V. Budnikas. (Ne)varžoma teisė į kūną arba atsakymas M.A. Pavilionienei

Lapkričio 11 d. internetinis portalas delfi.lt paskelbė Seimo narės M.A.Pavilionienės straipsnį „Apie meilę žmonėms“. Skaitytojai autorę žino kaip nenuilstamą moterų ir seksualinių mažumų teisių gynėją bei lyčių gausinimo šalininkę. Pastarasis straipsnis papildo temų foną, kai ko ne kasdien brukama į galvas žinia, kad Lietuvos visuomenė homofobiška, kad lietuviai nepakantūs kitoniškumui, konservatyvūs ir tikri tamsuoliai.

Autorė savo straipsnyje nešykšti menkinamų epitetų oponentams, išvadindama juos profesiniais ir politiniais neišprusėliais, religiniais fanatikais, suabsoliutinančiais tradicinių lyčių reikšmę. Anot politikės, žmonės Lietuvoje teberūšiuojami, dirbtinai žalojami ir laužomi jų gyvenimai. Tiesa, kas ir kaip juos rūšiuoja ir laužo, autorė nutyli, – toks politikės įprotis švaistytis menkinamaisiais epitetais idėjiniams priešams nepateikiant svarių argumentų.

Vis dėlto kai ką M.A.Pavilionienė pamini: Lietuvos Respublikos Seime yra žmonių, kurie svaičioja apie gyvybės, šeimos, vaiko interesų, tautos tradicijų, moralės normų saugojimą ir teikia įstatymų projektus, pažeidžiančius žmogaus, moters ir vaiko teises. Jie siekia riboti susirinkimų ir minties, raiškos laisvę, vaiko teisę žinoti, moters teisę į savo kūną. Pastaroji „teisė“ sudomino labiausiai.

Moters teisė į savo kūną neminima nei Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, nei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, nei Lietuvos Konstitucijoje. Žinoma, M.A.Pavilionienės būčiau priskirtas prie neišmanėlių, tačiau tokiais vadinti daugybę pasaulio politikų ir mokslininkų rizikinga. Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos redagavimo darbe dalyvavo įvairių valstybių ir kultūrų atstovai – Europos, Indijos, Kinijos, Libano, Čilės, Egipto ir kt. 1948 m. parašais deklaracijos tekstą iš karto patvirtino 48 valstybės (8 susilaikė, bet nė viena neprieštaravo).

Tarptautiniuose žmogaus teisių dokumentuose dažnai minima prigimtinė žmogaus teisė į gyvybę (Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 3 str.). Ji nurodoma ir Lietuvos Konstitucijos 19 bei 24 straipsniuose. Pasiremdama ja prieš abortus kovoja krikščionių Bažnyčia. Tačiau moters teisė į kūną neminima. Tikėtina, politikė turėjo galvoje žmogaus teisę į kūno neliečiamumą ir vientisumą, kurią reglamentuoja Lietuvos Civilinio kodekso 2.25 straipsnis. Jame nurodoma, jog fizinis asmuo neliečiamas (1 d.), asmuo raštu gali nustatyti savo kūno panaudojimo būdą po mirties, laidojimo tvarką ir būdą (3 d.) ir kt. Tačiau Civilinis kodeksas šią teisę apibrėžia ne vien moters, bet ir vyro atžvilgiu. Tad politikė, sąmoningai ar ne, pabrėžia vienos lyties išskirtinumą kitos atžvilgiu ir taip skatina lyčių diskriminaciją, kurią griežtai draudžia tarptautinė teisė ir Lietuvos Respublikos įstatymai.

