M.Varaška. Ar liausimės menkinti Referendumą? (57)

Mantas Varaška |  DELFI, K.Čachovskio nuotr.

Mantas Varaška | DELFI, K.Čachovskio nuotr.

LR Konstitucijoje nustatyta, jog „Svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu“.

Taip pat minima, jog „referendumas skelbiamas, jei jo reikalauja ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę.“ Antrasis teiginys reikšmingas tuo, jog Tautos atstovai gali laisvai pasirinkti, kokį klausimą jie nori pateikti visuotiniam apsisprendimui.

Konstituciniame Referendumo įstatyme yra išskiriami paprastieji ir privalomi Tautos balsavimai. Priklausomai nuo to, nustatyti skirtingi įvykusio referendumo balsų skaičiaus reikalavimai. Kol kas nesiplečiant į šių sąlygų įvairovę, pažymėtina, jog referendumas dėl žemės pardavimo ir paties referendumo vykdymo sąlygų pakeitimo laikytinas privalomuoju.

Galiausiai įstatyme pažymėta, jog „Seimo sudaryta ekspertų grupė gali padaryti išvadą, kad piliečių reikalavime paskelbti referendumą teikiamas sprendimo tekstas gali neatitikti Lietuvos Respublikos Konstitucijos. Seimas šią nuomonę turi paskelbti visuomenei, tačiau ji negali būti pagrindu neskelbti referendumo.“

Kitaip tariant, įstatymas nenumato galimybės uždrausti Tautai balsuoti dėl Konstitucijai prieštaraujančios jos pataisos. Ši sąlyga neturi jos taikymo išimčių. Kodėl? – atsakymą rasime vėliau, susipažindami su šalies, kurioje išaugo Tautos suvereniteto idėja, patirtimi.

Apie Referendumo sąlygas ir pasitikėjimą

Po paskutinio (ir išskirtinio jo vykdymo prasme) balsavimo dėl Lietuvos narystės ES 2003-iaisiais beveik dešimtmetį neturėjome kito įvykusio (taigi sukeliančio teisines pasekmes) referendumo. Tuo laikotarpiu kilo vis daugiau nepasitenkinimo dėl neveikiančio stipriausio tiesioginės demokratijos (Tautos valios) pasireiškimo būdo.

Kalbantis su žmonėmis, studentais, teisininkais apie referendumo vykdymo problemas, anksčiau tekdavo ginti griežtas jo taisykles. Diskutuodavome, ar pvz. 300 000 tūkstančių rinkimų teisę turinčių piliečių kvota nėra per didelė nuo emigracijos išretėjusiai Lietuvai. Kaip Konstitucijos stabilumo šalininkas maniau, jog šis reikalavimas nėra per didelis. Jei Tautai keliamo klausimo svarba yra tikra, ją palaikytų ir dar didesnis rėmėjų skaičius.

Tuo pačiu save ir kitus (pvz. būsimus teisininkus) tikinau, jog griežtas referendumo sąlygas atperka jo vykdymo tuo labiau – įvykusio balsavimo pasekmės. Netgi pasisekęs patariamasis referendumas demokratiškoje šalyje laikytinas privalomu. Juk pati Tauta pasisakė svarbiausiu jos gyvavimo klausimu.

Apie valdžios požiūrį į Referendumą ir nusivylimą

Pirmą kartą savu suvokimu apie referendumą suabejojau 2012-aisiais. Tada įvyko balsavimas dėl nepritarimo naujos atominės elektrinės statybai. Tiesa, priešingų sprendimų dėl šio klausimo kol kas nėra. Tačiau aukščiausio lygio politikai, Seimas iki šiol nesugebėjo aiškiai patvirtinti, jog Tautos sprendimas bus paisomas.

Politikų vidinės dvejonės numanomos: patariamasis referendumas buvo vykdomas jų pačių siūlymu, naudojamas kaip rinkimų jaukas. Referendumui įvykus staiga (bet pavėluotai) suprasta, jog šis Tautos sprendimas nėra paprastas rinkimų programos popierėlis, kurį po balsavimo galima vėl lengvai pamiršti ketveriems metams.

Tuo tarpu protaujantiems piliečiams paaiškinti neva „jų nuomone buvo pasinaudota“ ar „referendumas tik patariamasis“ tapo kur kas sudėtingiau. Asmeniškai balsuodamas UŽ naujos AE statybą, aiškiai suvokiau, jog daugumos sprendimas gali būti ir kitoks. Šimtai tūkstančių žmonių eidami balsuoti taip pat žinojo, kad laimės tik vienas požiūris, tačiau visi turės jo laikytis. Referendumui įvykus, kitos nuomonės piliečiai neprotestavo, nekėlė neramumų. Jie išlaikė pakantumą referendumui. Valdžia, deja, – ne.

