Atsisveikiname su aktore Irena Tamošiūnaite (0)

Irena Tamošiūnaitė | Jaunimo teatro nuotr.

Balandžio 8 dienos rytą mirė ilgametė Valstybinio jaunimo teatro aktorė, scenos veteranė Irena Tamošiūnaitė.

Aktorė Irena Tamošiūnaitė gimė 1935 metų spalio 19 dieną Kaune. 1958 metais ji baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Kurso pedagogai buvo Juozas Siparis ir Vladas Jurkūnas. Tik baigusi studijas, aktorė pradėjo dirbti Šiaulių dramos teatre. Kūrybinės karjeros pradžioje antraeiliai vaidmenys buvo greitai pakeisti pagrindiniais, herojiniais. Tarp 20-ties svarbesniųjų išsiskyrė jos sukurta Eglė Mamerto Karklelio režisuotame Vinco Krėvės ﾄŠarūne” (1966). ﾄSraidantis vyturėlis” – taip šiuo vaidmeniu visus sužavėjusią I. Tamošiūnaitę apibūdina spektaklį matę kolegos.  Ne veltui už Eglės vaidmenį aktorė buvo įvertinta pirmąja vieta Pabaltijo šalių teatrų festivalyje.

1970 m. persikrausčius į Vilnių, Jaunimo teatro režisierė Aurelija Ragauskaitė paskyrė ją pedagoginės dalies vedėja ir tik vėliau – aktore. Sostinės teatrą teko prisijaukinti. Pirmieji vaidmenys buvo režisierių Natašos Ogaj, Gyčio Padegimo, Dalios Tamulevičiūtės vaikiškuose spektakliuose.

I. Tamošiūnaitė neatsisakydavo vaidmenų, juos visada kurdavo meistriškai, su kūrybiniu užsidegimu, ir pamažu energinga, spindinčių akių aktorė buvo vis dažniau kviečiama į svarbiausius Jaunimo teatro spektaklius.

Viename paskutiniųjų interviu I. Tamošiūnaitė sakė: „Geras vaidmuo artistui – gyvenimo gabalas.“ Tokiu vaidmeniu ji laikė jau minėtą Eglę ir Jaunimo teatre sukurta Ariną Petrovną režisierės D. Tamulevičiūtės spektaklyje „Brolis Alioša“ (1984). Tiesa, būtent šio spektaklio metu, vaidinant bendrose scenose, sustojo jos buvusio vyro Rolando Butkevičiaus širdis. Apie šią tragišką žūtį vėliau sklandė daugybė legendų.

I. Tamošiūnaitė taip pat yra prisipažinusi, kad vienas rimčiausių vaidmenų, kurį teko kurti, – tai auklė Marina E. Nekrošiaus spektaklyje „Dėdė Vania“ (1986).  Įdomu tai, kad 2005 m.  Algirdas Latėnas savo režisuotame spektaklyje ją pakvietė tam pačiam vaidmeniui. „Dirbdama A. Latėno „Dėdėje Vanioje“, jaučiuosi kitaip: mažiau veiksmo, daugiau kalbėjimo, mąstymo, vidinio pakylėjimo. Visas vaidmuo kuriamas viduje. Režisierius A. Latėnas turi vieną gerą savybę – jis visada suteikia daug laisvės aktoriui ir pastabas sako tik tada, kai kas nors visai jau ne taip“, – anuomet prieš premjerą tvirtino I. Tamošiūnaitė.

Paskutiniai aktorės metai, praleisti Jaunimo teatre, buvo dovana jauniesiems režisieriams. I. Tamošiūnaitė vaidino tuo metu pirmuosius žingsnius žengusių Alberto Vidžiūno,  Igno Jonyno spektakliuose. Pačiai aktorei vaidmenys I. Jonyno „Ištisų dienų, ištisų naktų kronikose“ (2002), „Kaliguloje“ (2004) buvo tarsi atgimimas. „Atrodė, kad jai nereikia ypatingų pastangų kuriant naują vaidmenį. Nepaisant amžiaus, įvairūs personažai jai lipte lipo. Ji buvo puiki, organiška artistė“, – taip apie ilgametę scenos partnerę atsiliepia kolega, aktorius Rimgaudas Karvelis.

Paskutinis  jos vaidmuo – 2004 m. italo režisieriaus Paolo Emilio Landi Jaunimo teatre pastatytame spektaklyje „Strip mano show – viskas apie vyrus“. Miniatiūrinė, vikri aktorė vaidino tikrą šou verslo žinovę, nenusakomo amžiaus pianistę Sandrą Rozental.

I. Tamošiūnaitės pagarba ir atsidavimas aktoriaus profesijai tapo tikru Jaunimo teatro trupės pasididžiavimu ir meninės stiprybės epicentru.

Svarbiausi Irenos Tamošiūnaitės Jaunimo teatre sukurti vaidmenys: Gražvyda (G. Kanovičiaus „Ugnis užantyje“, rež. G. Žilys, 1972), Polina Andrejevna (A. Čechovo „Žuvėdra“, rež. D. Tamulevičiūtė, 1979), Marta (J. Jurkanio „Laikrodis su gegute“, rež. G. Padegimas, 1980), Auklėtoja (A. Chmeliko „O vis dėlto ji sukasi“, rež. D. Tamulevičiūtė, 1981), Ukubala (Č. Aitmatovo „Ilga kaip šimtmečiai diena“, rež. E. Nekrošius, 1983), Arina Petrovna (V. Rozovo „Brolis Alioša“, rež. D. Tamulevičiūtė, 1984), Teta Niura (V. Šukšino „Muzikos pamokos“, rež. D. Tamulevičiūtė, 1985), Auklė (A. Čechovo „Dėdė Vania“, rež. E. Nekrošius, 1986), Pulmonienė (S. Šaltenio „Duokiškis“, rež. A. Latėnas, 1987).

Velionė pašarvota balandžio 9 d. Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje. Laidotuvės įvyks balandžio 10 d., 15 val. Laidojama Liepyno kapinėse.