P. Gylys. Euras, Lietuva ir Jungtinės Europos Valstijos (52)

Povilas Gylys | Alkas.lt nuotr.

Povilas Gylys | Alkas.lt nuotr.

„Braliukai“ latviai tapo 18-ąja euro zonos nare. Tai reiškia, kad Lietuva liko vienintelė Baltijos šalis, kuri tebeturi savo nacionalinę valiutą. Tiesa, Adolfo Šleževičiaus dėka – mes su šviesios atminties Juliumi Veselka tam nesėkmingai priešinomės – mūsų šalis jau seniai, t.y.  nuo 1994 metų neturi tikros, visavertės nacionalinės valiutos ir, atitinkamai, savarankiškos monetarinės politikos, nes mūsų centrinis bankas veikia pagal taip vadinamą valiutų valdybos modelį.

Veikiant pagal šį modelį, Lietuvos bankas (LB) negali daryti įtakos litų kiekiui pinigų cirkuliacijoje, palūkanų normai šalyje. Kitaip sakant, jis negali prisidėti prie valstybės vykdomos skatinančios ar ribojančios  makroekonominės politikos.   Lito kursas šiame modelyje yra fiksuotas, nelankstus. Pradžioje litą „prikalėm“ prie JAV dolerio, o vėliau „pririšom“ prie euro. Taigi, LB ir ramaus ekonomikos skrydžio ir ekonominių audrų bei perkūnijų metu veikia autopiloto principu. Todėl prie jo šturvalo gali sėdėti bet kas- teisininkas, sociologas, politologas. Nes jam belieka stebėti, kas vyksta. Šturvalas, kurį turi ir gali valdyti  pagal klasikinį modelį  veikiantys centriniai bankai, yra fiksuotoje padėtyje ir nepajudinamas. Tiesa, Lietuvos bankas gali prižiūrėti komercinius bankus. Jei moka tai daryti…

Pirmasis instinktas, stebint, kaip estai ir latviai įsijungia į Europos pinigų sąjungą, yra- būtina paspartinti euro įvedimą mūsų šalyje. Daug kas impulsyviai klausia: kaip mes galėjom taip atsilikti? Arba – kodėl mes paskutiniai?

Tačiau tris kart įkvėpę ir iškvėpę, iki dešimt suskaičiavę, turėtume blaivia galva apsvarstyti situaciją. Pavyzdžiui, ką gavo ir ką prarado estai ir latviai. Arba, kodėl neskuba kiti kaimynai – lenkai, čekai, vengrai? Negi jie kvailesni nei Baltijos šalys? O ką prarado ar išlaikė britai, švedai turintys suverenias, nacionalines pinigų sistemas su pagal klasikinį modelį veikiančiais centriniais bankais priešakyje?

Deja, mūsų naujoji nomenklatūra  mums laisvai tokių klausimų svarstyti neleidžia. Ji bruka mums mintį, kad stojimas į euro zoną yra neišvengiamas gėris, reiškia vien tik naudą. Tokią mintį mums nuolat perša premjeras, finansų ministras, Lietuvos banko vadovas ir nemaža politologų bei žurnalistų dalis. Jie, kaip velnias kryžiaus, vengia kalbėti apie neigiamas proceso puses ir taip, manau, sąmoningai supaprastina, susmulkina, sumažina problemą taip klaidindami tautą.

Juk visi žinom: nėra to blogo, kas neišeitų į gerą ir nėra to gero, kas neišeitų į bloga. Kitaip tariant, nėra absoliučiai gerų ir absoliučiai blogų sprendimų. Tie, kurie tikrovę mato rožinėmis spalvomis, nėra realistai. Pastarieji stengiasi pamatyti abi – teigiamą ir neigiamą -kiekvieno reiškinio puses.

Taip, įsijungimas į euro zoną neabejotinai atneša keliagubą naudą. Pirmiausia, įvedus eurą dingsta taip vadinama valiutinė rizika, t. y. rizika, kad lito kursas gali pasikeisti ir daliai žmonių, firmų atnešti žalos. Įsivaizduokime situaciją, kai dėl priežasčių, kurių šiame mažame straipsnelyje negalime aptarti, lito kursas, kitaip sakant – jo kaina valiutų rinkose, krinta ir dėl to už vieną  eurą tenka mokėti ne dabartinę kainą ~3,5 lito, o 5 litus. Atitinkamai pabrangtų doleris, JK svaras ir kitos lietuvių už litus perkamos užsienio  valiutos. Pajamas gaunant litais ir negalint išsiversti be eurų, nes, tarkim, reikia grąžinti eurais paimtą paskolą būsto statybai, lito nuvertinimo atveju, nemaža dalis – šimtai tūkstančių – individų ir firmų patirtų nemažus nuostolius.