Politikų išsisukinėjimai dėl 2012-ųjų metų referendumo rezultatų pripažinimo buvo nepagarba demokratijai. Panieka Tautos valiai. Dviveidiškumas sau palankiais atvejais ją pripažįstant (sėkmingi rinkimai), o nepatogiais – atmetant. Referendumo kaip idėjos, konstitucinės vertybės palaidojimas. Tiesa, tuo metu tarp duobkasių nesimatė konstitucinės, valstybinės teisės atstovų…

Apie teisininkų „šiukšliadėžę“ Referendumui ir Tautos valiai

Po minėtų valdžios akibrokštų 2013 m. vėl kilusios paskatos dėl naujo Tautos apsisprendimo žemės pardavimo ir paties referendumo sąlygų keitimo klausimais buvo stebėtinai greitos ir sveikintinos! Parašytas šauktukas nereiškia, jog pritariama šiems siūlymams. Mes galime ir nebūti teikiamų idėjų šalininkais, tačiau turime pripažinti kitų teisę jas iškelti. Ir drauge referendumu spręsti, kieno bus viršus.

Tačiau nemažai Lietuvos teisininkų, tarp jų ir Vyriausiosios rinkimų komisijos narių iš anksto pareiškė esą 300000 tūkstančių Lietuvos piliečių valia yra… „tuščias reikalas“. VRK atstovai 2013 metų rugpjūtį pritarę referendumo iniciatyvai ir pačiam tekstui ūmai apsigalvojo. Nuomonei pagrįsti buvo pasiremta nesenu Konstitucinio teismo nutarimu dėl LR Konstitucijos pataisų atitikties ES stojimo sutarties reikalavimams.

Deja, Konstitucinis teismas nagrinėjo visai kitą problemą (Euro įvedimas), o Konstitucijos pataisą vertino kaip Seimo narių pasiūlymą, neturintį nieko bendro su referendumu. Tačiau šie esminiai skirtumai teisės specialistams neužkliuvo.

Dar mėginta pasinaudoti „bulgarišku“ pavyzdžiu, kur Konstitucinis teismas panaikino panašias vietos parlamento konstitucines pataisas dėl žemės pardavimo užsieniečiams ribojimo. Gaila, jog mūsų teisininkai neskiria (ar nenori skirti?) konstitucijos pataisos reikšmės priimtos parlamento ir Tautos referendumo būdu.

Vietoj „bulgariškų“ sensacijų mums vertėtų remtis kur kas svaresne Prancūzijos Konstitucinės tarybos patirtimi. Vadovaujantis ja, Tautos valia priimtos Konstitucijos pataisos neginčijamos, esant prieštaravimams, keičiamos kitos Konstitucijos nuostatos. Taip tikrąja Konstitucija arba aukščiausia teise laikoma vėliausiai pareikšta Tautos valia.

Mėgėjišką ar atsainų konstitucinės teisės (ir savo padėties) suvokimą galima atleisti Rolandui Paksui. Tačiau teisininkams (ypač VRK nariams) derėtų paisyti įstatymo. Jie turėtų atsiminti, kas (tik Seimo sudaryta ekspertų grupė) gali iškelti abejones dėl referendumu teikiamos Konstitucijos pataisos pagrįstumo.

Kiek žinoma, kol kas tokios grupės Seime nėra. Jos ir negali būti nes parlamentas nėra gavęs VRK dokumentų dėl referendumo paskelbimo. Konstitucinis Referendumo įstatymas nei VRK nariams nei politikams nesuteikia teisės ginčyti referendumo teksto turinio teisėtumą.

Neigiami žmonių, politikų išankstiniai pareiškimai apie referendumo teisėtumą menkina piliečių valią, skatina visuomenės nesantaiką. Tačiau kai tokias nuomones išsako teisininkai… Konstituciją ir Tautos valią su žemėmis sumaišo tie, kurie turėtų atkakliausiai jas ginti…

Apie Referendumo savybes, kurių negalime paneigti

Mums – piliečiams, politikams, teisininkams, žiniasklaidai užuot abejojus ypatinga Referendumo galia, vertėtų įsidėmėti Įstatymo pradžią. Ji – geriausia svarstymų apie Tautos valią esmė ir pabaiga:

“Lietuvos Respublikos Seimas, vadovaudamasis <…> Konstitucijos nuostatomis kad:
„Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai“,

„niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių galių“,

„aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus“,

„svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu“,
priima Referendumo Įstatymą.“

Esant trunkamiems pilietinio mąstymo sutrikimams, šias eilutes skaitykime kas dieną.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *