Kauno technologijos universitete (KTU) muzikologijos doktorantūroje studijuojančios Jumiko Nunokava (Yumiko Nunokawa) studijų objektas ir aistra – Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūryba. Praėjusį rugsėjį į Kauną atvykusi japonė džiaugiasi „paprastesniu“ ir ramesniu gyvenimu nei Tokijuje ar Londone. Lietuviai, Yumiko nuomone, panašūs į japonus – tokie pat jautrūs ir įžvalgūs.
Muzikologė Jumiko Nunokava 2005-aisiais baigė rusų muzikos studijų magistrantūrą Goldsmito (Goldsmiths) Londono universitete. Netikėtai išgirdusi ir susižavėjusi M. K. Čiurlionio muzika Jumiko ėmėsi aktyviai tyrinėti lietuvių kompozitoriaus ir dailininko kūrybą – rašė ir vertė straipsnius, pristatančius M. K. Čiurlionio biografiją, kūrybą ir ryšį su Japonija, tarpininkavo ir vertėjavo rengiant M. K. Čiurlionio muzikos koncertus, domėjosi lietuvių kalba ir kultūra.
2009-asiais Jumiko parengė koncertinę programą Rūtos ir Zbignevo Ibelhauptų dueto koncertui Tokijuje. Tais pačiais metais parengė straipsnių rinkinį profesoriaus Vytauto Landsbergio koncertui-paskaitai.
Japonė muzikologė dalyvavo ir dviejose M. K. Čiurlionio konferencijose Druskininkuose. 2011-aisiais Jumiko Nunokava ir KTU muzikologijos profesorius Darius Kučinskas parengė M. K. Čiurlionio kūrinių fortepijonui rinkinį, kurį išleido „Yamaha Music“ leidykla.
„Kai Darius mane įkalbinėjo atvykti doktorantūros studijoms į KTU, jis nepasakė, kiek daug reikės dirbti“, – juokiasi jau pusę metų Kaune gyvenanti Jumiko. Trumpas laisvalaikio minutes tarp skaitymo, rašymo ir japonų kalbos mokymo, KTU doktorantė skiria pasivaikščiojimams ir svajoja apie žydintį pavasarį. Kai bus šilta, Jumiko norėtų nuvykti į Švėkšną ir gyvai pamatyti bažnyčią, kurios nuotrauka susižavėjo versdama knygos „Neregėta Lietuva“ tekstą į japonų kalbą.
Kaip susidomėjote M. K. Čiurlionio kūryba?
Viena mano dėstytoja, japonė profesorė, kurios specialybė buvo Latvijos istorija, pasakė, kad ketina keliauti į Rygą. Tuo metu studijavau Londone, tad iš ten skridau į Rygą, per Vilnių. Vilniuje mano dėstytoja nuvyko į Japonijos ambasadą, o aš vaikščiojau po Pilies gatvę. Tada ir nusipirkau M.K. Čiurlionio kompaktinę plokštelę. Buvau sužavėta. Kai vėliau jau pati atvykau į Lietuvą, iš turistams skirtos knygos sužinojau, kad M. K. Čiurlionio muziejus yra Kaune. Supratau, kad turiu čia atvykti. Tai buvo 2007-aisiais.
Vėl į Lietuvą atvykau kitų metų vasarą. Lankiau lietuvių kalbos kursus Vilniaus universitete, intensyviai visą mėnesį studijavau. Gyvenau Vilniaus senamiestyje savo draugų bute. Tą vasarą vyko ir Tūkstantmečio Dainų šventė. Ji mane sužavėjo – ypač šokis pagal Kristijono Donelaičio „Metus“ ir vaikų kanklininkų ansamblio pasirodymas. Tą pačią vasarą klausiausi ir M. K. Čiurlionio kūrinių vargonams ir kūrinių fortepijonui, kuriuos atliko Jūratė Landsbergytė ir Vytautas Landsbergis. Prisimenu šį koncertą kaip vieną iš įspūdingiausių vasaros momentų.
Kaip prasidėjo jūsų bendradarbiavimas su KTU profesoriumi Dariumi Kučinsku?
Kai rinkau informaciją apie M. K. Čiurlionio kūrinius V. Landsbergio knygos „M. K. Čiurlionis. Laikas ir turinys“ leidimui japonų kalba, Lietuvos muzikos informacijos centras man parekomendavo susisiekti su profesoriumi Dariumi Kučinsku. Taip užsimezgė mūsų bendradarbiavimas. Todėl, kai 2011 m. „Yamaha Music“ susisiekė su manimi dėl M. K. Čiurlionio kūrinių leidimo, aš kreipiausi į Darių ir pasiūliau dirbti kartu.