Pateiksiu supaprastintą pavyzdį. Sakykim, šeima yra paėmusi kreditą, kurio suma yra 100.000 eurų. Dabartinėmis sąlygomis,  paprastumo dėlei atsiribokime nuo palūkanų, turėtų grąžinti skolą, kurios suma litais ~350.000 litų. Bet litui nuvertėjus ir santykiui tarp euro ir lito tapus 1:5, skola be palūkanų litais, vien dėl lito kurso kritimo, padidėtų iki 500.000 Lt, t.y. maždaug 150.000 litų. Visuomenėje yra nemaža grupė žmonių, kurie supranta valiutinę riziką, t.y. grėsmę, kad litas gali nuvertėti ir vien todėl yra už euro įvedimą. Suprantamas privatus interesas. Įvedus eurą visos skolos ir visos pajamos būtų išreikštos eurais, todėl valiutinė rizika išnyksta. Iš eurais paimtų kreditų būstą pasistatę euro įvedimo atveju lengviau atsidustų. Jaučiu, tokių nemažai tarp žurnalistų, politologų, politikų, verslininkų ir kitų įtakingų žmonių.

Kitas laimėjimas gyventojams bei verslui, tiesa, šiuo atveju pralaimi bankai, yra taip vadinamų konvertavimo arba lietuviškai valiutos keitimo kaštų išnykimas. Tie kaštai aktualūs žmonėms, kurie veikia tarptautiniu mastu, pradedant verslu, baigiant turistais. Pastariesiems vykstant į euro zonos šalis nereikėtų keisti litų į eurus ir už tai mokėti bankams komisinius už valiutos keitimą. Bankai netektų kelių šimtų milijonų litų pajamų, bet tiek pat laimėtų firmos ir fiziniai asmenys.

Trečias laimėjimas – tai didesnis  kainų skaidrumas tarptautiniu mastu.  Būdami euro zonoje, galėtume tiesiogiai palyginti, pavyzdžiui, sviesto kainas Vokietijoje ir Lietuvoje. Tiesiogiai palyginami būtų ir darbo užmokesčiai ir kiti ekonominio gyvenimo parametrai. Pamatytume, kad kai kas pas mus tikrai ne taip, kaip turi būti. Pavyzdžiui, kad  proporcijos tarp pagrindinių prekių kainų ir darbo užmokesčio sunkiai paaiškinamos. Toks skaidrumas padėtų geresniam mūsų padėties  suvokimui,  konkurencijai, labiau subalansuotam kainų išsilyginimui vidutiniu ir ypač ilguoju laikotarpiu.

Kiti pranašumai nėra tokie akivaizdūs, kaip juos bando pateikti mūsų naujoji nomenklatūra, sakanti, kad, tarkim, dėl euro įvedimo labai (net 50 mlrd. Lt) padidės užsienio prekybos su ES šalimis apimtys, sumažės palūkanos ir t.t. Kartais mūsų valdytojai persistengia ir kalba apie naudas, kurios įstojus  į euro zoną gali tapti žalomis. Arba bando nutylėti, tai kas nėra patrauklu. Pavyzdžiui, kad teks mokėti įnašą į bendrą stabilumo fondą. Beje, įnašo sumos gana įspūdingos. Vadinasi,  bus juntamas papildomas krūvis mūsų viešiesiems finansams.

Pabandykime plačiau aptarti galimas su stojimu į euro zoną susijusias grėsmes. Apie jas mūsų vadai – nė mur mur. Bet veik kiekviename reiškinyje ar veiksme, kaip sakyta,  glūdi ir naudos, ir grėsmės. Duotu atveju, kai kurios ir jų yra strateginės. Viena iš esminių neigiamų pasekmių yra galutinai prarasta galimybė vykdyti nacionalinius interesus atitinkančią monetarinę politiką, t.y. galimybė naudoti pinigų masės kiekio valdymą, diskonto normą arba kitaip –  bazinę palūkanų normą,  o taip pat valiutos kursą makroekonominės politikos tikslams. Vienais atvejais ekonomikos skatinimui, o pastarajai perkaistant –  ūkio plėtros pristabdymui. Krizė Europos pietuose  rodo, kaip šių svertų pristinga šalims, patekusioms į bėdą.

