Lietuvos muzikos ir teatro akademijos etnomuzikologai pažymės savo katedros 25-metį

Lapkričio 28–29 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) Etnomuzikologijos katedra švęs savo 25 metų sukaktį. Ta proga LMTA Juozo Karoso salėje (Gedimino per. 42) lapkričio 28–29 d. vyks konferencija „Muzikinio folkloro tyrimai ir sklaida atkūrus Lietuvos nepriklausomybę“. Pagrindinė konferencijos idėja – suburti visus katedros absolventus ir kitus Lietuvos etnomuzikologus, apžvelgti jų veiklos įvairovę, naujas muzikinio folkloro tyrimų kryptis. Konferencijoje dalyvaus ir etninės muzikos tyrėjai iš svetur – Baltarusijos, Latvijos, Lenkijos, Ukrainos. Greta mokslinių pranešimų bus ir trumpų pasisakymų apie įvairiapusę praktinę etnomuzikologų veiklą.

28 d. 18 val. LMTA Didžiojoje salėje koncertas „Devyni metai, ne viena diena…“ Koncerto dalyviai – etnomuzikologų vadovaujami folkloro ansambliai iš visos Lietuvos.

29 d. 16 val. Juozo Karoso salėje Etnomuzikologijos katedros folkloro ansamblio „Tatato“ koncertas. Po koncerto vyks visų dalyvių bendra vakaronė: pasidainavimas, šokiai, vaišės.

LMTA Etnomuzikologijos katedros įkūrimo metai beveik sutampa su Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo data. Katedra įkurta 1989 m., susiklosčius palankioms politinėms ir kultūrinėms sąlygoms. Iki tol etnomuzikologai (anuomet vadinti folkloristais) buvo rengiami Muzikologijos katedroje – kasmet vos po vieną studentą (kai kuriais metais nebūdavo nė vieno). Jie studijavo pagal bendrąją Muzikologijos programą, tik specialybės mokėsi pas folkloristę doc. Laimą Burkšaitienę (ankstesnių metų absolventai – pas prof. Jadvygą Čiurlionytę).

Savarankiškos Etnomuzikologijos katedros įkūrimas buvo nulemtas daugelio priežasčių. Viena jų – bendras politinio klimato Lietuvoje „atšilimas“, leidęs žmonėms laisviau reikšti mintis, kovoti už savo įsitikinimus. Kita – ypač galingas XX a. aštunto dešimtmečio folkloro sąjūdis. Tuo metu Vilniuje ir kituose didžiuosiuose miestuose kuriasi vis nauji folkloro ansambliai. Nuo 1973 m. prasideda folkloro festivalio „Skamba skamba kankliai“ istorija – tautos priešinimosi nutautinimui ir grįžimo prie savo etninės kultūros ištakų bei tradicijų istorija. L. Burkšaitienė, Zita Kelmickaitė, Evaldas Vyčinas, D. Račiūnaitė-Vyčinienė (vėliau prisijungė ir Rytis Ambrazevičius) – ilgamečiai šio festivalio dalyviai, organizatoriai, atskirų koncertų rengėjai ir vedėjai.

1988–1990 m. Lietuvos atgimimo metu liaudies daina tapo viena iš pagrindinių tautos kovos už laisvę priemonių. Ji lydėjo visus svarbiausius to meto politinius įvykius: I Sąjūdžio mitingą Kaune, I sovietinio ir stalinistinio teroro aukų pagerbimą atgimusioje Lietuvoje Gedulo ir vilties dieną Kaune, Ekologinį protesto žygį per Lietuvą ir kt.

Ant tokių „mielių“ kilo ir brendo devintojo dešimtmečio Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (anuomet – LTSR valstybinės konservatorijos) folkloristai. Sustiprėjo jų suvokimas, kad etninė muzika yra itin svarbi kultūros sritis. Jai, kaip savitai ir visiškai savarankiškai sričiai, turi būti skiriamas didelis dėmesys. 1989 m. susirinkusi iniciatyvinė grupė – L. Burkšaitienė, R. Astrauskas, Z. Kelmickaitė, D. Račiūnaitė, D. Urbanavičienė, E. Vyčinas (tuometinis Styginių instrumentų katedros dėstytojas) ir Romualdas Apanavičius (tuometinis Liaudies muzikos instrumentų katedros dėstytojas) – nutarė įkurti Etnomuzikologijos katedrą, kurioje būtų galima pradėti ugdyti tikrus etninės muzikos specialistus. Numatyta rengti etnomuzikologus – teoretikus ir praktikus: tradicinės muzikos tyrėjus, redaktorius, lektorius, folklorinių bei etnografinių kolektyvų vadovus, folkloro atlikėjus, renginių organizatorius, etninės kultūros specialistus.

Pirmoji absolventų laida išleista 1992 m. Etnomuzikologijos, vėliau – muzikinio folkloro specialybę (bakalauro ir magistro studijas) 1992–2014 m. baigė netoli 100 absolventų.

Lapkričio 28–29 d. konferencijos „Muzikinio folkloro tyrimai ir sklaida atkūrus Lietuvos nepriklausomybę“ darbotvarkė [pdf].