Tėtis išėjo gražiai, lydint visiems artimiausiems žmonėms. Bet vis tiek su savo slėpiniu – kaip ir per gyvenimą. Apie tą slėpinį ir sunkią dalią sakydavo taip: gimiau Didįjį penktadienį.
Tą tvermės, tikėjimo paslaptį išsineša ir visa nepalaužta lagerių karta, tyliai, nepastebimai besitraukianti iš mūsų pasaulio. Tėtis buvo vienas jaunesnių jos atstovų – į moksleivišką pasipriešinimą įsitraukė šešiolikos, į kalėjimus pateko likus tik keleriems metams iki Stalino mirties. Po to gulagų speigas kankino tik pavienius drąsuolius.
Su Tėčio išėjimu dar skausmingiau pajutau visos pogrindžio kartos nykimą: vis mažiau jų su kovos būrių vėliavomis beateina į bendražygių laidotuves. Prieš ketvirtį amžiaus – Sąjūdžio laikais – buvęs lemiamas politinių kalinių balsas dabar vertybinėse valstybės kryžkelėse liko tik drungnas kitų partijų aidas. Nepaisydamas girgždančios sveikatos Tėčio palydėti atėjęs legendinis Monsinjoras Alfonsas Svarinskas („sukviesk greičiau visus prie karsto, kalbėsim rožinį“) kitą dieną atgulė ligoninėn ir iš jos taip pat nebegrįžo…
Tėtis užgeso tiesiog akyse, per dvi savaites. Daktarė sakė, kad kepenų vėžys yra vienintelė neskausminga vėžio forma, nes nebenubėganti tulžis palaipsniui užnuodija kraują, geltoniu nuspalvina kūną ir galiausiai pasiekia smegenis, jas apsvaigina – ligonis palengva praranda realybės jausmą, vis labiau grimzta į save ir miršta jau komos būsenos.
Visi ženklai rodė, kad taip turėjo nutikti ir su Tėčiu. Pirmąją ryškią jo mąstymo smegduobę pajutau likus keturioms dienoms iki mirties, kai vežėme iš vienos ligoninės į kitą. Greitosios pagalbos automobilyje teko prisegti jį saugos diržu, važiavome dviese, tylėdami, jo pageltusios, skausmingos nuo išsiliejusios tulžies akys buvo užmerktos, atrodė lyg snūduriuojantis, tačiau lipant iš automobilio netikėtai piktokai manęs paklausė: „Kas čia sakė, kad nekenčiu rusų?“
Manau, kad ši, priešpaskutinė gyvenimo kelionė 2014-ųjų birželį, nukėlė jį į priverstinius 1952-ųjų birželio pasivažinėjimus „juoduoju varnu“, arba „varanoku“ – taip tuomet žmonės pravardžiavo saugumo mašinas. Tokiu „varanoku“ jis, aštuoniolikmetis, buvo vežamas iš Klaipėdos KGB kalėjimo į Vilniaus KGB rūsius. Vėliau, augindamas mus su sese krikščioniška dvasia, Tėtis nuolat pabrėždavo, kad Rusijos valdžia labai skiriasi nuo tų rusų, kuriuos jis sutiko lageriuose, ir kad negalima visų vertinti pagal vieną kurpalių (šią tiesą vėliau patyriau ir pats, kaip geologas mindamas po poliarinį Uralą, Altajų, beribes, veik negyvenamas Rusijos taigas ir tundras, kurių požeminės gėrybės taip magnetina Europą).
Po to Tėtis vis dažniau ir ilgiau pradėjo kristi į savo vidines smegduobes, tad teko skubiai prašyti kunigo Kęstučio Dvarecko suteikti jam Ligonio sakramentą. Priešpaskutinę savo gyvenimo dieną, tiksliau vakarą, Tėtis gerokai nustebino, kai mums susiruošus namo atsimerkė, nusišypsojo ir labai sąmoningai tarė Mamai: „Sudie, mano gyvenimo meile.“ Ir pamojo silpstančia pageltusia ranka. Anksčiau maniau, kad taip būna tik filmuose. Kartu jie pragyveno 54 metus.
Tačiau dar labiau netikėta buvo paskutinė Tėčio gyvenimo diena. Išėjimo diena.
Rūpestingoji daktarė Regina paskambino apie 7 val. ryto pranešdama, kad naktį Tėtis buvo labai neramus, ne kartą plėšė kateterius ir bandė išsiveržti iš lovos, susikandžiojo lūpas – matyt, vėl grįžo į tuos šiurpulingus 1952-uosius, kai buvo kankinamas elektrošoku. Tačiau paryčiais staiga nurimo ir pradėjo greitai gesti: kvėpavimas žaibiškai lėtėjo, todėl turėjome labai skubėti, kad spėtume jį išlydėti. Pasak daktarų, liko kokia valanda, geriausiu atveju – dvi.
Tą dieną Tėtis jau nė karto nebeatsimerkė, tad praktiškai nieko nematė ir nieko negirdėjo – pastaruoju metu ir taip sunkiai girdėdamas net su klausos aparatu, paskutinę naktį jį visai nusimetė, o mes ir nebegrąžinome atgal – atrodė, jog komos būsenoje tai nebereikalinga. Tačiau pradėjus pašnibždomis šalia jo kalbėti rožinį jis nelauktai prisijungė prie mūsų, kartu, nors ir sunkiai, ranka žegnodamasis ir sukepusiomis lūpomis dalyvaudamas bendroje maldoje. Ir taip tęsėsi dar aštuonias valandas, per kurias į palatą užsukdami daktarai ir seselės neslėpė nuostabos, kaip ligonis, kurio pulso ir spaudimo jau kadais nebefiksuoja jokie aparatai, vis dar gyvas, ir maža to – dalyvauja bendroje maldoje! Tiesa, retkarčiais Tėtis įkrisdavo į tas savo smegduobes, porą kartų jo kvėpavimas buvo ilgam visai nutrūkęs, tačiau netikėtai su malda jis vėl grįždavo atgal pas mus tuo ir džiugindamas, ir glumindamas.