Čia galima pateikti ir Jungtinės karalystės pavyzdį. Neįstojusi į euro zoną  paskutinės krizės metu JK turėjo galimybę išnaudoti VISĄ monetarinės ir fiskalinės politikos arsenalą. Šios šalies centrinis bankas padidino cirkuliacijoje esančių pinigų kiekį maždaug  200 mlrd. svarų, bazinę palūkanų normą sumažino nuo maždaug 5 proc. iki 0,5 proc. (tai atpigino kreditus),  svaro kursui leido kristi maždaug penktadaliu.  Be to, norėdama išlaikyti visuminę paklausą ir nesužlugdyti viešojo sektoriaus, ji drastiškai nemažino valstybės išlaidų dėl ko biudžeto deficitas gerokai išaugo – iki 11proc. nuo  BVP. Tačiau visų šių priemonių, jos mūsų politinės klasės nėra suprastos, dėka tos šalies nacionalinis produktas sumažėjo keletu, o ne keliolika  procentų kaip Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Jeigu JK nebūtų taikiusi šių priemonių, jos rezultatai būtų panašūs į mūsiškius.

Pasakyta rodo, kokia svarbi yra visavertė makroekonominė politika ekonominės plėtros  apskritai ir krizių suvaldymo požiūriu konkrečiai. Tai taip pat paaiškina, kodėl ne tik JK, bet ir, kad ir mažesnė, savus pinigus išlaikiusi Švedija, ilgam atideda euro įvedimą. Beje, tik 10 proc. švedų palaiko euro įvedimo idėją. Kadangi tai demokratiška šalis, jokia vyriausybė ten nedarys to, kam visuomenė nepritaria. Latvijoje ar Lietuvoje visuomenės nuomonė nėra reikšminga. Be to, ja galima  manipuliuoti…  Tai nacionaliniai šių šalių politinės sistemos ypatumai.

Graudu stebėti, kaip menkai makroekonominės politikos dalykus išmano mūsų šalį, taip pat ir viešąją nuomonę, valdantys. Pavyzdžiui, viešojoje erdvėje pavojinga sakyti, kad lito kurso kritimas gali turėti ir teigiamų pasekmių, nes stiprina eksporto šakų padėtį. Tiesa,  pabrangina importą. Bet užsienio prekybos  balansas, t.y. balansas tarp eksporto ir importo tokiu atveju gerėja. Pabandykit kokioj nors populiarioj laidoj pasakyti, kad aukštas lito kursas gali būti blogis (nes menkina eksporto galimybes), o žemas kursas gali atnešti naudos, nes skatina užsienio investicijas. Kiltų reali grėsmė, kad laidos vedėjo bei kitų studijos  dalyvių būsi „užkapotas“. Nors ekonominiuose vadovėliuose ir rašoma taip, kaip aukščiau išdėstyta. Bet ko norėti, kai pas mus LB vadovas – teisininkas, o net ekonomines laidas veda ekonominio išsilavinimo neturintys žmonės.

Kita rimtų abejonių kelianti aplinkybė – įsijungimas į sistemą, kuri pagal savo politekonominę logiką turi tapti Jungtinėmis Europos valstijomis. Apie tai kalba ne tik keinsistinės krypties ekonomistai Džozefas Stiglicas (Joseph Stiglitz) ar Polas Krugmanas (Paul Krugman), bet ir neoliberalios mąstysenos atstovai, tokie kaip, pavyzdžiui, buvęs JAV centrinio banko vadovas Alanas Grynspenas (Allan Greenspan).

Jų nuomone, euro zona su savo vieninga bankų sistema, vieninga monetarine politika yra netvari. Tik tuo atveju, jeigu ji būtų papildyta vieninga, iš vieno europinio centro vykdoma fiskaline politika, ekonominiai procesai būtų tvaresni. Holistas čia pridėtų: ir bendro europinio gėrio būtų sukurta daugiau. Vykdant koordinuotą monetarinę ir fiskalinę politiką, krizių prevencija būtų nepalyginamai efektyvesnė. Bet bėda – tikra, visavertė, vieninga europinė fiskalinė politika galima tik tuo atveju, jei politinė integracija yra pasiekusi aukštą brandumo lygį. Kitaip sakant, tai turi būti Europos šalių federacija, kuri iš anksto vadinama Jungtinėmis Europos valstijomis (JEV).

JEV turėtų būti labai panaši į JAV arba  Šveicariją. Ji turi turėti pakankamai stiprią centrinę valdžią, kuri renka federalinius  mokesčius ir per federalinį biudžetą finansuoja federalinio lygio viešųjų gėrybių kūrimą – bendros kariuomenės, policijos ir pan. išlaikymą. Be to, ji reaguoja į makroekonominę situaciją, vykdydama diskretišką mokesčių ir išlaidų politiką arba ateina į pagalbą smarkiai nukentėjusioms valstybėms – federacijos narėms. Veikia tokioje vieningoje ekonominėje  erdvėje ir taip vadinami savaiminiai stabilizatoriai– automatiškai reaguojantys į nuosmukius ir ekonomikos perkaitimus režimai.

