D.Gruodis. Ar politikai sugebės išsaugoti Lietuvos teritorinį vientisumą ar pasiduos LLRA šantažui? (29)

L.Linkevičius atsiprašo lenkų tautos | Alkas.lt nuotr.u

L.Linkevičius atsiprašo lenkų tautos | Alkas.lt nuotr.

Darosi akivaizdu, kad Lietuvą valdo trijų alegorinių beždžionėlių koalicija: nieko nemato, nieko negirdi ir nieko nesako. Ji ir toliau leidžia menkinti Lietuvos valstybę, iš jos tyčiotis tarptautinėje arenoje ir, regis, yra pasiryžusi aukoti Lietuvos teritoriją, kalbą ir žmones. Tuomet tų politikų gal net nebebus gyvųjų tarpe, o jų privirtą košę reiks srėbti paprastiems lietuviams, kuriems teks krauju gintis nuo naujos okupacijos ir polonizacijos bangos.

Ar toliau bus pataikaujama spaudimui ir ultimatumams ar dar galime apsiginti, pasipriešinant istorijos rato pasikartojimui, kol turime savo valstybę?

Vasario 3 d. paskelbtas daugiau nei 60 žinomų Lietuvos visuomenės veikėjų kreipimasis į aukščiausius Lietuvos valstybės pareigūnus sureaguoti į visas ribas peržengiantį Lietuvos skaldymą ir pašalinti LLRA iš valdančiosios koalicijos Seime ir Valstybės gynimo taryboje įvertinti bei adekvačiomis teisinėmis priemonėmis užkardyti prieš Lietuvos Respubliką nukreiptą ardomąją LLRA veiklą; išaiškinti, kaip per 2012 m. Seimo rinkimus LLRA koalicijai su Lietuvos rusų aljansu ir K. Prunskienės Lietuvos liaudies partija buvo pritaikytas penkių, o ne septynių procentų barjeras.

Nuolat prieštaraujant Lietuvos Respublikos įstatymams ir Konstitucijai, V. Tomaševskio vadovaujama tautiniu pagrindu sukurta, tautinę nesantaiką kurstanti, manipuliuojant visos lenkų tautinės bendruomenės vardu, politinė partija „Lietuvos lenkų rinkimų akcija“ jau atvirai vykdo antivalstybinę veiklą, braižo būsimo konflikto žemėlapį tautinių mažumų klausimų priedangoje trūks plyš siekdama panaikinti konstitucinį valstybinės lietuvių kalbos statusą, įteisinti Lietuvoje dvikalbystę, o gal ir trikalbystę.

Metų metais nukreipti prieš Lietuvą veiksmai leidžia daryti tik vieną išvadą: Kremliaus tarnybų ir reakcinių Varšuvos sluoksnių kurstoma ir palaikoma LLRA siekia sukurti lenkų valdomą autonomiją ir atskelti Pietryčių Lietuvą, o vėliau ir Vilnių. Matomai, šie veikėjai tikisi, kad Europos Sąjunga vis tiek kažkada subyrės ir iš naujo dalina teritorijas; galbūt Rusija tikisi didžiąją Lietuvos dalį pajungti sau ir gauti nevaržomą prieigą prie pokaryje užimto Karaliaučiaus krašto, o Lenkija tikisi Vilniaus. Galim neabejoti, kad ilgalaikėje šių šalių strategijoje tokios siekiamybės užfiksuotos.

Tuo tarpu iškilūs Lietuvos politikai tikina, kad būdama Europos Sąjungos ir NATO nare Lietuva dar niekada nebuvo tokia saugi. Šis saugumo jausmas pradeda tirpti pažiūrėjus į LLRA veikimo mastą, kuris jau liejasi į tarptautinę erdvę ir naikina Lietuvos prestižą. Nebūkim naivūs, po žydru žvaigždelėmis nusagstytu Europos Sąjungos dangum, kai kurios valstybės rimtai dirba nacionalinio intereso išplėtimo klausimais, kai tuo tarpu Lietuvoje dedamos didelės pastangos išblukinti tautinę tapatybę, šimtmečiais ugdytas ir gintas vertybes, darant reveransus prieš vis labiau įžūlėjančias potekstes patiems atsisakyti savo valstybingumo ir susitaikyt su išnykimu.

