N.Puteikis: Nomenklatūrinį režimą reikia keisti piliečių ir valdžios dialogu (115)

Naglis Puteikis | M. Matulevičiaus nuotr.

Naglis Puteikis | M. Matulevičiaus nuotr.

Naglis Puteikis dabar jau turi didelius šansus patekti į prezidento rinkimų pusfinalį. Vakar jis įteikė Vyriausiajai rinkimų komisijai (VRK) 26 000 parašų, taip nutildydamas skeptikus, kurie teigė, kad be partinės struktūros ir rimto finansavimo kvalifikacinės rinkimų dalies įveikti neįmanoma. Tačiau, jei tau padeda keli šimtai visuomenininkų, savanorių iš visų Lietuvos miestų ir miestelių, įmanomi dar ir ne tokie stebuklai. Tiesa, ne vienas Naglio rėmėjas per parašų rinkimo įkarštį klausinėjo apie svarbiausius jo programinius tikslus bei konkrečius žingsnius, kurių turėtų imtis būsimasis Lietuvos prezidentas. Publikuojame N. Puteikio atsakymus į esminius klausimus, kuriuos pateikė ekspertai.tv žurnalistai. Šiame interviu neakivaizdžiai diskutuojama su D. Grybauskaite, kurios pokalbis kiek anksčiau buvo skelbtas per „Pūko“ TV.

Gal Jūs galėtumėte pasidalyti įžvalgomis apie dabartinę Lietuvos padėtį?

Lietuvos padėčiai šiandien turi įtakos Ukrainos įvykiai. Tai, ką Rusija daro Kryme, rodo, kad grėsmė gali ištikti bet kurias kitas jos kaimynes, kartu ir Lietuvą. Ir štai grėmės akivaizdoje labai įdomu lyginti, kaip elgiasi mūsų šalies vadovai ir kaip elgiasi Ukrainos vadovai. Akivaizdu, kad ne be Rusijos įtakos buvo laužoma Lietuvos ir Ukrainos gynybinė galia: pirmiausia buvo paleista šauktinių kariuomenė. Ukrainoje dar leista tarnauti šalia namų, taip padarant, kad Kryme vietiniai rusai sudaro daugumą ten dabar užblokuotų garnizonų. Ir štai ta analogija yra Lietuvos nenaudai – Ukrainos vadovai beveik kasdien renkasi į Gynybos tarybos posėdžius, o mūsų prezidentė ne tik nesušaukė Gynybos tarybos, bet dalį jos narių apkaltino nepateikdama jokių įrodymų.

Lietuva turi sekti Ukrainos pavyzdžiu ir telkti visą visuomenę, visas politines jėgas. Šalies vadovai, demonstruodami neryžtingumą ir nesusikalbėjimą, sukelia nerimą visiems Lietuvos piliečiams. Ir vieni į kitus pradedame žiūrėti ir galvoti: „Ar štai jis, pavyzdžiui, ginsis kartu su manimi nuo Rusijos, ar ne?“

Mes esame replėse tarp Baltarusijos, kurioje už keliasdešimt kilometrų nuo Vilniaus stovi baltarusių tankai, ir Kaliningrado srities, kurioje didžiausia koncentracija kariuomenės Europoje. Ir štai, mūsų vadovai nepaaiškina visuomenei, kaip mes turėtumėm gintis nuo šitų kariuomenių, jeigu jos kartais sugalvotų, nusiėmusios skiriamuosius ženklus, užimti Lietuvos teritoriją ir apsupti mūsų karinius dalinius. Aš tarnavęs Afganistane – moku šaudyti kulkosvaidžiais, granatsvaidžiais, esu šaudęs ir priešlėktuviniais ant peties nešiojamais įrengimais. Aš galėčiau būti naudingas valstybei, esu Šaulių sąjungos narys jau daugelį metų, bet nebuvo jokių mokymų, niekas nieko neaiškina. Ar tikrai Lietuva turi pakankamai kulkosvaidininkų? Atvirkščiai, šalies kariškiai, išėję į atsargą, sako, kad mes neturim pakankamai nei zenitinių komplektų, nei granatsvaidžių, nei pakankamai kulkosvaidžių. Neturim aiškaus plano, kaip mūsų kariuomenė turėtų gintis ir su šūviais, ir be šūvių. Žodžiu, Lietuvos visuomenė, skirtingai negu Ukrainos, yra palikta nežinioje. O vadovų veidai rodo nerimą. Lietuva iš esmės nesiruošia gintis, ji yra pasimetusi būtent dėl vadovų sutrikimo. Ir tai yra labai negerai.

Grėsmės akivaizdoje visuomenė ne tik nemobilizuojama, ji dar ir kiršinama. Politikų aiškinimai, kad žmonės, kurie rinko parašus referendumui dėl žemės, yra antipatriotai, Rusijos paveikti, iš esmės skaldo visuomenę. 320 tūkstančių Lietuvos piliečių, kurių absoliuti dauguma rėmė parašais referendumo iniciatyvą iš patriotinių paskatų, šalies vadovų vadinami išdavikais, Rusijos agentais ir panašiai. Tai kaip šalies vadovai ruošiasi mobilizuoti visuomenę, jeigu iš tikrųjų Rusija puls?