Jungtinių Europos Valstijų  kūrimas yra problemiškas, nes, pirma, jis vykdomas vogčiomis, antra, jį vykdo Briuselio institucijos, pasitikėjimas kuriomis yra menkas, trečia, tokios šalys kaip Prancūzija nenori atiduoti „centrui“ dar didesnę savo nacionalinio suvereniteto dalį. Ir Prancūzija čia ne viena, nes daugelyje šalių kyla  nepasitenkinimas tuo, kad nacionalinės valstybės patyliukais netenka vis didesnės dalies savo suvereniteto, už tai negaudamos deramo kiekio bendrojo gėrio, europinio lygio viešųjų gėrybių, turinčių ekonominio saugumo, tvarumo, stabilumo ir kitokias išraiškas. Tokiais atvejais primenama – šalys nestojo į  federaciją, į Jungtines Europos valstijas. Jos stojo į Europos sąjungą, kuri yra vieninga rinka, muitų sąjunga ir t.t., bet nėra tikras federacinis darinys…

Egzistuoja dar viena – paradigminė kliūtis, trikdanti sėkmingą Europos integraciją. Pastarąją bandoma vykdyti neoliberalios ekonominės filosofijos rėmuose. Tai reiškia, kad integracijos procesas vyksta dėl nesupratimo ar sąmoningai ignoruojant europinio lygio viešųjų gėrybių poreikį. Padėtis šiuo požiūriu pasikeistų, jeigu būtų vadovaujamasi holistiniu integracijos suvokimu. Deja, dėl įvairių priežasčių holistinis mąstymas mūsų žemyne blokuojamas. Holizmas yra reali ir veiksminga paradigminė alternatyva individualistiniam, neoliberaliam mąstymui bei veikimui. Jo rėmuose galima suderinti, sutaikyti privatų ir viešąjį gėrį, rinkos ir solidarumo bei socialinio teisingumo režimus, atsikratyti rinkos fundamentalizmo prietarų, kurie, be kitų dalykų, pasireiškia verslo ir ekonomikos sutapatinimu.

Jungtinių Europos Valstijų projektas bent kol kas pasmerktas nesėkmei. Demokratinių šalių sąjungos negali būti kuriamos vogčiomis, tautas pastatant prieš faktą. Kaip kitaip galima traktuoti dabartinę euro zonos plėtrą? Tai, kad žingsniai federacijos link, tai liudija faktai, atliekami deramai nesitariant su tautinėmis valstybėmis, atvirai nekalbant, kad tai labai rimtas žingsnis į JEV, daro tą procesą neskaidrų, vadinasi ir nedemokratišką. Latvija ir Lietuva perima tas nedemokratiško veikimo taisykles. Juk tik penktadalis „braliukų“ rėmė euro įvedimą šiuo metu. Lietuvių dauguma taip pat skeptiškai žiūri į nacionalinės valiutos atsisakymą. Kartais atrodo, kad tauta geriau nujaučia makroekonomikos ir politekonomijos principus nei elitas…

Egzistuoja dar viena problemos pusė. Federacija  ekonomiškai yra reikalinga tik euro zonos šalims. Tik joms federacija – ekonominė būtinybė. Kitos šalys euro zonos  judėjimo link federacijos atveju lieka „už borto“. Tai smarkiai komplikuoja politinę padėtį kontinente. Europos sąjunga gali skilti į dvi, o gal net tris – euro zona, senosios ES šalys nepriklausančios euro zonai ir Vidurio Europa – dalis.

Neatmestinas dar vienas scenarijus: euro zoną, greičiau nei susiformuos Jungtinės Europos Valstijos, gali ištikti dar viena gili krizė. Todėl dalis euro zonos šalių gali būti priverstos palikti pinigų sąjungą, susigrąžinti nacionalinę valiutą (labiausiai tikėtinos kandidatės – Graikija ir Kipras), ją devalvuoti ir per tai atgauti savo tarptautinį konkurencingumą tarptautinėse rinkose. Tokio scenarijaus nuostoliai toms valstybėms ir euro zonai apskritai būtų didžiuliai. Įdomu būtų apsvarstyti, kokia tokio scenarijaus atveju būtų Lietuvos situacija.