Lietuvai turint tokią skaudžią nutautinimo, asimiliacijos ir lietuvių kalbos draudimo istorinę patirtį,  milžiniškų pastangų ir aukų dėka iškovojus laisvę ir nepriklausomybę, sugebėjus atkurti valstybę ir įstatymu užtikrinus savo tarpimą ir klestėjimą vienintelėje vietoje pasaulyje, jai vėl iškyla grėsmė tapti pastumdėle. Turime valdančiajai koalicijai siųsti žinią, kad toliau toleruoti LLRA veiksmų, kiršinant Lietuvos tautines bendrijas prieš Lietuvą, nebegalima.

Žiniasklaidoje nuskambėjus LLRA veikėjo V. Tomaševskio ciniškiems demaršams paniekinant Lietuvos laisvės gynėjų dienos minėjimą, darant išsišokimus prieš Respublikos Prezidentę Europos parlamente, stengdamasi ištrinti iš atminties to meto organizacijos „Jedinstvo“ separatistinius veiksmus mėginant sukurti „lenkų autonomiją SSRS sudėtyje“, LLRA šiandien save begėdiškai pateikia kaip kovotojus už Lietuvos nepriklausomybę.

2014 m. sausio 21 ir 23 d. Seimo pirmininko pavaduotojas J.Narkevič jau iš Seimo tribūnos toliau begėdiškai teršia Lietuvos vardą, kartodamas LLRA metamus nepagrįstus kaltinimus, neva „lietuviai diskriminuoja lenkus“. Grasina tuos šmeižikiškus kaltinimus plačiai viešinti po pasaulį. Trijų beždžionėlių koalicija ir toliau negirdi, nemato ir nieko nesako, kad sustabdyti šį šantažą. Nejaugi tam, kad ramiai įvesti eurą, Lietuva aukoja ne V.Tomaševskį, bet vietoj to atiduoda jam Vilniaus kraštą?

Deja, pastebime, kad nemaža dalis valdančiąją daugumą sudarančių Seimo narių, davę priesaiką gerbti ir vykdyti Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus, saugoti jos žemių vientisumą, sąžiningai tarnauti Tėvynei, spjauna į priesaiką kartu su LLRA aktyvistais. Garsiausi Lietuvos  politologai, dažnai smerkiantys lietuvybės apraiškas viešoje erdvėje, apie V. Tomaševskio antivalstybinę veiklą kažkodėl bijo prasižioti.

A.Butkevičius seka orumą palaidojusio, nežinia už ką atsiprašančiojo, Užsienio reikalų ministro pavyzdžiu ir sausio 9 d. interviu lenkų kalba transliuojančioje radijo stotyje „Znad Wilii“, kuriai tokią teisę garantuoja Lietuvos Respublikos įstatymai, menkina Lietuvos teisėsaugą! Ko bijo mūsų iškilieji valstybės didžiavyriai, gal jie pamiršo, kad jų pareiga yra priesaikos Lietuvos valstybei laikymasis ir nacionalinio intereso gynimas, o ne kinkų drebinimas?

Premjeras kritikuoja ne daugelį metų trunkantį piktybinį ir akiplėšišką Lietuvos teismų sprendimų nevykdymą LLRA valdomuose Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose, nekalba apie tokių valstybės pareigūnų  atleidimą iš tarnybos, neinicijuoja tyrimo už kieno lėšas buvo pagamintos lentelės su gatvių užrašais lenkų kalba ir kas liepė juos pakabinti vietos gyventojams ant savo namų, bet klausytojams leidžia suprasti, kad ieškomas būdas kaip apeiti Konstituciją, kad būtų pateisintas dvikalbystės/trikalbystės įdiegimas Lietuvoje ir  laukia Konstitucinio teismo išaiškinimo, tarsi šis jau nebūtų pasisakęs, kad dvikalbystė prieštarauja Konstitucijai!

