Atgiję piliakalniai kviečia ilsėtis kultūringai (0)

Molavėnuose – Pilėnų dvasia

Molavėnų piliakalnių kompleksas šalia Viduklės (Raseinių r.) dar neseniai buvo neįžengiamas šabakštynas. Šiandien į Molavėnus plūsta žmonių minios jau iš visos Lietuvos. Vyksta čia įvairių šaunių renginių, tačiau už visus juos viršesnis būna Valstybės dienos minėjimas, kai ant piliakalnių dega laužai, simbolizuojantys Pilėnų liepsnas ir nesudegintą lietuvio dvasią, kai Maironio krašto slėniais plaukia „Lietuva brangi…“ Šiųmetė šventė visus nukėlė į Kristijono Donelaičio laikus, kelių tūkstančių minia žiūrėjo nuostabią rašytojo ir dramaturgo Remigijaus Baltrušaičio poetinę dramą „Donelaitis“, kurią pastatė aktorius ir režisierius Vytautas Rumšas vyresnysis. Visi buvo pakviesti į XVIII a. Rytų Prūsiją. Raseinių krašto žeme vaikščiojo būrai, amtmonai , vakmistrai , vokiečių kolonistai, juos lydėjo išsipusčiusios ponios, išsiilgusios Vienos teatrų, balių, šokių, o ne Tolminkiemio purvo ir kemsynų. Visi jie susirinko į prašmatnią puotą, į kurią kaip nekviestas svečias užsuko naujasis Tolminkiemio klebonas Kristijonas Donelaitis.

Šiame piliakalnių komplekse kasmet rodomos istorinės dramos, tokios kaip „Mažvydas“, „Katedra“, Vytautas Didysis“, „Kazimieras Sapiega“, „Barbora Radvilaitė“ ir kt., o garsas apie jas sklinda jau ir už Lietuvos. Turėdami tokią puikią vietą su gana gerai išvystyta infrastruktūra, raseiniškiai čia organizuoja ir kitokių renginių: Žolinę, folkloro ansamblių pasirodymus, žemės meno plenerus ir kt., į kuriuos atvykstama šeimomis.

Per Kejėnus – ekskursija į I amžių

Prieš keletą metų mažai kas žinojo, kad netoli Žemaičių plento, vingiuojančio Milašaičių kaimo link, esantis pušimis apaugęs kalnas slepia gūdžią senovę menantį pilkapyną ir senkapius, o greta stūkso grioviais apjuosta piliakalnio kalva. Šiandien Kejėnų piliakalniai plačiai žinomi. Tuo pirmiausiai pasirūpino vietos kaimo bendruomenė ir jos pirmininkas Romanas Daujotas, kuris dar pamena, kaip prieš keletą metų čia eidavo grybauti ir nė nenutuokė, kad tame miške pilkapių esama: „Maniau, kalneliai ir grioviai – karo apkasų liekanos.“ Tarybiniais metais viename komplekso šlaite buvo atidarytas karjeras, tačiau pradėjus kasti smėlį pabiro žmonių kaulai. Vėliau archeologai nustatė, kad šioje teritorijoje esama II–IV a. pilkapyno, kuriame mirusieji laidoti nedeginti su įkapėmis. Greta besiglaudžiančiuose X–XVII a. senkapiuose, archeologinių kasinėjimų duomenimis, ilsisi ir sudegintų, ir nedegintų žmonių palaikai, aptikta ir žirgų griaučių su įkapėmis, rasta smulkių geležinių ir žalvarinių dirbinių detalių. Už kelių šimtų metrų – per 2 ha užimantis Kejėnų piliakalnis, kuris datuojamas I tūkstantmečiu – II tūkstantmečio pradžia. Piliakalnį iš pietų pusės juosia Šventupis – į rytus tekantis upelis, kurio vanduo, kaip manoma, turi gydomųjų galių.

Tik daug vėliau R.Daujotas iš kultūros vertybių apsaugos specialistės Gražinos Pečkaitienės sužinojo, kokioje istorinėje vietoje jis grybus rinkdavo. Specialistė parodė brėžinius, supažindino su istoriniais faktais. Paprašytas pagalbos sutvarkyti archeologinį kompleksą, R.Daujotas bemat subūrė savo kaimo bendruomenę, prie kurios prisijungė gretimo Palukščio kaimo žmonės su pirmininku Romu Rudžinsku bei Dubysos regioninio parko darbuotojai, ir visi išsijuosę griebėsi darbo.

„Kartu su girininkais išretinome medžius, buvo organizuojamos bendros rajono talkos, bet daugiausia prisidėjo kaimo bendruomenės žmonės, – pasakojo R.Daujotas. – Su vyrais žiemą iškapojome krūmynus, nupjovėme nudžiūvusias šakas, vėliau sulaukėme iš rajono talkininkų, kurie padėjo jas sutvarkyti.“ Piliakalnio prieigos taip pat buvo apleistos – nedori žmonės čia buvo įnikę vežti įvairias buitines atliekas. Šiandien tiek buvusio karjero teritorija, tiek laukymė greta piliakalnio ir aikštelė automobiliams gražiai išvalyta. Net pamiškes ir pakeles iki pat Milašaičių bendruomenės žmonės sutvarkė, šiukšles nurinko. Kalno papėdėje lankytojus pasitinka Dubysos regioninio parko informacinė lenta, kurioje pateikiama informacija apie Kejėnų archeologinį kompleksą. Į piliakalnį veda masyvūs laiptai, kuriuos kaimo žmonės savomis jėgomis prieš 4 metus pastatė. „Ten, prie piliakalnio, buvo 2 nudžiūvusios pušys, nupjovėme jas ir padarėme laiptus. Visus darbus atliekame visuomeniniais pagrindais, be jokio užmokesčio. Visi gyventojai čia gimę, augę, niekada neprieštarauja, kai paraginu patalkininkauti. Šiemet pavasarį apie 30 kaimo žmonių susirinko į talką, atėjo labai daug jaunimo. Pabaigėme tvarkyti piliakalnio šlaitą – iškirtome krūmus ir atidengėme vaizdą į upelį“, – pasakojo R.Daujotas. Bendruomenės pirmininkas užsiminė, kad rajono vietos veiklos grupė Raseinių krašto bendrija yra parengusi projektą – už gautas lėšas bus įrengti laiptai nuo piliakalnio Šventupio link, pastatyta pavėsinė, atvesta elektra.

Ant Kejėnų piliakalnio dabar švenčiami pavasario ir rudens lygiadieniai. Čia skamba dainos, sukasi rateliai, mirusiųjų vėlėms pagerbti ant pilkapių ir senkapiuose uždegamos žvakutės. Per pavasario lygiadienį keliami inkilai miško sparnuočiams, rudenį suliepsnoja baltų vienybės laužai…

Amžinoji ugnis ant Šatrijos kalno

Nuo 1994 m. ant Telšių rajone esančio Šatrijos kalno visus kviečia amžinosios ugnies apeigos. 1994 m. įžiebta ugnis nuo kalno buvo pargabenta į Ryškėnus ir apsigyveno žemaičių karaliaus Ringaudo dvaro židinyje, kuris tapo šventu deivės Gabijos alku. Nuo tada ugnis kasmet per patį vidurvasarį nugabenama ant Šatrijos kalno. Visi atvykusieji gali dalyvauti amžinosios ugnies apeigose, nusiskaistinti šventa ugnimi ir parsivežti jos į namus, gauti palaiminimą eiti baltų tikėjimo keliu. Ant Šatrijos kalno susirenka labai daug žmonių ir beveik visi jie su tautiniais drabužiais, pagonybės ar vėlesnių laikų…

Bažnyčia netgi buvo sumaniusi organizuoti nuo Šatrijos kalno kryžiaus nešimą į Kryžių kalną. Bet amžinosios ugnies sergėtojai tam nepritaria: juk žemaičiai, ant piliakalnių sulipę, kadaise būtent kryžiaus nešėjus plumpino.

Jaučio aukojimas

Kelmės rajono traukos centru virto taip pat iš šabakštynų išvaduotas Burbaičių piliakalnis, vietos gyventojų vadinamas Piliuku. Šį pavasarį Piliukas atsivėrė visu gražumu, buvo pastatyti laiptai, kai vietos bendruomenė, parengusi projektą, gavo pinigų. O darbas, kaip ir visose kaimų bendruomenėse, yra savanoriškas. Archeologai nustatė, kad šioje teritorijoje gyventa jau I–II amžiuose. Per tiek tūkstantmečių kalnas spėjo apaugti padavimais ir legendomis. Sako, kartą gilioje senovėje per žemaičių kraštą keliavo neregėto ūgio milžinas. Pavargęs atsisėdo pailsėti ant stataus Kražantės kranto, ten, kur dabar yra Burbaičių kaimas. Čia milžinas nusiavęs didžiulę lyg koks laivas klumpę ir išpylęs prisisėmusios žemės. Iš tos žemės pasidariusi kalva, vėliau Piliuku pavadinta. Kovų su priešais metais ją žemaičiai pavertė piliakalniu: kalvą išlygino, nukasė viršūnę ir ten pastatė medinę pilį, aplink supylė pylimą ir iškasė gynybinį griovį.

L.Kšivickis „Žemaičių senovėje“ rašė, kad ant Burbaičių pilikės buvo bažnyčia, kuri prasmego į žemę, esą dar ir dabar kartais girdėti iš po žemių giedant gaidį.

Dabar ant Piliuko vyksta nuostabios Rasos šventės, Žolinė, kai pagal pačius giliausius papročius vyksta netgi jaučio aukojimas. Šventės dieną nuo ankstyvo ryto ant ugniakuro būna kepamas jautis. Mat senovėje per Žolinę būdavo skerdžiamas gyvulys, kurio mėsa vaišindavosi visas kaimas.

Skaičiuojama šimtais

Lietuvoje šiandien priskaičiuojama apie 800 dar išlikusių piliakalnių. Tai natūralios kalvos su žmonių įrengtais gynybiniais įtvirtinimais. Piliakalniai baltų teritorijoje atsirado dar II–I tūkstantmečių prieš Kristų sandūroje. Ant plokščių tų kalvų viršūnių gyvendavo nedidelės žmonių bendruomenės.

Seniausi piliakalniai aptinkami Rytų Lietuvoje. Visoje Lietuvos teritorijoje piliakalniai paplito I mūsų eros tūkstantmetyje. Šalia piliakalnių įsikurdavo didelės gyvenvietės. Piliakalniuose būdavo įtvirtinamos gynybinės sienos, stovėdavo pilys ir kiti pastatai. Čia slėptis nuo priešų atbėgdavo ir aplinkinės teritorijos gyventojai.

Ypač stiprios gynybinės sienos buvo statomos XII–XV amžiuje, kai Lietuva kovojo su kryžiuočiais ir Livonijos ordinu. Po Žalgirio ir Pabaisko mūšių buvo pradėtos statyti mūrinės pilys. Piliakalniai tuomet nebeteko prasmės. Natūralus gamtinis reljefas prarado gynybinę paskirtį. Tačiau mūsų valstybei piliakalniai svarbūs iki šiol kaip šalies istorijos dalis ir kaip kraštovaizdžio elementas, ant jų gaivinama kultūra, tradicijos.