Apibendrinant tenka konstatuoti, kad esame labai komplikuotoje situacijoje. Iš vienos pusės, A.Šleževičiaus mūsų šaliai „padovanotas“ valiutos valdybos modelis stato dabartinius Lietuvos politikus į keblią padėtį. Viena vertus, lyg ir reiktų eiti į euro zoną, nes vis tiek negalime vykdyti savos monetarinės politikos. Situacija nebūtų tokia kebli, jei mes turėtume svyruojantį valiutos kursą, kaip, pavyzdžiui, lenkai. Tuomet lito kursas svyruotų veikiamas rinkos jėgų ir reikštų taip liberalų mėgiamą savaiminį kurso prisitaikymą prie situacijos. Lenkų zloto kursas, artėjant krizei, sumažėjo kone  trečdaliu ir lietuviai puolė važiuoti pas kaimynus pigiai prisipirkę jų valiutos. Lenkijai tai reiškė jų eksporto padidėjimą, o mums – importo iš šios šalies augimą. Zloto kurso savaiminis kritimas yra vienas iš svarbiausių veiksnių, paaiškinančių, kodėl Lenkijos ekonomika taip mažai nukentėjo nuo krizės. Kita svarbi aplinkybė –  Lenkijos politinis elitas buvo išlaisvintas nuo pareigos priimti rizikingą politinį sprendimą – keisti zloto kursą. Viskas vyko be politikų dalyvavimo.

Mūsų valdžia negali pasinaudoti savaiminiu  lito kurso svyravimu, nes litas yra „prikaltas“ prie euro. Jai norint pagerinti eksporto sąlygas, užsieniečiams atpiginti investicijas,  tektų priimti atitinkamą sprendimą – devalvuoti litą. O jis yra labai skausmingas, nes  yra nepalankus ne tik kreditus eurais paėmusiems, bet ir importuotojams. Tam reikia politinio ryžto, o taip pat nuoširdaus tarimosi su visuomene, įvairiais jos sluoksniais. Argentina tokį žingsnį savo metu žengė ir jis davė teigiamų makroekonominių rezultatų.

Euro įvedimas politinį  elitą išgelbsti nuo šios politinės kančios – būtinybės priimti skausmingus, politiškai rizikingus sprendimus. Taigi įvesdama eurą mūsų politinė klasė pabėga nuo nemalonios atsakomybės.  Kadangi ta klasė neturi gebėjimo mąstyti strategiškai, ji nesuvokia, kad įstojus į euro zoną mūsų galimai – tfu tfu – laukia Graikijos likimas arba sunkumai susijęs su – vėl tfu tfu- pačios Europos pinigų sąjungos dezintegracija.

Taigi, antra vertus, įstojus į euro zoną ir atsisakius savarankiškos monetarinės politikos, situacija išlieka kebli –  kančių rizika esant į euro zonoje neišnyksta. Graikijos pavyzdys turėtų būti pamokantis: euras ne tik neišgelbėjo šios šalies,  bet jai primesta labai griežto taupymo politika nemažos dalies ekonomistų nuomone tik pagilino  krizę šioje šalyje. Kančios neišvengiamos ir tuo atveju, jei euro zoną ardytų išcentrinės jėgos ir ji suskiltų.

Manytina, kad dabartiniai Lietuvos valdytojai  tikisi, jog stojimo grėsmės  taps tikrove valdant jau kitai politikų pamainai. Arba, kad visas problemas išspręs Briuselio „centras“. Esą jis žino geriau. Betgi istorija ir aukščiau išdėstyti argumentai mums sufleruoja – nereiktų gyventi šia diena ir per daug pasitikėti „centrais“. Ypač, kai jie neturi pakankamų galių efektyviai veikti, nes yra šlubi – neturintys tikrų fiskalinės politikos svertų  ir kai jie per dažnai tarnauja  sau, bet ne bendram europiniam gėriui.

Šiame nedideliame straipsnelyje mes nesiekiame duoti visapusiškų ir galutinių vertinimų bei politinių receptų. Mūsų tikslas buvo parodyti, kad euro įvedimo klausimas yra žymiai sudėtingesnis nei bando pateikti mūsų finansų ministras Rimantas Šadžius ir kad reikalinga laisva diskusija tarp skirtingas nuomones turinčių žmonių ir kad ta diskusija neturi būti supaprastinta iki propagandinio lygio.

P.S. Politinei klasei norėčiau priminti, kad referendumas dėl euro įvedimo būtų ir teisėtas, ir prasmingas. Taip, Lietuva, kaip ir kitos į ES stojusios šalys, pasižadėjo įsivesti eurą. Tačiau tame pasižadėjime nebuvo datos. Todėl tauta turi teisę apsispręsti dėl to, ar verta stoti į euro zoną DABAR? Drįstu teigti, kad tautos sprendime būtų daugiau išminties ir nacionalinių interesų suvokimo nei dabartinėje nomenklatūros pozicijoje. Tiesa, su sąlyga, kad tautai būtų leista laisvai diskutuoti, aptarinėti VISUS argumentus „už“ ir „prieš“.