Tik po kelis kartus ištarto jo klausimo: „kur Gaiva?“, pagaliau suvokėme, kas vyksta: Tėtis iš paskutiniųjų laukė savo dukros – vienintelio trūkstamo tarp mūsų jam artimo žmogaus. Mat mano sesuo Gaiva, tikybos mokytoja, su dukromis iš Ispanijos turėjo grįžti kaip tik tądien, jos lėktuvo laukėme nusileidžiant popiet, manydami, kad ji nebespės. Bet ji spėjo. Tėtis išėjo tik po to, kai sesuo su juo, su visais artimaisiais pabuvo bendroje maldoje.
Liečiau lūpomis jo veidą prieš pat išėjimą ir iškart po to – sekundžių skirtumas, o jaučiau visiškai skirtingus būvius. Sielai palikus kūną nelieka ne tik gyvybės, judesio, kvėpavimo, šilumos – nelieka kažko žymiai daugiau. Nelieka esmės.
Per Tėčiui skirtas gedulingas Mišias kunigo Kęstučio Dvarecko keliama Ostija staiga trumpam žybtelėjo ypatinga šviesa (ją užfiksavo fotomenininkas ) – lyg koks atsakas mums, kaip žmogus gali matyti užmerktomis akimis, girdėti kurčiomis ausimis ir suvokti užtemdytomis smegenimis…
Tėtį palaidojome liepos 5-ąją, kaip jis ir norėjo – karštą vasaros dieną. Dar daugiau – per pačią Dainų šventę: Tėtis jaunystėje žavėjosi liaudies šokiais, buvo puikus šokėjas. Nepamainomos Sąjūdžio sekretorės Angonitos Rupšytės siūlymu karstą uždengėme trispalve – kaip kovų už laisvę ir tikėjimą vyrą, o į kapus palydėjo jo kovos simbolis – vienuolė Nijolė Sadūnaitė, kurią paskutinis sovietų imperijos prezidentas Michailas Gorbačiovas 1988 m. buvo priverstas pakviesti į Maskvą susitikti su garsiausiu praėjusio amžiaus JAV prezidentu Ronaldu Reaganu.
Taip su savo herojais ir antiherojais palengva ir traukiasi ta istorinė epocha, o Rusijos žemė, deja, vis dar grėsmingai dunda…
Atsiminus nerišlius kadrus iš migloto vaikystės pasaulio, būtų galima pasakyti taip:
tai tas žmogus, tarp kurio ir Mamos būdavo taip gera savaitgalio rytais muistytis didelėje, kaip man tada atrodė, jų lovoje;
ant kurio pilvo buvo išmoktos pirmos praktinės anatomijos pamokos: kas yra nosis, akys, ausys, plaukai;
tai tas žmogus, kuris be Mamos vienintelis dar galėjo apginti nuo tamsos, šmėklų, pakumpusio kvaišelio, klaidžiojančio po Žvėryno kiemus ir lazda gąsdinančio vaikus;
tas, kuris dieną ir naktį, žiemą ir vasarą be jokių atostogų 10 metų tampė iš antro aukšto į kiemo tualetą tai, ką mes su sese palikdavome naktiniame puodelyje. Nors gyvenome mažame, be jokių patogumų kambariuke su bendra penkių šeimų virtuve, vienintelis klasėje užaugau be televizoriaus, tėvų meilės dėka tarp vaikystės prisiminimų buities nepritekliai išliko greičiau kaip egzotika, nei nuoskriauda;
tas, kuris tamsiais žiemos rytais, kai miegas neleisdavo atplėšti akių, rogutėmis tempdavo mus su sese į Žvėryno darželį;
tas, kuris sekmadienio rytais Žvėryno bažnyčioje duodavo įmesti į aukų krepšelį popierinį rublį – būdavo gera, jaučiausi reikšmingas, o kunigas paglostydavo galvą;
tas, kuris vakarais mus su sese nuvesdavo į pasakų pasaulį: pelenė būtinai virsdavo princese, o nepritapėlis „trečiasis brolis“ Joniukas – karžygiu, įveikiančiu nenugalimą slibiną. Tas pasaulis buvo kupinas ne tik stebuklų, bet ir geležinių taisyklių: pelenė turi grįžti iki vidurnakčio, o dosnus kvailelis privalo įveikti savo baimę – tik taip gėris nugalėdavo blogį.
Tėtis – tai išmintis. Tapus moksleiviu Tėtis buvo žmogumi, kuris viską žino. O kartais atrodė, jog jis tiesiog išmintingai nutyli, kad atsakymą susirasčiau pats.
Tėtis – tai Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, tūkstančiai knygų ir begalė besiskleidžiančių paslapčių, tikrų žmonių, didžių kelionių ir nuotykių.
Tačiau labiausiai man Tėtis – tai tiesos ir laisvės ryžtas, Tėvynės meilė, beatodairiška jaunystės kova, sunkūs nelaisvės metai, lagerių draugai iš palovy užkištų nuotraukų. 2010-aiais dovanodamas savo atsiminimų knygą užrašė trumpai: „Saugok Lietuvą“.
Galiu tik kartoti: ką turiu geriausio – tai iš Mamos ir Tėčio.
Tėti, tavo gyvenimas nebuvo drungnas, o kova – ne beprasmė. Kaip ir tose vaikystės pasakose, joniukų ryžtas nugalėjo slibiną. Tu nugalėjai!
