G. Šapoka: Tarpukario Vilniaus istorijos šiandien vengiama arba neišmanoma

Rug­sė­jį kny­gy­nų len­ty­nas iš­vy­do is­to­ri­nių straips­nių rink­ti­nė „Ko­vos dėl Vil­niaus liu­di­nin­kų aki­mis“. Jos su­da­ry­to­jas – gar­sio­jo is­to­ri­ko Adol­fo Ša­po­kos sū­nė­nas Gin­tau­tas Ša­po­ka. Aly­taus ra­jo­ne ūki­nin­kau­jan­tis Vil­niaus is­to­ri­jos my­lė­to­jas Vil­niaus kraš­to ir mies­to is­to­ri­jos šal­ti­nius gar­si­na vi­suo­me­nei sa­vo lė­šo­mis ir ini­cia­ty­va.

Nau­jo­ji kny­ga yra jau tre­čio­ji jo su­da­ry­ta pub­li­ka­ci­ja šia te­ma­ti­ka. Jos cen­tre – My­ko­lo Bir­žiš­kos iš­ei­vi­jo­je ra­šy­ti ir Lie­tu­vo­je nie­ka­da anks­čiau ne­skelb­ti pri­si­mi­ni­mai apie su­dė­tin­gą, ta­čiau tur­tin­gą įspū­džiais gy­ve­ni­mą Vil­niu­je 1919-1920 me­tais be­si­kei­tu­sių oku­pa­ci­jų lai­ko­tar­piu.

– Ko­dėl nu­spren­dė­te leis­ti šią kny­gą?

– XX a. pra­džia bu­vo ypa­tin­ga Lie­tu­vos ir Len­ki­jos san­ty­kiuo­se. Dau­ge­lis juos su­pran­ta tik Su­val­kų su­tar­ties su­lau­žy­mo švie­so­je, bet už­mirš­ta­ma, kad bu­vo ke­lios Len­ki­jos įvyk­dy­tos oku­pa­ci­jos. Pir­mo­ji te­tru­ko 1919 sau­sio 1-6 die­no­mis, an­tro­ji tę­sė­si nuo 1919-ųjų m. ba­lan­džio iki 1920-ųjų m. lie­pos mė­ne­sio ir tik tre­čio­ji pra­si­dė­jo po Su­val­kų su­tar­ties su­lau­žy­mo.

Se­niai do­mė­jau­si šiais rei­ka­lais ir per­nai iš­lei­dau pir­mą kny­gą „Vil­niaus klau­si­mas 1918-1922 me­tais. Liu­di­nin­kų aki­mis“, kur ano me­to am­ži­nin­kų at­si­mi­ni­mai, spaus­din­ti to me­to žur­na­luo­se, pir­mą­kart iš­ėjo kaip at­ski­ra kny­ga. Jo­je pub­li­kuo­ja­mi Vik­to­ro ir My­ko­lo Bir­žiš­kų, Juo­zo Pu­ric­kio ir ki­tų teks­tai.

An­tro­ji da­bar iš­leis­ta kny­ga su­da­ry­ta My­ko­lo Bir­žiš­kos iš­ei­vi­jo­je par­ašy­tų pri­si­mi­ni­mų apie 1919 m. lie­pos – 1920 m. spa­lio įvy­kius pa­grin­du.

– Ar ga­lė­tu­mė­te trum­pai pri­sta­ty­ti apie ką yra nau­ja jū­sų su­da­ry­ta kny­ga?

– Kny­go­je ap­ra­šo­mu lai­ko­tar­piu vy­ko daug įdo­mių da­ly­kų, ku­rių da­bar Lie­tu­vos is­to­ri­kai ar­ba ven­gia, ar­ba ne­iš­ma­no. Juk Lie­tu­vo­je vy­ko vė­liau lik­vi­duo­tas POW są­moks­las, Vil­niaus kraš­to lie­tu­viai bu­vo pra­ti­na­mi prie min­ties, jog gy­ve­na Len­ki­jo­je, my­lė­ti Len­ki­ją kaip sa­vo vals­ty­bę. Bir­žiš­kos at­si­mi­ni­mai ir at­spin­di lie­tu­vių prieš­ini­mą­si šioms Len­ki­jos vals­ty­bės už­ma­čioms.

