėmis, pristatydami ”kas dvi dešimtis kilometrų” , net tankiau, božnicų. Reikėjo laisvus žmones paklupdyti ant kelių, paversti baudžiauninkais. Reikėjo. Jiems pasisekė. Tuo ir sveikinu katolikus.
Būkim biedni, bet teisingi, šiam prohebravatikaninės korporacijos padaliniui įvedus turto ir nekilnojamo turto mokestį, apmokestinus paslaugas (sustačius kasos aparatus), pasibaigtų sveikinimai.
Perkūno Paukšti , kaip manai ar už visas paslaugas klebonėlis duotų tą vadinamą “čekį”. Aš galvoju, kad padaręs kryžiaus ženklą, pinigus nutekintų į šešėlį. Pas Kubilių, atrodo, kad jis šešėlinės vyriausybės vadovas,- ar klystu.. O gal į Va – tik – ano skrynes – kuparus. .
Bartai. Pats paklausei, pats ir atsakei.
Bartai, ne božnicos, o avidės. Kunigai tarpusavy besipešdami sakydavo “Vilke, ko lendi į mano avidę”.
Tinka ir avidžių pavadinimas. Pas Va – tik – ano viršininką ir žemesnio lygio viršininkus rankose kriukas su kuriuo, paklydusias aveles į krūvą sugaudo.
O božnicą lenkai padovanojo. Nes mano protėviams ir alkuose Dievo užteko.
Riesta vyskupų lazda – mirties ženklas. Tokiomis lazdomis ne tik avis, bet ir žmones už kaklų gaudydavo
Nieko panašaus riesta lazda tai krivio įgaliavimo ženklas. lyvis
Pateik nuorodą – iš kur ištraukei, ar čia pats sugalvojai ?
Tai yra pateikta ogamų runuose. lyvis
Kiek teko pasižiūrėti, tai skandinaviškų baladžių tekstai. Tačiau, ar tikrai ten būta aprašymų “kreivos lazdos” ?
Žiūrėk į ogamų runas https://www.tumblr.com/search/celtic%20alphabet žiurėk į dvibalsį UI. Kitose svetainėse gali rasti patikimiau išreikštą tą krivio lazdą. lyvis
Dėkui. Pasižiūrėsiu šiek tiek. Šiaip įdomu. Juolab, esu matęs, mūsų Krivių – dar ir su kažkokiais ženklais…
Avių, ožkų piemenys ir žmonių gaudytojų lazdos lenkimas kitoks ,nei krivių. O kur tą mačiau, nagi pas Diedukus – kampe paveikslai kabojo.
Taip Bartai tai skirtingi dalykai. lyvis
Būtina imtis kertinių žodžių – tokių, kaip dievas, aisčiai, ąžuolas, lazda, žmogus, indas, vanduo, ežeras ir pan. etimologijų, jų prasmes motyvuojant senąja baltų pasaulėžiūra, tikėjimo apeigų praktika, istorijos šaltinių paliudytais faktais. Pasiekti, kad šitos etimologijos taptų visuotinai Tautos priimtos ir skleidžiamos švietimo sistemoje, apskritai tarpusavyje. Kitaip ir toliau kiekvienas atskirai slankiosime lenkiškos Lietuvos istorijos miglose būdami be jokio kompaso. Kiek galima gyventi tokiame Tautos istorinės savimonės bejėgiškume…
Butu labai saunu suzinoti to azuolo perimetra, manau dar imanoma apytikriai ismatuoti. Dar matau, kad azuolo serdis jau istrunyjusi, taciau krastai prie zieves dar yra gerame stovyje, tai ko gero gali tikti uzkonservavimui.Ir trecia, tai, kad paemus megini kokios vienos dvieju rieviu plocio,is karto po zieve, butu prasminga aktyvios anglies metodu C14 nustatyti laika, kada tas azuolas buvo nupjautas. Taigi uzkonservavus ir uztverus tvorele, tai galetu buti lankytinas objektas. Jeigu butu serdis, tai ko gero butu imanoma nustatyti ir to azuolo amziu.
Visiems tokiems tyrimams puikiai tiktų Vaclovas Mikailionis. Be to, jis nustatytų, kas dedasi ir po žeme tose vietovėse.
Vaclovas Mikailionis man rodos laimino Inija į krivius. Tas žmogus nevisada žiūri į teisingus veiksmus. lyvis
Jeigu rodos, tai žegnokis.
CHA
Ir užsidek žvakę nes tamsoj gali pagriebti. lyvis
Jei kokia vaidilutė pagriebs, tai nieko baisaus.
CHA
Neskubėkit su šventvietėm, gal pirmiau reiktų įsitikinti ar jos ten būta? Denisas daug padarė, dabar eilė kitiems pasiknisti ne tik popieriuose, bet ir žemėje, ir kelme idant nustatyti ar būta ten minimo pastato, koks medžio amžius, ar nėra aukojimo žymių/liekanų ir t.t. Štai tada tikrai bus galima kalbėti garsiai apie šventvietę. Aišku, tikėti niekas nedraudžia, bet po ranka būtų ir svarūs argumentai