2014 01 06

Kategorijos: Lietuvos kelias, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

52 komentarai

  1. už JEV:

    Aš už!
    TAIP – EURAS IR JUNGTINĖS EUROPOS VALSTIJOS!
    Tikiuosi ir linkiu, kad greitu laiku turėsime EURĄ, o ES palaipsniui taps federacija! 🙂

  2. kaunietis:

    Tautos balsas – Dievo balsas. Todėl sėdintys valdzioja setono tarnai ir bijo to balso:)

  3. P. Gylys lygindamas Lietuvą su valstybėmis, turinčiomis laisvą valiutos kursą, pamiršta labai svarbų faktą: jų ekonomika daug kartų didesnė už Lietuvos. Lietuva su savo gyventojų skaičiumi tėra kaip viena Lenkijos vaivadija. Dar labiau atrodo palyginimas su Britanija, kuri, skirtingai nuo Lietuvos, turi galimybę skolintis savo valiuta. O Lietuva, net ir gyvendama su litu, skolintis nacionaline valiuta turi labai ribotas galimybes. Didžioji skolų dalis denominuota eurais, į kurios palūkanas, kol neturime euro, įskaičiuota ir valiutinė rizika.

    • Nepolitikas:

      Profesoriau, „P. Gylys lygindamas Lietuvą su valstybėmis,”, bet kad tamsta irgi ne ku-ku. Ekonomika yra mokslas, kaip algebra, geometrija ir t.t., jį negali būti „didesnė“, ar „mažesnė“. Tai yra priemonė geriau valdyti ūkį. Visa ES sistema yra finansinė piramidė, kuri be nauju „indėlininku“ labai greitai subyrėtu. Euras absoliučiai nieko gero neduoda, jis stabdo Tautos ūkio augimą ir neleidžia mažinti nedarbą, mažino piliečių gerovę, bei naikina šalies finansinį saugumą ir nepriklausomybę. Todėl ir matom, kaip valstybės tiesiog verčiamos įvesti eurą, nors propaganda pateikia tai kaip „savo noro“.

    • Kalbi kažkokias nesąmones. Ekonomikos dydis matuojamas BVP. Iš konteksto turėtum suprasti, kad kalbu ne apie ekonomikos mokslą (angl. economics), bet apie konkrečių šalių ekonomikas (angl. economy). Taigi norėjau pasakyti, kad Lietuvos BVP daug kartų mažesnis už Britanijos ar Švedijos ir vargu ar verta lyginti jų valiutinius režimus su Lietuva. Ar kas nors dar neaišku?

      • Nepolitikas:

        „Ekonomikos dydis matuojamas BVP“ -homoseksualistų atradimai … O matematikos dydis – gėjų skaičiumi ES [kvadrate]. O tavo „BVP“ absoliučiai nieko nerodo, ko daugiau prisiskolini to didesnis … 🙂

    • Studentas:

      Teisingai, Jonai. Pagarba Jums!

    • Jeigu BVP nieko neparodo, kodėl lietuviai emigruoja vien į tas valstybes, kurių BVP tenkantis vienam gyventojui ženkliai didesnis nei Lietuvos?

      • Nepolitikas:

        Ir vėl juokingas klausimas – daugiau uždirbti. Pvz. Vokietijoje: Minimalusis valandinis atlygis yra 8,5 euro. Vienas euras = 3.45 Lt. Taigi jeigu 8,5 X 3,45=29.33 Lt. Minimalioji mėnesinė alga (MMA) 29,33 Lt X172 (val.)=5 045 Lt. O Lietuvoje :
        Minimalioji mėnesinė alga (MMA) 1000 Lt 2013-01-01 (Žin. 2012, Nr. 152-7772)
        Minimalusis valandinis atlygis 6,06 Lt 2013-01-01 (Žin. 2012, Nr. 152-7772)

    • Studentas:

      Žiūriu, taip pat esat iš jaunimo 🙂
      Taigi, mano teorija apie kartų susikaldymą absoliučiai teisingai. Net paieškoti reiktų tokios šuanios koreliacijos!as jaunimas, visi jaunesni ekonomistai – už eurą ir gilesnę Lietuvos integraciją į ES. O senoji karta – dažnai mąsto kardinaliai atvirkščiai. Nors ne visi.

  4. rembo ligonis:

    Keistenybės ir šlapi sapnai: sovietinis propesorius patriotų tinklapyje agituoja už….už ką?… atrodo, kad už “vieningą” RUBLĮ… pasiklysta tarp dviejų pušų: iš pradžių teisingai pareiškia, kad Lietuva neturi nei nacionalinės valiutos, nei savarankiškos pinigų politikos nei veiksmingo Centrinio Banko – nes Lietuvoje galioja valiutų valdybos modelis, kuris visus šiuos dalykus iš principo panaikina; toliau Gylys ima verkšlenti, kad Euras atims mūsų “piniginę nepriklausomybę” (kurios, kaip jis pats sako aukščiau, nėra ir nebus). Žodžiu visa ši pseudo-patrijotų ir po-komunistinių propesorių isterinė sąjunga prieš Euro yra tiesiog apgailėtina. Bet Kremliui aišku labai patinka.