Toliau straipsnyje autorė piktinasi Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba (ŽEIT), nes ši savo išvadose rekomendavo bibliotekoms žymėti amžiaus ribojimo ženklu N.Dangvydės pasakų knygą „Gintarinė širdis“. Anot politikės, tai akivaizdi cenzūra: „cenzoriai“ knygos meninį aprašymą prilygino šeimos vertybių niekinimui ir kitokių šeimos formų skatinimui. Neslėpdama pasipiktinimo autorė kaltina ŽEIT pamynus pamatines žmogaus teises. Jos nuomone, pažeista Konstitucija, kuri saugo prigimtines žmogaus teises ir laisves (18 str.) bei neliečiamą žmogaus privatų gyvenimą (22 str.). Kokios prigimtinės teisės yra pažeidžiamos, detaliau politikė nenurodo. Manipuliuodama Konstitucijos nuostatomis, ji užsipuola ŽEIT, tvirtindama, jog „cenzūra“ kenkia tarptautiniam Lietuvos valstybės įvaizdžiui. Ta proga nepašykštima priekaištų Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymui, nes būtent juo remdamasi minėta tarnyba uždraudė platinti N.Dangvydės pasakų knygą. Anot politikės, įstatymas prilygsta autoritarinių Rusijos, Baltarusijos režimų įstatymams ir žmogaus teisių pažeidinėjimams posovietinėje erdvėje, pažeidžia asmens kūrybos laisvę, nes „cenzoriai“, vadovaudamiesi įstatymo 4 str. 16 punktu, draudžia niekinti šeimos vertybes, skatinti kitokią nei Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Civiliniame kodekse įtvirtintą šeimos sampratą.

Čia pat, prieštaraudama sau, politikė teigia, kad minimo įstatymo 4 str. 10 punkto nuostata nurodo, jog nepilnamečiui neigiamą poveikį daro informacija, kurioje kurstoma diskriminacija dėl tautybės, rasės, lyties, neįgalumo, lytinės orientacijos, religijos ar kitokios priklausomybės. O įstatymo 6 str. 2 punktas nurodo, kad informacija, kuri yra reikšminga mokslui, meniniam vystymuisi ar mokymui, nepriskiriama neigiamą poveikį darančiai informacijai. Pasiremdama pastarosiomis formuluotėmis autorė mėgina įrodyti, kad N.Dangvydės pasakų knyga „Gintarinė širdis“ laikytina mokslo kūriniu ar vaikų mokymo priemone.

Deja, pasak profesionalų – tai tik pasakų rinkinys, teisingiau, „perrašytos“ lietuviškos pasakos, kuriomis siekiama pakeisti nepilnamečių vaikų požiūrį į lytiškumą, tradicinę šeimos sampratą. Ji neatitinka jokių mokymo priemonės kriterijų ir būtent todėl joje pateikiama informacija priskirtina prie neigiamą poveikį vaikams darančios informacijos, kurią būtina riboti. ŽEIT priėmė atitinkamas rekomendacijas vadovaudamasi Lietuvos Konstitucija, siekdama apginti konstitucines tėvų ir globėjų teises auklėti vaikus pagal savo dorovinius įsitikinimus. Taigi, dura lex, sed lex (griežtas įstatymas, bet įstatymas, lot.).

A.M. Pavilionienė ŽEIT sprendimą apskundė Seimo Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai. Tačiau pastaroji, neradusi jokių pažeidimų, nutraukė skundo tyrimą.

Apsaugos garantijas šeimos vertybėms teikia ne tik Lietuvos Konstitucija, bet ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, kurios 12 str. skelbia, jog vyrai ir  moterys, sulaukę  santuokinio amžiaus,  turi teisę tuoktis  ir   sukurti  šeimą   pagal  šią  teisę  reguliuojančius valstybės vidaus įstatymus (čia ir toliau išryškinta cituojant – V.B.). Taigi ES teisė suteikia valstybėms narėms diskreciją pačioms spręsti, kokią šeimos politikos kryptį pasirinkti. Lietuvos Konstitucija garantuoja tėvams teisę nevaržomai rūpintis vaikų doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus.

Lietuvos Konstitucijos 38 str. skelbia, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę. Ten pat nurodoma, kad santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu. O Konstitucijos 26 str. skelbia, kad tėvai ir globėjai nevaržomi rūpinasi vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus.