Negalima neprisiminti ir kategoriškų Lenkijos politikų pareiškimų, kad po 2012 m. Seimo rinkimų, situacija Lietuvoje dvikalbystės atžvilgiu pasikeis. Nejaugi įvyko kažkoks slaptas susitarimas apsprendžiantis Pietryčių Lietuvos likimą už tautos akių, ar gali būti, kad politikai, kuriems Lietuvos piliečiai patikėjo atsakomybę ir užduotį besąlygiškai saugoti ir ginti valstybę, neatlaikė spaudimo ir tylomis atidavė ją išmontavimui?

Rengiamas, taip vadinamas, „Tautinių mažumų įstatymas“, kuris planuojamas būti priimtas jau šio pavasario Seimo sesijoje pačių lietuvių rankomis, o tai reiškia tokiu atveju nebūtų ir ką kaltinti nemaloniai skambančiu žodžiu „okupacija“, atvertų Lenkijai kelią nevaržomai įkelti koją į šią Lietuvos teritoriją visiškai teisėtu būdu ir ilgainiui pašalinti lietuvių kalbą iš viešo vartojimo ją pakeičiant lenkų kalba.

Leidus Lietuvos žemę parduoti užsieniečiams beliktų subsidijuoti savanorių Lenkijos piliečių persikėlimą į Vilniaus kraštą, kur jų įsikūrimu pasirūpintų LLRA valdomos institucijos ir po kokių dešimties metų iškelti Vilniaus krašto priklausomumo Lietuvai klausimą. Ar mūsų saugumo tarnybos to nesuvokia?

LLRA mėgina suponuoti, tarsi Vilnius ir Pietryčių Lietuva nėra ir nebuvo lietuviškos žemės, tarsi jos nepriklausė Lietuvos valstybei, kad čia nuo amžių gyveno lenkai. Štai tokiu būdu iškraipoma istorija, tam pasitelkiama įvairi tuometinės Lenkijos polonizacinei politikai palanki statistika, padeda ir apdovanoti už nuopelnus Lenkijai apdovanoti Lietuvos istorikai bei politikos veikėjai, dalinamos Lenkijos valstybės išduodamos „lenko kortos“.

2014 m. Sausio mėnesį Vilniuje įvyko Lietuvos Seimo ir Lenkijos Seimo bei Senato asamblėjos prezidiumo posėdis, kuriame vienas jo pirmininkų G.Kirkilas tvirtino, kad vyksta Lietuvos ir Lenkijos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutarties, pasirašytos 1994 m. balandžio 26 d. įgyvendinimo įvertinimas pagal kiekvieną iš jos 27 straipsnių. Jis teigė, kad 90 procentų sutarties yra vykdoma, kad Lenkijai yra labai svarbu, kad Lietuvoje būtų priimtas Tautinių mažumų įstatymas ir šį klausimą iš Kultūros ministerijos artimiausiu metu turėtų būti perimta Vyriausybės kanceliarijos.

G.Kirkilas pareiškė: „Esu įsitikinęs, kad Tautinių mažumų įstatymas, kuris, tikiuosi, bus priimtas dar iki dvišalės Lietuvos ir Lenkijos tarpparlamentinės asamblėjos, bus naudingas abiems valstybėms ir jų santykiams“. Taip pat pabrėžė, kad laukiamas „atitinkamas Konstitucinio Teismo sprendimas“.

Dar anksčiau jis Lenkijos kolegoms pažadėjo, kad Seime bus svarstomi šiandien LLRA Lietuvai keliami reikalavimai, kad Vyriausybės sudaryta darbo grupė pasiūlė suteikti galimybę tautinės mažumos pavardes rašyti originaliai, lotyniškais rašmenimis, o lenkų tautinės bendruomenės gausiai gyvenamosiose vietose vietovardžių ir gatvių pavadinimus – ir lenkų kalba. 2014 m. balandžio mėnesį G. Kirkilas su Lietuvos delegacija vyksta į Varšuvą paminėti sutarties dvidešimtmečio ir aptarti Lietuvos ir Lenkijos dvišalės sutarties punktų įgyvendinimo. Lenkijos pusė įspėjo, jei dvikalbystė nebus įteisinta, Lenkija nedalyvaus.

Tai štai, brangūs Lietuvos piliečiai, Pietryčių Lietuvos Vilniaus likimas jau faktiškai atiduotas į Lenkijos rankas. Lenkija niekada nesutiko viešai atsisakyti pretenzijų į Vilnių, jos politikai ir dabar nemano, kad Lenkija 1920-1939 m. vykdė Pietryčių Lietuvos okupaciją. Belieka pasirašyti LLRA ultimatumus ir toliau tai jau nebe Lietuvos politikų rūpestis? Atminkime, visais laikais savo valstybės interesų gynimo atsisakymas ir kitos valstybės interesų vykdymas buvo vadinamas aiškiu žodžiu – išdavyste. Ar šio žodžio reikšmė pasikeitė šiandien?

2013 m. gruodžio 23 d. Seimo narių grupė „Už ištikimybę priesaikai“ savo pareiškime išreiškė gilų sisirūpinimą, kad dvikalbystę Lietuvoje mėginama įgyvendinti užsislėpus, atskirai nuo tautos, vadovaujantis slaptais partiniais susitarimais, apeinant nacionalinius interesus.

Seimo narių grupė atkreipė dėmesį į metodus, kuriais 2013 m. gruodžio 18 d. LLRA atstovai mėgino prakišti po „tautinių mažumų įstatymu“ užslėptą dvikalbystę, kuomet klausimas Žmogaus teisių komiteto nariams buvo pateikiamas staiga, be išankstinės medžiagos, nesupažindinant su ekspertų ir konsultantų išvadomis – kuriose aiškiai sakoma, kad toks projektas prieštarauja Konstitucijai ir Valstybinės kalbos įstatymui, kelia grėsmę Lietuvos teritoriniam vientisumui.

Nepaisant to, už projektą buvo nubalsuota M. Adomėno, L.Talmont, R. Šalaševičiūtės, O. Valiukevičiūtės ir S. Ursul balsais, aršiai priešinantis tik D. Kuodytei ir A.M. Pavilionienei. Nors ekspertų ir konsultantų išvados dėl prieštaravimo Konstitucijai nebuvo svarstomos, komiteto gruodžio 18 d. dokumente sakoma, kad buvo, o juk tai akivaizdus melas ir visuomenės klaidinimas.

J. Narkevič siūlomas aštuonių punktų Tautinių mažumų įstatymo projektas Nr. XIIP-1648 buvo skubiai įtrauktas į Seimo plenarinio posėdžio darbotvarkę balsavimui, tačiau,  Seimo pirmininkei labai nenoriai sutinkant, konservatorių lyderio A.Kubiliaus prašymu kol kas buvo išimtas iš darbotvarkės. Dėl šio klausimo išėmimo iš darbotvarkės susilaikė Darbo partijos ir Tvarka ir teisingumas frakcijos, matomai jos palaiko dvikalbystę.

Juk iš tiesų, toks svarbus klausimas turėtų būti svarstomas viešai, o ne mėginamas prastumti klasta, susitarus keliems politikams Juk net Latvijoje, kur kitataučių bendruomenė žymiai gausesnė, nei Lietuvoje, dėl dvikalbystės įvedimo buvo surengtas referendumas, jame dauguma pasisakė prieš latvių kalbos valstybinio statuso panaikinimą. Galbūt tokį atvirą referendumą surengti bijoma  Lietuvoje ir mėginama patyliukais už tokį įteisinimą nubalsuoti Seime kol visuomenė nesusigaudys?