O koks šiuo atveju ir apskritai turėtų būti Lietuvos žiniasklaidos vaidmuo?

Žiniasklaida galėtų būti viena tų priemonių, kuri tautą telktų, ją organizuotų. Deja, mes matome, kad Lietuvos radijas ir televizija padaryti valdžios įrankiu, nomenklatūros įrankiu. Su Lietuvos radijo ir televizijos pagalba buvo šmeižiami FNTT vadovai Vitalijus Gailius ir Vytautas Giržadas. Buvo vaizduojamos „visuomeninės diskusijų laidos“, kuriose pasodindavo vieną žmogų, kuris bandydavo ginti Gailių ir Giržadą, o kitoje pusėje – tris nomenklatūriniam dvarui priklausančius apžvalgininkus ar teisininkus, kurie tiesiog triuškindavo tą vieną vargšą oponentą. Neįsivaizduoju, kaip demokratinėje šalyje gali derėti tokie rusiškos televizijos, rusiškos propagandos standartai. Vis matau, kaip mūsų LRT žurnalistė šaipėsi iš profesoriaus Broniaus Genzelio. Sakydami, kad Rusijos propaganda yra blogis, mūsų politikai kreipia Lietuvos radiją ir televiziją ta pačia rusiškos propagandos kryptimi. Sunkiai suvokiama, kodėl Seimas nusišalino ir leidžia taip elgtis. Kažkada Artūras Račas, prezidentės paskirtas į LRT Tarybą, bandė išsiaiškinti, kaip veikia LRT finansavimo mechanizmas, kur LRT direktorius išleidžia mokesčių mokėtojų pinigus, tačiau jam nieks nesiteikė duoti jokios informacijos. Seimas dabar, šiomis dienomis, didina finansavimą Lietuvos radijui ir televizijai, ir niekas nereikalauja, kad LRT būtų iš tikrųjų visuomeninė, kad ji organizuotų diskusijas, kad ji skaidriai atsiskaitytų visuomenei, kaip ir kam išleidžia gautas lėšas. Pavyzdžiui, kur forumai apie šalies karinę gynybą, apie politinę šalies gynybą, apie visuomenės telkimą, kur diskusijų laidos? Kodėl nekviečia tų kariškių, kurie sako, kad mes neturim pakankamai granatsvaidžių?

Mes gyvenam Europos Sąjungoje ir matom, kaip dirba normalios televizijos: ir komercinės, ir visuomeninės. Ir labai keista, kodėl Lietuvoje nėra viešų diskusijų. Krašto apsaugos ministras mums aiškina, kad atsargos kariškiai šneka nesąmones. Atsargos kariškiai aiškina, kad pirkom niekam nereikalingus laivus, kuriuos rusų kariuomenė nuskandintų per kelias minutes raketomis iš didelio atstumo. Kitų Europos valstybių visuomeninėse televizijose vyksta diskusijos apie tai, kaip elgtis Rusijos grėsmės akivaizdoje, ir ten dalyvauja atsargos kariškiai, specialistai, ekspertai, ministrai ir kiti politinės valdžios atstovai. O mūsų Krašto apsaugos ministras, medikas, per televiziją viešai tyčiojasi iš tų ekspertų, kurie sako, kad mūsų kariuomenei neužtenka ginklų, bet argumentų nepateikia. Nėra ginčo, visuomenė nemato ginčo, mes nematom diskusijos. Tėra deklaracijos. Kariškiai sako, kad mes nepasiruošę gintis. Medikas ministras sako, kad pasiruošę gintis, o argumentų nėra. Taigi visuomeninė televizija iš tikrųjų neatlieka savo darbo. O politikai toliau nesitaria su visuomene, nesikalba, nediskutuoja ir neatsako į ekspertų klausimus.

Kaip Jūs galvojate, kokie būtų svarbiausi per penkerius metus nuveikti valdžios darbai? Kaip juos vertinate?

Norėčiau lyginti Lietuvą su Latvija ir Estija. Krizė mus tarsi vienodai ištiko, kaip aiškino mums ekonomistai. Bet keistas dalykas – Latvijoje ir Estijoje pensininkams nemažina pensijų, o Latvijos Konstitucinis Teismas pasakė, kad krizės naštą turi nešti tie, kurie daugiausiai uždirba, ir nuo krizės naštos turi būti atleisti mažiausiai uždirbantys. Lietuvoje viskas pasisuko priešingai – uždėjome naštą ant pečių tiems, kurie mažiausiai uždirba. Ir per tuos penkerius metus pasiekėm labai įdomų rezultatą – 40 procentų Lietuvos dirbančių žmonių negali išlaikyti savęs ir savo šeimų, nes jų algos vidurkis, gaunamas į rankas yra 1300 litų ir mažiau. Klausiame, kodėl Lietuvoje didesnė emigracija negu Latvijoje ir Estijoje. Juk akivaizdu – žmogus dirba visą darbo krūvį, visą dieną ir negali išlaikyti šeimos.