Jam kilo mintis išleisti urteksto, arba originalią M. K. Čiurlionio kūrinių versiją. Darius parašė įžangą angliškai, o aš ją išverčiau į japonų kalbą. Be to, parašiau M. K. Čiurlionio biografiją ir straipsnį „M. K. Čiurlionis Japonijoje“ japonų ir anglų kalbomis.
Girdėjau, kad Japonijoje žavimasi M. K. Čiurlioniu. Ar tai tiesa?
M. K. Čiurlionis Japonijoje geriau žinomas kaip dailininkas. 1970-aisiais meno kritikasIčiro Kato (Ichiro Kato) pirmą kartą užsiminė apie japonų dailės įtaką M. K. Čiurlionio kūrybai, o 1992-aisiais buvo surengta pirmoji jo darbų paroda Tokijuje, kuri turėjo nemažą pasisekimą.
M. K. Čiurlionio muzika pirmą kartą Japonijoje nuskambėjo 1973-aisiais Jono Meko filme „Kelionė į Lietuvą“, nors turbūt tada niekas į tai nė neatkreipė dėmesio.
Mano mama tapo, man patinka menas, todėl kai išgirdau, kad M. K. Čiurlionis – ir kompozitorius, ir tapytojas, labai susižavėjau. Pasaulyje yra buvę ir daugiau tapytojų kompozitorių, tačiau nė vienas iš jų nebuvo vienodai talentingas abiejose srityse. Pavyzdžiui, Arnoldas Šionbergas (Arnold Schoenberg) buvo labai žymus kompozitorius, tačiau ne toks žymus tapytojas. Labai gerbiu M. K. Čiurlionio talentą. Kai pirmą kartą pamačiau jo paveikslus iš arti, jie mane sužavėjo taip pat, kaip muzika.
Kaip Jums patinka gyventi Kaune?
Kaunas yra labai paprastas, viską galima pasiekti pėsčiomis. Man patinka, kad gatvėse ne per daug žmonių, tokia jauki atmosfera. Tačiau, visų svarbiausia, kad Kaune yra Nacionalinis M. K. Čiurlionio muziejus, todėl aš kada noriu galiu nueiti pasižiūrėti paveikslų. Labai svarbu, kad Kaune yra ir Sugiharos namų muziejus, skirtas atminti japonų diplomatą Čijunė Sugihara (Chiune Sugihara), išgelbėjusį 6 000 žmonių gyvybes.
Japonijoje visko daug – žmonių, daiktų. Materialiai mums nieko netrūksta, galime nusipirkti ką tik norime, iš kur tik norime – Europos, Azijos ar JAV – bet visko turime per daug. Tokijuje visada šviesu – net ir naktį. Kartais, kai baigiu savo japonų kalbos pamokas (Jumiko KTU dėsto japonų kalbą – aut. past.) ir vakare einu iš fakulteto į savo butą, Laisvės alėja jau būna ištuštėjusi. Truputį keista, kai mieste taip ramu.
O iš kokio Japonijos miesto jūs pati?
Esu iš Čibos, netoli Tokijo (jame yra ir tarptautinis Tokijo oro uostas). Važiuodama į darbą vienoje Tokijo universiteto bibliotekoje sausakimšame traukinyje kasdien praleisdavau po 4 valandas – dvi pirmyn, dvi atgal. Buvau tiesiog išsekusi vien nuo važiavimo į darbą, net ne nuo paties darbo.
Kai vieną dieną gavau Dariaus laišką su klausimu: „Gal norėtum studijuoti doktorantūrą Kaune?“, paprašiau duoti tris dienas apsispręsti. Buvau pavargusi nuo intensyvaus sunkaus darbo, nuo Tokijo. Be to, Darius žinojo, kaip žaviuosi M. K. Čiurlioniu – jau turėjau apie 50 knygų, 70 kompaktinių plokštelių, rinkau pašto ženklus apie Čiurlionį. Be to, buvau aplankiusi Varėną, Druskininkus, Plungę, Šateikius (šio miestelio bažnyčioje M. K. Čiurlionis susituokė su Sofija Kymantaite), rezidenciją bei sanatoriją Varšuvoje, kur M. Čiurlionis mirė. Praėjus trims dienoms po to laiško nusprendžiau mesti darbą ir atvykti čia. Savo disertacijoje ketinu susikoncentruoti ne tik į M. K. Čiurlionio muziką, bet ir į dailę; jos „darbinis“ pavadinimas – M. K. Čiurlionio meninės kalbos kontekstualumas.
Studijavote Londono universiteto Goldsmito (Goldsmiths) koledže. Kaip atrodo studijos Kaune, lyginant su Londonu?