Juk grupė parlamentarų teisingai pastebėjo, kad priėmus pateiktą įstatymo projektą, automatiškai  būtų izoliuojamas Vilniaus kraštas, sukeltų grėsmę teritoriniam valstybės vientisumui, skaldytų ir supriešintų Lietuvos piliečius. Be to, iš naujo destabilizuotų padėtį tiek Latvijoje, tiek Estijoje, kur rusakalbiai gyventojai rodytų pirštu į Lietuvą ir reikalautų to paties.

Dar 1999 spalio 21 d. Konstitucinis teismas nutarė, kad žmogaus  teisių  negalima  varžyti ir teikti privilegijas lyties, rasės,  tautybės,  kalbos,  kilmės,  socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu, nes Konstitucijos 29 straipsnyje nustatyta: „Įstatymui,  teismui  ir  kitoms  valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Kodėl turėtume pažeisti lygybės principą ir suteikti lenkų kalbai išskirtinį statusą, kaip reikalauja LLRA veikėjai? Jie rėkia, kad juos neva diskriminuoja, tačiau patys reikalauja įteisinti kitas tautybes diskriminuojančius įstatymus.

Seimo narių grupė akcentavo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) 2013 m. birželio 18 d. sprendime pabrėžė, jog valstybinė kalba yra itin gintina ir saugotina vertybė, kurios vartojimas valstybės viešajame gyvenime kartu yra ir vienas iš valstybingumo garantų. Kyla natūralus klausimas, ar mūsų rinkti politikai stiprina Lietuvos valstybę ar ją griauna?

Manau visi sutiksime, kad nei Didžiojoje Britanijoje, Nei Vokietijoje, nei Lenkijoje, nei Rusijoje tokių klausimų nekiltų, nes tai fundamentalūs valstybingumo pamatai. Dar gilesnis nerimas apima pagalvojus, ką veikia Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos departamentas, kitos Lietuvos saugumo tarnybos. Ar dar kas nors gina Lietuvos valstybingumą? Juk priešas viduje daug pavojingesnis už išorinį, pavojų gesinti rytoj gali būti vėlu.

Niekas net nesiruošia minėti tiesos, kad Vilnius ir Vilnija tai lietuvių etnografinės žemės, kad čia gimė Lietuvos valstybė, kad Vilnius per amžius buvo Lietuvos sostinė, kad čia niekada nebuvo jokių tradicinių lenkiškų vandenvardžių ir vietovardžių, kad viskas čia yra lietuviška, o didžioji šio krašto gyventojų dalis yra sulenkėję lietuviai ir gudai, kurie tokiais ilgainiui tapo po 1569 m. Liublino sutarties, kuria Lietuva susijungė su Lenkija į Dviejų tautų respubliką, kad kad tikrieji lenkai atsikėlė tik kartu su 1920 m.. okupacija.

Jau ir šiandien matome Vilniaus ir Šalčininkų rajono lenkinimo LLRA pastangomis vaisius, kuomet siekiama uždaryti lietuviškas mokyklas, tėvai spaudžiami vaikus leisti į lenkiškus vaikų darželius, pagrindinėse vietos valdžios institucijose stengiamasi įdarbinti lojalius LLRA arba priklausančius šiai partijai, gyventojus, o viešojoje erdvėje kuriama pasaka apie baisiąją lenkų diskriminaciją, kurią neva atlieka lietuviai. LLRA organizuoja antilietuviškos propagandas kampanijas, įtraukiant Lenkijos organizacijas ir politikus, prie Lietuvos Respublikos atstovybių užsienyje ir rengdami piketus pačioje Lietuvoje.

LLRA įtakojamose informacinėse priemonėse vis garsiau kalbama apie „lenkų autonomiją“, tą kalbėjimą galima rasti radikaliame Lietuvoje leidžiamame „Kurier Wilenski“, įvairiuose portaluose lenkų kalba. Tačiau kiekvienas gerai žino, kad tautinės mažumos Lietuvoje turi visas ir dar didesnes teises ir laisves, nei kitose demokratinėse valstybėse.

Kadangi Lietuva yra Europos Sąjungos narė, tautinių mažumų teisių apsauga yra įteisinta Lietuvos teisinėje sistemoje, priimti teisiniai dokumentai, tarp jų ir Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija. Tautinės mažumos Lietuvoje negali būti ir nėra diskriminuojamos, jos turi savo spaudą, TV ir radijo eterį, laisvai ir nevaržomai buriasi į tautinius meno kolektyvus ir netgi politines organizacijas. Vien lenkiškų mokyklų, kurias finansuoja Lietuvos Respublika, yra priskaičiuojama virš 80. Veikia Balstogės universiteto filialas, kita gausybė galimybių laisvai reikšti ir puoselėti savo tautiškumą kasdieniniame gyvenime.

Tačiau pažvelkim į LLRA reikalavimų ir kaltinimų pagrįstumą. Lietuvos lenkų rinkimų akcija savo reikalavimus grindžia Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija. Tačiau Konvencijos nuostatos nepagrindžia partijos reikalavimų! Konvencijos 11 straipsnis leidžia mažumos kalba viešai pateikti ženklus, įrašus ir kitą privataus pobūdžio informaciją. Tas pats 11 str. leidžia teritorijose, kuriose tradiciškai gausiai gyvena tautinei mažumai priklausantys asmenys, visuomenei skirtus tradicinius vietovių, gatvių pavadinimus daryti ir mažumos kalba, jeigu yra pakankamas poreikis, teisinis pagrindas ir sąlygos. Todėl užduokime esminius klausimus, kurie akivaizdžiai atskleidžia LLRA melagystes:

  1. Kuo remiantis gatvių lietuviškų pavadinimų vertimus LLRA laiko tradiciniais pavadinimais?
  2. Kuo remiantis LLRA laiko, kad dabartiniai oficialūs vietovardžių pavadinimai Vilniaus rajone nėra tradiciniai?
  3. Koks tokių reikalavimų teisinis pagrindas, jei dvikalbiai užrašai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Valstybinės kalbos įstatymui?

Taigi, akivaizdu, kad situacija sudaroma dirbtinai, tokiu būdu LLRA faktiškai reikalauja įteisinti autonominį geopolitinį valstybės teritorijos darinį, išskirtą etniniu bei kalbiniu pagrindu ir pažymėtą dvikalbe atributika kelio ženkluose, gatvių lentelėse, kelių savivaldybių institucijų ir jų įstaigų iškabose. Lietuvos Konstitucijoje − jokia išskirtinėmis teisėmis besinaudojanti tautinė mažuma ir joks išskirtines teises turintis Lietuvos teritorijos darinys neminimas. Ar nemanote, kad tai pasikėsinimas į Lietuvos teritorinį vientisumą ir konstitucinę santvarką?

Pasigilinus, Lietuva praranda didžiulę dalį savo piliečių emigracijai, šalyje šiuo metu gyvena mažiau nei trys milijonai, kai tuo tarpu kaimyninės šalyse gyventojų priskaičiuojama dešimtys milijonų. Kiekvienam turėtų būti aišku, kad lietuviai yra tikroji saugotina mažuma ir 40 milijonų turinčios kaimyninės Lenkijos akivaizdoje, Lietuvos lenkų tautinei bendrijai tikrai negresia išnykimas. Taigi, reikia pradėti nuo atskaitos taško: kas yra tautinės mažumos ir kas tautinės bendrijos.