Pats M. Bir­žiš­ka re­da­ga­vo daug teks­tų tiek lie­tu­vių, tiek len­kų kal­ba. Pa­sta­rą­ja ne­tgi dau­giau, mat pui­kiai mo­kė­jo len­kiš­kai. Jo lei­džia­mi lai­kraš­čiai bu­vo skir­ti len­kiš­kai kal­ban­tiems pi­lie­čiams, ku­rie ne­mo­kė­jo lie­tu­vių kal­bos. M. Bir­žiš­kai te­ko at­rem­ti di­de­les Len­ki­jos val­džios pro­vo­ka­ci­jas, bu­vo pi­la­mas šmeiž­tas ant Lie­tu­vos vals­ty­bės. La­bai pa­na­šūs šmeiž­tai apie Lie­tu­vą į Len­ki­jos spau­dą su­grįž­ta ir šiuo me­tu.

– Esa­ma ko­kių ak­cen­tų, ku­riuos no­rė­tu­mė­te iš­skir­ti iš šio lai­ko­tar­pio?

– La­bai di­de­lį dar­bą lie­tu­vy­bei ta­da da­rė Lie­tu­vos ku­ni­gai ir ki­ti dva­si­nin­kai. Dau­ge­lis jų bu­vo su­im­ti vien to­dėl, kad bu­vo lie­tu­viai. Esu su­skai­čia­vęs bent 50 lie­tu­vių ku­ni­gų, ku­rie Vil­niaus kraš­te bu­vo su­im­ti, kai ku­rie ir iš­trem­ti į Lie­tu­vą tie­siog nes bu­vo lie­tu­viai. Vy­ko įvai­rios ak­ci­jos prieš Lie­tu­vos vals­ty­bę, bu­vo stei­gia­mi įvai­rūs ko­mi­te­tai, rei­ka­la­vę pa­ša­lin­ti iš Vil­niaus vys­ku­pi­jos vi­sus ku­ni­gus lie­tu­vius. Net įsteig­tas ko­mi­te­tas Kau­no len­kų in­te­re­sams gin­ti. La­bai pri­me­na ko­mi­te­tą, ku­ris At­gi­mi­mo me­tais bu­vo įsteig­tas Lie­tu­vo­je ir va­do­vau­ja­mas drau­go Va­le­ri­jaus Iva­no­vo. Iš pra­džių bu­vo aiš­ki­na­ma, kad Lie­tu­vos Vy­riau­sy­bė pro­vo­kiš­ka, kai vo­kie­čiai iš Lie­tu­vos bu­vo iš­stum­ti, pra­dė­ta aiš­kin­ti, kad ji pro­bol­še­vi­ki­nė.

Ypač įdo­mu, kad Bir­žiš­ka da­ly­va­vo Su­val­kų su­tar­ties su­da­ry­me. Kol kas li­te­ra­tū­ro­je la­bai re­tai ran­du Su­val­kų su­tar­ties pro­ce­so ap­ra­šy­mų. Per vi­sas Su­val­kų su­tar­ties de­ry­bas nie­kur ofi­cia­liai ne­bu­vo pa­mi­nė­tas Vil­niaus var­das. Tik M. Bir­žiš­ka kar­tą iš­drį­so pa­klaus­ti: „Ko­dėl mes ta­ria­mės, kam pa­klius koks kai­mas ar baž­nyt­kai­mis, bet nie­kaip ne­krei­pia­me dė­me­sio, kam pa­klius Vil­nius?“.

– Šios dvi kny­gos apie Vil­nių liu­di­nin­kų aki­mis nė­ra jū­sų pir­mi lei­di­niai šia te­ma?

– Apie Vil­niaus is­to­ri­ją jau prieš tai bu­vau su­da­ręs do­ku­men­tų rin­ki­nį „Len­ki­ni­mo po­li­ti­ka Vil­ni­jo­je“ (2007). Ten su­dė­ti ofi­cia­lūs do­ku­men­tai ir pa­si­sa­ky­mai, skelb­ti lie­tu­viš­ko­je spau­do­je po At­gi­mi­mo. Tai ir žy­mu­sis LKP CK ple­nu­mas len­kų klau­si­mu, ir ra­šy­to­jo An­ta­no Vie­nuo­lio kal­ba LTSR Aukš­čiau­sio­je Ta­ry­bo­je 1956 me­tais, ir Lie­tu­vos in­te­li­gen­tų krei­pi­ma­sis į Mo­tie­jų Šu­maus­ką dėl švie­ti­mo Pie­try­čių Lie­tu­vo­je. Šiuos ir ki­tus do­ku­men­tus rin­ki­ny­je su­dė­jau chro­no­lo­gi­ne tvar­ka nuo iki­ka­ri­nių iki At­gi­mi­mo ir da­bar­ti­nės Sei­nų lie­tu­vių pa­dė­ties apž­val­gos.

– Ta­čiau jūs pats ne­sa­te is­to­ri­kas. Šal­ti­nius lei­džia­te sa­vo ini­cia­ty­va?

– Taip, ne­su is­to­ri­kas ir lei­džiu vi­sas šias kny­gas sa­vo lė­šo­mis. Kai ka­da ran­du spon­so­rių, pa­vyz­džiui, per­nykš­tei pir­ma­jai kny­gai apie Vil­niaus klau­si­mą ga­vau 4 000, o šių­me­tei kny­gai – 1 000 li­tų par­amos. Tai vi­sa­da pri­va­čių as­me­nų par­ama. Vals­ty­bė to­kių da­ly­kų ne­re­mia. Gy­ve­nu Aly­taus ra­jo­ne, kur val­džia kur­čia kul­tū­ros rei­ka­lams (juo­kia­si).

– Jū­sų dar­bai iš da­lies ir gy­vas prie­kaiš­tas Lie­tu­vos is­to­ri­kams už ap­leis­tus klau­si­mus?

– Aiš­ku. Ne­sup­ran­tu, ko­dėl ne­su­lau­kia­me stu­di­jos apie POW są­moks­lą Lie­tu­vo­je. Taip pat, koks įdo­mus dvi­val­dys­tės lai­ko­tar­pis bu­vo Vil­niaus kraš­te nuo 1920 lie­pos 14 die­nos iki tų me­tų rugp­jū­čio pa­bai­gos, kai Vil­niaus kraš­te de facto šei­mi­nin­ka­vo Rau­do­no­ji Ar­mi­ja, nors pa­gal Mask­vos su­tar­tį jis bu­vo ati­duo­tas Lie­tu­vai. Vi­si už­mirš­ta par­ašy­ti, kad Rau­do­no­ji Ar­mi­ja tuo me­tu jau ruo­šė per­vers­mą Lie­tu­vo­je ir už­si­bu­vo tam, kad bū­tų pa­pras­čiau pa­si­ruoš­ti per­vers­mui. Ga­liau­siai tur­to iš­ve­ži­mas iš Vil­niaus kraš­to 1920 me­tais va­do­vau­jant Rau­do­na­jai Ar­mi­jai. Kiek žmo­nių su­im­ta tuo lai­ko­tar­piu? Apie tai kol kas nė­ra par­ašy­ta lie­tu­vių is­to­ri­kų dar­bų. Ar tai ne­įdo­mūs klau­si­mai?

Par­en­gė Vy­tau­tas Sinica