P. Gylys. Antrasis „šaltasis“ karas: ekonominis frontas (19)

Povilas Gylys | asmeninė nuotr.

Povilas Gylys | asmeninė nuotr.

Žmonija pergyveno du pasaulinius karus. Tiksliau, du „karštuosius“ globalinius karus ir vieną „šaltąjį“ pasaulinį karą tarp Vakarų ir Tarybų Sąjungos. Sunku būtų paneigti, kad šiuo metu įsibėgėja antrasis „šaltasis“ karas. Pirmąjį „šaltąjį“ karą laimėjo Vakarai. Antrojo pasekmes prognozuoti dar sunku, nors jo veiksnius bei tikėtinus jo scenarijus galima ir reikia aptarinėti jau dabar.

Kai prieš keletą savaičių vienam rusų diplomatui pasakiau, kad gyvename antrojo „šaltojo“ karo sąlygomis, jis man paprieštaravo. Terminas „šaltasis karas“ jam, matyt, pasirodė per šiurkštus esamai situacijai apibūdinti. Per tas keletą savaičių santykiai tarp Vakarų ir Rusijos smarkiai paaštrėjo. Abipusė retorika aštri, kaltinimai rimti, sankcijos vis skaudesnės. Be to, jei pradžioje pastarosios buvo beveik vienpusės – „atakavo“ Vakarai, tai dabar Rusija pradėjo atsakomąjį puolimą. Pirmiausia – ši šalis paskelbė embargą Europos Sąjungos, JAV, Australijos ir Norvegijos maisto produktams: mėsai, žuviai, daržovėms, vaisiams. Taip pat ji paskelbė, kad uždaro savo oro erdvę Ukrainos aviacijos bendrovėms. Pasirodė pranešimai, kad RF valdžios institucijoms bus rekomenduojama peržiūrėti jų informacinį-technologinį aprūpinimą ir atsisakyti nuo „Apple“ produkcijos – „iPhone“, „iPad“ – ir vakarietiškų kompiuterinių programų. Prasidėjo teisminiai procesai prieš „MasterCard“ dėl patirtų nuostolių sustabdžius jų atsiskaitymo sistemų veikimą RF. Žodžiu, procesas tikrai įgauna pagreitį. Neigiamą pagreitį. Akivaizdžiai matomi pagrindiniai „šaltojo“ karo požymiai – politinių santykių įšaldymas, propagandinis karas, karas per trečiąsias šalis (angl. proxy war), ekonominis karas. Pastarajam ir skirsime didžiausią dėmesį.

Ekonominis karas prasidėjo, tačiau neaiški to proceso pabaiga. Kita vertus, akivaizdu, kad visos proceso pusės nukentės. Nors tiek Rusijos, tiek, tarkim, kitoje barikadų pusėje stovinčios Lietuvos bei ES apskritai pagrindiniai galios centrai iki šiol buvo linkę šio prekybinio karo pasekmes nuvertinti, realios pasekmės bus liūdnos, nors, tikėkimės, gal ir nekatastrofiškos. Jeigu ekonominio karo frontas nebus plečiamas.

Akivaizdu, kad Rusijos ekonomika nukentės. Dėl maisto prekių rinkos nuskurdimo, infliacijos, dėl dvigubo – karo ir taikiems tikslams – taikymo technologijų ir Vakarų embargo. Turės poveikį ir energetinių išteklių išgavimo sferoje taikomų technologijų eksporto į Rusiją ribojimas, o taip pat kreditinių išteklių judėjimo į šią šalį apribojimas, galimas kapitalo pasitraukimas iš šios šalies ir t. t.

Tačiau tos priemonės neparklupdys Rusijos. Rusija daugeliu fundamentalių poreikių požiūriu yra save apsirūpinanti šalis, be to, dalį produktų ji gali nusipirkti Lotynų Amerikos, Kinijos, Turkijos ir kitose rinkose. Visgi, jeigu ekonominis karas tarp jos ir Vakarų tęstųsi ir gilėtų, jis paliestų vis daugiau ekonominio gyvenimo sferų. Ir vėl – nei numarinti badu, nei sušaldyti Rusijos ekonominio karo priemonėmis neįmanoma… Be to, didžioji Rusijos visuomenės dalis, rodos, pasiruošusi iškęsti nepriteklius.

Nežlugs dėl abipusių sankcijų ir Vakarai. Net Europos Sąjunga, kurios prekybos su Rusija apimtis bene dešimt kartų didesnė nei JAV. Nors vienu – energetiniu – požiūriu Europos Sąjungos šalys yra smarkiai priklausomos: joms Rusija parduoda maždaug trečdalį reikalingų dujų ir naftos. Staigiai nutrūkus tiems tiekimams, pasekmės ES verslui ir namų ūkiams būtų ypač skaudžios. Per ilgesnį, tarkim, 5 metų laikotarpį energetinių išteklių tiekimo į ES problemos galėtų gerokai sušvelnėti. Tačiau šiandien – tai rimta ES energetinio saugumo problema.

Verta turėti omenyje ekonominiame kare dalyvaujančių jėgų santykį ir tų jėgų struktūrą. JAV ir ES gamina vos ne pusę pasaulinio BVP – po maždaug 15 trilijonų dolerių vertės produktų ir paslaugų. Rusija šiuo požiūriu smarkiai atsilieka. Jos BVP sudaro vos 3,4 trilijono dolerių arba apytikriai (egzistuoja keli skaičiavimo būdai) 2 proc. globalaus produkto. Tiesa, jos galią stiprina tai, kad ji yra labai stambi energetinių ir kitų gamtinių išteklių tiekėja pasaulinei rinkai. Be to, ji apima milžinišką euroazijos teritoriją, todėl kontroliuoja didžiulę oro erdvę ir turi svertą kontroliuoti nemažą dalį civilinės ir kitokios aviacijos trasų. Tačiau, kita vertus, Rusijos ekonomika nėra dinamiška. Be to, ji, kaip patys rusai pripažįsta, „sėdi ant dujų ir naftos adatos“. Bet jos valiutos atsargos viršija 450 mlrd. dolerių, biudžetas perteklinis, viešoji skola maža…

Nereiktų ignoruoti dar vieno veiksnio. Europos Sąjungoje labiausiai nuo sankcijų nukentėjusios šalys gali imti reikalauti iš „centro“ kompensacijų. Jų retorika gali skambėti taip: mes solidariai prisidėjome prie ekonominių sankcijų Rusijai, dabar rusams įvedus savas sankcijas mes labiausiai nukentėjome. Taigi, solidariai pasidalinkime nuostolių naštą. Gali būti, kad kvietimas solidarumui dalijantis nuostoliais gali būti menkesnis nei solidarumas imantis sankcijų – tokiu atveju išcentrinės jėgos ES sustiprėtų. Ypač turint galvoje bendrąjį europinį kontekstą – ES ekonomika kaip visuma ir ypač pietinis jos flangas po paskutinės krizės tebėra trapi, pažeidžiama.

Kol kas mažai kalbama apie vykstančio naujojo „šaltojo“ karo pasekmes globalinei ekonominei tvarkai. O jos gali būti rimtos.

Pirmiausia dešimtmečius puoselėta liberali ideologija, pagal kurią žmonijai naudingiausia, kai šalys prekiauja laisvai, kai prekybinių – tarifinių ir netarifinių – barjerų nėra arba jie yra neaukšti, kai šalys prekiaudamos nediskriminuoja kitų šalių dėl politinių, ideologinių ar kitokių priežasčių, tampa neveiksminga, nes nerealistiška. Vykstantis ekonominis karas reiškia „kietą“ politinę diskriminaciją. Vadinasi, jis kelia grėsmę Pasaulio prekybos organizacijai, jos pamatiniams principams.

Jeigu šis ekonominis karas neįsibėgės, Pasaulinė prekybos organizacija nesugrius, o šalys, pirmiausia Rusija, nenueis į autarkiją, izoliacionizmą. Tačiau protekcionizmo instinktas visame pasaulyje ryškiai sustiprės. Nors visi protingi žmonės suvokia, kad nė viena pasaulio šalis, net JAV, nėra pajėgi pagaminti visko, ko jai reikia, tačiau noras turėti kuo daugiau SAVŲ, kad ir brangesnių, produktų labai sustiprės. Tai matosi kad ir iš paskutiniųjų Rusijos vadovų pareiškimų ir tos šalies politinių sprendimų. Taigi, atviro ar paslėpto protekcionizmo tarptautinėje prekyboje bus gerokai daugiau.

Kita globali antrojo „šaltojo“ karo pasekmė – į Vakarų (Šiaurės Amerikos ir Vakarų Europos) civilizaciją neįeinančių šalių siekimas susikurti alternatyvią globalią Tarptautiniam valiutos fondui, Pasaulio bankui institucijų sistemą. BRIKS šalys (Brazilija, Rusija, Indija, Kinija, Pietų Afrikos Respublika) mąsto apie globalią sistemą, kurioje taip smarkiai nedominuotų doleris, kad finansiniai, kreditiniai ištekliai BRIKS ir kitoms ne Vakarų šalims būtų lengviau prienami, teikiami palankiomis sąlygomis. Manytume, kad pastarasis ekonominis karas sustiprins aukščiau aptartas pastangas šioje srityje – pradžioje didės Kinijos ir Rusijos bendros pastangos sustiprinti juanio ir rublio pozicijas pasaulinėje valiutų rinkoje. Taip pat gali dar labiau sustiprėti pastangos kuriant alternatyvą Tarptautiniam valiutos fondui.

Suprantama, kad nėra lengva įvertinti aukščiau įvardintų konkrečių scenarijų realizavimosi rezultatus. Tai rimtos akademinės studijos objektas. Tačiau minimus veiksnius mūsų politinė valdžia turi turėti galvoje. Jie taip pat turi būti viešos diskusijos ekonominio karo klausimu dalis.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: