V. Rubavičius. Valdžia bijo ir baugina (25)

Vytautas Rubavičius | Alkas.lt nuiotr.

Vytautas Rubavičius | Alkas.lt nuiotr.

Svarstant referendumo klausimą, dera suvokti vieną aiškų dalyką. Žmonės, kurie pasirašė dėl referendumo, nėra nei apgauti, kaip dažnai bandoma įtikinti, nei kažkuo susivilioję, nei siekiantys savų kažkokių tikslų – jie tiesiog norėjo pasirodyti, kad yra politiškai įgalūs.Klausimas čia esminis – apie politinį visuomenės įgalumą.

Visuomenės dalis pareiškė norą susigrąžinti iš jos atimtą politinę galią. Kitaip tariant, tą galią per referendumą atsiimti iš partinės nomenklatūrinės valdžios. Todėl tokia –žvėriška visų orientacijų valdžios žmonių neapykanta referendumo organizatoriams ir rėmėjams. Taip pat ir tai įgalumą atstatyti siekiančiai visuomenės daliai. Neapykanta kyla iš baimės, kad visuomenė vis dėlto pajėgs atsiimti valdžios. Juk tada jau teks su ja skaitytis.

Referendumui žlugdyti dirba institucijos, taip pat ir Konstitucinis teismas. Pastarasis jau senokai žygiuoja Konstitucijos iškonstitucinimo keliu ir iš esmės perima parlamentinės valdžios funkcijas. Jis pradeda nurodinėti, kokie būsimi sprendimai galimi ar negalimi. O juk Konstitucinis teismas neturi teisės nei aiškinti referendumo rengimo sąlygų, nei po to komentuoti rezultatų – tokia jo teisė nėra numatyta. Jisai vertina tik įstatymų ir kitų teisės aktų atitikimąKonstitucijai. O šis referendumas yra iš esmės konstitucinis aktas, kitaip tariant, patvirtinimas, jog valdžia – galutinė r pirminė valdžia – priklauso suverenui, kuris vadinamas lietuvių tauta.

Visi labai aiškiai matome – Tautos, suvereno galias šiuo metu uzurpuoja Konstitucinis teismas, kai kada Prezidentė, kai kada dar kiti aiškintojai, kurie nori – šiaip jau ne tik nori, bet ir deda pastangų – įteigti visuomenei, kad ji net negalinti rengti to referendumo, neva ir prieš europiečius nepatogu. Teisės žinovus ir politikus turėjo papiktinti kalbos apie VRK teisę vertinti referendumo iniciatyvos konstitucingumą. Tačiau nepapiktino. Jos pasirodė esančios labai tinkamos, nors yra niekinės. Net Konstitucinis Teismas neturi tokios galios referendumo atžvilgiu. Dabar aš net per žinias girdžiu, kad „šiandieną VRK spręs, ar referendumas atitinka Konstitucijai.“ Tokie teiginiai – visiškas Konstitucijos išbalansavimas, mūsų valstybės iškonstitucinimas. Tokią veiklą derėjo įvertinti Konstitucijos garantui – Prezidentei. Tačiau, matyt, ir ji su Tautos galių uzurpatoriais.

Nepaliaujamai gąsdinama galimomis ES sankcijomis, milijardų gražinimu. Jei referendumas nepritarsiąs pagreitintam žemės išparceliavimui. Visiški niekai. Europos Sąjungos politinis elitas visada gerbė visų šalių referendumų rezultatus. Tokios yra žaidimo taisyklės, nesvarbu, patiktų jiems tie referendumai ar nepatiktų. Po to prasideda įvairūs politiniai žaidimai – kito lygmens dėliojimai. Prisiminkime kad ir referendumus dėl Europos Konstitucijos. Ar kas nors iš Europos politinio elito pradėjo sankcijomis grasinti ir aiškinti, kaip čia vienos ar kitos šalies nepriėmus. Ne. Buvo susitarta labai greitai arba peržaisti referendumus, bet jau tam tikromis kitomis sąlygomis, arba pakeisti tą nepatinkantį dokumentą. Buvo priimta Lisabonos sutartis, ir tai yra kitas dokumentas, kitos juridinės galios. Nors ten daug kas ir išliko. Svarbiausia – vyko politinis žaidimas. Tas žaidimas vyksta ir dabar. Tik nelabai matomas. Jokios sutartys nėra amžinos. Čia ne Dievo įsakymai, kurie yra amžini ir nekeičiami. Susitikus ir sutarus įmanoma keisti įvairiausius dalykus. Ir kai mes pradedame kalbėti apie baudas, kokį vaizdinį tų Europos šalių klubo kuriame? Mes kuriame banditų vaizdinį. Be to, visada lieka klausimas: su kokiomis taisyklėmis buvo sutarta, kaip dėl jų buvo sutarta, ar visuomenė buvo pakankamai informuota? Ir kur besime, visur nepaprastai daug neaiškumų.

