M. Kundrotas. Monsinjoras Alfonsas Svarinskas – negęstantis doros švyturys

Šį pirmadienį išlydėjome Anapilin žymų Lietuvos karį, dvasininką, monsinjorą Alfonsą Svarinską. Savo gyvenimą skyręs Dievui ir Tėvynei jis paliko gilų pėdsaką mūsų tautos kelyje.

Gimęs 1925 m. sausio 21 d. Kadrėnuose, Ukmergės apskrityje, dar gimnazijoje įsitraukė į patriotinę veiklą. 1946 m. įsijungė į partizanų gretas, tapo Šarūno grupės ryšininku, slapyvardžiu Laisvūnas. Aprūpindavo kovotojus spauda, dokumentais, medicinos reikmenimis. Tų pačių metų žiemą sovietinio saugumo suimtas, tardytas ir kankintas, ištremtas į Komijos lagerį. 1954 m. tremtyje slapta įšventintas Katalikų bažnyčios kunigu. 1956 m. grįžęs į Lietuvą tarnavo Kulautuvoje, vėliau – Betygaloje. 1958 m. vėl suimtas, už antimarksistinės literatūros laikymą ištremtas į Mordoviją.

Aktyviai pasisakydamas už Lietuvos laisvę, žmogaus teises, gindamas ir skleisdamas tikėjimą, visą sovietų okupacijos laikotarpį persekiotas, kalintas ir tremtas. Iš viso kalėjimuose ir tremtyse praleido 22 metus. Nuo 1972 m. – Lietuvos Katalikų bažnyčios kronikos bendradarbis, 1978 m. su bendražygiais įkūrė Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą. Skelbė įvairius tekstus tikėjimo, doros, laisvės klausimais, organizavo viešus renginius, ugdė jaunimą. 1988 m. kalinamą A. Svarinską užstojo pats JAV prezidentas Ronaldas Reiganas, atvykęs į Maskvą aptarti tarptautinių santykių. Jo prašymu kunigas išleistas iš kalėjimo, bet po kiek laiko ištremtas į Vakarus be teisės grįžti į Lietuvą.

Grįžo jau Atgimimo laikais. 1991 m. išrinktas į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą – Atkuriamąjį Seimą. Tapo pirmuoju atkurtos Lietuvos kariuomenės kapelionu, vėliau kunigavo Kaune, Kavarske, Ukmergėje. Kariuomenėje tapo atsargos pulkininku.

Atkuriamajam Seimui baigus darbą, A. Svarinskas liko aktyvus visuomenės veikėjas. Dar 10-ajame dešimtmetyje perspėjo, kad įkandin politinės ir karinės okupacijos slenka dar pavojingesnė – moralinė – okupacija. Didžiąją gyvenimo dalį kovojęs su sovietų okupantais pasižymėjo stulbinama įžvalga, vienas pirmųjų Lietuvoje prabildamas apie neigiamas tendencijas Vakarų pasaulyje, kurio dalimi tapo Lietuva. Šį jo gyvenimo ir kovos etapą sąmoningai stengiamasi nutylėti ar bent sumenkinti, patogiai atsirenkant jo biografijos detales, tinkamas dabartinei politinei konjunktūrai.

Didžiausią grėsmę Monsinjoras įžvelgė doros nykimo ir sąmoningo naikinimo tendencijose. Anot jo – žmogų be doros, be vertybių ir be tikėjimo lengviau valdyti, dėl to šių laikų tironijos mažiau dėmesio skirs atviram smurtui, o daugiau – organizuotam ir kryptingam žmogaus nudvasinimui politikos, žiniasklaidos, masinės kultūros priemonėmis. Savanaudis vartotojas, pavaldus medžiaginėms gėrybėms ir vulgariems malonumams – kur kas klusnesnis valdinys, nei žmogus, vedamas dvasinių, dorovinių, tautinių vertybių.

Daug laiko kunigavęs provincijoje, regėdamas paprastų žmonių problemas, A. Svarinskas drauge puikiai orientavosi aukštuomenės gyvenime ir pasauliniuose procesuose. Šalia tradicinės, iš sovietų okupacijos laikų paveldėtos girtuoklystės ir grobstymo problematikos Monsinjoras ypač aktyviai kovojo su pornografijos, homoseksualizmo, apskritai – lytinio palaidumo plėtra. Dėl šių priežasčių liberaliose ir kairuoliškose informacinėse erdvėse ilgametis rezistentas dažnai vertintas pašaipiai, netgi priešiškai. Geriausiu atveju jam pripažinti praeities nuopelnai, dabartyje vaizduojant jį praeities atgyvena.

Iškalbinga ir tai, jog daugelyje atminimo tekstų jis įvardytas buvusiu disidentu. Žinoma, liberalioje visuomenėje vaizduojama demokratija ir pliuralizmas, dėl to disidentų joje tiesiog negali būti. Gali būti tik marginalai, radikalai ir ekstremistai. Šių etikečių jam nešykštėta. Sovietai Monsinjorui suteikė pravardę „Nepataisomasis“. Toks jis ir liko. Nesusitaikė nei su sovietine, nei su liberalia konjunktūra. Gynė ir skleidė tautines ir krikščioniškąsias vertybes visose santvarkose, bet kokiomis aplinkybėmis.

Jo kalboje griežtumas, netgi aštrumas puikiai derėjo su krikščioniška meile ir puikiu humoru. Ištvirkėlius jis vadino ištvirkėliais, vagis – vagimis, kolaborantus – kolaborantais, bet sunku būtų rasti nors vieną atvejį, kad būtų kovojęs su žmogumi ar kam nors keršijęs. Atleido net savo tardytojui, vėliau tapusiam įtakingu politiku, įpareigodamas jį vienintelei atgailai – darbui vardan Lietuvos. Kai provokatoriai iš homoseksualistų stovyklos prieš jį surengė eilinę patyčių akciją, bendražygiai ragino kreiptis į teismą. Kunigas tiktai šyptelėjo: kai šunelis aplos – taip pat į teismą kreipsiesi?

Būdamas tvirtas tradicinis katalikas, Monsinjoras pasižymėjo savotišku pažiūrų platumu. Kuriantis Piliečių sąšaukai už dorą ir tautą, aktyviai įsijungė į jos veiksmus, nors joje vyravo protestantai, būta ir laisvamanių, ir pagonių tikėjimo šalininkų. Visada tvirtai laikėsi savo pozicijos, bet gerbė kitų pozicijų žmones, jei tik jie siekė gėrio ir tiesos, kad ir kitomis formomis. Mėgdavo pabrėžti: man tas pats, kas daro gerą darbą. Niekada nesitaikstė su neteisybe, visada gynė Tėvynę ir skriaudžiamą žmogų. Jį matėme tiek Garliavos dramos sūkuriuose, tiek Tautos ir Žemės referendumo gynėjų gretose. Dėl to nebijojo išsiskirti net su didžiausiu savo autoritetu Vytautu Landsbergiu, kurį kitais atvejais rėmė.

Joks politinis autoritetas, jokia konjunktūra nevaržė jo laisvo mąstymo. Jis nebuvo populiarus, bet daugelio gerbiamas. Šalia gausaus būrio bendražygių, senųjų rezistentų, Sąjūdžio, tautininkų, „Pro Patria“ ir kitų patriotinių organizacijų atstovų, Monsinjorą į paskutinę žemišką kelionę išlydėjo ir aukščiausi valstybės pareigūnai, dažnai eidavę priešinga kryptimi, negu jis. Išeidamas jis liko švyturiu – doros ir tiesos švyturiu. Negestančiu švyturiu.