Londone studijavau labai jauna, kiekvieną vakarą kur nors eidavau – į koncertus, operą, miuziklą ar panašiai. Mano magistrantūros studijos tetruko metus, tačiau Londone gyvenau daugiau nei trejus. Pirmaisiais metais tik užsiregistravau į kalbos kursus ir daug keliavau po Europą, antraisiais – lankiau klarneto mokymo kursus (juos baigusi gavau klarneto mokytojos pažymėjimą) ir tik trečiaisiais mokiausi magistrantūroje. Žinoma, palyginti su Londono universiteto biblioteka, KTU neturi tiek daug leidinių anglų kalba – kai ką turiu pirkti – kartais gana sunku, nes nesuprantu lietuviškai, bet aš mokausi. Tačiau M. K. Čiurlionio studijoms Kaunas yra ideali vieta – yra muziejus, muzikos kūrinių skyrius Viešojoje bibliotekoje; Kaune gyvena daug M. K. Čiurlionio kūrybos ekspertų, o meno ir muzikos paskaitas skaito ir kviestiniai dėstytojai.
Ką manote apie mūsų žmones, ar jie draugiški?
Taip, visi stengiasi šnekėti angliškai. Mano lietuvių kalba taip pat tobulėja – kartą norėjau nusipirkti medaus gatvės turgelyje, paklausiau: „Kiek kainuoja?“, man atsakė: „Dešimt“. Susikalbėjau.
Ką manote apie lietuvišką maistą?
Nėra tokios didelės įvairovės. Pavyzdžiui, daržovės. Japonijoj prekybos centre rasi 200-300 daržovių rūšių – nuo visai mažyčių iki nuplautų ir supjaustytų. Japonijoj net ir bulvių yra kelios rūšys! Na, bet jūs turit bulvių, morkų, svogūnų, grybų – išgyvensiu. Suprantu, kad toks yra tas paprastas gyvenimas.
Kaip pasikeitė Lietuva nuo tada, kai pirmą kartą apsilankėte čia?
Labai pasikeitė. Kad ir Laisvės alėja – ji buvo ramesnė, tamsesnė, tvyrojo labiau prislėgta nuotaika. Be to, prieš tai aš visai nemačiau afrikiečių ar azijiečių. Prisimenu, stebėjausi – kokia keista šalis, joje vien tik europiečiai. Dabar kitaip. Stotyje daugiau informacijos anglų kalba, man nebereikia tiek daug tikslintis, kas kur važiuoja. Juk lietuvių kalboje skirtingi linksniai turi skirtingas galūnes, todėl niekada nesu tikra, ar „Vilniaus“ kryptyje stovintis autobusas važiuoja į miestą „Vilnius“.
Lietuvoje labai populiarios japonų autoriaus Harukio Murakamio (Haruki Murakami) knygos. Gal tai rodo, kad mums artima japonų pasaulėžiūra? Gal esame panašūs?
Manyčiau, kad H. Murakamio tekstai yra universalūs, suprantami žmonėms iš viso pasaulio. Tačiau, jeigu paliekant nuošalyje universalumą, manau, kad mes, lietuviai ir japonai, esame panašūs jautrumu ir artumu gamtai. Kai studijavau lietuvių kalbą Vilniaus universitete, kartu mokėsi ir studentas iš Suomijos. Man pasirodė, kad mes su juo irgi kažkuo panašūs. Taigi, manau, kad suomiai, lietuviai ir japonai yra panašūs. Negaliu tiksliai pasakyti, kuo. Gal tuo, kaip mes jaučiam žmones. Londonas, pavyzdžiui, man atrodo gana madingas, šaltas, rafinuotas. Lietuva – labai jautri šalis. Japonijoje apie save mes sakom, kad galim skaityti kitų mintis. Manau, kad lietuviai irgi gali skaityti mintis. Jaučiuosi labai jums artima. Štai kodėl nusprendžiau čia atvykti. Jeigu mane būtų kvietę į Londoną, arba, kad ir į Latviją, būčiau nevažiavusi, bet Lietuva, o ypač Kaunas – visai kas kita.
Kas Jums padarė didžiausią įspūdį Kaune?
2011-ųjų vasarą, kai aplankiau Kauną, profesorius D. Kučinskas pakvietė užlipti į kariliono bokštą ir mes klausėmės varpo, stovėdami priešais pat jį. Tai – gražiausia, ką esu patyrusi Kaune. Be to, jis mane nusivedė ir į Santaką. Tuo metu kaip tik leidosi saulė, o aš stovėjau ten, kur „baigiasi“ žemė – dviejų upių santakoje. Šitos dvi man yra pačios geriausios vietos Kaune. Kol kas.