Europos Sąjungos politinis elitas mato, kaip pats gyvenimas ir naujos geopolitinės realijos keičia sričių turinį ir verčia ieškoti naujų išeičių. Vienas iš esminių dalykų yra grėsmės, kurios yra susijusios su vadinamąja kapitalo tėkmės laisve. Matome, kaip sunku ES susitvarkyti su bankais, kurie tapo pinigų gamyklomis ir sugebėjo nusimesti valstybinės priežiūros pančius. Jau pats metas imti svarstyti, kokias grėsmes, ir ypač mažoms tautoms, kelia kapitalo ir bankų sistemos laisvė.

Žemės klausimas visada yra gyvybiškai svarbus visose šalyse, ir politiniai elitai atsakingai sprendžia su žemės klausimais susijusias problemas. Žemė nėra besąlygiška nuosavybė. Žmogus nesukuria žemės. Žmogus jos nepagamina. Žemė nuosavybe paverčiama sąlygiškais juridiniais aktais. Visais laikais karai vyko dėl žemės, dėl joje esančių išteklių, dėl teritorijos suteikiamos strateginės padėties ir pan. Karai vyksta ir dabar. Tik neretai teritorijos užimamos nupirkus vietinius politinius elitus. Jokia rinka negali nustatyti žemės kainos, kadangi visos rinkos yra žmonių valdomos, o jų veikla – juridiškai reglamentuota. Rinkos yra žmogaus kūriniai, o žemė – ne. Žmonių daugėja, o žemės – ne. Kaip šitai įvertinti rinkos kaina?

Vienas pavyzdys, kuris rodo žemės rinkos liberalizavimo politikos pasekmes. Tai skandalas, kilęs Čekijoje, kai paaiškėjo, kad vienas vokietis, pardavė 40 ha žemės Vokietijoje, kad nusipirktų… 1200 ha žemės Čekijoje. Tai kiek Lietuvoje jis už tą sumą būtų galėjęs nusipirkti? Gal, 2400–2500 ha. Koks vokiečių būrelis galėtų supirkti visą Lietuvą? O koks rusų geopolitiškai mąstančių oligarchų, prisidengusių Vokietijoje registruotomis bendrovėmis ar Maltoje nusipirktomis pilietybėmis? Ar mes galime kalbėti apie visų ES narių lygias teises, laisvą kapitalo judėjimą, kai yra tokios pirkimo-pardavimo sąlygos?!

Referendume keliamas klausimas ne apie išstojimą iš ES. Atvirkščiai. Tai klausimas apie tam tikrų nuostatų keitimą visame klube išryškėjus naujoms gyvenimiškoms aplinkybėms. Tos gyvenimo aplinkybės keičiasi įvairiose srityse, jos susijusios su demografine situacija, kuri dėl globalizacijos yra esmingai pasikeitusi. Didžiulės demografinės krizės yra ištikusios ne vien Lietuvą. Kitas dalykas – kapitalo realijos. Kai svarstome ekonomikos dalykus ir laukiame investicijų, nekeliame sau klausimo, iš kur tas kapitalas ateina, kokios jis kilmės. Mes juk nežinome, koks kapitalas dominuoja didžiosiose firmose, korporacijose. Siekdami energetinio saugumo tiesiame jungtis į Švediją, bet mes nežinome, kokios korporacijos su kokiu kapitalu anoje pusėje stovi. Klasikinis ir akivaizdžiausias pavyzdys – mūsų atominės elektrinės uždarymas: bėgdami nuo Rusijos, mes patikėjome uždarymą ir atliekų tvarkymą dešimtmečiams… tiems patiems rusams – korporacijai, kuri buvo prisidengusi vokiečių vardu. Tad padorumo nepraradę politikai neturėtų bent jau mojuoti „Kremliaus“ vėliavėle. Demokratijos, savivaldos ir suvereno teisių reikalavimą laikyti Rusijos ir Kremliaus užmačiomis… Tai jau atviras tyčiojimasis iš valstybės ir demokratijos.

Dabartinės spekuliacinės finansų ekonomikos sąlygomis, kada pinigai spausdinami, tiems, kurie spausdina pinigus, galutinė kaina nesvarbi. Referendume svarbiausias dalykas yra žemės egzistencinės nelygstamos vertės suvokimas. Žemė, vanduo ir oras. Kova dėl žemės ir vandens nusavinimo vyksta jau senokai. Yra sluoksnių ir yra kapitalo, kurie šitai su malonumu padarys. Tiems, kurie spausdina kupiūras, kaina yra nesvarbu: galima prispausdinti, o po to devalvuoti. Žmonės gauna devalvuojamus pinigus. Juk dabartiniai pinigai su verte nėra niekaip susiję. Viskas yra labai sąlygiška. Žinome finansinius burbulus ir kuo baigiasi finansiniai burbulai. Nekilnojamo turto burbulas – pavyzdys. Nukenčia vidurinė ir žemiausioji klasė. Ir yra nedidelis sluoksnis žmonių, kurie nepaprastai iš to pasipelno. Bet butų vertė nei didėjo, nei mažėjo, tik kaina buvo dirbtinai sukeliama ar dirbtinai sumažinama. Tas pats ir su žeme. Paleidus žemę tarsi visai laisvai rinkai, atsiras tie, kuriems kaina nėra svarbu. Ir jie turės geopolitinių interesų. Jiems nereikalingos tautos – savųjų žemių šeimininkės.

Referendumo keliamas klausimas: ar mes, kaip lietuvių tauta ir Lietuvos visuomenė, savo žemėje gyvename ir gyvensime kaip šeimininkai ar kaip nuomininkai? Kokia begali būti tautos nuomininkės laisvė? Taip neatsakingai įteisindami žemės pardavimą užsieniečiams, nenumatydami net esminių saugiklių, Nesvarstydami svarbiausių savojo likimo klausimų mes sąmonėje tampame nuomininkais. Nes nesuvokiame būtinų laisvės sąlygų, kurių pagrindinė – sava tautos žemė. Žinoma, yra ir tautų nuomininkių. Tačiau tuomet kyla klausimas: ar tos tautos apskritai turi teisę vadintis valstybinėmis tautomis ir turėti savo valstybę, jei jos nesuvokia žemės reikšmės tai valstybei? Tad dabar vyksta kova už egzistencinę galimybę, dėl kurios neabejota imantis kurti Valstybę, – už galimybę būti šeimininkais savo gyvenamoje valstybėje, gyvenamoje teritorijoje.

Pastaruoju metu Europoje išaiškėjo ir dar vienas dalykas. Vykdant multikultūrinę politiką paaiškėjo, kad imigrantai nėra nusiteikę integruotis: vyko, vyksta ir vyks getoizacijos vyksmas. Diegiant atvirumo imigracijai, kitataučiams politiką jis nebuvo numatytas. Getoizacija įsigyjant žemę vyks daug sparčiau. Didelės valstybės su ja daugiau ar mažiau tvarkosi, ten daug žmonių ir teritorijos, ir finansų, ir supratimo, kas yra gyvenimas savoje žemėje. O mažose valstybėse, tokiose kaip Latvija, Lietuva, tas gali turėti tragiškų ir labai greitų padarinių. Netrukus didelės teritorijos gali būti išskirtos ir iš Lietuvos jurisdikcijos, ir apskritai iš Lietuvos žmonių gyvenamos erdvės. Ir tvarkytis su užsienio piliečio nuosavybe bus nepalyginamai sunkiau, nei su Lietuvos piliečiais.

Šiuo metu politinis elitas sprendžia klausimą, kieno rankomis sustabdyti referendumą, kas bus atsakingas už politinį stabdymo vyksmą. Akivaizdu – tas žmogus, ta organizacija įeis į Lietuvos istoriją ir kaip antikonstitucinio vyksmo vykdytoja, politinio elito aptarnautoja, ir kaip Lietuvos valstybės, lietuvių tautos sąmoningo pažeminimo organizatorė. Tai paliks didelių nuosėdų žmonių sąmonėje ir, tikėkimės, sukels tam tikro pasipriešinimo bangą. Matome, ką sukelia atviras valdžios nesiskaitymas su žmonėmis Ukrainoje.

Europos Sąjungos vystymosi patirtis rodo ką kita: ES yra visada linkusi tartis, kai mato tam tikrą valią, kai mato tam tikras grėsmes. Ir ES visada linkusi susitarti. Jei tik yra su kuo tartis.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *