Sveikuolių sąjungos paprašyta savanorė Akvilė Matulytė pasidalijo savo pasikeitimų ir savanoriavimo patirtimi, viliamės, kad tai įkvėps ir kitus imtis naujų ir įdomių veiklų.
Esu Akvilė Matulytė, man 25 metai, dirbu darbą, kuris mane „veža“, gyvenu gražiausiame Lietuvos mieste – Klaipėdoje, kurį labai myliu. Turiu be galo gerą šeimą ir mane supa nuostabūs žmonės.
Savanoriavimas Lietuvos Sveikuolių sąjungoje – vienas mano įdomiausių ir maloniausių pomėgių. Stovyklos, buvimas su bendraminčiais, seminarai, šventės… Visi mano hobiai ir pomėgiai atsirado savanoriaujant. Galiu užsiimti nesavanaudiška veikla, kuri duoda naudą kitiems ir tuo pačiu man. Tai atsirado tik pakeitus gyvenimo būdą.
Iš „sociumo alkoholikės“ į atradimų kupiną gyvenimą
Nors nereikėtų gėdytis praeities, man ją reikėjo pereiti. Gyvenau kaip didžioji dalis dabartinio sociumo jaunimo. Mėgau linksmintis, lankiausi baruose, vakarėliuose. Mane supo alkoholis, cigaretės ir man tai patiko. Buvau standartinė studentė, besimėgaujanti gyvenimu. Po gerų vakarėlių užgriūdavo moralinės pagirios, kurios griauždavo mane iš vidaus. Kai žmonės paklausia, kaip aš gyvenau iki tol, aš jiems atsakau: „Buvau sociumo alkoholikė“. Taip, tai šokiruoja. Kaip gali 23 metų mergina jau būti alkoholikė? Tai labai paprasta: kai neįsivaizduoji nei vieno savaitgalio be draugų kompanijos ir vakarėlio, tu tampi sociumo alkoholiku. Nors pats to nesuvoki.
- Viduje mane vis kankino jausmas, kad aš kažką darau ne taip. Mano kūnas buvo nualintas nuo linksmybių, širdis šaukė, kad kažkas ne taip su manimi, tačiau tam suvokti ir pasipriešinti prireikė laiko. Aš manau, kad nebeturėjau kito pasirinkimo, galėjau kristi dar žemiau arba suimti savo gyvenimą į rankas. O kai tu padarai sprendimą, kad nori keistis ir esi tam pasiryžęs, gyvenimas tau pradeda siųsti permainas ir nuostabius žmones. Jei reikėtų įvardinti naujojo gyvenimo gimtadienį, tai būtų 2014 metų vasario 15 diena. Tai diena, kuomet nusprendžiau, kad nėra nieko geriau, kaip pasaulį matyti blaiviu protu. Dabar aš tikrai gyvenu. Mėgaujuosi kiekviena diena, myliu savo kūną ir sielą. Mokausi iš pasaulio, žmonių, stengiuosi iš gyvenimo pasiimti viską, ką jis man duoda.
Reikėjo apsiprasti su nauju savo gyvenimo būdu
Pirmus mėnesius buvo sunkoka. Atsidūrusi naujame gyvenime nelabai supratau, kaip tai pristatyti, paaiškinti aplinkiniams. Vedina emocijų ir užsidegimo, ėmiau aiškinti, kaip visiems aplinkiniams gyventi: kad jie blogai daro valgydami mėsą, vartodami alkoholi, rūkydami… Ir vis nesuvokiau, kodėl visas pasaulis mane puola. Juk aš gyvenu sveikai, dorai, blaiviai. Pradėjusi gyventi kitaip, ėmiau iš pasaulio reikalauti, kad jis imtų ir pasikeistų šią akimirką. Tai buvo didžiausia mano klaida. Tik pats žmogus gali priimti sprendimus, ką daryti su savo gyvenimu. Ir tik rodydamas gerą pavyzdį gali kažką pakeisti. Dabar jau viskas gerai, ramu… O tiems, kurie mano, kad sveikas gyvenimo būdas yra tik neteisingai mąstančiųjų pramanai, galėčiau tik patarti pabandyti gyventi kitaip. Juk tai nieko nekainuoja.
Turiu nuostabią mamą, kuri iš pradžių į mano veiksmus žiūrėjo įtariai, tačiau dabar mano dienos racioną sudaro 80 procentų jos ir mano rankomis užaugintų daržovių.
Sveikatos sistema – supuvusi
Jei žmonės pradėtų sveikai gyventi, jie nebesirgtų, o jei jie nebesirgtų, jie ne tik nepirktų vaistų, bet ir nebesilankytų pas gydytojus. Pati ligočiausia profesija – tai daktarų. Visa mūsų sveikatos sistema yra supuvusi. Žmonės per daug dirba ir skuba, nesirūpina savimi. Taip pat daugelis bijo išeiti iš savo komforto zonos ir kažką keisti.
Mano nuomone, žmonės pradeda suvokti, kad ligos nepagydysi vaistais ir reikia ieškoti jos priežasties. O ligos priežastis dažniausiai ir būna nesveikas gyvenimo būdas, užgniaužtos emocijos.
Pats vertingiausias ir didžiausias mano pokytis – tai blaivaus ir aiškaus proto atgavimas. Išnyko galvos skausmai, mane varginęs nugaros skausmas, ženkliai pagėrėjo bendra fizinė sveikata, atsirado daugiau energijos, išnyko virškinimo problemos. Atsirado noras kurti, keisti ir judėti į priekį.
Na, šaunuolė. Dabar belieka atsikratyti misionieriškumo.
Dabar apie tą baimę išeiti iš komforto zonos. Galbūt kas ir bijo, kiti tiesiog nenori, nemato prasmės, negali, nemoka, nesugeba ir t.t. ir pan. Pasaulis daug margesnis, nei tau ar man atrodo. Pagaliau, išėjimas iš komforto zonos apskritai yra sąlyginis gėris. Štai tu dabar jautiesi gerai, t.y. patekai į savo komforto zoną. Kodėl gi tu neišeini iš jos,a? Bijai?
Ir tikrai ne visa sveikatos apsaugos sistema yra supuvusi. Paslysi gatvėje ir susilaužysi dubens kaulus… Ar ne ta pati sistema tau padės? Norėsi apsaugoti savo vaiką nuo kokių tymų… Ar ne ta pati sistema pasirūpins skiepais? O gal turi genetiškai užprogramuotų rimtų bėdų? Kas padės, sveikuoliai su žolelėm, ar rimta laboratorija ir išmanantys specialistai?