  5. tampax'as:

    Gylys kaip Burokevičius – vis dairosi atgal ir ilgisi “stipraus” rublio…

  6. Nepolitikas:

    Pasidomėk pati. O šitie Korupcijos įvykiai aprašyti dar 2001 m. „Korupcijos pagrindai“, tai smarkiai atsilieki… kur gyvenai paskutinius 13 metų?

  7. Studentas:

    Gerai kad tas P. Gylys – tik marginalus politikas. Neko – pasitrins dar pustrečių metų Seime ir pakaks. Gerai, kad tokių politikų, kaip ir tokių “ekonomistų” – absoliuti mažuma.
    Ateina jaunoji karta. O su ja – ir nauji politikai – liberalai, ir liberalūs ekonomistai (Nausėda, Mačiulis, Mauricas, Šilėnas, Leontjeva ir kt.).
    Nežinau nei vieno jauno žmogaus, kuris mąstytų panašiai kaip gylys. Gal ir yra koks nacionalistų grupelėse – tačiau tokių nepažįstu 🙂
    O Lietuvos ateitį matau tik vieną – su euru (ir kuo greičiau įsivesime – tuo bus geriau) ir pilnateisę besiformuojančios federacijos – ES narę.

    • savanore:

      i buda .gal seimininkas kaula numete-bek patikrink.

    • Kęstutis:

      Žinotum tu “studente”-“humanitare”, bent jau kas yra Federalinis Rezervo Fondas, kaip jis dirba, kam priklauso ir kokius jis USD gamina, kaip Tarptautinis Valiutos Fondas – makulatūrą (USD) padaro šiokiais tokiais pinigais, ant kokių pagridų laikosi pasaulinė finansų sistema, tada nesiūlytum tokios jaunosios kartos “ekonomistų”(mačiulių, nausėdų) – samdomų stambiojo kapitalo partorgų – smegenų plovėjų, gal tada ir galėtum pasivadinti studentu – humanitaru be kabučių. Dabar esi visiškas LOPAS su skylute ant bankininkų subinės…

    • N:

      Perestukinai, “iberalai, ir liberalūs ekonomistai (Nausėda, Mačiulis, Mauricas, Šilėnas, Leontjeva ir kt.) jau antrą dešimtmetį plauna smegenis tautai ir prisideda formuojant valstybės politiką. Rezultatai prieš akis. Ir tau jie nepatinka, pats rašei. Tai ko tu dar iš jų nori???

      • Kazko nesupratau...:

        TV ponas Nauseda aiskino,kad mums nereikia progresiniu mokesciu,kurie yra visur Europoj.Ta kodel turim sekti Europa vienose srityse,o atsilikti kitose ?Na ir..ziaurai didejant atotrukiui tarp turtinguju ir vargsu,kylant visuomeneje agresijai,nusivylimui,ar tie turtingi nebijo uz savo vaikus ?O gal jie visi emigruos,uzsidarys draustiniuose aptvertuose tvora,kuria teka elektros srove?Kuo viskas baigsis ?

  8. Studentas:

    Žinot, visokiais Gyliais apsileidęs “Alkas” jau nebeįdomus net humanitarams – istoriją studijuojantiems žmonėms 🙂

    Jūsų straipsniai baltų kultūros ir istorine tematika – yra šaunūs!
    Tačiau politikos ir kt. aktualijų redaktorių reiktų keisti.
    Nuolatiniai Gylio (ir į jį panašių) nusišnekėjimai jums, “Alko” redakcija, garbės tikrai nedaro! 🙂

    • prašalaitis:

      Tikras liberalus fragmentinis mąstymas – kas ne su jumis, tas prieš jus. Akiplotis siauras, periferinio matymo nėr – priešaky tik ESRS. Kitaminčiai jums yra priešai, jiems pasisakyti neleisti, uždrausti, pakeisti, izoliuoti, uždaryti. Gaila, kad Lietuva neturi sibiro, o tai bildėtų liberalūs vagonai su gimusiais sovietmečiu ir jau vien tuo kaltais. Kaip tai jau girdėta ir atsiduoda raudona liberalkomjaunuoliška smarve. Kur liberalai, jūsų išstenėta demokratija ir žodžio laisvė?

  9. savanore:

    uzuojauta braliukams latviams..(

  10. Gintaras:

    o broliukai latviai ne šiaip sau autorių pavadino “tas su lapine kepure”…

  11. faustas:

    Labai geras straipsnis. Manau, būtų naudinga pagvildenti ES centrinio banko vaidmenį, euro gaminimo “iš oro” teikiamas parazitavimo pasaulyje galimybes ir pasekmes, kas tikrieji ES CB privatūs sąvininkai?