Ar M.A. Pavilionienė gerbia pastarąją tėvų ir globėjų teisę? Abejonės kyla skaitant raginimus ratifikuoti vadinamąją Stambulo konvenciją (Europos Tarybos konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir šalinimo). Kaltindama veidmainystėmis tautinių ir nekintamų europinių vertybių saugotojus, politikė užsipuola Lietuvos žmogaus teisių asociacijos informacinį leidinį „Pozicija“ (2014, Nr. 2), kuris, anot jos, alsuoja neapykanta žmonėms. Politikė teigia, kad minėto leidinio straipsnių autoriai nepripažįsta žmogaus teisių ir lyčių lygybės. Žongliruodama stereotipiniais marksizmo-leninizmo teiginiais apie religinį radikalizmą, nacionalizmą, religijos tarnų dviveidį gyvenimo būdą, autorė straipsnyje įsijaučia bemaž į proletariato vado vaidmenį ir patetiškai sušunka: O nemokšiškume! Kad taip būtų galima įstatymais panaikinti neišprusimą!

Šis jausmų protrūkis straipsnio autorę ištiko perskaičius tame pačiame „Pozicijos“ numeryje išspausdintą teisininkės, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarės Zitos Šličytės nuomonę apie reprodukcines technologijas. Seimo narę papiktino teisininkės teiginys, jog neužtenka gerbti ir nepersekioti visuomenės narių dėl jų seksualinės orientacijos ar lytinės tapatybės, o būtina šitą žmonių grupę reklamuoti ir privilegijuoti, visuotinai propaguoti jos gyvenimo būdą.[…] Krikščionybė susilaikymą ir saikingumą pripažįsta dorybe, o jai oponuojanti pasaulėžiūra propaguoja besaikį mėgavimąsi viskuo, ypač svaigalais ir lytiniais aktais.

„Pozicija“ (2014, Nr.2) išspausdino ir rašytojos, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarės ir Lietuvos moterų sąjungos įkūrėjos Vidmantės Jasukaitytės straipsnį „Mirties kultūra kelia koją į Lietuvą“, kuriame rašytoja teigia, jog lyčių lygybės propaguotojos vardan lytinio švietimo numato mokyklose vaikučiams dalyti prezervatyvus, o merginoms iki dvidešimties metų nemokamai daryti abortus. […] Tai, kad mūsų politikai numato, jog abortus merginoms kompensuos ligonių kasos, liudija tiktai viena, jog kuriamas žmogžudysčių verslas – valstybė finansuoja, sakykime, privačius ginekologijos-akušerijos kabinetus, kur atiminėjama gyvybė […]. Tam skatinamas lytinis palaidumas. Tokio baisaus verslo nesugalvotų niekas, kas turi bent kiek žmogiškumo, o tokį pasibaisėtiną amoralumą įteisinti valstybine prasme – reiškia ne ką kita, kaip atvirą, žūtbūtinę kovą pieš savo valstybę, tautą, istoriją ir metaistoriją bei ateitį.

Tarp svarbiausių mirties kultūros propaguotojų rašytoja netiesiogiai įvardija Lietuvos socialdemokratų partiją (LSDP). Šis teiginys perdėtas, nes inicijuojant Konstitucijos 38 str. pataisą dėl šeimos ir santuokos apsaugos jai pritarė nemaža Seimo LSDP frakcijos narių. Tačiau dera pripažinti, kad ankstyvo vaikų lytinio švietimo programa, teisės į abortą, eutanaziją, bei kitos mirties kultūros iniciatyvos Seime, kurias kelia minėto straipsnio autorė ir jos partijos kolegės, anaiptol nedidina šios partijos reitingų.

Individualistinės pakraipos judėjimai demokratijos sąlygomis turi teisę propaguoti instinktų išlaisvinimo ideologiją, žadančią žmonėms tariamai šviesesnį rytojų, o jų oponentai turi teisę tvirtinti, jog ligšiolinis instinktų laisvės ribojimas buvo ir liks svarbiausia bei esminė visuomenės išlikimo sąlyga. Tai esminis konstitucinis įsitikinimų laivės principas, įtvirtintas tiek tarptautiniuose žmogaus teisių dokumentuose, tiek Lituvos Konstitucijoje (25 str.). Tačiau M.A.Pavilionienė jokios oponuojančios nuomonės nepakenčia – pastangas apginti šeimos ir santuokos institutą prilygina fašistinei retorikai.

Ypač kliūva Stambulo konvencijos (Europos Tarybos konvencija dėl smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir šalinimo) oponentams, raginantiems Vyriausybę neteikti, o Seimą neratifikuoti Konvencijos, nes jos nuostatos Lietuvos teisinėje sistemoje būtų perteklinės ir Konvencijos ratifikavimas visuomenei duotų daugiau žalos negu naudos. Pvz., Konvencija įsakmiai reikalauja panaikinti moteris diskriminuojančius teisės aktus (4 str.), nors jokių moteriškos lyties asmenų žeminimo, išnaudojimo ir diskriminavimo nuostatų šalies Konstitucijoje ir kituose Lietuvos valstybės teisės aktuose nėra.

M.A.Pavilionienės suinteresuotumas Konvencijos ratifikavimu išryškėja atidžiau perskaičius Konvencijos 4 str. 3 dalį, kuri įpareigoja valstybę įgyvendinti priemones nediskriminuoti asmens dėl socialinės lyties, lytinės orientacijos, lyties tapatybės arba kito statuso.

Konvencijos ratifikavimo oponentai mano, kad įtraukus į teisinę sistemą socialinės lyties sampratą iš esmės pasikeistų visuomenės požiūris į egzistuojančias lytis, t.y. į vyro ir moters santykius. Be to, Konvencijos 12 str. įpareigoja valstybę skatinti vyrų ir moterų […] elgesio modelio pokyčius siekiant išnaikinti […] papročius, tradicijas ir […] praktiką, grindžiamą […] stereotipiniais moterims ir vyrams priskiriamais vaidmenimis. Akivaizdu, kad pastarasis įpareigojimas visai nesusijęs su smurtu prieš moteris. Konvencijoje įtvirtintą valstybės prievolę keisti stereotipinius moters ir vyro vaidmenis, išnaikinti papročius ir tradicijas derėtų vertinti kaip skatinimą kurti naujo socialinio tipo žmogų.

Vyresnioji karta tebejaučia apgailėtiną sovietmečio griovimo patirtį. Ketinimai naikinti papročius ir tradicijas sunkiai dera su demokratijos samprata bei asmens pažiūrų ir įsitikinimų laisve. Būtina suprasti, kad valstybė negali įtraukti socialinės lyties ir lyties tapatybės aspektus į formaliojo švietimo bei mokymo programas nepažeisdama konstitucinės piliečių teisės auklėti vaikus pagal savo dorovinius įsitikinimus. Tad šiuo atveju keliamas klausimas ne dėl smurto prieš moteris prevencijos, o dėl vertybinių pakeitimų Konstitucijoje, kurią šalies piliečiai priėmė referendumu.

Stambulo konvencijos ratifikavimo būtinybę M.A.Pavilionienė „argumentuoja“ smurto prieš moteris pavyzdžiais Šiaurės Nigerijoje, kur pagrobtos ir prievartautos moksleivės po lytinio išnaudojimo buvo prievarta ištekintos. Tačiau kalbėdama apie pagrobtas moksleives, politikė nekalba apie šioje šalyje nuolat žudomus žmones dėl religinių įsitikinimų. Šiaurės Nigerijoje, Borno valstijoje, rasti 47 nužudytų krikščionių tikėjimą išpažįstančių žmonių kūnai. Politikei nekliūva ir tai, kad krikščionys masiškai žudomi Irake, Sirijoje ir kitose radikaliojo islamo dominuojamose šalyse. Gal žmonių žudymą ji laiko mažesne blogybe už jų prievartavimą, o gal ji abejinga tokioms žudynėms dėl tariamo religijos tarnų dviveidžio gyvenimo būdo?

