Kitoks norvegų požiūris į ugdymą – nauja patirtis mums (6)

Stažuotės akimirka (iš dešinės): G. Gudonienė, E. Mačionienė ir UAB „Projektų valdymo ekspertų grupė“ atstovė H. Lečickienė | asmeninė nuotr.

Įgyvendinant projektą „Kūrybinės partnerystės“, Vilniaus regiono mokytojos drauge su kolegėmis iš kitų Lietuvos miestų turėjo galimybę stažuotis Norvegijoje. Apie įspūdžius ir įžvalgas su Gražina Gudoniene iš Širvintų „Atžalyno“ progimnazijos, Renata Repeikiene iš Marijampolio Meilės Lukšienės gimnazijos ir Žydre Garliene iš Švenčionių Zigmo Žemaičio gimnazijos kalbasi Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) Profesinių kompetencijų tobulinimosi instituto( PKTI) projektų koordinatorė Danguolė Bylaitė-Šalavėjienė.

– Kodėl pasirinkote stažuotę būtent Norvegijoje? Juk buvo kitų galimybių.

Gražina Gudonienė: Pasirinkimą nulėmė tai, kad Norvegijos švietimo sistema kelia uždavinį tapti viena iš geriausių pasaulyje akademiniame ir įdarbinimo lygmenyje. Mokslinėje literatūroje teigiama, kad Norvegijoje, priešingai nei daugelyje kitų šalių, yra glaudesnis dialogas tarp tėvų ir mokyklos.

Žydrė Garlienė: Pasirinkau stažuotę Norvegijoje būtent todėl, kad vilioja pati šalis ir mokinių rezultatai, kurie yra vieni geriausių, kaip rodo įvairūs tyrimai. Žinojau, kad Norvegijoje kitokia mokymo sistema. Lietuvoje dar tebėra senoji ugdymo sistema, kai stengiamasi per pamokas perduoti žinias, informaciją, o Skandinavijos šalyse mokiniai pirmiausia yra mokomi pritaikyti žinias praktiškai ir prisitaikyti prie sparčiai besikeičiančio gyvenimo iššūkių. Vien tik žinios nėra vertybė.

– Kokių lūkesčių turėdamos vykote į stažuotę?

Renata Repeikienė: Mane, kaip jauną ir veržlią pedagogę, domino absoliučiai viskas: mokyklų išorinis vaizdas, klasių išdėstymas, mokytojų naudojamos IKT ir kitos priemonės, stendai mokyklos erdvėse, spalvinis aplinkos apipavidalinimas, mokytojų ir mokinių santykis, mokytojų darbo organizavimas, švietimo sistema.

Žydrė Garlienė: Vyliausi, kad sužinosiu daugiau kūrybiškumą skatinančių metodų ir būdų. Dalyvaudama bendruose užsiėmimuose, tikėjausi pasisemti patirties iš kitų, kad vėliau galėčiau tai pritaikyti savo profesinėje praktikoje. Norėjau pamatyti, kaip vedamos pamokos įvairiose klasėse, taip pat integruotas pamokas. Buvo svarbu išsiaiškinti, kas padeda didinti mokinių susidomėjimą ir motyvaciją, sužinoti, kaip sukurti tinkamą mokymosi aplinką.

Gražina Gudonienė: Tikėjausi giliau suprasti, kaip įgyvendinti kūrybiško mokymo(si) veiklas ir (ar) projektus ugdymo įstaigoje, įtraukiant platesnę bendruomenės dalį, ir kaip organizuoti veiklas, kad kūrybiškas mokymasis duotų maksimalią galimą naudą vaikams, mokytojams, mokyklai, o gal ir darytų įtaką pokyčiui visoje Lietuvos švietimo sistemoje. Norėjau paanalizuoti, kaip, sąveikaujant kūrybiškumui, kultūrai ir edukacijai, keičiasi ugdymas.

– Ko išmokote stažuotėje? Kas Jums paliko didžiausią įspūdį?

Žydrė Garlienė: Didžiausią įspūdį paliko artimas mokinių ir mokytojų bendravimas ir bendradarbiavimas, jauki namų aplinka mokykloje, kurioje pirmiausia akcentuojamas gebėjimas parodyti save, o vėliau – visi kiti gebėjimai. Mokyklose pagrindinės vertybės yra pasitikėjimas ir pagarba, stengiamasi mokymąsi organizuoti taip, kad patiktų mokytis. Mokytojai turi laisvę pasirinkti, ko ir kaip mokyti. Išmokau keisti mokymosi erdves pamokų metu. Tai labai padeda ugdymo procese. Be to, reikia siekti, kad atsakomybę už savo mokymąsi prisiimtų pats mokinys. Įsidėmėjau, kad, norint būti geru mokytoju, svarbiausia yra mokėti bendrauti su kiekvienu vaiku. Sudomino programa ,,Kultūros kuprinė“, kuri siūlo įvairių menininkų programas mokyklai.

Gražina Gudonienė: Didžiausią įspūdį paliko tai, kad Norvegijos mokyklose svarbiausia ne ko, o kaip mokyti. Nesikoncentruojama į rezultatą. Svarbiausia vieta skiriama procesui. Aiškiai visuose lygiuose suvokiami švietimo tikslai ir visų proceso dalyvių pareigos, teisės, atsakomybė. Sistemingas ir nuolatinis kontaktas su tėvais palaikomas organizuojant privalomus,individualiusdu susitikimus per mokslo metus. Šie susitikimai su tėvais yra numatyti mokyklų veiklas reglamentuojančiuose dokumentuose. Tėvai aiškiai suvokia pasekmes ir atsakomybę už įsitraukimą į vaiko mokymosi pasiekimų analizę ir gerą emocinę psichologinę savijautą, todėl nėra mokyklos nelankymo problemos. Kol vaikui sukanka 18 metų, už jo mokymąsi visiškai atsakingi yra tėvai. Nors privalomas mokymas Norvegijoje yra iki 16 m., tačiau 98 % jaunuolių tęsia mokymąsi aukštesnio vidurinio ugdymo mokyklose. Įstatymai ir planai kuriami ne tik popieriuje. Jie realiai įgyvendinami, todėl ir veikia. Pagrindinis švietimo politikos formuotojų ir visos Norvegijos politikos tikslas yra kūrybingas, liberalus, socialus, savo aplinką suvokiantis žmogus. Tam skiriamas finansavimas. Vaikai aprūpinami ne tik vadovėliais, bet visomis reikalingomis mokymosi priemonėmis kurios laikomos mokykloje: pieštukais, sąsiuviniais, knygomis, nešiojamais kompiuteriais.

Pagrindinių įgūdžių ugdymui (gebėjimas išreikšti save žodžiu, raštu, gebėjimas skaityti, skaičiuoti ir naudotis skaitmeninėmis priemonėmis) teikiama pirmenybė ir didesnis dėmesys, nes jie yra svarbūs mokinių profesiniam ir asmeniniam vystymuisi. Pagrindinių įgūdžių ugdymas yra integruotas į visų dalykų mokymo programas. Žavi ramybė pamokose, pamokos dinamika, neformalus mokytojo ir mokinio santykis. Problemas mokytojai priima kaip ugdymo turinio įgyvendinimo iššūkius, o ne kaip asmeninį įžeidimą ar priekaištą, kad blogai dirba. Iškilusias problemas sprendžia patys mokytojai ir mokykloje dirbantys specialistai. Visada apie jas informuojami tėvai, kurie, kalbant apie problemą, gauna instrukciją, ką ir kaip turėtų daryti. Visų lygių mokyklose dirba specialistai, atsakingi už aplinką. Tai žmonės, kurių darbo laukas – socialinio, emocinio, komunikacinio mikroklimato kūrimas tam, kad vaikas gerai jaustųsi ne tik mokykloje, bet gebėtų kreiptis į visus jam reikalingus asmenis, išsakytų savo poreikius. Šio specialisto negalima sutapatinti su socialiniu pedagogu.

Renata Repeikienė: Klausydamiesi savivaldybės darbuotojų ir mokyklų direktorių pasisakymų apie specialiųjų ugdymosi poreikių mokinių visišką integraciją į ugdymo procesą, netrukus tuo praktiškai įsitikinome. Stiprių sutrikimų turintiems mokiniams yra sudaromos visos galimybės ugdytis kartu su kitais mokiniais klasėse. Aplankytose Oplano savivaldybės mokyklose pastebima, kad yra tikslingai kuriama aplinka, skatinanti mokymąsi: Pitagoro teorema užrašyta ant grindų, Galilėjo Galilėjaus švytuoklės svyravimo dėsnį paaiškina sūpynės, lauke pastatytas kubinis metras „kubas“, paveiksliukai iš seniai nurašytų biologijos vadovėlių perkelti į koridoriaus stendus. Didžiausią įspūdį paliko visose mokyklose jaučiamas laisvumas. Laisvė ir atsipalaidavimas jaučiamas visur: ugdymo procese, mokytojų aprangos stiliuje, pamokų organizavime, pamokos erdvių pasirinkime.

Mums visai neįprasta, kad mokinys rašo užsilipęs kojomis ant stalo arba per pamoką gali išeiti ir mokytis vienas koridoriuje, kitoje patalpoje. Mes įpratę, kad stenduose turi būti pakabinta tik estetiška ir tvarkinga informacija, kuri dažniausiai dailiai sukurta pačių mokytojų. Dar būdama Norvegijoje supratau, kad daugeliui mūsų mokinių trūksta atsakomybės už savo mokymosi rezultatus. Juk visai nesvarbu, kaip ir kur mokinys mokosi, nes svarbus pats faktas, kad jis mokosi! Būtent tokią atsakingą jaunąją kartą mes turime ugdyti. Ji turėtų būti orientuota ne tik į žinių gausą, bet ir į gebėjimus, tai ir yra svarbiausia. Smalsu buvo išgirsti, kaip norvegai mokyklose diegė „Kūrybinių partnerysčių“ projektą. Džiaugiausi atradusi sąsajų, kad mus jungia bendras tikslas ir idėja ugdyti laisvą, kūrybišką, mąstančią asmenybę.

– Ką naujo iš to ką sužinojote taikysite savo veikloje?

Gražina Gudonienė: Pokyčiai prasideda nuo mažų dalykų, kuriuos galime įgyvendinti kiekvienas. Dirbdama su auklėjamąja klase rengiuosi taikyti individualių pokalbių (mokinys, tėvai, mokytojas) modelį, analizuoti vaiko ugdymosi pasiekimus. Sieksime kartu atsakyti į klausimus: kur aš esu? Kaip man sekasi? Ką turėčiau daryti kitaip? Patiko matytas „Gyvenimo upės“ metodas, kuris padeda geriau pažinti „sunkius, probleminius mokinius“, atskleisti šių vaikų pozityvius išgyvenimus laiko kontekste ir suvokti, kas juos labiausiai džiugina. Siūlysiu mokyklos administracijai keisti įprastinį skambutį muzikine melodija ar kita alternatyva ir palaipsniui visiškai atsisakyti skambučio. Patiko matytos mokymo priemonės lauke, mokyklos erdvėse, kurias yra pakankamai paprasta pagaminti, nereikalauja didelių išteklių ir nuolat primena mokiniui, ko jis mokėsi. Tai yra savotiška išmoktų dalykų įtvirtinimo programa. Norvegų mokytojai daug reflektuoja, aptaria temas, kurias skiria visuminei integracijai. Numatytos temos įgyvendinamos praktiškai, nuolat analizuojama, kas pavyko, kodėl pavyko ar nepavyko, ką reikia daryti kitaip. Tokia veiklų permąstymo kultūra (pvz., metodinėse grupėse) padėtų geriau suvokti trūkumus, nesėkmių priežastis ir taisyti klaidas.

Žydrė Garlienė: Keisiu nusistovėjusią sampratą, kad mokytojas yra kažkoks išskirtinis žmogus pamokoje. Tiesiog mokytojas turi būti konsultantas, pagalbininkas, draugas. Raginsiu ir kitus mokytojus kitaip pažiūrėti į ugdymo procesą. Stengsiuosi, kad mokiniai daugiau dirbtų ir žinias pritaikytų praktiškai.

Renata Repeikienė: Aš manau, kad ši stažuotė mokytojui yra didelis sėkmės raktas, kuris atrakina ir išlaisvina vis daugiau nuostabių idėjų, kurias esame garsiai neištarę ir nedrįsę išbandyti.