Toks yra mūsų paskutinių penkerių metų politikos – Seimo ir prezidentės bendro darbo rezultatas. Ir nieko nuostabaus, kad iš Lietuvos per šiuos metus emigravo 190 tūkstančių žmonių. Valstybės skola išaugo tris kartus – nuo 17 iki 54 milijardų. Vėl sugebėjome keistai skolintis: latviai skolinosi iš Tarptautinio valiutos fondo su triskart mažesnėmis palūkanomis, o mes kažkodėl labai atkakliai ir energingai skolinomės brangiai iš Vakarų bankų, vien palūkanoms mokėdami 1,6 milijardo litų. O kiek milijardų mums kainavo „Snoro“ ir Ūkio banko likvidavimas, „kompensacijos“ Vilniaus prekybai už LEO projektą? Šitie pinigai dabar labai praverstų visuomenės telkinui, gynybai, svarbiems švietimo, kultūros reikalams ir turtinės nelygybės mažinimui.

Kodėl, sakykit, Jūsų nuomone, didėja atotrūkis tarp žmonių, auga socialinė nelygybė?

Pirmiausia, dėl pačių politikų ir jų paskirtų teisėjų sprendimų. Konstitucinis Teismas pernai rudenį nusprendė, kad privalo būti didesnis skirtumas tarp mažai ir daugiau uždirbančių, kad visų pirma turi būti atkurtos didžiulės algos politikams, pareigūnams, teisėjams. Konstitucinio Teismo teisėjams – taip pat. Taip Konstitucinis Teismas, Seimo ir prezidentės padedamas, tiesiog įtvirtino socialinę nelygybę kaip „konstitucinę nuostatą“. Jeigu Skandinavijos šalyse algos skirtumas tarp mažiausiai uždirbančio viešojo sektoriaus darbuotojo, pavyzdžiui, bibliotekininko, policininko, ir šalies vadovo yra 5–7 kartai, tai Lietuvoje šis skirtumas siekia 14 kartų ir dar auga. Tokią nelygybę lemia politinė valia: Seimo dauguma ir prezidentė manė ir mano, kad tai yra gerai, kad taip ir turi būti. Mes nematome jokių požymių, kad dabartinė valdžia bandytų šią situaciją pakeisti, kad norėtų padaryti europietiškus atlyginimų skirtumus.

O ką Jūs darytumėte kitaip, jeigu taptumėte Lietuvos prezidentu? Kokios politikos imtumėtės?

Pradėčiau nuo to, kad Lietuvos valstybėje sprendimai būtų priimami viešai ir skaidriai – po viešų, argumentuotų diskusijų. Uždarą nomenklatūrinį režimą pakeisčiau piliečių ir valdžios dialogu. Padėčiau žmonėms susigrąžinti valstybę ir viešąją politiką. Valdžia negali toliau likti užsidariusi, arogantiška – negali piliečiams nieko neaiškinti, nesitarti, tyčiotis iš žmonių, ignoruoti visuomenės nuomonę.

Prisiminkime prezidentą Valdą Adamkų – vesdamas Lietuvą į NATO, jis tarėsi, nuolat pasisakydavo per televiziją, radiją, aiškindavo visuomenei savo poziciją ir sprendimus. Pasižiūrėkime, kaip elgiasi demokratinių valstybių vadovai. Kiekvienu svarbiu valstybei klausimu vadovas pasisako – eina į televiziją, aiškina. Ir prezidentai, ir parlamentų pirmininkai, ir premjerai aktyviai dalyvauja viešose diskusijose. O pas mus susiformavo uždara nomenklatūrinė sistema. Užsidarę kabinetuose aukščiausi pareigūnai telefonu skiria, atleidžia, įsako, nurodo. Informavimą pakeitė propaganda. Lietuva pamažu resovietizuojama. Sovietinės nomenklatūros tradicijos grįžo į Lietuvą. Neskaidrus, korumpuotas nomenklatūrinis režimas tautai labai brangiai kainuoja. Todėl visų pirma reikia jį keisti.

Jei tapčiau prezidentu, į Lietuvos politinę darbotvarkę iškelčiau opiausius tautos klausimus – kaip sumažinti socialinę nelygybę, stabdyti emigraciją, įveikti politinę korupciją, sumažinti ūkio monopolizavimą, pertvarkyti teisėtvarką ir užtikrinti teisingumą, sukurti tikrą visuomenės savivaldą.

Jeigu Lietuvoje išliks didelė turtinė nelygybė, neteisingumas, jei žmonės nepajus savo pilietinių galių, visuomenė nesitelks jokiai krašto gynybai. Jokiai valstybės statybai nesitelks. Nes neteisingumo jausmas demotyvuoja, griauna visuomenės solidarumą. Kaip doras policininkas ar prokuroras gaudys nusikaltėlius, jeigu mato, kad nusikaltėliai teismų nebaudžiami, kad aukšti teisėjai ir šalies vadovai už juos uždirba dešimt kartų daugiau, o jis pats iš savo atlyginimo negali išlaikyti šeimos?

O kokius konkrečius sprendimus darytumėte iš karto?

Žmonės negali pasitikėti valstybe, kai teisėtvarkai vadovauja visiškai susikopromitavę pareigūnai. Generalinis prokuroras Darius Valys, jo pavaduotojas Darius Raulušaitis, VSD vadovai Romualdas Vaišnoras ir Gediminas Grina dalyvavo slepiant arba darant nusikaltimus. Pasak buvusio FNNT vadovo Vitalijaus Gailiaus, jie grupėje veikė prieš valstybės interesus, klastojo dokumentus, slėpė nusikaltimus. Jie jau seniai turėjo pasitraukti kartu su buvusiu vidaus reikalų ministru Raimundu Palaičiu. Šituos pareigūnus būtina kuo greičiau pakeisti, kad jie nekompromituotų valstybės. Tai prezidento pareiga.

Kol nebus pakeisti teisėsaugos vadovai, tol Lietuva liks korumpuota šalis. Mes per penkerius metus išsimušėm į pirmąją vietą Europos Sąjungoje – esame pati korumpuočiausia valstybė, net 27 procentai lietuvių liudija, kad jie buvo priversti per metus duoti kyšį ne mažiau kaip vieną kartą. Visuomenė visiškai nepasitiki teisėtvarka: pasitikėjimas teismais nesiekia 20 procentų, kad teismai yra korumpuoti, mano daugiau nei 80 procentų Lietuvos gyventojų. Iš esmės Lietuvos valdžia ir teisėtvarka yra visiškai praradusios žmonių pasitikėjimą. Neatkūrus pasitikėjimo, neįmanomas piliečių ir valdžios dialogas, o be jo negalėsime demokratiškai tvarkytis.

Žinoma, reikia keisti ir pačią uždarą politinę sistemą – sugrąžinti žmonėms galias valstybę valdyti. Dabar iš tautos valdžią pasisavino biudžetinės, sąrašinės partijos, kurios veikia ir rinkimus laimi kaip UAB-ai, prezidentė, slaptosios tarnybos, teisininkų grupuotės. Visos šios jėgos yra atitolusios, atsiribojusios nuo visuomenės. Prieš 20 metų to nebuvo. Kovo 11-osios Aktą paskelbė Aukščiausioji taryba, kurios visi nariai buvo išrinkti vienmandatėse apygardose ir todėl jautė gyvą ryšį su rinkėjais, su tauta.

Nomenklatūrinę politinę sistemą galima įveikti tiktai susigrąžinus buvusią Seimo ir savivaldybių tarybų rinkimų tvarką, taip pat susigrąžinus tikrąją savivaldą – tai, ką Lietuva sunaikino 1993–1994 metais – renkamas apylinkių tarybas, seniūnijų tarybas. Esame vienintelė Europos Sąjungos valstybė, kuri sunaikino žemutinę savivaldos grandį. Demokratinėse valstybėse būtent renkamose seniūnijų tarybose pradeda savo veiklą politikai kaip bendruomenių lyderiai, kaip viešojo intereso gynėjai. Ir partijos būtent iš ten ima savo pagrindinius narius. Ima tuos, kurie nori ir sugeba būti žmonių atstovais, kurie yra žmonių mylimi ir jų renkami. Visuomenės savivalda lemia kitokius – skaidresnius, sąžiningesnius, teisingesnius politinius sprendimus. Būtent todėl taip skiriasi krizės metu priimti sprendimai Lietuvoje ir Estijoje bei Latvijoje. Politikai Estijoje ir Latvijoje tariasi su žmonėmis, skolinasi protingai, krizės naštą paskirsto sąžiningai. Dėl to žmonės juos išrenka antrąkart. Ir Lenkijoje, ir Latvijoje, ir Estijoje tos politinės partijos, kurios vadovavo valstybėms per ekonominę krizę, buvo perrinktos iš naujo, žmonės jomis pasitikėjo. Lietuvoje įvyko priešingai.

Sunaikinę savivaldą, neturėdami stiprios, savarankiškos visuomenės, mes leidome politinei nomenklatūrai paversti partijas uždaromis akcinėmis bendrovėmis, kurios dabar lengvai išgyvena iš biudžetinių pinigų, leidžia ministerijų milijonus propagandai ir žiniasklaidai papirkinėti. Užsidarę keliasdešimt žmonių Lietuvoje viską sprendžia. Ir sako visuomenei, kad jų pagrindinis rūpestis yra BVP didinimas. Deja, užmirštama pagrindinė politikų pareiga – rūpintis žmonių gerove.

Ir dar noriu paklausti: kaip Jūs galvojate, ar Jūsų konkurentai prezidento rinkimuose yra stiprūs?

Pagrindiniai konkurentai yra stipresni, nes turi juos remiančias partijas, o partijos turi didelius skyrius, skyriai iš biudžeto gerai finansuojami. Dabartinė prezidentė, be konservatorių ir liberalų partinės paramos, dar turi didelę specialiųjų tarnybų, prezidentūros, vyriausybės ir oficialiosios žiniasklaidos paramą. Taigi disponuoja atitinkamai žymiai geresnėmis galimybėmis skleisti savo informaciją.

O nepriklausomiems kandidatams yra daug sudėtingiau – jie turi remtis savanoriais ir labai kukliomis aukomis. Tačiau esu optimistas. Kaip Rusija negali propaganda paslėpti savo brutalių veiksmų, taip ir Lietuvos valdžios propaganda ne visus veikia. Lietuviai dar moka skaityti tarp tų eilučių, moka atsispirti jiems brukamai propagandai. Manau, kad jie atsirinks tiesą ir atitinkamai apsispręs.

* * *
Kaip į panašius klausimus „Pūko televizijai“ atsakė prezidentė Dalia Grybauskaitė, galite pamatyti Tiesos.lt publikacijoje „Rinkimų naujienos. D. Grybauskaitė: „Dideli darbai nuversti ir dar liko nuversti“.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , .
alko-2-proc

115 komentarų

  1. Mano balsas N.Puteikiui. Parlamento gynejas.

  2. Kažin:

    Nieko esmingo konceptualaus, konkretaus nepasakyta – bendri žodžiai, kaip ir kitų kandidatų. Atrodo, kad viskas, kas galėtų keistis, tai savo partinių kolegų susodinimas į valdžias. Taigi turėtume tą patį “pasikeitimą”, t.y. tai, kas vyko ir iki šiol, – ta pati panelė, tik kita suknelė…

  3. kito pasirinkimo nėra:

    tik už Naglį. Kito nematau, bet jei atsitiks taip, kad bus antras turas, o Naglis nepateks į antrą turą, balsuosiu už tą, kuris papuls. Tik jokiu būdu ne už Grybauskaitę.

  4. Tęsėjas:

    Tinkamiausi ir realiausi kandidatai į Lietuvos prezidentus – Puteikis ir Ropė!!! Laikas tautai tarti “AČIŪ!!!” sovietiniams nomenklatūrininkams, kurie per 25 metus taip ir nepriėmė desovietizacijos įstatymo!!! Inžinierius 41-jų tremtinys.

  5. slenkstis:

    Kai atsisakė Vaišvila,balsas priklausė jam,tai dar liko balsuoti už Puteikį ir daugiau nei už ką.
    Kai rinkau Puteikiui parašus žmonės buvo liūdni,kad nėra Vaišvilos.Vieni minėjo balsuotų už jį,kiti už Grybauskaitę po jų- Puteikis.Balsį ir Lašą paminėjo po du žmones, kad jei bus balsuos už juos, kitų nei karto,nei vienas.

  6. Amelija:

    Labai pritariu N. Puteikiui, kad Lietuva iš esmės nesiruošia gintis, ji yra pasimetusi būtent dėl vadovų sutrikimo. Ir tai yra labai negerai. Vakar Elta išplatino pranešimą, teikiantį vilties, kad yra dar žmonių, neabejingų krašto apsaugai ir pasiryžusių tęsti pilietinio pasipriešinimo akcijas. Pacituosiu dalį pranešimo apie Šeimos ūkininkų sąjungos suvažiavime priimtą pareiškimą:

    “Vienbalsio palaikymo sulaukė Ukmergės rajono Mikėnų kaimo jauno ūkininko Nerijaus Kriaučiūno pareiškimas dėl šiandieninės tarptautinės padėties ir mūsų piliečių laikysenos karinės okupacijos akivaizdoje. Jaudindamasis N. Kriaučiūnas kalbėjo: „Šiandien stovime ant karinio užpuolimo grėsmės slenksčio. Rusija pradėjo beprotišką žygį į Vakarus, sukrėtusi visą pasaulį cinišku savo karinės galios demonstravimu. Lietuvai draugiškos valstybės siunčia pagalbą, bet niekas mūsų neapgins, jei nesiginsime patys.
    Mes žinome laisvės kainą: kovose su sovietų okupantais žuvo daugiau kaip 20 tūkstančių partizanų, lagerių kančias patyrė apie 16,5 tūkstančio jų ryšininkų ir rėmėjų, į tremtį mirčiai ir vargui išvežta apie 136,5 tūkstančių Lietuvos piliečių. Tai neatitaisomas praradimas lietuvių tautai, kuriam neturime teisės leisti pasikartoti.
    Poetas Jonas Aistis rašė:
    „Vienas kraujo lašas būt tave nuplovęs,
    O varge jo vieno Tu pasigedai,
    Nors stiprybę sėmėm iš didžios senovės –
    Liko netesėti mūsų pažadai.“
    Tą netesėtą 1941-ųjų Lietuvos kariuomenės vadų pažadą kraujo ir ašarų upėmis atpirko pokario kovų karžygiai, paprasti ūkininkai, jų jauni sūnūs ir dukros. Jei ne kaimas, jei ne to meto ūkininkai, ar būtų beveik dešimtmetį išsilaikiusi gyvoji rezistencija, atnešusi daugybę nuostolių okupantams, atgrasiusi juos nuo siekio atkelti į mūsų Tėvynę ištisus kolonistų kaimus?
    Šiandien atėjo laikas kovai pasirengti mums, gausiausiam kaimo atstovų sluoksniui. Visi – tiek jaunas, tiek viduramžis, tiek brandos sulaukęs – turime ginkluotis, stoti į savanoriškosios karo tarnybos mokymus, Šaulių sąjungą.
    Mes sakome Vyriausybei: mums reikia kovinių įgūdžių, mums reikia ginklų ir šaudmenų. Mūsų daug, mes esame jėga – tokia jėga, kokia prieš pusantro šimto metų buvo žemdirbiai-sukilėliai, kokia buvo pokario kaimo vyrų jėga, nenugalėta ir išsaugojusi mums laisvės viltį per visą sovietmetį.
    Mes pasiryžę gintis ir ginsimės. Tegul tai būna atkirtis abejingiesiems ir įspėjimas tiems, kas žvėriškai laužo tautų laisvę ir likimus.“
    Jo pareiškimas buvo sutiktas plojimais.

    Taip kad kandidatas į Prezidentus turi tvirtą kaimo jaunimo palaikymą ir reikalavimą, kad Vyriausybė mokytų ir apginkluotų pasirengusius ginti Lietuvą žmones.

    • nesitikėjau:

      Nežinojau, kad Amelija patriotinių jausmų turi. Maniau, kad kokia koloborantė. Ot, tai atradimas. Tik žemę, matyt, yra išspekuliavusi ir referendumo bijo.

      • Amelija:

        Neišspekuliavau aš jokios žemės, mano tėvų 40 dirbamos ir 10 miško Suvalkijoje atiteko valstybei (čia ilga kalba), tačiau referendumas man nepriimtinas dėl kelių priežasčių: nuosavybės teisės apribojimas ir laisva savininko valia disponuoti savo turtu (tą mūsų šeima patyrė savo kailiu); nesąmoningas 1000 parašų referendumui surengti pririšimas prie klausimo apie žemę (ką tai turi bendra, niekas negali paaiškinti); trečias klausimas – populistinis klausimas apie žemės gelmes, t. y. žvyro karjerus, artezinius šulinius ir kt. Jeigu RIG būtų nesuplakusi sviesto su kompostu, nebūtų ir tokio erzelio. Ir ketvirtas – mano nuomone, svarbiausias klausimas – šita iniciatyva pasinaudojo bjaurūs žmonės, kurie, mano turima dokumentuota informacija (jokiu būdu nesakau visi, yra ir nuoširdžių patriotų), yra vadinamieji KGB įtakos agentai, keliantys neramumus ir sumaištį vien tam, kad, lietuviškai sakant, rado prie ko prisiklijuoti. Jau esu rašiusi, kad buvo laikas, kai teko susipažinti su tokių žmonių sąrašais ir skaudžiai nustebti, kad tarp jų – dalis “karštų” lietuvybės gynėjų, mitingų kalbėtojų, pirmųjų vyriausybių narių. Bet ne aš jiems teisėja, jei mūsų VSD – miegančių drugelių karalystė…

        Stebiuosi, kad kai kas abejoja mano patriotiniais jausmais. Juk patriotas ne tik tas, kas klykia iš Seimo tribūnos, laksto su vėliavomis, bet ir sąžiningai dirba, garbingai išauklėja vaikus, projektuoja perspektyviausią Lietuvos ateitį. Žaisti Tėvynės meile galima ir dėl labai žemų tikslų. Bet laikas, ypač ilgas laikas, atidengia tikruosius asmens klodus. Turėjau laiko nuo Sąjūdžio ne vieną asmenį pamatyti persivyniojantį į dvasios ubago skarmalus. Neminėsiu daugiau pavardžių, užteks vienos – Audrius Butkevičius. Kas prieš, laukiu atsakymo.

        • Šviesulys:

          Nesumokėk mokesčių ir sužinosi kam priklauso tavo “nuosavybė”.

          O apie dokumentuotą informaciją įdomu. Paviešinsite?
          Tiesa, kokia triraidinė kontora iš Rusijos patarė ES vadovams prašnekti apie valstybių ir tautų panaikinimą?

          • Amelija:

            Paviešinti negaliu. Kaip žmogus, labai norėčiau, bet saisto priesaika. Dėl Audriaus Butkevičiaus esu laisva, galiu daug papasakoti. Bet kai kurios pavardės yra sąraše, kad jie bendradarbiavo su KGB, esą mūsų valstybė jiems dovanojo, ir visi turime tylėti. O jie, atsiprašau, rupūžės, pagrindžia teiginį, kad buvusių KGB-istų nebūna…

            Nelabai supratau teiginį dėl mokesčių: mes savo turto netekom 1992 m., kai apie dabartinius mokesčius nė kalbos nebuvo. Nepamiršiu Mamos ašarų, nors praėjo tiek metų.

            O dėl triraidės kontoros klausimas aiškus ir vaikui. Tai net ne kontora, vienas vargšas vyrukas.

            • Šviesulys:

              Tai ir papasakokite dokumentuotais faktais. O jei trukdo priesaika, deja geriau patylėti šia tema ir palaukti kol bus galima tai pasakyti.

              Dėl mokesčių norėjau pasakyti apie turto nuosavybės iliuziją. Visa “nuosavybė” yra tik kažkokie įrašai registruose ir pažymos “savininkų” rankose apie tuos įrašus. Lyg ir ginama “nuosavybės” teisė, bet jei nesusimoki mokesčių ta “nuosavybė” tampa kažkieno kito.

              ” aiškus ir vaikui” – na su tokiu požiūriu tikrai išnyks Lietuva ir lietuviai. Jei jau teigiate, rodykite faktus. Antraip jūs sutinkate, kad ir jums gali priklijuoti kokią nors etiketę ir pasiųsti anapilin.

              • Amelija:

                Labai trumpai – kai 1992 mums atėmė žemę, jokios kalbos apie mokesčius dar nebuvo. Kadangi a. a. mano Mama kategoriškai atsisakė imti kitų žmonių žemę (perkelti ją į kitą rajoną, apskritį), likome su apgailėtina kompensacija. Niekas manęs nepasiųs jokian anapilin, elgėmės kaip padorūs žmonės, antraip būtume tapę žemgrobiais, savanaudžiais. Išliko mūsų dvaro planas, atsiminimai, užrašyti iš pirmų lūpų, bet šiandien vistiek sakau: TIKRASIS savininkas gali su savo turtu daryti ką jis nori – dirbti, nuomoti, parduoti. Ir nereikia painioti referendumo su rinkos santykiais. Mistika, plirpalai, paranoja – prasti patarėjai.

        • Sėlis:

          “šita iniciatyva pasinaudojo bjaurūs žmonės, kurie, mano turima dokumentuota informacija (jokiu būdu nesakau visi, yra ir nuoširdžių patriotų), yra vadinamieji KGB įtakos agentai, keliantys neramumus ir sumaištį vien tam, kad, lietuviškai sakant, rado prie ko prisiklijuoti” – tai ka, kai sitiek pastangu ideta, dabar reikia viska pyst mesti ir nusisauti, kad atsirado kazkokiu provokatoriu ir itakos agentu? Ju visada buvo ir bus, siekiant sukompromituoti ir zlugdyti betkokias pries valdzios diktatura nukreiptas iniciatyvas. O tokie mulkiai, kaip tamsta, pakimba ir puola smeizti. Tokie suskiai kaip sustauskas puikiai zinomi ir nuo ju stengiamasi atsiriboti, tegul spygauja jie ten ka nori…

    • seklys morka:

      nors amelija nuveda nuo temos, bet siuo atveju pritariu, na net ne jai, – tam jaunam Mikenu ukininkui. Atsisakius sauktiniu kariuomenes, visiskai numetus jaunimo apmokyma gynybos reikalu, greiciausiai tik “otkatiniais” tikslais perkant armijai nereikalinga slamsta, vietoj visuotiniam partizaniniam pasiprisiesinimui tinkamu lengvuju ginklu (automatu, grantasvaidziu, “stingeriu”), Lietuva yra absoliuciai nepajegi pasipriesinti net tas keleta dienu, kol teoriskai turetu atskubeti pagalbon NATO pajegos. Aciu okupantui nors uz tai, kad savo laiku ismoke naudotis ir AKM ir granatsvaidziu, bet tie, kam dabar 20-30, nebent tik is amerikonisku filmu turi labai ribota supratima, kaip elgtis su paprastu ginklu. Liudna. Griztant prie straipsnio temos, nemanau, kad NP teisus. Ne keisti siandieninius breznevus kazkokiais “dialogais”, o atnaujinti tukstancius nutrauktu ikiteisminiu tyrimu, vagis sodinti su turto konfiskavimu valstybes izdo naudai, skubiai priimti rinkimu istatymo pakeitimus naikinant partinius “parinkimus”, mazinti referendumo iniciatyvos teise iki 100.000, naikinti senatis ekonominiams nusikaltimams, persidereti suklastoto “alaus ir milteliu” referendumo isdavoje patvirtinta sutarti su ES, naikinti besalygiskai seimunu virsijant kompetencija priimtas konstituciniu istaytmuy pataisas… Pirmaeiliu ir kritiniu reikalu sarasa butu galima testi ir testi…

    • bartas:

      Labai gražus atpasakojimas. Čia atsakymas tiems smirdžiams, kurie vis, bliaudami avinais , aiškina “nieks neis ginti Lietuvos”. Šaunuolis ūkininkas. Patiko.
      O kodėl apie tai nieko nerodo siaurusevičių (el – er – tė). Išvada; “politikos klanams”, tai yra ,Tautos priešams to nereikia. Na ką gi ,ateis ir jiems eilė.

  7. prašalaitis:

    :), ūkininkai, jūs ūkininkai…Ar jūs sugebate pažvelgti bent toliau savo ūkio ribų? Žinokit, kad už jūsų pasėlių yra pasaulis. Ką ginti susiruošėte? landsbergį, butkevičių su visa liberaltrockistų šunauja? Tėvynę? Nejuokinkite, tikrovėje jūs ne dėl Lietuvos verkšlenate, bet bijote prarasti savo ūkius, tvartus, “ekologines” bulves ir europinius padargus. Bet ko gi jums bijoti? Juk nato yra Lietuvoje, lėktuvų parskraidino, apgins, apsaugos. Jeigu reiks, bus daugiau, pamėtys bombų, kaip jie moka, ir bėgs rusai apsiputoję namo. Tik po jų Operation Allied Force, kaži ar liks jūsų bulvės ir burokai. Ar liks bent lopinėlis sveikos žemės? Prisiklausėte lervutės blondinės, kuri raudonus šeimininkus išdavusi perbėgo pas žydruosius, ir dabar jaučia didžiulę neapykantą pirmiesiems, nes paranojiškai jų bijo. Na kodėl jūs tokie riboti žmoneliai, nematantys toliau savo nosies? Rodos ir kompus turite, ir į interneto platybes galite nerti, informacijos šaltinių gausybė, tik sugebėk matyti. Bet kur tau…?

    • bartas:

      Nerūgauk. Ūkininkai Tavę, “prašalaiti”, gins. Lansbergių su butkevičiais ginti nereiks. Jie pabėgs pirmiau nei mes abu pirstelsim.

    • Sėlis:

      Na na, jau cia stipriai persudete… Kas cia blogo ginti Tevyne? Ka gyne partizanai? Ar irgi tik savo ukius, tvartus? O tokius qbilius, butkevicius ir visa kita zydrai liberalia banditu gauja reiktu suciupti ir pacius pirmus siusti i fronto linija patranku mesai, nes jie patys pirmi pabruke uodegas nestu kudasiu is Lietuvos…

  8. Šviesulys:

    Paviršutiniškai kalba žmogelis. Panašu, kad ir su juo bus šnipštas.

    • bartas:

      O tai, kuris žmogelis kalba giliau? Gal Dalytė. Nes runkelių tarpe naujas “pletkas” paleistas. Kad dabartinė prezidentė yra labai tinkama toliau vadovauti. Nes – vieniša, neturi šeimos, vaikų, artimų giminių. Jai nereikia vogti dėl kažko. Kiek turi , tiek užtenka. Runkeliams tai patinka.
      Pagavot mintį

      • Šviesulys:

        A jūs gyvenime pletkomis vadovaujatės? Mąstantys žmonės klausinės giliau esant gailmybei ir mąstys savo galva. Ir kas tie runkeliai? Aiškiai apibrėžkite.

        • bartas:

          nuvažiuok už miesto 30 km . ir sutiksi tokį, kaip aš. Tai ir bus runkelių atstovas. Mes ten gyvenam paskalom ir visokiais gandais. Nes mąstyti yra sunku ir laiko nėra. Netrukdyk, dabar šokiai ant ledo.

          • Klausimas:

            Buvau ir 50 km nuvažiavęs – visokių mačiau. Bet jei jūs visus runkeliais matote, tai iš to išteka (kiekvienas sprendžia pagal save) pats esate runkeliu. Jums patinka toks gyvenimo būdas? Ne? Tai kuom tada norite būti? Sunku mąstyti? O ką jūs veikiate per dienų dienas?

  9. Kęstutis:

    Kada piliečiai galės kelti kandidatus nekliudomi,o partinės gaujos praras galimybę per korupcinius, partinius sąrašus prastuminėti savo nomenklatūrą į valdžią,tada ir tartis nereiks,deputatai dirbs tautai,arba eis ravėti šieno,ne taip kaip dabar,vagių-oligarchų pastumdėliai ,apsimetę partiniais veikėjais ,sėdi prie lovio,be jokios galimybės atsakyti už savo niekšybes.

  10. Taigis:

    Amelija ne iš Monmartro, o iš KGB. Gražiai čia painioji savo literatūrinėmis figūromis “Klara”. Ar dar pasiryžusi gulti ant traukinio bėgių už savo patronę polikarpovną, ar vien tik literatūrščina beužsiimi? Esi lengvai perskaitoma ir atpažįstama. Detalės ir stilius išduoda.

  11. Dalė:

    Štai kaip Puteikis atsako į klausimą, mano nuomone:
    ” Aš tarnavęs Afganistane – moku šaudyti kulkosvaidžiais, granatsvaidžiais, esu šaudęs ir priešlėktuviniais ant peties nešiojamais įrengimais. Aš galėčiau būti naudingas valstybei, …”

  12. Dalė:

    Na, gerai jau… sutinku.Yra tam tikra žmonių rūšis, kuri pripažįsta tik jėgos kalbą 🙂

  13. Amelija:

    Amelija Šviesuliui

    Dokumentai po namus nenešiojami, jie yra ten, kur jiems vieta būti. Labai liūdna, kad mes niekaip nesuvokiame TEISINĖS valstybės principų, remiamės emocijomis, blaškomės tarp tariamų autoritetų. Kas dirba Lietuvai, gerai žino, kuo skiriasi “entuziastas” nuo samdomo agento, kokiais būdais siekiama paveikti visuomenės nuomonę ir pan.

    Neužsiimkim aiškintis, kas kada kuo dirbo. Tai ne komentarų reikalas. Mėginkim pažvelgti į Lietuvos ateitį platesniu žvilgsniu, pergalvokim, kokios bus kad ir šito neprognozuojamo referendumo pasekmės. Mąstyti, o ne svajoti – sveiko žmogaus darbas.

    • Kemblys:

      principų – nuostatų (?)
      emocijomis – jausmais (?)
      autoritetų – pripažintų žmonių (?)
      samdomo agento – parsidavėlio (?)
      komentarų – pastabų, atsiliepimų (?)
      neprognozuojamo – nenuspėjamo (?)

      Amelija, ar teisingai, šiuo atveju, tave supratau?

    • Klausimas:

      Pamirštate Amelija vieną mažą smulkmeną – KOKIOS teisės TEISINĖS valstybės principų nesuvokiama (o kąs daroma su tais principais?). Šiandieniniame pasaulyje vienintelė teisė – grubios JĖGOS, o visos kalbos apie laisves, teises, lygiateisiškumą (yra ir lygesnių) yra tik kalbos dėmesio atitraukimui.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *