V. Mazuronis. Šalin rankas nuo referendumų (8)

„Už teisę į referendumą!“ | Alkas.lt koliažas

Prisipažinsiu, nors mintinai Konstitucijos nemoku, bet pirmųjų straipsnių formuluotės giliai įsirėžusios į atmintį. Ir kai kalba pasisuka apie kertines Lietuvos, kaip demokratinės valstybės, vertybes nereikia nė Konstitucinio teismo, kad suprastum kas teisinga, o kas ne. Atimti iš tautos teisę inicijuoti referendumus – pasikėsinimas į valstybę iš esmės ir tai nėra teisinga.

Neteisingos ir Teisingumo ministerijos parengtos Referendumo įstatymo pataisos, kurias priėmus Seimui būtų suteikta teisė nerengti „įtartinų“ referendumų. Įtartini šioje vietoje ne referendumai, o siūlymai varžyti pagrindines piliečių teises. Bandymai tai daryti besidangstant teiginiais, kad piliečiai gali imti ir pradėti rinkti parašus „kvailais“ klausimais – bailus elgesys. Jeigu bijai Tautos, tau nevalia dirbti nei Seime, nei bet kokioje kitoje valstybinėje institucijoje.

Jeigu parašai referendumui pradedami rinkti išties kvailu klausimu – iniciatoriai paprasčiausiai nesurinks 300 tūkst. balsų. Net jeigu ir surinks – Tauta į tokį referendumą neateis arba atėjusi balsuos prieš. Rodos čia ir būtų galima dėti tašką, bet kaip visuomet iš didelio rašto išeinama iš krašto, nes kažkas Tautą laiko nepakankamai protinga atpažinti nesąmones ir joms nepritarti.

Rodos, referendumas dėl žemės pardavimo užsieniečiams ne juokais kažką išgąsdino. Tačiau man ta visa istorija rodosi priešingai – tai tapo puikiu pavyzdžiu, kad net jei ir surinksi 300 tūkst. balsų tai dar nieko nereiškia. Nevadinu to referendumo „kvailu” ar „įtartinu“, piliečiai patys nusprendė, kad tie klausimai jiems nesvarbūs ir taškas.

Teigiama, kad referendumą suorganizuoti kainavo 14 mln. litų ir jau vien dėl to švento valstybės pinigų taupymo tikslo, Seimas turėtų neleisti tokių dalykų. Atleiskite, bet demokratija kainuoja. Ir jeigu demokratijos išbandymui reikia 14 mln. aš sakau tebūnie. Nors ir dvigubai daugiau, bet negalime sau leisti nusiristi iki autoritarinių režimų, kai vienas ar, kad ir 141 mano, kad tik jie žino, kas geriausia yra Tautai.

Tauta išrinko Seimą ir jeigu ta pati Tauta reikalauja to ar ano, kad ir kaip iš pirmo žvilgsnio kvailai tai skambėtų, Seimas privalo Tautos norus įgyvendinti. Tam jis ir sukurtas – tarnauti, o ne valdyti. Jeigu žmonių norai prieštarauja galiojantiems įstatymams – keiskime tuos įstatymus, jeigu prieštarauja Konstitucijai – keiskim Konstituciją (galbūt tam prireiks dar vieno referendumo – tebūnie), bet numoti ranka į teisėtus žmonių reikalavimus Seimo nariai neturi teisės.

Kas jau kas, bet šitokius dalykus teisingumo ministras privalėtų išmanyti prieš teigdamas tokias pataisas Seimui.

Vietoj to, kad 141 spręstų kuris čia referendumas dabar yra protingas, o kuris kvailas ir įtartinas, geriau Vyriausiajai rinkimų komisijai paveskime teikti visokeriopą pagalbą referendumų iniciatoriams formuluojant klausimus prieš dar išduodant parašų rinkimo lapus. Neabejoju, kad referendumų siekiantys žmonės nuoširdžiai nori tik gero savo valstybei – už patikimą ir nešališką pagalbą formuluojant referendumo klausimą jie tik padėkos. Jeigu patarimų neklausys – tebūnie, bet vietoj to, kad eilinį sykį siekiame kontroliuoti, geriau imkime šviesti.

Mes turime dėkoti žmonėms, kurie inicijuoja referendumus, o ne jiems trukdyti bijodami išgirsti Tautos nuomonę, kuri dar ims ir nesutaps su mūsiške. Jeigu ta nuomonė nemaloni ausiai – tai jau jūsų problema, ne Tautos.

Autorius yra Europos Parlamento narys