Lietuva nėra okupavusi jokių Lenkijos teritorijų ir niekada nevykdė priverstinės lituanizacijos. Atvirkščiai, tai Lietuvai teko prarasti savo žemes, patirti visą tarpukario etninio genocido ir prievartinės polonizacijos jėgą, kuomet beveik visos lietuviškos organizacijos buvo uždraustos, uždaryta virš 180 lietuviškų mokyklų, vykdomas persekiojimas tautiniu pagrindu, lenkinamos lietuvių ir gudų pavardės, tėvai verčiami leisti vaikus tik į lenkiškas mokyklas, o atsisakę tai daryti sodinami į kalėjimus arba net nužudomi.

Tai lietuvių tautybės mokiniams būdavo užkabinamos žeminančios lentelės ant kaklo už kalbėjimą lietuviškai. Toks mokinys galėjo jos atsikratyti tik įskundęs kitą lietuvį mokinį, ir lentelė būdavo perkabinama jam. Polonizacijos įrankiu buvo paversta net bažnyčia, net tikėjimas samprata devalvuota iki „polska wiara”, o seniausios indo-europiečių kalbos vartojimas naikinamas visais lygmenimis, ją niekinant, teigiant, kad Dievas tokios „niekingos“ kalbos nesupranta..

Sakysite, tai radikalūs pasisakymai ir neverta draskyti senų žaizdų, reikėtų nusileisti, gal tai praeis ir savaime „susitvarkys“, todėl polonizacijos įvertinimas yra tabu?  Bet jei mes pamiršime savo istoriją, mums gresia tas pats scenarijus, nes reakcinės jėgos vėl kelia galvas ir niekas jų nesuturės, tik mes patys galim ir privalom užkirsti kelią spekuliacijoms dėl Vilniaus krašto, privalome padėti tam tašką.

2014 m. sausio 22 d. Seimo Konstitucijos komisija surengiė susitikimą su Lietuvos Respublikos Konstitucijos kūrėjais, profesorius dr. J.Žilys paminėjo, kad pirmame Konstitucijos skirsnyje paminėta valstybinė kalba jokioms alternatyvoms nesudaro jokių prielaidų, tai yra dar viena politinė siena, kur lietuvių kalbai konkurencija negalima. Kita vertus, reikia priminti, kad Konstitucijos 37 straipsnis garantuoja teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius piliečiams, priklausantiems tautinėms bendrijoms, tačiau nelaužant Konstitucijos, ko dabar reikalauja LLRA.

Kadangi Premjeras laukia Konstitucinio Teismo išaiškinimo dėl dvikalbystės, kuris neva turėtų atrišti rankas apeiti Konstituciją, turime grąžinti tiek Premjerą, tiek Vyriausybę, tiek Seimą, tiek politinę tarybą ir valdančiąją koaliciją į realybę ir priminti apie prievolę vykdyti ir saugoti savo konstitucinius įsipareigojimus: valstybinė kalba – lietuvių kalba, Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedalijama į jokius valstybinius darinius.

Todėl dar kartą labai svarbu pabrėžti, ką akcentavo Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Konstitucinės ir administracinės teisės instituto dėstytojas prof. dr. Vytautas Sinkevičius, jog Konstitucinį Teismą reikia saugoti nuo politinio proceso ir politinių žaidimų, kad Konstitucinis Teismas privalo ginti Konstituciją, o Nepriklausomybės akto signataras Narcizas Rasimas atkreipė dėmesį, kad Konstitucinis Teismas privalo vadovautis tik Lietuvos Konstitucija, o ne pasauline justicija ir jei įstatymas prieštarauja Konstitucijai, teisėjai negali tokio įstatymo taikyti.

Reikia nuoširdžiai tikėtis, kad visos tautinės bendruomenės ir mažumos tai supranta, kad skiria politinius intrigantus ir kad nepaisydami jokių mėginimų mus sukiršinti, mes toliau, drauge susikibę už rankų, kursime mūsų bendrą valstybę, ją ginsim ir saugosim, kad čia būtų gera ir saugu gyventi mums ir mūsų vaikams. Te gyvuoja Lietuva!

Kategorijos: Lietuvos repolonizacijai – ne!, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *