Nekrošiaus spektaklyje „Jobo knyga“ R.Vilkaičio sukurtas Jobo vaidmuo | D.Matvejevo nuotr.

Lietuvos žiūrovai jau kitą savaitę, spalio 4 d., turės galimybę pamatyti Eimunto Nekrošiaus „Jobo Knygą“ Vilniuje, „Menų Spaustuvėje“.

Vilniaus Teatras „Meno Fortas“ jau sugrįžo su laurais iš pirmųjų šį sezoną gastrolių. Jau 19 kartą Baltarusijos mieste Breste vykusiame tarptautiniame teatro festivalyje „Belaja Veža“ (Baltasis Bokštas) lietuviai suvaidino naujausią režisieriaus Eimunto Nekrošiaus spektaklį „Jobo Knyga“ pagal vienos įdomiausių Senojo Testamento knygų tekstą.

Lietuvos teatras jau ir ankstesniais metais buvo pristatomas festivalio programoje, bet „Meno Forto“ trupė Breste vaidino pirmą kartą. Nekrošiaus spektaklis buvo laukiamas su ypatingu susidomėjimu ir lūkesčiais. Specialiai į jį suvažiavo teatralai iš visos kaimyninės šalies. Taip pat festivalio organizatoriai buvo sukvietę ir nemažą būrį teatro kritikų iš visos Rytų Europos.Tai, kad spektaklis nepaliko abejingų, „Meno Forto“ aktoriai galėjo įsitikinti jau per aptarimą įvykusį po spektaklio. Teatrologai iš Lenkijos, Estijos, Baltarusijos ir kitų šalių dalijosi savo įspūdžiais ir negailėjo gražių žodžių tiek Eimunto Nekrošiaus minties gilumui, sceninės kalbos unikalumui, tiek ir aktorių Remigijaus Vilkaičio, Salvijaus Trepulio, Vaido Viliaus emocionaliai ir paveikiai vaidybai. Jie teigė, kad kiti lietuvių režisieriai sukelia diskusijas, ginčus, o E.Nekrošiaus kūryba, ir ypač vėlyvoji, naujieji spektakliai verčia ne diskutuoti ne apie jų meniškumą, o susimąstyti apie tai kas yra teatras ir ką gali menininkas, jei jis yra tikras menininkas.

Anot kritikų prasibrauti pro tankų ir prisodrintą Nekrošiaus minčių tinklą nėra lengva, bet jei jau jį įveiki, patenki į sferas, kuriose pasidaro labai gera. Todėl žiūrėti jo spektaklių vaizdo įrašus gal net geriau, nes turi techninę galimybę sustabdyti ar atsukti vaizdą. Po „Jobo Knygos“ norisi kalbėti net ne apie teatrą, o apie save. Remiantis konkrečios religijos sakraliniu tekstu sukurtas spektaklis vienodai aktualus ir jaudinantis bet kurios konfesijos žmogų. Kritikė iš Estijos prisiminė laikus, kai Sankt-Peterburge pristatant E.Nekrošiaus spektaklį „Mocartas ir Saljeris. Don Juanas. Maras“ buvo išlaužtos teatro durys neatlaikiusios norinčių patekti vidun antplūdžio. Ji teigė, kad lietuvių režisieriaus spektaklius reikia ir būtina žiūrėti ne du, o tris-keturis kartus, kol jie netampa „tavo“. Tuomet net buvo paplitęs šmaikštus posakis-klausimas rytais: „Na, ką, ir vėl miegojai su Nekrošiumi?“. Mat Nekrošiaus spektaklius net ir jiems pasibaigus vis dar žiūri ir žiūri mintyse, jie neduoda ramybės, jaudina ir sukelia mintis dar ilgai po jų peržiūros. Ji tvirtino, kad po Čechovo, Šekspyro, Goethe‘s Nekrošiaus perėjimas prie Biblinių tekstų yra labai logiškas, mat ir Don Juanas, ir Dantė, ir Faustas ir kiti personažai meta iššūkį Dievui, likimui, taip, kaip tą daro Jobas.

Smagu, kad solidūs teatro kritikai neapsiribojo pagiriamaisiais žodžiais, bet išsamiai nagrinėjo spektaklio menines idėjas, kapstėsi jų ištakose ir nagrinėjo poveikį žiūrovui. Jie tapatino Jobo personažą su Kristumi, pabrėžė tikslią, jautrią, bet labai aktualią spektaklio stilistiką – galingą, bet be mažiausios užuominos į plakatiškumą. Lygino jį su tapytojo Malevičiaus minimalizmu ir tvirtino, kad tai naujas teatro istorijos puslapis, verčiantis kalbėti jau ne apie metaforinį, o apie metafizinį teatrą. Pažymėta buvo ir tiksli, subtili Leo Somovo spektaklio muzika koduojanti, gramzdinanti į filosofijos sritį.

Teatro specialistai, kritiškai vertindami šiuolaikinio teatro tendencijas, džiaugėsi, kad spektaklyje svarbus vaidmuo tenka aktorių vaidybai ir pabrėžė, kad Nekrošiaus spektakliuose visi aktoriai vaidina taip, kad nekyla klausimų ką ir kodėl jie daro scenoje.

Ypatingo susižavėjimo susilaukė Remigijaus Vilkaičio sukurtas Jobo vaidmuo. Anot kalbėjusių šį darbą reikia rodyti studentams, tai vienas stipriausių aktorinių darbų matytų per visą gyvenimą, jo vaidyba emocionaliai įtraukia ir nusineša žiūrovą. Nekrošiaus sceninės kalbos ir Vilkaičio puikios vaidybos dėka, Jobas tampa universaliu kankiniu, kenčiančiu už visus, per odos lopus dedamus ant jo žaizdų jis tarsi prisiima visos žmonijos kančias – tai mūsų civilizacijos istorija.

Smagi žinia iš Bresto festivalio Teatrą „Meno Fortas“ pasiekė jau grįžus į Vilnių. Remigijus Vilkaitis pripažintas geriausiu festivalio „Belaja Veža 2014“ aktoriumi, o režisieriui Eimuntui Nekrošiui už spektaklį „Jobo Knyga“ skirtas festivalio Grand Prix.

Po pasirodymo spalio 4 d. „Jobo knyga“ iškeliaus į festivalius Peterburge ir Maskvoje. Vilniuje „Meno Fortas“ vėl vaidins Spalio 24 d. ir Nacionaliniame dramos teatre parodys F.Dostojevskio „Idiotą“.