Kita vertus kalbant apie smurtą prieš moteris galima kalbėti apie nepažabojamą seksualinį smurtą Malyje, apie moterų beteisiškumą Sirijoje, Jemene, Omane, Jordanijoje, Irake, Maroke. Kai kuriose iš šių šalių moteris norėdama keliauti privalo gauti raštišką savo vyro leidimą, moterims draudžiama balsuoti, turėti nuosavybę, sąskaitą banke, studijuoti universitetuose ir pan. Antai Saudo Arabijoje moterims draudžiama vairuoti automobilius!

Bet kuriuo atveju, kad net ir netiesioginis Lietuvos prilyginimas minėtoms šalims rodo akivaizdų politikės atotrūkį nuo realybės.

Stambulo konvencijos oponentai pagrįstai teigia, kad Konvencijos nuostatos išbalansuotų teisių ir pareigų pusiausvyrą, kuria grindžiama demokratinės valstybės teisinė sistema. Pvz., Konvencija teigia, kad moterų diskriminavimo forma apima visus smurto dėl lyties atvejus, kai moterims […] gali būti sukelta […] psichologinė ar ekonominė žala bei kitokios kančios. (3 str.) Pažymėtina, kad psichologinę žalą arba kančias, kurios gali būti sukeltos ateityje, įrodyti yra perdėm sudėtinga. Be to, šiuo metu Lietuvos teisė reglamentuoja bausmes už bet kokį smurtą prieš asmenį, neišskiriant jokios jo formos nei vyro, nei moters atžvilgiu. O Konvencija išskiria atsakomybę ir bausmę tik moterų atžvilgiu. Tuo būdu vienos lyties asmens teisės yra iškeliamos aukščiau už kitos lyties asmens teises ir laisves, o tai neabejotinai yra vienos lyties diskriminacija kitos lyties atžvilgiu. Tai prieštarauja Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 2 str., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 8 str., Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 3, 5, 14 ir 26 str., LR Konstitucijos 29 str., kuris nurodo, jog žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, […] įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.

Be to, pagrįstas oponentų teiginys, kad Konvencija skatina žmonių įskundimus dėl galimo emocinio arba psichologinio smurto: 27 str. įpareigoja kiekvieną asmenį, kuris mano, kad bus vykdomas fizinis, emocinis ar psichologinis smurtas, apie tai pranešti kompetentingoms institucijoms.

Žmonių įskundimo tradicija atkakliai diegta bolševikinėje Rusijoje po Spalio perversmo, kai žmonos buvo skatinamos skųsti savo nelojalius valdžiai vyrus, vaikai – tėvus, ir žinome, kuo tai baigdavosi. Šis sugretinimas parodo, kad pradėjus taikyti baudžiamąsias sankcijas dėl bet kokio, ir tik galimo priešiškumo bet kurios socialinės lyties asmens atžvilgiu, už priešišką, menkinančią, žeminančią ar įžeidžiančią aplinką (40 str.), įskundimų, nepagrįstų pranešimų, sąskaitų suvedinėjimų, piktnaudžiavimo ir panašaus pobūdžio ikiteisminių tyrimų ir bylų teismuose neišvengiamai padaugės. O supriešinimas tikrai nėra visuomenės problemų sprendimo būdas.

Tai tik kelios pastabos iš Lietuvos žmogaus teisių organizacijų LR Seimui ir Vyriausybei pateiktų ekspertinių išvadų dėl Stambulo konvencijos prieštaringumo. Straipsnio „Apie meilę žmonėms“ autorę kviestume į jas labiau įsigilinti. Jei vis dėlto išliktų nuoširdus noras ginti žmogaus teises, pirmiausia kviestume ginti šeimas ir vaikus nuo skurdo, nes trečdalis vaikų Lietuvoje skursta, jaunus žmones nuo nedarbo, nes beveik milijonas darbingiausio amžiaus Lietuvos piliečių darbo ieškotis išvyko svetur ir, tikėtina, visam laikui, pagaliau – senelių ir neįgaliųjų teisę išgyvent, t.y. kviestume ginti ne individualistines, o visuotines žmogaus teises, kurios sutelkia ir vienija visuomenę, o ne skaldo ją.

Autorius yra Lietuvos žmogaus teisių asociacijos pirmininkas