  12. PADĖKIME EKSERTAMS.EU APSIVALYTI...:):

    VALSTYBĖJE MES TURIME TIK TEISĘ DALYVAUTI RINKIMŲ FARSUOSE.BET GALIĄ APVALYTI EKSPERTUS.EU NUO NAKUI MISLINGAI PATIKUSIO ,,DVARO” POLITOLOGO VADIM VOLOVOJ ANTIPILIETINIŲ APŽVALGŲ,MANAU ,TIKRAI TURIME….. PRIMENU, KAD ŠIS ,,DVARO” GYVENIMO APRAŠINĖTOJAS METŲ APŽVALGOJE TARP 3 SVARBIAUSIŲ LIETUVOS ĮVYKIŲ ,,ĮSIGUDRINO NEPASTEBĖTI” DVIDEŠIMTMEČIO LYGIO ĮVYKIO- SĖKMINGOS REFERENDUMINĖS TAUTOS INICIATYVOS…BET VISOSE APŽVALGOSE ŠIS DVARTARNIS ,,APDAINUOJA” VISUS PREZIDENTĖS ŽYGDARBIUS IR DORYBES… VISIEMS, SIEKIANTIEMS PADĖTI APVALYTI EKSPERTUS NUO DVARO ,,LAKŠTINGALĖLIO” SIŪLAU BŪTI SOLIDARIAIS IR NERAŠYTI KOMENTARŲ PO VISAIS TEKSTAIS, TALPINAMAIS PORTALE!!! JEI TAIP ELGSIS VISI DEMOKRATIŠKAI IR PILIETIŠKAI NUSITEIKĘ PORTALO SKAITYTOJAI, GERB. NAKAS SUREAGAUOS TINKAMAI. VISI JUK SUPRANTAME, KAD KOMENTARŲ KIEKIS RODO PORTALO POPULIARUMĄ IR JO TINKAMUMĄ REKLAMOS TALPINIMUI… PADĖKIME ,ATSISAKYDAMI NUO KOMENTARŲ PO VISAIS TEKSTAIS , EKSPERTAMS APSIVALYTI…

    • Nepolitikas:

      “VISI JUK SUPRANTAME, KAD KOMENTARŲ KIEKIS RODO PORTALO POPULIARUMĄ IR JO TINKAMUMĄ REKLAMOS TALPINIMUI…” – “populiarumas” yra idiotizmo išraiška. O reklama – apgaulė(melas). Bibliotekos neturi „populiarumo“, bet žmonės ateina, skaito ir t.t. Net idiotai nelaksto, per portalus, kad surasti reklamą…. 🙂

  13. Pikc:

    Prisipažinsiu, poros punktų iš pateikiamų euro įsivedimo “pliusų” nesupratau. Pradedama nuo to, kad litas yra “pririštas” prie euro, o po to iškart eina pirmasis punktas – kad euro įsivedimas apsaugos nuo rizikos, kad “lito kursas gali pasikeisti”. Bet jeigu jis “pririštas” prie euro, tai ir jo kursas gali keistis tik kartu su euro kursu – euro įvedimas šiuo atveju nieko nekeičia.
    Kitas – trečiasis punktas, kuriame teigiama, kad “Būdami euro zonoje, galėtume tiesiogiai palyginti, pavyzdžiui, sviesto kainas Vokietijoje ir Lietuvoje” – bet mes tą ir dabar galime padaryti, nes, kaip minėta aukščiau, litas prie euro yra “pririštas”, t.y. jų santykis yra pastovus.

    • Nepolitikas:

      Teisingai: Pvz. Vokietijoje: Minimalusis valandinis atlygis yra 8,5 euro. Vienas euras = 3.45 Lt. Taigi jeigu 8,5 X 3,45=29.33 Lt. Minimalioji mėnesinė alga (MMA) 29,33 Lt X172 (val.)=5 045 Lt. O Lietuvoje :
      Minimalioji mėnesinė alga (MMA) 1000 Lt 2013-01-01 (Žin. 2012, Nr. 152-7772)
      Minimalusis valandinis atlygis 6,06 Lt 2013-01-01 (Žin. 2012, Nr. 152-7772)

      O euro įvedimas valandinio įkainių Lietuvoje nepakels. Tačiau kainos „šoktels“ apie 30%.

  14. Atas:

    Užklydo agitatorius iš. Latvių g-vės…Snoras -matuškos darinys.To gali nežinoti tik laabai nenorintis…

  15. pažanga:

    Lietuva skambės tautų brolijoj
    ES skambiausioji styga.
    Lietuva grobikų jau nebijo:
    Budriai saugo milžino jėga.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: