S. Novikas. Kaip būti pilietišku? (1)

Saulius Novikas | Asmeninė nuotr.

Įsukus į vieną iš pagrindinių Alytaus gatvių, praleisdamas ja važiuojančius automobilius bei laukdamas atvažiuojančio draugo,  pamačiau atriedančią transporto priemonę neįjungtais priekiniais žibintais tamsiu paros metu, o įkandin jo rieda ir mano laukiamas bičiulis. Vaizdas keistas, kai menkai apšviesta Alytaus miesto gatve lyg vaiduoklis rieda transporto priemonė, sukeldama avarinę situaciją. Bet gal žmogui žūt būt prireikė patekti į automobilių remonto dirbtuves. Na, gal važiuodami jam iš paskos, užversime galimybę atsitrenkti kam nors į keistuolį, taip pagalvojęs prisijungiau ir aš prie keistos kolonos.

Pavažiavus keliasdešimt metrų tokia kolona, pamačiau, kad mūsų paslaptingas flagmanas, keverzodamas metasi į priešpriešinę eismo juostą, kaktomuša vos nesusitrenkdamas su važiuojančiais automobiliais, paskui sukteli į kitą pusę, taranuodamas kelkraštį. Vajetau, jis greičiausiai girtas, jei atlieka tokius sveiku protu nesuvokiamus manevrus, kurie kelia grėsmę visiems važiuojantiems. Pašiurpau galvodamas, kad toks vairuotojas tuoj atsitrenks į skubančius namo ir važiuojančius priešprieša ar numuš einantį kelkraščiu. Baiminausi ir dėl draugo, kuris važiavo iškart už tokio bepročio, nes patamsių keistuoliui susitrenkus su priešprieša atvažiuojančiu automobiliu, greičiausiai klius ir mano draugui, judančiam įkandin.

Puoliau skambinti telefonu savo bičiuliui, kad per arti tos transporto priemonės nevažiuotų. Taip, tas žmogus girtas – nutarėm mudu. Sakau: „Reikia skambinti policijai“. „Jau paskambinau“, – pasakė mano bičiulis. O ką dar galime padaryti? Melstis, kad neatsitiktų skaudi nelaimė. Taip kalbantis ir svarstant, kokių priemonių mudu galime imtis, priartėjome prie žiedo, kur mūsų stebimas herojus važiavimo kryptį žiedu pasirinko iš kairės. Tuokart pagalvojau, kaip gerai, kad šiuo metu nevažiuoju priešinga kryptimi, nes kažin, ar pavyktų išvengti skaudžios nelaimės, susidūrus su tokiu apsvaigusiu vairuotoju, kad tai gali nutikti kiekvienam, kad gyvenimas toks trapus…

Netrukus mums reikėjo sukti iš pagrindinio kelio Alytus-Vilnius Merkinės link. Priartėjus kelio išsišakojimą, tvarkingai pasukome savu keliu. Mūsų keistuolis vairuotojas toliau riedėjo Vilniaus kryptimi, tačiau kiek pavažiavęs ir, matyt, suvokęs, jog praleido posūkį, padėtį „pasitaisė“ pasukdamas prieš eismą į kelią, sukantį nuo Merkinės Vilniaus link. Na taip, vadinasi, ir toliau važiuojame kartu. Paguoda tik ta, pagalvojau, kad čia mažiau transporto priemonių, mažesnė tikimybė ir avarijai.

Judame toliau, o mūsų herojus savame stiliuje metasi tai į vieną, tai į kitą važiuojamosios juostos pusę. Mes toliau atsargiai važiuojame iš paskos, sukdami galvą kaip jį sustabdyti. Dabar jau aš skambinu bendruoju pagalbos telefonu 112, informuodamas apie gresiančią nelaimę. Budėtojas pasako, kad jau žino, kad jau pranešta Alytaus policijai ir sujungia su Alytaus policijos komisariatu. „Kur esate?“ – klausia manęs. „Važiuojame Merkinės kryptimi“ – atsakau. „Perspėjome Merkinę, jus pasitiks ten“, – išgirstu. Na gerai, o iki ten kaip? Iki Merkinės dar nemažas kelio gabalas, per tą laiką bet kuris priešpriešiais važiuojantis gali sulaukti skaudžios kelionės pabaigos, o ir pats „herojus“ sprandą nusisukti. Pastarojo gal ir negaila, o kitų – taip. Bet kaip padėti, juk važiuojančio automobilio nesustabdysi važiuodamas iš paskos. Taip besvarstant, mūsų paslaptingas vairuotojas eilinį kartą metęsis į kairę, paskui dešinėn, staiga sustoja. Tos akimirkos pakanka, greitai reaguojame: mano bičiulis jį užblokuoja iš priekio, aš iš galo. Valio, mes pagavome jį patys! Laikydami save piliečiais, parodėme savo pilietiškumą ir sulaikėme nedrausmingąjį.

Priėjau ir atidariau paslaptingo automobilio dureles. „Sveikas, kur važiuoji, ką tu darai?“ – bandžiau jo paklausti, o jis, sunkiai liežuvį versdamas, aiškiai girtas, bandė pasakoti, kad važiuoja namo, kad jau netoli, o ir aplamai, ko mes iš jo norime. Vikriai ištraukiau raktelius iš automobilio užvedimo spynelės baimindamasis, kad jis nesugalvotų spustelėti greičio pedalo. Skambiname vėl į policiją pranešdami, kad sučiupome piktadarį, o mums pasako laukti, kad pas mus jau skuba policija. Laukiame gerą pusvalandį ir klausomės sulaikytojo įtikinėjimų, kad jį reikia paleisti, kad mes ne vyrai, nes jo nesuprantam. Mes gi bandome patikinti, kad jį išgelbėjome nuo kalėjimo, dar kažką išgelbėdami nuo skaudžios avarijos. Sulaukus policijos, prabėga dar pusvalandis, kol surašomi protokolai. Nors bandome aiškinti, kad skubame, kad turime net filmuotą medžiagą su visais „didvyrio“ poelgiais, tačiau tvarka yra tvarka, skirti kitą laiką formalumų tvarkymui negalima. Ne tai ne, aukojame savo brangų laiką, vykdydami pilietinę pareigą.

Atrodytų, viską padarėme ir tuo viskas pasibaigė, o toliau policija padarys, kas jai priklauso. Pasirodo, ne. Po savaitės ar dviejų sulaukiu skambučio iš Alytaus policijos, kuri kviečia mane apklausai. „Bet juk aš viską surašiau įvykio vietoje“, – sakau, – „Kur dar turiu važiuoti?“ Paaiškinau, kad esu užsiėmęs žmogus, tam tikrai neturiu laiko, o jeigu jau taip reikia dar vienos apklausos, tai yra kitas įvykio liudininkas, Alytui gyvenantis mano draugas, susisiekite su juo.

Iš draugo vėliau sužinojau, kad mums net grasinama baudomis, nes neatvykstame į apklausas, tačiau pas mus neatvažiuoja niekas. Nežinau, kaip viskas baigėsi, bet pranešimo apmokėti baudos kvitą dar negavau, niekas daugiau nepaskambino, o aš tuokart suabejojau, ar verta būti pilietišku. Mano draugas šia tema nekalba, tik pasakė, kad kitą kartą nematys nei avarijų, nei plėšimų, nei žudynių – nematys nieko, ko neprivalo matyti pilietis, nes šiandien pilietis, kaip ir Stalino laikais, dažnai lieka kaltas, kad buvo ne tuo laiku ir ne toje vietoje.

Būkim pilietiški, eikim į rinkimus, dalyvaukim vasario 16-osios renginiuose, ragina Prezidentė, o aš galvoju, ar verta?

Taip man begalvojant gyvenimas suteikia dar vieną galimybę pabūti pilietišku. Gyvenu viename iš Vilniaus daugiabučių, o čia, kaip sakoma, kas nori, tas ir lankosi. Pastaruoju metu ėmiau pastebėti, kad į namą vis dažniau užsuka asocialius asmenis primenantys svečiai. Na, bet juk jie man nieko blogo nedaro. Kadangi tolerancija pas mus ugdoma, kurį laiką stengiausi ir aš juos toleruoti. Tačiau visai neseniai pensininkė namo gyventoja, grįžtanti iš kultūrinio renginio, čia pat prie savo namų laiptinės durų buvo parversta ant žemės ir apiplėšta, nugvelbiant kuklų pensininkės rankinės turinį.

Tai įvyko apšviestame mūsų kieme, apie 20 val. vakaro. Prie laiptinės durų stoviniavusi grupelė jaunuolių aiškiai su kažkuo iš namo gyventojų bandė susisiekti domofonu, todėl grįžtančiai namo pensininkei įtarimo nesukėlė. Tačiau jai prisiartinus neaiškaus plauko jaunuoliai staiga ėmė ir užpuolė. Tiesa, sukilo tuomet visa Vilniaus Lazdynų policijos nuovada. Ėjau net ir aš, norėdamas pasisiūlyti į pagalbą, o tiksliau, pasakyti, kad chuliganai greičiausiai norėjo patekti į vieną iš dviejų mūsų name esančių asocialių butų. Mano versiją policija išklausė, tačiau tuo viskas ir pasibaigė. Piktadarių nepagavo, o tyrimas pagal suteiktą informaciją vargu, ar buvo pradėtas. Vėl pagalvoju: bandau būti pilietišku, o kam? To niekam nereikia, bet kažkodėl nuolat ragina. Kam tuomet ragina? Gal tik rinkimų metu, tam, kad balsuoti už vieną ar kitą kandidatą, paremti jų pažadų programą, nutiesiant kelią tapti Seimo nariu, o šių dienų aktualijoje – būsimu prezidentu.

Toliau galvoju apie pilietiškumą, o į mūsų Vilniaus Lazdynų mikrorajono daugiabutį dar dažniau renkasi asocialūs asmenys, savo apsilankymais papuošdami namo sienas, palikdami pėdsakus liftuose ir, baisiausia, keldami grėsmę namo gyventojams.

Pradėkime nuo savęs, dar kartą pamanau, ir pradedu dar vieną pilietine akciją. Sužinau, kad tuos asmenis lankytis mūsų name vilioja viename iš butų įsikūręs prekybos taškas kontrabandinėmis cigaretėmis ir alkoholiu. Na štai, nebus priežasties, neliks ir pasekmės. Imuosi iniciatyvos pranešti apie nelegalią prekybą. Žinau net buto numerį ir gyventojos vardą, tad belieka atlikti savo pilietinę pareigą.

Ką aš galiu kaip pilietis? Pranešti apie tai verkiančiai dėl lėšų stygiaus policijai. Imu ir skambinu 911, pranešdamas apie nelegalios prekybos faktą, kurios pasekmė greičiausiai yra ir mano minėtas pensininkės apiplėšimas ir dar kiti nusikaltimai, nes čia apart cigarečių prekiaujama ir alkoholiu. Manęs mandagiai išklauso ir pažada imtis veiksmų.

Gerą pusdienį nesulaukus jokio dėmesio, bandau prisiskambinti tiesiogiai į Lazdynų policijos nuovadą internete skelbiamais telefonais, tačiau ten tyla, niekas neatsiliepia, o juk penktadienis – darbo diena. Skambint bandau ir į Vilniaus vyriausiąjį policijos komisariatą skelbiamais telefonais.Vėl tyla, tarytum, niekas nedirba. Randu anonimišką pagalbos telefoną, tad skambinu ir ten, pasigirdusiam roboto balsui aiškinu, kad štai vykdoma tokia nusikalstama veikla, kad negaliu prisiskambinti Lazdynų policijos nuovadai… Staiga robotas, su kuriuo kalbu, atgyja. Pasigirsta moteriškas balsas ir pasako, kad Lazdynų policijos nuovadoje greičiausiai pietų pertrauka. Bandau juokauti, ar ne tokios pietų pertraukos būdavo sovietmečiu, kai pas dirbančius būdavo pietų pertrauka, tuo pat metu užsidarydavo pietums ir valgyklos. Na, pertrauka tai pertrauka – reikia laukti, o aš kantrus.

Po poros valandų vėl bandau prisiskambinti Lazdynų policijos nuovadai – tyla. Dar kartą bandau prisiskambinti ir į Vilniaus vyriausiąjį policijos komisariatą, bet niekas neatsako. Surandu internete ir Lazdynų policijos inspektorių sąrašą, bandau prisiskambinti tam inspektoriui, kuris aptarnauja konkrečią vietovę. Prisiskambinu, o man pasako, kad šiuo telefono numeriu atsiliepė jau visai kitas asmuo, kad ta inspektorė, kurios pavardė skelbiama internete, jau nebedirba. Čia tai tau, pagalvoju, oficiali policijos interneto svetainė skelbia nebeegzistuojančius asmenis.

Ketindamas parašyti straipsnį, pabandau surasti Vyriausio Vilniaus policijos komisariato ryšiams su visuomene skyrių. Mane patikina, kad pareigūnės, atsakančios už tą veiklą irgi nebėra, kad mane klaidina tik oficiali internetinė svetainė.

Tai kaip toliau man būti pilietišku ir ar reikia juo būti?

Gerbiamas Dailiau Barakauskai, vidaus reikalų ministre, Gerbiamas Juozai Bernatonį- teisingumo ministre, Jūs esate tvarkos sergėtojai, o, mes – šalies piliečiai norime jums padėti dirbti visuomenės labui. Netikiu, kad, tapę ministrais, jūs atsiribojote nuo žmonių. Esate tikrai geri ministrai, gera mūsų policija, tačiau leiskite jums padėti, kad netektų skėsčioti rankomis, kai neprisiskambinus policijai nužudomi žmonės, o vykdant užkardomąsias priemones, deginami šimtai litrų degalų. Leiskite jums padėti. Ir neverkšlenkite, kad trūksta pareigūnų. Yra visa armija pilietiškai nusiteikusių asmenų, kuriems nereiks mokėti algos, priedų ir kompensacijų, suteikti lengvatų, tik pasikvieskite juos į talką, ir svarbiausia – pamokykite saviškius su talkininkais deramai bendrauti.